BMC

VĮ „Utenos regiono keliai“ direktorius Edmantas Šakalys – kelių įmonės vadovas, didžiąją gyvenimo dalį skyręs mechanizacijai

2016-12-07  Audronė Tamašauskaitė, Keliai ir tiltai Nr. 2(12)

VĮ „Utenos regiono keliai“ direktorius Edmantas Šakalys, šiai įmonei vadovaujantis jau šešerius metus, yra ne tik savo amato žinovas, didelio žinių bagažo turėtojas, bet ir žmogus, turintis gerų organizacinių gebėjimų, analitinį mąstymą, neblogai perpratęs pavaldžių specialistų psichologinius ir motyvavimo ypatumus, pragmatiškas bei diplomatiško būdo vadovas. Kelerius metus po studijų padirbėjęs Kaune, įgijęs žinių ir patirties, uteniškis mechanizacijos inžinierius grįžo į tėviškę, kad būtent šiame Aukštaitijoskrašte su patikima kelininkų komanda galėtų rūpintis šio regiono keliais.

Čia kelio pradžia

Gimęs Krasnojarske, augęs Utenoje ir čia 1971 m. baigęs miesto 2-ąją vidurinę mokyklą, E. Šakalys pasirinko studijas tuometiniame Vilniaus inžineriniame statybos institute (VISI). „Bebaigdamas vidurinę mokyklą jau mąsčiau apie inžinerinius mokslus. Mano tėtis buvo mechanikas, dirbo Utenos melioracijos valdyboje. Tai irgi turėjo įtakos inžinerinės krypties – kelių statybos, mašinų ir įrengimų – specialybės pasirinkimui“, – prisiminė kelių priežiūros specialistas.

Pasak jo, mokslai sekėsi, studentiškos praktikos – taip pat. Po pirmojo ar antrojo kurso E. Šakalys praktiką atliko Vilniuje, tačiau jos būta labiau „popierinės“ – susipažinimas su ataskaitomis, kitais dokumentais. Labiausiai įsiminė trečioji praktika. Ją E. Šakaliui teko atlikti Briansko autokelių technikos gamykloje. Trečią kursą baigęs studentas šioje gamykloje susipažino su automobilių keliuose gaminama įranga, galėjo stebėti visą įvairios technikos gamybos procesus.

E. Šakalys matė, kaip milžiniškame ceche gaminami greideriai ir buldozeriai. Dirbo tris mėnesius prie gamybos linijos ir pneumatiniais įrankiais surinkdavo konkrečias detales – mazgus, tiltus, taip pat galėjo susipažinti su mechanizmų brėžiniais, juos nagrinėti.

„Šioje gamykloje 30 greiderių būdavo pagaminama tuometės Sovietų Sąjungos, taip pat ir Lietuvos reikmėms, o 4 ar 5 – eksportui. Įdomumo dėlei pasakysiu, kad užsieniečiams skirtą techniką surinkdavo atidžiau. Tai reiškia, kad daugiau darbo ir funkcijų buvo atliekama rankomis, o ne įranga, nes ši produkcija buvo labiau kontroliuojama“, – tikino pašnekovas ir pridūrė, kad praktika gamykloje buvo labai įdomi ir naudinga.

Pirmasis darbas Kaune

Baigęs mokslus Vilniuje, jaunasis specialistas pasuko dirbti į gamyklą Kaune. Ten buvo kapitališkai remontuojama visa technika, gaunama iš šalies autokelių valdybų – greideriai, buldozeriai, ekskavatoriai.

Tiesa, direktoriaus E. Šakalio teigimu, be remonto darbų ten vyko ir gamyba. Buvo gaminami kelių barstytuvai, druskų cisternos, siloso sandėliai, laikinųjų tiltų, kurių prireikdavo remontuojant nuolatinius tiltus, sąramos.

„Kelerius metus gamykloje dirbau baro meistru, atsakingu už darbininkų atliekamus remonto darbus, jų aprūpinimą būtinomis darbo priemonėmis. Kitaip dar galima sakyti, kad dirbau remonto linijos vadovu, – tęsė pasakojimą Utenos regiono kelių priežiūros vadovas. – Cecho viršininkas buvo atsakingas už visą darbo procesą, o aš, kaip baro meistras, už veiklą tam tikroje linijoje. Iš pradžių buvau atsakingas už buldozerių remontą, kiek vėliau – už greiderių ir ekskavatorių kapitalinio remonto linijas.“

Praėjus porai metų specialistas buvo perkeltas į gamyklos Kontrolės skyrių, nes jau turėjo pakankamai patirties. Tuo metu darbo kokybės klausimas buvo labai opus visoje gamykloje. Po pusantrų darbo metų Kontrolės skyriuje E. Šakalys tapo laikinuoju cecho viršininku su perspektyva ateityje tapti nuolatiniu vadovu. Tačiau uteniškis specialistas netikėtai gavo pasiūlymą grįžti į savo tėviškę. Tuo metu Utenos autokelių valdybai reikėjo vyriausiojo mechaniko, tad po ketverių darbo metų Kaune, 1981-ųjų lapkritį, E. Šakalys grįžo į Aukštaitijos miestą, kuriame gyveno jo tėvai.

Detalių deficito laikai

Tuo metu Lietuvoje veikusios autokelių valdybos ne tik prižiūrėjo, bet ir statė kelius. Utenos autokelių valdyba technikos nemažai turėjo jau ir tais laikais – vien greiderių apie 13, juolab kad žvyrkelių tame krašte buvo tikrai daug. Technikos reikėjo ir žiemos tarnybai, tad valdyba turėjo nemažai ir trosinių ekskavatorių, barstytuvų.

„Žinoma, šios visos mašinos būdavo gaunamos iš transporto įmonių, kurios šią techniką jau būdavo nurašiusios. Pavyzdžiui, gaudavome nurašytus ZIL-us, prie savivarčių pritvirtindavome barstytuvus ir juos naudodavome žiemos tarnybos darbams atlikti“, – kalbėjo „Utenos regiono kelių“ vadovas.

Nurašytas ir gautas ZIL-as, pasak jo, nueidavo tokį kelią: pirmiausia, būdavo gabenamas į Vilnių, kur jį kapitaliai suremontuodavo, o po to – į Kauną, į tą pačią gamyklą, kur pradėjo savo darbo karjerą ir E. Šakalys. Ten prie savivarčio sunkvežimio būdavo primontuojamas barstytuvas. Technikos remontas anuomet buvo limituojamas – buvo nustatytas remontuotinų mechanizmų skaičius. Anot įmonės direktoriaus, „viskas buvo normuota, dozuota“. „Jei tau reikėdavo suremontuoti daugiau technikos, tekdavo prašyti papildomo finansavimo. Nors daug ko stigo, sukomės kaip išmanydami: dalį remonto darbų atlikdavome patys, daug laiko ir dėmesio skirdavome detalių paieškoms“, – sakė jis.

Tuometėje Utenos autokelių valdyboje, kai E. Šakalys dirbo vyriausiuoju mechaniku, vienas mechanikų buvo atsakingas už mechanizmų priežiūrą ir remontą, kitas – automechanikas, o trečiasis – mechaninių dirbtuvių vedėjas. Tarkime, sugedo ekskavatorius karjere ir jis atsidurdavo prie mobilių techninio aptarnavimo dirbtuvių, kurios buvo įrengtos sunkvežimyje GAZ-53, o pastarasis keliaudavo į tas vietas, kur tik prireikdavo technikos remonto. Prie sunkvežimio būdavo prikabintas ir suvirinimo aparatas, taip pat sumontuota kita remontui būtina įranga.

„Pastaruoju metu remonto darbus atlikdavo dvi brigados, tai pat buvo ir techninio aptarnavimo automobilis ZIL, kuriame buvo sudėtos tepalų talpos. Buldozerių, vikšrinių traktorių turėdavome tikrai daug, todėl šiai technikai reikėjo ir nemažai tepalų, kuriuos tiekdavome lauko sąlygomis“, – pabrėžė įmonės direktorius.

Net šaltis – ne kliūtis

Karjeruose darbai vyko ir žiemą. Pašalas buvo išdaužomas ekskavatoriais ir žvyras kasamas net ir šaltuoju metų laiku, nebent šaltis spustelėdavo iki 30 laipsnių. Tokiais atvejais buvo daroma pertrauka, nes nebuvo įmanoma užvesti mechanizmų.

„Ilsėtis nebuvo kada. Dirbdavome nuolat, ypač savo žvyro karjere“, – tęsė „Utenos regiono kelių“ vadovas.

Autokelių valdyba tvarkė – prižiūrėjo ir tiesė – Utenos rajono kelius. Žiemą keliai buvo valomi ir barstomi, vasarą – greideriuojami, buvo šienaujamos pakelės ir pjaunami krūmai. Pasak direktoriaus, šie darbai atliekami ir šiais laikais, nes kelių priežiūros pobūdis nepasikeitė. Uteniškių tuomečiai kelių statybos darbai – tai žvyrkelių dangos atstatymas, kelio A14 Vilnius–Utena atskirų ruožų tiesimas. Tuo metu Utenos autokelių valdyba turėjo savo asfaltbetonio bazę, kurioje buvo 3 maišyklės, asfalto klotuvas, volas. Žodžiu, viską, ką tais laikais turėdavo statybinės organizacijos. Tiesa, visa technika buvo sovietinė. Rūpesčių kildavo, bet kelininkų veikla vyko intensyviai, kitąsyk net ir poilsio dienomis, jei atsirasdavo skubių darbų.

Pakito darbo pobūdis

Vyriausiuoju mechaniku E. Šakaliui teko dirbti iki 1995 m., arba iki tol, kol Utenos autokelių valdybos pagrindu buvo įkurta valstybės įmonė (VĮ) „Utenos regiono keliai“. Prie šios įmonės buvo prijungtos dar 4 rajonų autokelių valdybos, kurios tapo pavaldžiomis kelių tarnybomis. „Tada mane paskyrė direktoriaus pavaduotoju, atsakingu už mechanizaciją, – prisiminė jis. – Nuo to laiko man teko gerokai daugiau organizacinio darbo. Kelių tarnybose liko vyresnieji mechanikai, o man reikėjo imtis visos įmonės mechanizacijos darbų koordinavimo – planavimo, reguliavimo, buhalterinės apskaitos, projektų įgyvendinimo. Ypač svarbus buvo planavimas, visų darbų pagrindas.“

Iš pradžių įmonė darbą tęsė su sovietmečio palikimu – tarybine technika, tačiau situacija laipsniškai keitėsi. Kelių direkcija pradėjo organizuoti bendrus kelininkų susitikimus su užsienio atstovais, rengė mokymus, kuriuose demonstruodavo pažangesnio darbo keliuose metodus ir priemones.

„Užsieniečiai dalijosi savo darbo patirtimi, daug dėmesio skirdami ir aplinkosaugai, tad mūsų požiūris ėmė keistis. Žinia, kad mūsų krašte daug vandens telkinių, todėl teko imtis priemonių, kad jie nebūtų teršiami. Pastatėme modernią suomišką nuotekų valymo įrangą iš pradžių Utenoje, po to ir kituose regiono vietose. Įrengėme naujoviškas plovyklas mechanizmams plauti. Ypač tai aktualu po žiemos tarnybos darbų“, – pasakojo direktorius E. Šakalys. Visos šios pastangos nenuėjo veltui. Didelis dėmesys aplinkosaugai padėjo išvengti gamtos taršos baudų.

Pokyčiai technikos parke

Po truputį įsigyjama nauja užsienietiška kelių priežiūros technika didino darbo tempus ir kokybę. Tiesa, iš pradžių pirkta jau naudotą techniką, tačiau jos našumas vis vien buvo žymiai didesnis už rusiškąją.

Pirmasis kelių priežiūros žiemą agregatas su sniego valytuvais ir priekaba buvo gautas iš Suomijos. Nors jam buvo 15 metų, Utenos kelininkai buvo labai patenkinti didesniais šios technikos pajėgumais. Vėliau jie pirko ir nebenaujos užsienietiškos aptarnaujančios technikos, pamažu atsisakė kranų, o gelžbetoninius pralaidų vamzdžius pakeitė plastmasiniai. „Žodžiu, keitėsi mūsų technikos parkas. Atsisakėme vikšrinių traktorių, DT buldozerių, nes jų nebereikėjo, pradėjome pirkti ratinius mechanizmus. Iš pradžių techniką – suomišką, vokišką – pirkdavo Kelių direkcija. Pagaliau atėjo laikas, kai išgalėjome nusipirkti ir labai brangius ekskavatorius“, – pirmuosius pokyčius įmonės technikos parke prisiminė direktorius.

Mokslo ir žinių troškimas

Atėjo metas, kai uteniškis pajuto poreikį gilinti žinias. 2009 m. E. Šakalys įstojo į Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) magistrantūrą. Jį sudomino šioje mokslo įstaigoje atsiradusi nauja perspektyvi specialybė – kelių eismo saugumo inžinerija. „Saugus eismas – prioritetinė sritis, todėl šią specialybę pasirinkau neatsitiktinai, – prisipažino kelininkas. – Man, beje, ją pasirenkant labai padėjo apsispręsti VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto vadovai, kurių patirtis ruošiant kelininkų specialybės absolventus yra be galo didelė.“

E. Šakalys šias studijas baigė 2011 m. Per tą laiką – 2010 m. sausį – jis buvo paskirtas VĮ „Utenos regiono keliai“ direktoriumi, nes buvęs įmonės vadovas išėjo į užtarnautą poilsį.

Krizė išmokė taupyti

Ekonominis sunkmetis prasidėjo 2008 m., tačiau, E. Šakalio teigimu, VĮ „Utenos regiono keliai“ krizės padarinius labiausiai pajuto po metų.

„Sunkiais laikais ypač pravertė nuoseklus planavimas, – pareiškė direktorius. – Labai viską skaičiavome – tiek žmogiškųjų, tiek ir kitų išteklių poreikį. Sprendimai ne visiems buvo malonūs ir priimtini. Su technika buvo paprasčiau. Galėjai jos nebenaudoti, nurašyti. Bet su žmonėmis teko elgtis subtiliai ir labai atsargiai.“

„Utenos regiono kelių“ vadovas, spręsdamas įvairiausius gamybinius klausimus, stengiasi rasti vietos bendram sutarimui su savo darbuotojais, ir visų pirma – pavaduotojais. Nuomonių įvairovė padeda pažvelgti į spręstinas problemas įvairiausiais pjūviais, o tai tik dar labiau užtikrina ieškomo ir randamo atsakymo teisingumą. Ginčų iki begalybės įmonės vadovybė netoleruoja. Jei tuo metu priimti sprendimą sudėtinga, jis šiek tiek atidedamas. Nors atrodytų, kad lemiamą balsą turi direktorius, visada surandamas bendras sprendimas jau vien todėl, kad pavaduotojai yra labai kompetentingi specialistai, kiekvienas iš jų yra geras savo srities žinovas, turintis ilgalaikę darbo patirtį.

Spręstinų klausimų visada apstu – pradedant nuo darbuotojų atlyginimų ir baigiant technikos pirkimu. Ypač svarbu, kad įvairūs sprendimai atitiktų įstatymų, įsakymų, reglamentų, normatyvų ir kitų tesės aktų reikalavimus. Tam pasitelkiami ir kiti įmonės darbuotojai: juristas, auditorius, skyrių vadovai. Įmonės direktorius niekada neignoruoja patariamojo balso. Jam svarbios ir pavaldžių penkių kelių tarnybų viršininkų nuomonės.

„Dėl darbuotojų politikos įmonėje laikomasi nerašytos taisyklės: kiekvienai darbo vietai – jai tinkamas darbuotojas. Nauji žmonės įmonėje įdarbinami tada, kai jų natūraliai reikia. Kiekvieno naujo darbuotojo kandidatūra aptariama su tiesioginiu viršininku ir tą sritį kuruojančiu pavaduotoju, nes reikalaujami darbo rezultatai priklauso nuo to, ar pasirinktas darbuotojas atitiks lūkesčius“, – teigė E. Šakalys.

Ypač svarbu turėti tinkamą kandidatūrą, kai keičiasi vadovaujantys darbuotojai. Išėjus į užtarnautą poilsį ankstesniam kelių priežiūros pavaduotojui Valdemarui Burauskui, jį pakeitė Gintautas Bilaišis, iki tol dirbęs Techninio skyriaus viršininku. Jam perėmus pareigas, rezultatai kelių priežiūros srityje akivaizdžiai pagerėjo, nes darbas buvo grįstas iniciatyvumu, supratingumu, darbštumu ir rimtų sprendimų priėmimu.

Darbuotojų kaita nėra didelė. Pasirenkant motyvuotą darbuotoją ir sudarant jam sąlygas darbe ne tik pritaikyti jau turimas žinias bei patirtį, bet ir galimybę tobulėti, jaustis reikalingu kolektyvo nariu, atsiranda didelė tikimybė, kad toks darbuotojas liks ilgam.

Specialistų motyvavimas

Direktoriaus E. Šakalio manymu, pirmiausia specialistą motyvuoja savo amato išmanymas. Esą jam juk malonu, kad patiko mokslai, kad turi gerą žinių bagažą.

„Utenos regiono keliuose“ atlyginimai nėra nei labai dideli, nei maži – tarp kitų tokių pat valstybės įmonių išlaikytas „aukso vidurys“.

Šiuo metu šios regioninės kelių įmonės administracijoje yra visi reikalingi specialistai, kurie dirba visu darbo krūviu.

„Kelių tarnybose padėtis pagerėjo. Kai vieno ar kito meistro trūkdavo, ieškodavome į laisvą vietą jauno žmogaus, įgijusio kelininko specialybę, kurį pabandydavome „užauginti“ iki reikalingo specialisto. Daug kas priklauso ir nuo paties naujoko. Jei jis norės dirbti, tikrai pasistengs. Iki šiol kažkokio nepasitenkinimo tikrai negirdėjau“, – toliau sakė įmonės vadovas.

Pasak E. Šakalio, įmonėje nedelsiama ir nelaukiama momento, kai atsiras didelis specialistų stygius. Apie naują pamainą mąstoma nuolat, tuo rūpinamasi iš anksto. Vienas iš būdų – bendradarbiavimas su VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto ir kelių katedros vadovais.

Naujienų archyvas