BMC

Vilniaus regiono keliams svarbu paslaugų kokybė

2014-11-24  Eglė Liepytė, Keliai ir tiltai Nr. 1(8)

Valstybės įmonė „Vilniaus regiono keliai“ šiuo metu prižiūri beveik 2800 kilometrų valstybinių automobilių kelių, kurių didžiąją dalį sudaro rajoniniai keliai. Kuo gyvena šios įmonės kelininkai, artėjant žiemos sezonui? Apie veiklos ypatumus ir aktualius įmonei faktorius kalbėjomės su VĮ „Vilniaus regiono keliai“ direktoriumi Petru Džervumi.

„Viskas būtų labai paprasta, jei turėtume pakankamai lėšų keliams tvarkyti, kelio statiniams atnaujinti ir darbuotojams išlaikyti. Dabar gi dėl to tenka susidurti su įvairiais iššūkiais“,– pasakojimą pradėjo „Vilniaus regiono kelių“ direktorius P. Džervus.

Įmonės vadovas neslepia, kad finansavimas kelių priežiūrai ne mažėja, o didėja. Tačiau pinigų vis tiek kelių priežiūrai nepakanka, kad jie būtų tokie, kokie yra pas kaimynus lenkus.

Direktoriaus teigimu, seniau Lietuva didžiavosi šalies keliais. Vos kirtus Lenkijos ir Lietuvos sieną buvo galima pastebėti, kad keliai mūsų šalyje daug geresni nei pas kaimynus. Dabar rezultatas jau kitoks – įvažiavę į Lietuvą jaučiame nedidelę nuoskaudą. Atsilikome nuo kaimynų, nes ilgai mūsų šalies keliams neskiriamas būtinas dėmesys.

Viena to priežasčių – greičiausiai nebuvo įvertintos transporto priemonių Lietuvos keliuose augimo tendencijos, nes esame tranzitinė valstybė, transporto srautai didėja, juolab kad Lietuvoje pravažiuojančių automobilių, palyginti su mūsų šiaurinėmis kaimyninėmis Latvija ir Estija, žymiai daugiau. Pasak direktoriaus P. Džervaus, automobilių skaičius mūsų šalyje tenkantis tūkstančiui gyventojų yra gerokai didesnis nei minėtose Baltijos valstybėse.

„Sovietiniais metais nutiesti žvyrkeliai jau „nugyventi“. Kelių specialistui liežuvis neapsiverčia juos vadinti žvyrkeliais, nes žvyro dangų beveik nebeliko. Žvyrkeliai po truputį virsta gruntkeliais. Juk kiekvieną vasarą nuo žvyrkelių nudulka iki 2 cm sluoksnio žvyro dangos. Aritmetika paprasta: kasmet po kelis centimetrus plonėjant žvyro sluoksniui, po 10–15 metų nieko nebelieka“, – pasakojo P. Džervus.

Kai keliuose žvyro danga susidėvi, profiliuojama tai, kas lieka, t. y. smėliuką ar gruntą, kad būtų išlygintos duobės, tačiau šie kelio lyginimo darbai duoda tik trumpalaikį rezultatą. Kelininkai supranta ir žmonių pasipiktinimą, kad duobės ir kelio „bangos“ vėl atsiranda vos tik praėjus 4 ar 5 dienoms po žvyrkelio suprofiliavimo greideriu.

„Ir apskritai tų žvyrkelių „užjuodinimas“ (asfalto klojimas – red. pastaba), mano supratimu, lėtokas procesas. Tačiau atsiremiame į dvi medalio puses. Pinigų paklodė per siaura ir per maža, todėl jos užtempti ant visų tvarkytinų kelių neužtenka. Reikia pasirinkti prioritetus“, – svarstė P. Džervus.

Pinigai skirstomi netolygiai

VĮ „Vilniaus regiono keliai“ yra sostinės ir šalia jos esančius kelius aptarnaujanti įmonė. Palyginti su kitais šalies regionais, čia nėra patys prasčiausi keliai. Kaip yra skirstomos lėšos šio regiono keliams?

Pasirodo, pinigai skirstomi ne pagal kelių kategorijas. Skiriant lėšas labiau orientuojamasi pagal kelių svarbą ir reikšmę visuomenei. Beje, kelių priežiūrai skirti pinigai padalijami ganėtinai netolygiai. Viską lemia eismo intensyvumas. Kuo daugiau automobilių vienu ar kitu keliu važiuoja, tuo labiau tas kelias dėvisi ir tuo daugiau lėšų kelininkai privalo skirti jo priežiūrai.

Vilnius – ypatingas regionas. Daug dirbančių žmonių Vilniaus mieste gyvena jo užmiestyje, kurio keliais tenka rūpintis su tokiu pat dėmesiu, kaip ir sostinės gatvėmis.

Minėti žmonės gyvena vaizdingose vietose, kurios su sostine susietos vietinės reikšmės keliais, vedančiais į rajoninius kelius. Pastarųjų finansavimas truputį mažesnis nei šalies tranzitinių kelių – Minsko ar Druskininkų kryptimis. Magistraliniams ir svarbesniems krašto keliams vis dėlto tenka Vilniaus regiono kelių biudžeto „liūto dalis“, o kitiems keliams lieka mažiau lėšų.

Tuo tarpu gyventojai, kurie 7 valandą ryto išvažiuoja iš savo užmiesčio rezidencijų ir 17 valandą vakaro Vilniuje prasprūsta pro transporto spūstis, siekdami laiku grįžti namo, susiduria su rajoninių kelių būklės problema.

Minėtų kelių priežiūrai stinga lėšų, tad kelininkai laikosi tam tikro jų tvarkymo ir priežiūros eiliškumo. Tai ypač aktualu žiemos metu. Deja, iki 7 valandos ryto paruošti rajoninius kelius normaliam eismui nėra nei fizinių, nei finansinių galimybių. Pasak P. Džervaus, tam reikėtų ir kelių priežiūros technikos plėtros, ir didesnio darbuotojų skaičiaus, ir galbūt kitokios prioritetų tvarkos.

„Žmonės galbūt pagrįstai pyksta ant kelininkų. Jiems atrodo, kad nieko nedarome, o tik „plauname“ Europos Sąjungos pinigus. Skaityti kurio nors straipsnio apie kelius komentarus yra pats nedėkingiausias darbas pasaulyje, nes prisiskaitai tiek visko, kad net sugalvoti negalėtum. Apmaudu“, – pokalbį tęsė „Vilniaus regiono kelių“ vadovas P. Džervus.

Įmonės direktorius pabrėžė, kad rajoninių kelių priežiūrai jo vadovaujama įmonė išleidžia apie 30 proc. lėšų. Bet tų pinigų nėra tiek daug, kad pakaktų visiems keliams. „Nežinau, kokio dydžio toji bendra pinigų suma turi būti, kad 30 proc. lėšų pakaktų visiems keliams prižiūrėti taip, kad jais būtų patenkinti visi naudotojai“, – nuostabą išreiškė regiono kelių vadovas P. Džervus.

Galvos skausmas – kelio ženklai

P. Džervaus teigimu, išlaidos keliams kasmet kinta. Šiuos pokyčius diktuoja tokie faktoriai kaip infliacija, degalų kainos, darbuotojų atlyginimai. Natūralu, kad gyvendamas augančios ekonomikos valstybėje žmogus už savo darbą teisėtai nori gauti vis didesnį atlygį. Tačiau net ir didėjantis finansavimas „Vilniaus regiono keliams“ neleidžia tenkinti visų poreikių.

Dar vienas svarbus aspektas – gaunamos lėšos neatitinka būtino kiekio pinigų, reikalingų tam, kad būtų atkurta nusidėvėjusių kelių ir kelio statinių būklė.

„Kol neatkreipi dėmesio į esamą situaciją, žmonės to paprastai nepastebi. Bet jūs pasižiūrėkite, į ką panašūs mūsų kelių ženklai. Didžiosios dalies ženklų garantinis laikotarpis pasibaigęs jau senokai, spalvos išblukę, plėvelė yra sutrūkinėjusi – ženklus būtina keisti. Nekalbu jau apie sušaudytus, sulankstytus ir visaip kitaip suniokotus kelio ženklus, kuriems pakeisti ne visada turime lėšų“, – apgailestavo įmonės direktorius P. Džervus.

Pasak vadovo, jeigu ženklas dar yra šiek tiek panašus į ženklą, dėl lėšų stokos nauju jis nekeičiamas, nors techninės eismo reguliavimo priemonės turi atitikti tam tikrus standartus. Išblukusių kelio ženklų, nematomų ypač tamsiuoju paros metu, iš viso neturėtų būti.

Vilniaus regiono kelininkams didelį rūpestį kelia ir eismo saugumas. Jie laikomi kone labiausiai atsakingais už saugų eismą šalyje, nors puikiai žinoma, kad 95 proc. saugus eismas priklauso nuo vairuotojų atsakomybės, o ne nuo kelio techninių parametrų ar galimybių. Bet tie likusieji 5 proc. uždeda pakankamai daug prievolių.

„Kartais erzina, kai važiuoji per gyvenvietę, o ten vienas po kito kalniukai, kaip kokie „linksmieji“ kalneliai. Bet nepaisant nepatogumų yra ir teigiamas dalykas. Vairuotojai tokiame kelyje priversti mažinti automobilių greitį, taip gerindami eismo saugumą gyvenvietėse“, – pasakojo P. Džervus.

Lietuvoje šiuo metu daug dėmesio skiriama žiedinių sankryžų įrengimui. Tai tikrai gerai, nes žiedinė sankryža smarkiai sumažina skaudžių avarijų tikimybę. Plėtojamas dviračių ir pėsčiųjų takų tinklas.

Kelių technologijos pasenusios?

Įmonės vadovui P. Džervui dar prieš 15–20 metų teko stebėti, kaip tiesiami keliai Prancūzijoje, Ispanijoje, Vokietijoje. Žinome, ir kaip šiuo metu kelių statyboje dirba lenkai. Kelio konstrukcija, medžiagos, asfalto sudėtis yra labai svarbūs ir brangiai kainuojantys komponentai.

Pasak kelių inžinieriaus specialybę turinčio vadovo, Lietuva negali sau leisti tokios prabangos – tiesti kelius pagal vokiečių ar lenkų standartus. Tarkime, vien tik Augustavo aplinkkeliui Lenkijoje buvo skirta milžiniška pinigų suma. Rezultatas puikus.

Ne paslaptis, kad Lietuvos geografinė padėtis ir klimato ypatumai taip pat turi didelės įtakos mūsų keliams. Nutiestas kelias negali būti amžinas, nors juo važiuoja ir mažiau transporto priemonių. Pasirodo, jį veikia nepalankios gamtos sąlygos, tad kelias dėvisi ir pats savaime.

„Ne per vienerius metus priėjau prie išvados, kad taupyti kelių sąskaita turbūt kažkam patogu. Kiekvieną kartą, atėjus naujai valdžiai, buvo manoma, kad per 4 kadencijos metus keliui nieko nenutiks, ir buvo „nubraukiama“ dalis kelių finansavimui skirtų pinigų. Jie buvo skiriami švietimui, sveikatos apsaugai, teisėsaugai ir panašiai. Vėl nauja valdžia, ir vėl istorija kartojasi. Mes, kelių prižiūrėtojai, esame tampomi tarsi guma, kuri vieną gražią dieną per daug įtempta gali trūkti“, – nuogąstavimus išreiškė P. Džervus.

Technikos parkas atnaujintas

„Vilniaus regiono keliams“ jau pavyko atsikratyti sovietinės technikos. Ji pakeista moderniais vakarietiškais mechanizmais. Be to, techninė įmonės bazė beveik visiškai aprūpinta reikiamomis priemonėmis – sandėliais, barstytuvais, valymo technika.

„Šiuo metu Vilniaus regione atsirado viena problema – pradeda trūkti greiderių. Senieji labai susidėvėję, o atsarginių dalių jiems sunku gauti. Naujas greideris kainuoja apie 800 tūkst. litų. Iš turimo amortizacinio fondo per metus surenkame apie 3 mln. litų. Šias lėšas skiriame naujoms investicijoms. Iš jų apie tris ketvirčius yra skiriama technikos parkui atnaujinimui, bet to vis vien nepakanka“, – situaciją aiškino P. Džervus.

Direktorius neslėpė, kad jo vadovaujama įmonė bendradarbiauja su savivaldybėmis ir seniūnijomis, todėl daugelis yra patenkintos kelininkų darbų kokybe ir kaina. Kelių priežiūros įmonę užsiimti ne tik valstybinių kelių priežiūra, bet ir kitais darbais verčia pinigų stoka, tad ji, atlikdama įvairius rangovo darbus, stengiasi užsidirbti iš papildomų šaltinių – neretai laimi savivaldybių skelbiamus konkursus keliams prižiūrėti.

Naujienų archyvas