BMC

Vilniaus regionas ir dabar mena gyvenusių valdovų požiūrį į kelius

2015-10-14  Jolanta Tamošaitienė, Keliai ir tiltai Nr. 2 (10)

Vilniaus regiono keliai mena trijų sostinių laikus, kai vietiniais keliais važinėjo mūsų šalies valdovai. Kaip rašo dr. Tomas Čelkis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) krašte formavosi kelių tinklas, kuriame kelio ruožai buvo sutvirtinami medžių šakomis, kamšomis (fašinomis), rąstais ir storlentėmis. Kitas to laiko inžinerinis išradimas – žemgrinda arba žemės pylimas, kuriuo važinėdavo didikai.

Šalia vietinių LDK kelių egzistavo svarbūs valstybiniai traktai – didieji vieškeliai, kurie tarnavo šalies administracijos funkcionalumo, kariuomenės judėjimo, užsienio prekybos plėtros užtikrinimui. Prie šių centrinių arterijų jungdavosi smulkesni keliai. Kai kurie jų net vadinti valdovų vardais arba tiesiog „karališkais keliais“.

Kaip šiandien gyvena kadaise LDK didikų statyti ir važinėti keliai, pasakojo valstybinės įmonės „Vilniaus regiono keliai“ darbuotojai.

Zigmantas Kupčinskas, VĮ „Vilniaus regiono keliai“ Ukmergės kelių tarnybos viršininkas

BMC

BMC

Esu baigęs Kauno politechnikumą, įgijau kelininko specialybę. Vėliau neakivaizdžiai mokiausi Vilniaus inžineriniame statybos institute (VISI). Pastoviai savo žinias atnaujinu dalyvaudamas seminaruose, konferencijose, kur nemažai sužinau apie naujoves kelių tiesimo ir priežiūros srityje.

Ukmergėje pradėjau dirbti 1982 m., taip nulėmė paskyrimas po studijų. Pats esu kilęs iš Suvalkijos. Minėtoje įmonėje pradėjau dirbti techniku, po to – kelio meistru, vėliau – gamybinio techninio skyriaus inžinieriumi. Daugiausiai teko dirbti įrengiant pagrindus ir juodas kelio dangas Ukmergės, Anykščių ir Širvintų rajonuose. Kai pradėjau dirbti, daugelis šių rajonų krašto ir rajoninės reikšmės kelių buvo žvyrkeliai. Teko prisidėti klojant Musninkų kelią, Anykščių aplinkkelį ir daug kitų šio krašto kelių. Kasmet juose buvo paklojama nemažai juodų dangų ir buvo smagu matyti, kad keliai gerėja, pačiam prie to prisidėti. Šiandien keliai su žvyro danga Ukmergės ir Širvintų rajonuose sudaro 28,5 proc. iš prižiūrimų 691 km kelių. Pamenu, dirbant Ukmergės kelių valdyboje buvo gautas nurodymas sudaryti planus, kad iki 2015 m. neliktų žvyro dangų valstybiniuose keliuose.

Tuo metu keliuose dirbome su tarybine technika: ZIL, MAZ, KRAZ, turėjome asfalto klotuvą. Yra kelio ruožų, kuriuose klotas asfaltas tarnauja iki šiol. Žinoma, jų paviršiai turi būti nuolat šiurkštinami, bet ten, kur nebuvo atliktas kapitalinis kelio remontas, driekiasi mūsų ar kitų kelininkų anais laikais paklotos asfalto dangos.

1989 m., prikalbintas Ukmergės kelių ruožo vyriausio inžinieriaus Vytenio Rusecko, perėjau dirbti į kelių eksploatacija užsiimančią įmonę, kelių priežiūros skyrių, gamybos organizavimo inžinieriumi. Vėliau buvau paskirtas vyriausiuoju inžinieriumi, viršininko pavaduotoju, o nuo 1998 m. dirbu įmonės „Vilniaus regiono keliai“ Ukmergės kelių tarnybos viršininku.

Po 1995 m. kelių sektoriaus reorganizacijos apskričių pagrindu buvo sukurtos regioninės kelių priežiūros įmonės. Vilnijos krašto rajonai buvo prijungti prie naujai suformuotos įmonės „Vilniaus regiono keliai“. Taigi, nuo 1995 m. dalį mūsų rūpesčių perėmė naujai įkurta regiono kelių įmonė. Mūsų rūpesčiu vasarą tapo žvyrkelių greideriavimas, pakelių šienavimas, šiukšlių rinkimas, kelio ženklų atnaujinimas, juodų dangų taisymas. Žiemą – kelių valymas ir barstymas. Neretai sulaukiame skambučių iš rajono gyventojų, kurie skundžiasi dėl užpustytų ar slidžių kelių, nors jie nepamąsto, kad barstytuvui pravažiavus po kurio laiko situacija kelyje gali vėl pakisti. Vasarą skundžiamasi dėl duobėtų ir dulkančių žvyrkelių. Manau, kad bet kokiu atveju vairuotojai turi būti atidūs, įvertinti kelio dangą ir laikytis saugaus greičio.

Dabar gyvename ir dirbame kitaip ir jei turėtume pakankamai lėšų keliams tvarkyti, kelio statiniams atnaujinti ir darbuotojams išlaikyti, viskas būtų paprasčiau. Bet taip nėra. Kiekvieną kartą, kai šalyje trūksta pinigų, jie paimami iš kelių priežiūros fondo. Dar iki ekonominio sunkmečio kartu su „Vilniaus regiono kelių“ vadovų pagalba Ukmergėje atnaujinome gamybinę bazę, pakeitėme dalį sovietinės technikos moderniais vakarietiškais mechanizmais. Šiandien Ukmergės kelių tarnybos visas pagrindinis technikos parkas yra atnaujintas, reikia pakeisti tik pavienius nusidėvėjusius mechanizmus.

Darbus kelių sektoriuje lengvina ne tik šiuolaikinė technika, bet ir šiuolaikinės informacinės technologijos. Keliuose įrengtos meteorologinės stotelės, per jas gauname informaciją apie oro bei dangos temperatūrą, kritulius, jų tipą, įšalimo gylį, matome ir kelio vaizdą. Automobiliuose ir mechanizmuose įdiegta navigacija, suteikianti galimybę sėdint prie kompiuterio stebėti jų buvimo vietą, atliekamus darbus, konkretų kelią, technikos judėjimo greitį bei kryptį. Darbas regione jau nusistovėjo, susistygavo, jaučiame „Vilniaus regiono kelių“ vadovų palaikymą. Ukmergės kelių tarnybos kolektyvas, nors ir sumažėjęs sunkmečiu, savo pareigas atlieka sąžiningai ir kruopščiai.

Susiremontavome didžiąją dalį Kelių tarnybos patalpų, kitą dalį tikimės remontuoti artimiausiu metu. Noriu priminti, kad mūsų tarnybos pastatai buvo pastatyti 1958 m. ir kadaise čia buvo sandėliai. Taigi, suremontavome administracines patalpas, bet kitos dar laukia remonto, yra numatyta ir nauja patalpų rekonstrukcija. Tiesa, dalį patalpų sumažinome, nes nebuvo jų poreikio, tačiau visi mechanizmai ir technika yra po stogu.

Šiuo metu prižiūrime 690 km kelių, iš jų dar turime 197 km žvyrkelių. Deja, pastaraisiais metais išasfaltuojame tik apie 3 km žvyrkelių, todėl sunku paskaičiuoti, per kiek metų išasfaltuosime visus žvyrkelius… Pamenu, prieš kurį laiką buvo pateikta programa ir skaičiavimai, kad iki 2015 m. Lietuvoje neliks žvyrkelių. Deja, taip neatsitiko.

Naujai nutiestas ar suremontuotas kelias po komisijos priėmimo pereina mums, kad prižiūrėtume. Jeigu kelias pastatytas laikantis visų numatytų reikalavimų, jis tarnauja ne vieną dešimtmetį be didesnių investicijų. Mūsų pareiga ir tikslas – kad keliai kuo ilgiau atitiktų projektinius parametrus, o įdiegus saugaus eismo reguliavimo priemones, tik gerėtų.

Kelininko darbe mane žavi sezoniškumas, kad šioje srityje darbas labai gyvas, kasdien reikia spręsti vis kitas problemas. Mažai sėdžiu darbo vietoje, stengiuosi daugiau važiuoti tai į vieną, tai į kitą mūsų kelių tarnybos objektą. Žiemą situacija keliuose gali pasikeisti žaibiškai, todėl sprendimus reikia priimti tuoj pat. Kitiems toks darbas gal atrodytų per daug dinamiškas, bet man ši veiklos sritis labai patinka.

Širdyje esu suvalkietis. Tėviškėje, Pilviškiuose, tėvų name, gyvena sesuo. Pilviškiai yra taip pat ir mano žmonos tėviškė, todėl ten abu vasarojame. Šiek tiek tenka padirbėti ūkio darbus, savaitgaliais turime galimybę pailsėti. Būdamas tėvonijoje pailsiu nuo darbų ir rūpesčių, atsigaunu, ten, rodos, ir oras kitoks.

Žmona yra kardiologė, kartu užauginome tris savo atžalas. Jauniausias sūnus jau vienuoliktokas, domisi aviacija, sklando, savo ateitį nori sieti su šia sritimi. Vyresnieji: sūnus ir dukra yra baigę Vilniaus universitetą, dirba vadybinį darbą. Mėgstame keliauti kartu su visa šeima. Kemperiu esame išraižę beveik visą Europą.

Vytas Lakis, VĮ „Vilniaus regiono keliai“ Šalčininkų kelių tarnybos viršininkas

BMC

BMC

Užaugau Šalčininkų rajone, baigiau tautinių mažumų mokyklą lenkų kalba. Pats esu kilęs iš mišrios šeimos, tačiau visiškai tiksliai savo šaknų nusakyti negaliu, nes žinau tik tiek, kad prosenelis į Lietuvą kadaise grįžo iš JAV. 1981 m. įstojau į VISI, į eksperimentinę grupę su dėstomąja rusų kalba. Kelininko specialybę pasirinkti paskatino mokyklos draugai, su kuriais kartu sportavome, lankėme bėgimą ir rankinį. Vaikinai sakydavo, kad kelininko specialybė labai vyriška ir rimta. Tuomet man tai padarė įspūdį.

Nors studijavau rusų kalba, lygiagrečiai mokiausi ir lietuvių kalbos, nes lietuviai dėstytojai ne visus terminus gebėdavo išversti į rusų, todėl aš jiems padėdavau. Apskritai studijų metu buvau labai aktyvus, todėl buvau išrinktas grupės seniūnu. Studijuodamas net važiavau į konferenciją Rygoje, kadangi puikiai mokėjau rusų kalbą.

Gamybinę praktiką atlikau Sibire, 12-oje lietuvių valdyboje. Vienais metais dirbome prie vaikų darželio statybų, kitais per pora mėnesių pastatėme nedidelį tiltą. Praktika paliko neišdildomą įspūdį, užsigrūdinau fiziškai, pamačiau, kaip kelio darbai vykdomi praktiškai.

1986 m. pabaigęs VISI, paskyrimą gavau Šalčininkų autokelių valdyboje dirbti meistru, nes rajone, kaip ir šiais laikais, trūko jaunų specialistų. Pirmasis mano objektas buvo baigti pradėtą tiesti žvyrkelį prie Šarkaičių kaimo. Šis objek-tas jaunam specialistui buvo lyg šaltas dušas, nes darbai buvo pradėti, transportas nuomojamas iš kitos įmonės, jis jokiu būdu negalėjo stovėti be darbo, o buvo ir tokių dienų, kad pliaupė lietus, molyje technika negalėjo dirbti. Teko sukti galvą, kaip užpildyti dokumentus.

Tais laikais jaunam specialistui kuriam laikui paskirdavo kuratorių. Tokį gavau ir aš, šis žmogus padėjo savo patarimais, ypač pildant dokumentus. Tais laikais pagrindinė mūsų technika buvo automobiliai MAZ, sovietiniai buldozeriai, autogreideriai, ekskavatoriai. Pamenu, reikėjo ne tik tiesti kelią, bet ir surinkti bei skaldyti akmenis kilnojama skaldymo įranga. Net man pačiam tekdavo dirbti tokius darbus, rodyti darbštumo pavyzdį darbininkams, nes darbus reikėjo baigti laiku. Pirmasis mano objektas buvo baigtas po 3 mėnesių, nes komisija jį priėmė. Tuomet sekė ir kiti darbai.

Pirmaisiais darbo metais didžiausias iššūkis buvo žiema. Pamenu, spaudė 30 laipsnių šaltis, ekskavatorius neužsivesdavo, todėl teko pačiam šildyti jo variklį, kad galėtume pradėti darbus. Žiemą ne tik atlikdavome sniego valymo darbus, bet ir žvyruodavome, rengdavome pagrindus. Dėl savo ambicijų ir tvarkos mėgimo ne visuomet gerai sutardavau su samdytais vairuotojais. Buvo ir toks atvejis, kad jie mane paliko tiesiog kelyje spaudžiant šalčiui. Teko parsigauti namo pėsčiomis.

Išdirbęs pusantrų metų meistru tapau ekonomistu, nes ankstesnis darbuotojas pasitraukė iš pareigų. Man tai buvo nauja veikla, bet išanalizavau ankstesnio darbuotojo popierius ir lankiau kursus, pramokau finansinių vingrybių, įgijau žinių. Tuo metu tai buvo vadinamosios „perestroikos“ laikai, darbuotojai mane išrinko darbuotojų kolektyvo atstovu. Taigi, įmonėje pradėjau eiti ir visuomenines pareigas.

Pradirbęs ekonomistu pustrečių metų, 1990-aisiais buvau pakviestas dirbti vyresniuoju ekonomistu į Šalčininkų savivaldybę. Čia vėl įgijau naujos patirties finansų sektoriuje, dirbau su įmonių registru. Praėjus daugiau kaip 3 metams, išėjau dirbti Lietuvos taupomojo banko Šalčininkų skyriaus valdytoju. Deja, pradirbus daugiau nei trejus metų, bankas buvo ruošiamas privatizuoti, todėl ieškojausi darbo ir kaip tik tuo metu gavau pasiūlymą po kurio laiko tapti Šalčininkų kelių tarnybos viršininku, nes senasis vadovas išėjo į pensiją.

Taigi, po septynerių metų klajonių, sukaupęs naujos patirties, grįžau pas kelininkus. Iš pradžių 1997 m. dirbau „Vilniaus regiono kelių“ centrinėje būstinėje inžinieriumi, po pusantrų metų tapau Šalčininkų kelių tarnybos viršininku. Tie metai man buvo labai palankus laikotarpis adaptuotis įmonėje, nes per septynerius metus kelių sektoriuje daug kas pasikeitė.

1999 m. buvau paskirtas Šalčininkų kelių tarnybos viršininku, gavau suformuotą kolektyvą, nes tuo metu regiono kelių valstybės įmonės visoje Lietuvoje taip pat jau buvo visiškai susiformavusios. Pamažu įsigijome vakarietiškos technikos, organizavome kelių priežiūros ir rangos darbus. Patirtis finansų srityje man labai pravertė planuojant darbus Kelių tarnyboje. Daugelis vadovų įsivaizduoja, kad visuomet geriau dirbti rangos ar kitus darbus, nors ir gaunant labai nedaug pelno. Aš visuomet pasiskaičiuoju, ką verta dirbti, kada – taupyti. Ir, deja, kartais taupant lėšas, jų lieka daugiau. Be to, visus resursus taip pat reikia naudoti labai racionaliai. Antai magistralinio kelio Vilnius – Lyda vienas barstytuvo važiavimas atsieina apie 1000 eurų. Kartais įvertinus kelio būklę ir išanalizavus orų prognozę paaiškėja, kad geriau yra barstyti kelią ne gryna druska, o smėlio ir druskos mišiniu. Pavyzdžiui, prieš pūgą sniegą ant kelio dangos geriau neištirpinti iki galo, nes pinigai bus išmesti vėjais ir efektas bus atvirkštinis. Taigi, mano darbo diena prasideda nuo oro prognozių analizės. Turiu kompiuteryje visus įmanomus oro prognozių puslapius, nes nuo to priklauso, kaip suplanuosiu darbus. Mano kaimynai juokais mane vadina sinoptiku. Tačiau juokai juokais, bet jei darbuotojai išvažiuos asfaltuoti, o lietus ims pliaupti, darbai nevyks, tarnyba patirs nuostolių. Kita vertus, jei oro sąlygos sunkiai prognozuojamos, turiu numatyti ir atsarginių variantų, kad darbuotojai dirbtų kitus darbus.

Prižiūrime 486 km kelių (162 km žvyrkelių). Sunkumų sudaro tai, kad turime tokių tranzitinių kelių, kurių dangos plotis tesiekia 4 m. Prasilenkdamos sunkiasvorės mašinos būtinai važiuoja kelkraščiu, jį gadindamos. Tokių kelkraščių priežiūra gana sudėtinga, norėdami juos profiliuoti taip pat turime laukti ypatingų oro sąlygų, kai nei per daug sausa, nei per daug šlapia.

Mūsų kolektyvas susiformavęs, ir aš, kaip vadovas, stengiuosi, kad kolektyve būtų balansas tarp vyresnių ir jaunesnių darbuotojų, tuomet vyrauja harmonija. Jauni darbuotojai pajėgesni fiziškai, jie greičiau išmoksta valdyti šiuolaikišką techniką. Jaunas darbuotojas lengviau ištvers aštuonių valandų kelio valymo darbus, kai reikia ne tik nuvalyti, bet ir išsaugoti signalinius stulpelius. Vyresni patyrę darbuotojai reikalingi greideriuoti ir kasti griovius, o ypač, jei reikia specialiųjų įgūdžių. Jeigu žmogus gabus ir su patirtimi, tokį darbuotoją saugome, net jeigu jis yra pensinio amžiaus.

Su žmona kartu užauginome dukrą ir sūnų. Šie yra suaugę ir jau baigę studijas. Žmona buvo mano bendraklasė, todėl ją vedžiau besimokindamas VISI trečiame kurse. Dukra baigė psichologiją Vilniaus universitete, dabar dirba pagal specialybę. Sūnus informatikas, dirba ir gyvena su šeima Danijoje. Jau džiaugiamės ir anūkais.

Vygaudas Meškauskas, VĮ „Vilniaus regiono keliai“ Švenčionių kelių tarnybos viršininkas

BMC

BMC

1979 m. baigiau vidurinę mokyklą Švenčionyse, tuomet įstojau į VISI, automobilių kelių specialybę. Mokslai sekėsi neblogai, todėl studijų metu ypač įstrigo praktikų laikotarpiai, kai teorines žinias reikėdavo pritaikyti gamyboje. Po antrojo studijų kurso į praktiką išvažiavome į Kogalymą, kur buvo įsikūrusi 12-oji Lietuvos Kelių statybos tresto valdyba. Ten man, kaip ir kitiems studentams, teko prisidėti tiesiant betoninį kelią. Pamenu, betoną atveždavo KAMAZ automobiliais maišuose, kuriuos rankomis reikėdavo iškrauti – išmėtyti ant kelio, paskui išardydavome maišus ir rankomis išpildavome jį tiesiai ant paruošto pagrindo būsimam keliui, o vėliau darbuotojai freza cementą permaišydavo su smėliu ir stabilizuodavo gruntą. Ant tokio pagrindo uždėdavo gelžbetonines plokštes, kurias tarpusavyje suvirindavo. Patyrę specialistai atlikdavo įvairius paruošiamuosius darbus betoniniam keliui nutiesti, o mes buvome tik jų pagalbininkais.

Kitais metais praktikai išvažiavome į Maskvą, tiksliai nepamenu kur, bet dirbome Pamaskvėje prie viaduko sankasos darbų.

Dirbti pradėjau baigęs studijas, 1984 m. įsidarbinau gimtuosiuose Švenčionyse automobilių kelių valdyboje meistru. Tais laikais įmonė buvo didžiulė, joje dirbo apie 200 darbuotojų. Valdyba turėjo asfaltbetonio ir bitumo bazes, taigi ir rangos darbų apimtys buvo didžiulės. Asmeniškai man vos įsidarbinus teko dirbti prie kelio Švenčionys – Švenčionėliai tiesimo, buvau atsakingas už kelio pagrindo paruošimo darbus. Vėliau sekė ir kiti objektai.

1985 m. įmonėje buvau paskirtas darbų vadovu. Tuomet vienas didžiausių mūsų objektų buvo privažiavimo prie Pabradės viaduko pagrindo ir sankasos ruošimas. Viaduką statė Latvijos tiltų statybos įmonė. Dar vėliau tapau meistrijos vadovu.

2004 m. buvau paskirtas „Vilniaus regiono kelių“ Ukmergės kelių tarnybos viršininko pavaduotoju. Tai man buvo savotiška gera stažuotė, nes per tuos vienerius darbo metus Ukmergėje įgijau vadovaujamojo darbo patirties.

2005 m. įmonės „Vilniaus regiono keliai“ Švenčionių kelių tarnybos viršininkas Henrikas Krivickas išėjo į pensiją, todėl grįžęs į gimtinę Švenčionių kelių tarnyboje užėmiau ankstesniojo viršininko vietą.

Pati Švenčionių kelių tarnyba ne kartą keitė pavadinimus ir gyvuoja jau 70 metų. Pirmasis Švenčionių apskrities kelių skyrius buvo įkurtas jau 1944 m., o kuriantis regioninėms kelių priežiūros įmonėms, 1996 m. Švenčionių kelių tarnyba buvo prijungta prie „Vilniaus regiono kelių“. Kelių tarnyboje iš 200 darbuotojų liko tik 120, o dar vėliau, prasidėjus ekonomikos krizei 2009 m., dirbančiųjų skaičius labai sumažėjo ir šiuo metu dirba tik 40 darbuotojų. Toks specialistų skaičius Švenčionių kelių tarnyboje yra optimalus, nes su darbais susitvarkome. Tiesiog kai kurių darbuotojų, pavyzdžiui, sargų, darbą pakeitė technologijos ir šiuo metu turime elektroninius sargus. Tobulėjant technikai ir technologijoms, kompiuterizavus darbo vietas, tapo lengviau organizuoti ir kontroliuoti Kelių tarnybos darbus.

Darbuotojų amžiaus vidurkis mūsų tarnyboje siekia per 50 m. ir šiuo metu turime nemažai darbuotojų, kuriems iki pensijos liko nedaug. Jaunimas dirbti kelių sektoriuje nesiveržia, nes nors tarnyboje atlyginimai ir stabilūs, jauni žmonės mano, kad algos valstybės sektoriuje jiems per mažos. Tačiau stengiamės priimti į Kelių tarnybą ir jaunų žmonių, kad pastarieji galėtų perimti vyresniųjų patirtį. Stengiamės jaunus žmones kviesti iš profesinių mokyklų, mokome juos įgūdžių, ypač mechanizatorius, kadangi darbo rinkoje rasti paruoštų sunku. Deja, būna ir taip, kad užsiauginame specialistą, išmokome, o jis išeina dirbti kitur. Paprastai jaunimas eina į privatų sektorių, nes ten gali uždirbti šiek tiek daugiau. Nors kelių priežiūros sektoriuje algos ir ne itin didelės, gyvenantys rajone ir turėdami ūkelį žmonės geba išgyventi.

Mūsų rajone vyresnės kartos darbuotojai sėslūs, nemažai yra ir tokių, kurie Kelių tarnyboje išdirbo visą darbingą laikotarpį, apie 40–50 metų. Smagu, kada kolektyvo branduolys yra pastovus, nes būtų sunku vadovauti, jei didžioji darbuotojų dalis dažnai keistųsi. Švenčionių rajone nedarbas yra viena iš pagrindinių problemų, todėl darbuotojai paprastai stengiasi dirbti gerai, įgyti naujų žinių, bet ne visada lengva rasti mūsų kolektyvui priimtiną, rimtą ir darbštų žmogų. Ne paslaptis, kad darbingo amžiaus jauni žmonės emigruoja į užsienį, nes statybų ar kelių sektoriuje Vakarų šalyse atlyginimai daug didesni.

Vasarą padidinti Kelių tarnybos biudžetą stengiamės atlikdami įvairius rangos darbus, daugiausiai tai būna kelių žvyravimas, nes turime savo žvyro karjerą. Apskritai tarp mūsų prižiūrimų kelių turime dar daug žvyrkelių – apie 30 proc. Žiemą juos reikia nuvalyti, vasarą būtina profiliuoti. Taigi, ypač vasarą jų priežiūra atima nemažai laiko ir resursų.

Pagrindiniai mūsų prižiūrimi krašto keliai yra Vilnius – Švenčionys – Zarasai, Utena – Kaltanėnai – Švenčionys, Molėtai – Kaltanėnai – Ignalina, Švenčionys – Lentupiai, Molėtai – Pabradė. Iš viso prižiūrime 405 km kelių, iš jų 146 km yra krašto keliai.

Žiemą pirmiausiai stengiamės nuvalyti kelią Vilnius – Švenčionys – Zarasai, nes maždaug nuo 6 val. ryto juo ima judėti didžiulis automobilių srautas sostinės link. Taigi mūsų darbuotojai šį kelią turi pradėti valyti dar prieš vairuotojams suskubus važiuoti į darbus sostinėje.

Ankstesniais metais žiemą kartais reikėdavo samdyti keliams valyti papildomą techniką, o pastaraisiais metais visą techniką jau turime patys. Kartais vieną ar kitą automobilį tenka samdytis ir vasaros darbams. Švenčionių kelių tarnyboje visa technika iš esmės jau vakarietiška, bet turime ir sovietinės technikos: K-700, T-150 ir MTZ traktorius. Sovietiniai technikos veteranai reikalingi atlikti specifinius darbus, ypač žiemos metu. Antai K-700 didelis pagalbininkas tuomet, kai užpustomi keliai prie Adutiškio. Susidarius pusnims, jas galima įveikti tik šiais milžinais.

Su žmona užauginome dvi atžalas – sūnų ir dukrą, kurie jau suaugę ir sukūrę savo šeimas. Dukra su vyru emigravo į Daniją, ji Vilniaus pedagoginiame universitete yra baigusi vokiečių kalbą. Sūnus kurį laiką gyveno sostinėje, dabar grįžo į gimtuosius Švenčionis. Yra baigęs mokslus Vilniaus kolegijoje ir turi su automobiliais susijusią specialybę. Šiuo metu dirba vadybininku. Laisvalaikiu mėgstu keliauti automobiliu po Europą. Kadangi esu baigęs muzikos mokyklą, nuolat domiuosi muzika, ypač mėgstu jos klausytis.

Lionginas Vaizgenis, VĮ „Vilniaus regiono keliai“ Ukmergės kelių tarnybos viršininko pavaduotojas – kelių inžinierius

BMC

BMC

Esu kilęs iš Širvintų rajono. 1975 m. baigiau Bagaslaviškio vidurinę mokyklą ir tais pačiais metais įstojau į Vilniaus statybos technikumą. Deja, mokytis teko trumpai, nes tais pačiais metais buvau pašauktas į sovietinę kariuomenę, kurioje iš pradžių tarnavau Leningrade priešlėktuvinės gynybos dalinyje, o paskui buvau perkeltas į Boikonurą Kazachstane. Grįžęs iš kariuomenės 1978 m. toliau tęsiau studijas ir 1982 m. įgijau pramoninės ir civilinės statybos techniko specialybę.

Dabar gyvenu maždaug 15 km atstumu nuo savo tėviškės. Kelių sektoriuje pradėjau dirbti 1995 m. kai kūrėsi VĮ „Vilniaus regiono keliai“, įsidarbinau Ukmergės kelių tarnybos viršininko pavaduotoju, juo dirbu iki šiol.

Anksčiau dirbau vienoje iš statybos įmonių Širvintų rajone darbų vadovu. Dirbant kelininku man neretai prireikia ir anksčiau įgytų statybos žinių, nes atliekame ne tik kelių priežiūros, bet ir tiltų remonto darbus. Be to, jokios statybos neapsieina be kelio ar privažiavimo tiesimo. Kelio darbai man nebuvo naujiena, bet statybininko žinios man taip pat pravertė statant ir įrengiant mūsų meistrijos patalpas. Iš pradžių šiose patalpose buvo sandėliai ir garažai. Juos pritaikėme ne tik gamybiniams, bet ir administraciniams poreikiams. Pastatus teko rekonstruoti, kad įsirengtume naujas modernias patalpas.

Savo laiku perėjau dirbti į kelių sektorių dar ir dėl to, kad kelininko darbas man buvo patrauklus dėl judrumo. Vieną dieną esi viename objekte, kitą – kitame. Taip pat reikia spręsti įvairias problemas, situacijas, nes kiekvienas kelias, vietovė, gruntas turi savo specifiką. Kelininko darbe mane žavi ir gana greitas, ryškus rezultatas. Smagu, kai išasfaltuojamas žvyrkelis ar suremontuojamas tiltas. Po kurio laiko gali važiuoti ir džiaugtis tuo, kad prisidėjai prie savo krašto infrastruktūros gerinimo ir gražinimo. O darbo kabinete nemėgstu, skiriu laiko tik dokumentų tvarkymui.

Stengiamės dalyvauti savivaldybės ir privačių įmonių skelbiamuose konkursuose, kad Kelių tarnyba papildomai užsidirbtų iš įvairių rangos darbų, kai kuriuose konkurse buvome subrangovais. Tiesiame žvyrkelius, klojame kelių pagrindus. Jei laimėtume daugiau konkursų, galėtume atlikti ir didesnių apimčių darbus, nes turime geros ir galingos technikos, reikalingos rangos darbams. Rusiškos technikos beveik nebenaudojame, turime keletą MAZ automobilių, traktorių K-700, tris buldozerius: DT-75, T-130 ir T-170. Tarp jų yra ir tokios technikos, kuri skaičiuoja jau trisdešimtus metus, ir tokia technika neišvengiamai genda. Turime kanadietišką greiderį „Champion“, kuris jau skaičiuoja dvyliktus metus. Galime pasidžiaugti, kad jis ne naujas, bet gana patvarus ir negenda. Nors ir senos, bet visos sovietinės technikos nurašyti negalime, nes ji paranki dirbti specifinius darbus karjeruose, ir džiugu, kad dar galime rasti jai detalių.

Šiuo metu Širvintų meistrijoje dirba 32 darbuotojai, kolektyvas nusistovėjęs. Daugelis darbuotojų jau pusamžiai, bet tokie žmonės, palyginti su jaunimu, sėslesni, patikimesni. Jie dirba jau ne pirmus metus, išmano savo profesiją. Turime ir jaunų žmonių, tikimės, kad įsidirbęs jaunimas su laiku pakeis vyresnius darbuotojus, perims jų patirtį. Visi darbuotojai įsisavino jiems reikalingas technologijas, kompiuterines programas, bet mūsų darbe labai svarbi ir žmogaus akis, išmanymas, patirtis. Net stebint kompiuterio duomenis iš stotelių negalimas technokratinis požiūris. Pavyzdžiui, jei drėgna kelio danga šąla, lengvai pusto, reikia kurį laiką išlaukti, tada siųsti barstytuvą, nes per anksti pabarsčius tokią dangą, ją reiks daug kartų barstyti pakartotinai. Tik išmintingai prižiūrint kelius taupomi resursai.

Mano dukra jau suaugusi, yra baigusi Kauno medicinos universitetą, dirba Vilniaus visuomenės sveikatos centre, užsiima sveikatos vadyba. Laisvalaikį leidžiu tiek su šeima, tiek su giminaičiais. Ypač smagu atostogauti tėviškėje, sodyboje Gelvonų seniūnijoje, ten atgaunu jėgas dirbdamas ūkio darbus, mėgstu žvejoti netoliese esančiame ežere. Ilsiuosi ir kitais būdais, neretai važiuoju prie jūros, stengiuosi daugiau keliauti.

Alvydas Padriezas, VĮ ,,Vilniaus regiono keliai“ Ukmergės kelių tarnybos profesinės sąjungos pirmininkas

BMC

BMC

Pagal specialybę esu autokranininkas. 1978 m. Marijampolėje baigiau Vidurinę kaimo profesinę technikos mokyklą Nr.19. Po mokslų įsidarbinau Vakarų statybos valdyboje, kuri vykdė Ignalinos atominės elektrinės statybos darbus. Dirbau autokranininku. Kadangi vedžiau žmoną ukmergiškę, 1979 m. atvykau į Ukmergę, įsidarbinau tuometinėje ,,Vienybės“ gamykloje. Ten buvo gaminami specialūs kompresoriniai vožtuvai karinei pramonei. Dirbau vadinamojoje aliuminio liejykloje, liejau aliuminines plokšteles vožtuvams. Nepraėjus metams, grįžau dirbti pagal specialybę Ukmergės kilnojamoje mechanizuotoje kolonoje, kurioje praleidau penkerius metus.

Nuo 1986 m. pavasario pradėjau dirbti kelių sektoriuje – Ukmergės autokelių valdyboje, iš pradžių autokranininku, vėliau – vairuotoju. Man paskyrė du automobilius: barstytuvą ir autobokštelį. Pramokau žiemos kelių priežiūros darbų subtilybių.

1994 m. išvykau padirbėti į statybas Rusijoje. Tuo metu ten buvo galima uždirbti daugiau pinigų, kurių jaunai šeimai labai reikėjo. Vėliau kas kelerius metus dirbau įvairiuose sektoriuose, teko padirbėti ir Savanoriškoje krašto apsaugos tarnyboje, Karmėlavos oro uoste.

2005 m. grįžau į kelių sektorių – Ukmergės kelių tarnybą. Vėl įsidarbinau autokranininku. Po kurio laiko Kelių tarnyba įsigijo vokišką barstytuvą ,,Mersedes- Benz“, jame buvo sumontuota ir kėlimo įranga, todėl automobilis buvo patikėtas man. Kelių tarnyboje šį automobilį vairuoju iki šiol. Mano darbo patirtis nuo šių metų rugsėjo skaičiuoja jau 37 metus. Daugiau darboviečių pats keisti neketinu, nesu toks jaunas, norisi ramybės ir stabilumo. Kelių tarnybos darbuotojų vidutinis amžius arti 57–erių. Taigi, kolektyvas sensta. Mano galva, administracija turėtų skirti dėmesio tam, kad pritrauktų daugiau jaunimo. Nors jaunų žmonių mūsų Kelių tarnyboje dirba nedaug, visi vyrai labai darbštūs. Tasčiau tarnybos administracija turėtų daugiau investuoti į jaunus darbuotojus, suteikti jiems galimybę lankyti specialius kursus, kelti kvalifikaciją, kad su laiku galėtų daugiau uždirbti. Manau, kad įmonės ,,Vilniaus regiono keliai“ administracija lėšų šiam tikslui rastų.

Kalbėdamas apie profesinę sąjungą noriu pasakyti, kad ši organizacija Ukmergės kelių tarnyboje turi senas tradicijas. Sovietmečiu profsąjungai vadovavo atstovas iš įmonės administracijos. Taip buvo įprasta ir tai buvo ,,teisinga“. Nors tai ir buvo organizacija ,,nuleista“ iš viršaus, bet pagal tą laikmetį ji savo paskirtį atliko. Vieną kitą profsąjungos narį pamalonindavo poilsiniu kelialapiu, dovanėlėmis vaikams, turėjo net sportinio inventoriaus. Neretai prasižengusį darbuotoją užtardavo, kad žmogus neprarastų darbo. Dabar galima būtų net pavydėti tokių dalykų.

1995 m. susikūrus ,,Vilniaus regiono keliams“, mūsų tarnyboje profesinė sąjunga vėl ėmė gyvuoti. Jai vadovavo darbininkų atstovas K. Mažeika. Darbuotojai tuo metu buvo surengę net trumpalaikį streiką. Tai rodo, kad problemų tarnyboje būta ir anksčiau. Pirmininkui palikus darbovietę, profesinė sąjunga kurį laiką neveikė.

2008 m. jausdami, kad artėja ekonomikos krizė ir atlyginimai bei darbo sąlygos gali prastėti, pradėjome dažniau aptarinėti profesinės sąjungos atkūrimo būtinumą. 2011 m. lapkričio 10 d. įvyko steigiamasis susirinkimas, tuomet ir buvau išrinktas šios profesinės sąjungos pirmininku. Tuo metu į mūsų profsąjungos gretas įstojo 18 įmonės darbuotojų. Kai prie mūsų tarnybos buvo prijungta ir Širvintų kelių tarnyba, narių skaičius išaugo iki 39.

Pirmiausia ėmėmės spręsti darbo užmokesčio klausimus, bendromis jėgomis kovoti už tai, kad darbuotojai jaustųsi įvertinti atitinkamai pagal jų įdėtą darbo indėlį. Daug dėmesio skyrėme darbo drausmės pažeidimams kolektyve, kad būtų laikomasi vidaus darbo taisyklių tiek iš darbuotojų, tiek ir iš administracijos pusės. Griežtai pasisakėme prieš svaigalų vartojimą darbo metu. Ne visiems tai patiko, bet visi supratome, kad norėdami uždirbti, turime būti drausmingi ir vieningi, būtina dirbti įmonės naudai.

Dabar daugelį ginčytinų klausimų su administracija išsprendžiame vietoje. Kartais tenka kreiptis į kitas instancijas. Yra tekę kreiptis ir į darbo ginčų komisiją. Bandome tapti tarsi tiltu tarp darbuotojų ir administracijos, siekiame, kad darbo sąlygos neprieštarautų darbo saugos ir sveikatos nuostatoms. Patys griežtai vadovaujamės LR ir profesinių sąjungų įstatymais.

Mūsų profesinė sąjunga pasisako už tai, kad būtų peržiūrėta atlyginimų apskaičiavimo metodika. Siūlome įmonės vadovams pamąstyti, kaip galima pakeisti esamą situaciją. Pastarieji susitikimai su įmonės „Vilniaus regiono keliai“ vadovais teikia vilčių tolimesniam konstruktyviam bendravimui.

Ukmergės KT profesinėje sąjungoje turime keletą jaunų žmonių, kurie mus skatina pasitempti. Vyrai mato, kad kuriant Lietuvos ateitį pastangų yra dedama per mažai ir jie patys nori prie to prisidėti. Tikiu, kad kas nors iš jų ateityje vadovaus ir profesinei sąjungai. Dabar jaunimas šiam darbui dar semiasi patirties. Aš profsąjungai vadovauju jau ketvirtus metus ir galiu pasakyti, kad eidamas šias pareigas daug ko išmokau. Tai puiki gyvenimo mokykla.

Su nerimu laukiame naujo darbo kodekso. Stebėsime, kaip šis dokumentas pakeis eilinio darbininko padėtį darbo rinkoje. Matau, kad šis dokumentas suteikia daugiau galių ir privilegijų verslui.

Opiausia kelių sektoriaus problema yra finansavimas, bet manau, kad reiktų mažinti ir administravimo išlaidas. Galbūt tektų reformuoti kai kurias struktūras kelių priežiūros srityje.

Džiaugiamės, kad pagaliau pradėtas kelio ruožo Ukmergė – Molėtai remontas. Kita bėda išlieka kelias Ukmergė – Kėdainiai.

Žmogus ne vien darbu gyvas, todėl laisvalaikiu domiuosi istorija, politika, poezija, muzika. Esu išleidęs dvi savo poezijos knygeles, vadovauju Ukmergės liaudiškos muzikos kapelai „Provincija“. Aktyviai dalyvauju visuomeninėje veikloje.

Naujienų archyvas