KRK

VĮ „Kauno regiono keliai“ žiemos tarnyba – viena iš geriausių Lietuvoje

2016-12-14  Audronė Tamašauskaitė, Keliai ir tiltai Nr. 2(12)

Kauno regionas ypatingas tuo, kad jo teritorijoje driekiasi daug įvairios paskirties kelių, viadukų, tiltų. Kaunas nuolat minimas spaudoje ir valstybės institucijose dėl didelių transporto spūsčių, dažnų avarijų, dėl situacijos magistraliniame kelyje Vilnius–Klaipėda, besidriekiančiame šalia Kauno. Šis miestas taip pat dar visai neseniai buvo garsus duobėtomis, nepabarstytomis ir neišvalytomis nuo sniego gatvėmis, skaudžiais eismo įvykiais. Su šiomis problemomis ir blogu miesto įvaizdžiu „Kauno regiono keliai“ neturi nieko bendro. Šio regiono keliai visada laiku sutvarkyti ir įmonės „Kauno regiono keliai“ vadovų nuomone, žiemos tarnyba yra viena geriausių Lietuvoje. Kaip iš tikro tvarkomi Kauno regiono keliai, kalbėjomės su įmonės vadovais.

VĮ „Kauno regiono keliai“ vadovas Tomas Mockus: „Kelininko specialybei mane įkvėpė kiemo draugas“

Tuo metu, kai būsimasis valstybės įmonės „Kauno regiono keliai“ vadovas Tomas Mockus buvo Šiaulių 10-osios vidurinės mokyklos abiturientas, jo kiemo draugas Algis buvo bebaigąs tuomečio Vilniaus inžinerinio statybos instituto (VISI) pirmą kursą. Draugiškas patarimas pasirinkti kelininko specialybę skambėjo maždaug taip: „Stok į VISI ir nereikės eiti į armiją.“

Gyvenimas kupinas netikėtumų. Kai T. Mockus pradėjo studijuoti VISI, jo kiemo draugas Algis, kuris ir įkvėpė bičiulį stoti į šią specialybę, iškrito iš antro kurso dėl didesnio pomėgio studentauti, nei studijuoti, o Tomui į armiją vis vien teko eiti. Tačiau šiandien tai visiškai nesvarbu. Svarbiausia, kad šiuo metu „Kauno regiono kelių“ vadovas T. Mockus, laikinai einantis šios įmonės direktoriaus pareigas, nė neabejoja, jog jo profesijos pasirinkimas – teisingas, o studijų metais įskiepyta meilė šiai profesijai bėgant laikui tik dar labiau sustiprėjo.

Geroji specialybės pusė

„Į VISI įstojau 1975 m., pasirinkęs kelių statybos specialybę, o mokslus baigiau 1981-aisiais. Vienerius metus dėl ligos praleidau“, – prisiminė pašnekovas.

Kai vyko stojamieji egzaminai, T. Mockus užsikrėtė hepatitu. Iš karto po egzaminų jis pateko į ligoninę, iš jos buvo išleistas tik spalio viduryje. Dekanas T. Mockui sutiko suteikti akademinių atostogų.

Būsimasis kelininkas laiko negaišo – įsidarbino tiltinio krano mašinistu Šiaulių metalo apdirbimo gamykloje. „Taip įgijau dar vieną specialybę“, – tęsdamas pokalbį šyptelėjo jis.

T. Mockui iš pradžių šio amato teko pasimokyti apie 1,5 mėnesio. Už mokslus tuomečiame mokymo kombinate sumokėjo įmonė. Ilgiau nei pusmetį trukęs darbas buvo išties naudingas. Tiesiogiai bendrauta su žmonėmis, dalyvaujančiais gamyboje, – paprastais darbininkais, suvirintojais. Tai leido pajusti jų darbo pulsą ir atmosferą. Įgijęs neįkainojamos patirties T. Mockus pradėjo kelių statybos studijas Vilniuje.

Kauno regioninės kelių įmonės laikinasis direktorius pasidžiaugė, kad instituto Kelių katedros dėstytojai, profesūra nuo pat pirmų studijų minučių sugebėjo įskiepyti meilę kelininko profesijai, parodė gerąją šios specialybės pusę. Iki šiol buvę dėstytojai, kantriai ir nuosekliai formavę teigiamą kelių inžinieriaus profesijos įvaizdį, yra autoritetas jaunimui.

Jau pirmame kurse sostinėje T. Mockus atliko geodezinę praktiką. Vėliau per praktikas teko padirbėti Ukmergės kelių statybos valdyboje Nr. 2, kuri tuo metu statė automagistralę Vilnius–Panevėžys. Ten T. Mockus paragavo ir pirmosios vadovo duonos. O studijuodamas jis net Moldovoje yra atlikęs praktiką, nes tie, kas gerai mokėsi, turėjo teisę pasirinkti įdomesnes praktikas.

Į Moldovą važiavo penki studentai po 3 kurso. Kišiniove T. Mockui teko tiesti pėsčiųjų takus. Dar buvo ir statybiniai būriai Klovainiuose. „Mūsų grupė statė paštą, garažus prie namų, teko pabūti mūrininkais“, – tęsė kelių srities specialistas ir pridūrė, kad per 5 metus trukusias studijas juos „tikrai gerai paruošė geodezinių matavimų srityje, Kelių katedra suteikė nemažą technologinių žinių bagažą“.

Pirmas krikštas

Jaunas specialistas gavo paskyrimą į tuometę Panevėžio autokelių valdybą, pradėjo dirbti meistru. Šoko nepatyrė ar ypatingo pereinamojo laikotarpio kolektyve neprireikė, nes T. Mockus jau buvo apsipratęs dirbti su žmonėmis.

T. Mockus vedė studijuodamas, todėl atvažiavęs dirbti į Panevėžį, turėjo ką tik gimusį sūnų. Didmiestyje gyvenamojo ploto niekas nesuteikė, tad T. Mockus su šeima apsigyveno pas tėvus. Vos jam pradėjus dirbti Panevėžyje, buvo ruošiamasi atiduoti kelią Krekenava–Kėdainiai Valstybinei komisijai vertinti, todėl T. Mockaus pirmas darbo mėnuo buvo susijęs su šio objekto baigimu.

„Tai buvo svarbus objektas įmonei, todėl dirbo visa valdyba. Man buvo patikėtas konkretus kelio ruožas ir baigiamieji darbai jame – šlaitų išlyginimas, pralaidos, nuovažos ir pan. Baigus šį objektą, buvo gauta nauja užduotis – rajoninis kelias Panevėžys–Trakiškis. Naujo kelio tiesimas buvo tikras pirmas mano krikštas ir išbandymas, nes reikėjo institute įgytas teorines žinias pritaikyti praktiškai. Kelią vietomis reikėjo nutiesti per kolūkio laukus, darbus juose pradedant nuo nulio – „išmušinėjant“ naujos trasos pereinamąsias kreives“, – kalbėjo regioninės kelių įmonės vadovas.

Paaiškėjo, kad institute įgytos žinios buvo tikrai vertingos. Jas specialistui nebuvo sunku pritaikyti realybėje. „Susitvarkiau ir įrodžiau, kad mane paruošė gerai“, – teigė jis.

Šį kelią tiesė ilgai – 2 metus, mat buvo kitokie reikalavimai. Supiltos kelio sankasos turėdavo per tam tikrą laiką susigulėti. Šiandien darbai atliekami greičiau, nors kelių tiesimas taip pat užtrunka ilgiau nei įprasti statybos darbai.

Problema – alkoholis darbe

Panevėžyje T. Mockui teko vadovauti darbininkams, mechanizatoriams ir pajusti vyr. inžinieriaus kontrolę. T. Mockus sakė gaudavęs ir velnių, nes tuo metu planavimas buvo itin griežtas. Būdavo problemų ir su transporto įmonėmis.

„Galiojo tam tikri kokybės standartai. Turėjo būti užtikrinta grunto kokybė, išlaikytos dulkėtumo normos, ypač svarbūs buvo vadinamieji filtraciniai šalčiui atsparūs sluoksniai. Žvyro karjeruose visko būdavo – jei tik truputį įsimaišydavo kitokio grunto, rodikliai krisdavo. Svarbi buvo ir medžiagų sutankinimo kontrolė“, – ano meto reikalavimus vardijo kelininkas.

Jis sakė, kad reikalavimai ir tada buvę panašūs, kaip ir dabar, tik šiandien esą „prikepta“ labai daug normatyvinių dokumentų. Kai kur reikalavimai inertinėms medžiagoms yra per aukšti ir dėl to gali ateityje kilti problemų. Esą įvairūs techniniai reglamentai kartais netgi riboja žmogaus gyvenimo kokybę.

„Tuo metu būta problemų su alkoholio vartojimu darbe. Tekdavo kariauti ir kažkaip suktis, jei žmogaus nebūdavo darbe. Mechanizatorių, kvalifikuotų specialistų trūkdavo. Jie buvo graibstomi, nes vykdavo tikrai daug melioracijos, statybų ir kelių tiesimo darbų“, – neslėpė vadovas.

Pasak jo, pagrindinė technika, kurią tuo metu turėjo Panevėžio autokelių valdyba, buvo greideriai ir buldozeriai, ekskavatoriai. Jų buvo gerokai daugiau nei dabar – iki 10 vienetų, nes kaskart po 2 mechanizmus vis išeidavo iš rikiuotės.

Panevėžiečiai kelininkai tuo metu turėjo gerą žvyro karjerą, tiesa, tolokai – už 40 km. Anksčiau per metus pagamindavo maždaug 70 tūkst. kub. metrų žvyro ir visa tai keliaudavo į kelius. Dabar tiek nebereikia – sunaudojama 10 kartų mažiau. Anksčiau žvyro dangą keliuose atnaujindavo kas 4–6 metus, o dabar pagal turimų žvyrkelių skaičių ir ilgį – kas 20 metų.

Darbas teikė malonumą

Po dvejų darbo kelių meistru metų T. Mockus tapo darbų vykdytoju ir darbo pobūdis visai pasikeitė. Teko rūpintis trimis tuo metu turėtais karjerais, atlikti vadinamąjį juodąjį kelio paviršiaus apdorojimą, kai ant kelio išpurškiamas skystas bitumas ir įterpiama juoda, asfaltbetonio bazėje apvilkta bitumu skaldelė.

„Technologija tokia, kad labai bijodavome lietaus. Vos tik kaptelėjus nors vienam lašui darbus turėdavome stabdyti. Darbas sudėtingas, bet pasistengus kelias gaudavo tikrai geros statybinės medžiagos. Skaldelė apvilkta bitumu, apačioje – bitumas, ir visos kelio siūlės ir plyšeliai gerai uždaryti. Žodžiu, tai buvo 2 cm tikrai geros, patikimos medžiagos“, – aiškino „Kauno regiono kelių“ vadovas.

T. Mockaus teigimu, toks greitas kelių remonto būdas taikomas ir šiandien, bet technologijos labiau pažengusios – viskas atliekama paprasčiau. Bet, jo manymu, dar būtų galima ginčytis, kuris būdas efektyvesnis. Tuo metu galiojo nerašyta taisyklė, kad tokiu būdu asfalto danga turi būti atnaujinama kas 4 ar 5 metus.

Panevėžio autokelių valdyboje anuomet per metus šitaip sutvarkydavo apie 40 km asfaltuotų kelių, nors rūpesčių netrūko: technika sovietinė, problemos dėl bitumo. Kad jo gautumei, tekdavo nuolankiai prašyti ar netgi pakariauti. Tačiau T. Mockus prisipažino tada jokios rūpesčių naštos nejausdavęs: buvo jaunas, darbas patiko, pažinčių ratas plėtėsi, o jei labai sekdavosi dirbti, pajusdavo netgi savotišką euforiją.

Nekamavo netgi griežti vasaros darbų terminai. Juk taip reikėjo. Viskas labai preciziškai turėjo būti planuojama. Darbus kelininkai turėjo atlikti nuo gegužės 15 d. iki rugpjūčio 15 d. – nei diena anksčiau, nei diena vėliau. Šiek tiek nuotaika subjurdavo, kai liepos mėnesį darbus apie 2 savaites sutrukdydavo, liaudiškai tariant, „broliai myžniai“. Per lietų darbai strigdavo, bet planai vis tiek buvo vykdomi.

Nuo armijos neišsisuko

„Ėjau į kelininkus, kad nepaimtų į sovietinę armiją, o po 4 metų darbo teko tarnauti 2 metus. Išvažiavau į Baikonurą. Pamatyti teko daug – ir raketų, ir kosminių kompleksų. Iš pradžių pykau, kokio velnio ten man reikia važiuoti, o dabar džiaugiuosi pamatęs vienintelį didžiausią pasaulyje kosmodromą“, – atviravo įmonės laikinasis direktorius.

Ten T. Mockus tarnavo karininku, gaudavo dvigubai didesnį nei keliuose atlyginimą, nes dar gaudavo priedą už dykumų sąlygas bei kitas išmokas.

Leninsko mieste, labai panašiame savo dydžiu į Panevėžį, T. Mockus gavo bendrą butą su kitu karininku. Šeimos ten nevežė, nes sūnus jau turėjo eiti į pirmą klasę. Žmona turėjo darbą, kurio ten tikrai nebūtų gavusi. T. Mockus siųsdavo pinigus šeimai, juolab kad tuo metu, kaip ir dabar, kultūros darbuotojų atlyginimai buvo apgailėtini.

Pagrindinėse logistikos bazėse tarnaujantys kariškiai dirbo krovėjais, santechnikais, viešbučių bei parduotuvių prižiūrėtojais – buvo aptarnaujamas visas komunalinis kosmodromo ūkis. Teko prižiūrėti ir vandens pumpavimo stotis dykumoje.

„Įdomu tai, kad mūsų padalinys aptarnaudavo tarptautinį viešbutį, kai vykdavo bendri rusų, prancūzų ar kitų šalių skrydžiai. Esu matęs tarptautines kosmonautų įgulas. Kaip karininkas galėdavau nuvykti ir patikrinti jų gyvenimo sąlygas, galėdavau 0,5 km atstumu priartėti iki raketų paleidimo platformos. Pamenu, palydovus leisdavo kone kasdien“, – tarnybos dienas sovietų armijoje prisiminė T. Mockus.

Namo jis grįžo turėdamas vyresniojo leitenanto laipsnį. Tiesa, T. Mockui siūlė likti tarnauti, bet į Lietuvą, į Panevėžį, jis grįžo su didžiausiu džiaugsmu, nes laukė šeima.

Tada buvo 1987-ieji, „perestroikos“ pradžia. Jau tarnaudamas armijoje T. Mockus gaudavo žinių iš vyresniųjų karininkų, kad Lietuvoje prasidėjo bruzdesys dėl atsiskyrimo nuo Sovietų Sąjungos.

Pokyčiai kelių srityje

Sugrįžusį iš armijos T. Mockų paskyrė Panevėžio autokelių valdybos Pagalbinės gamybos skyriaus vedėju. Jam buvo pavaldūs dažymo, staliaus cechai, visi karjerai ir asfalto bazė, teko vykdyti rangos darbus. Iš kelių statybos valdybos skyrius perėmė asfaltbetonio bazę. Nors ji buvo sena, bet įmonei tikrai reikalinga. Taip dirbta iki 1995 m., kai pradėjo kurtis regioninės kelių tarnybos.

Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę kelininkams darbų sumažėjo. Iškilo būtinybė jungtis į stambesnius ūkinius vienetus, nes tik šiuo būdu buvo galima prisitaikyti prie pakitusių rinkos sąlygų išsaugant kelių tarnybas. Tuo metu joms išlikti nebuvo lengva.

Panevėžio autokelių valdyba buvo reorganizuota į VĮ „Panevėžio regiono keliai“, prie jos prijungta ir Panevėžio kelių tarnybą. Buvo išardyti kolūkiai, todėl ir rangos darbų juose neliko – tik savivaldybių užsakymai.

Kritus darbų keliuose apimtims, sumažėjo ir asfaltbetonio bazės reikšmė. Padidėjo kelių priežiūros poreikis, tad T. Mockų Panevėžio kelių tarnyboje paskyrė vadovauti dalies krašto ir rajoninių kelių priežiūros darbams. Buvo 3 meistrijos, šiam kelininkui patikėjo vienai jų vadovauti.

Iš pradžių kelių technika buvo ta pati – senstelėjusi ir palūžinėjusi. Rimtos technikos kelininkai pradėjo gauti tik nuo 1998 m. Pirmiausia buvo perkami autogreideriai, keičiamas transportas darbininkams vežioti. Darbo sąlygos žmonėms akivaizdžiai gerėjo. Technika tapo patikimesnė, barstymo technika – tobulesnė. Atsirado vakarietiškų barstytuvų. MAZ-us po truputį keitė mersedesai ir „Iveco“ technika.

1997 m. pasikeitė ir T. Mockaus darbovietė, ir darbo pobūdis – jis buvo pakviestas į Lietuvos automobilių kelių direkciją (LAKD) dirbti Kelių techninės priežiūros skyrių vyresniuoju inspektoriumi. Darbo vieta nepakito – T. Mockus liko Panevėžyje. Jam teko vykdyti techninę kelių priežiūros ir statybos kontrolę. T. Mockus buvo vienintelis prižiūrėtojas visame Panevėžio regione. Specialistui patiko, kad darbą galėdavo planuoti daugmaž savarankiškai.

Panevėžietiška mokykla

1998 m. rudenį T. Mockus gavo pasiūlymą tapti VĮ „Kauno regiono keliai“ direktoriaus pavaduotoju, atsakingu už kelių priežiūrą.

„Teko labai greitai apsispręsti. Žmona liko Panevėžyje alytnamyje, o aš turėjau pats ieškotis gyvenamojo ploto. Kol susiradau nuomojamą būstą, į darbą važinėjau iš Panevėžio. Tai truko apie 3 mėnesius. Žiema buvo snieguota. Ją baigėme kovo viduryje su pūga. Po to buvo staigus atšilimas su vandeniu keliuose“, – kaip šiandien savo gyvenimo pokyčius pamena kelių statybos specialistas. Jis prisipažino, kad tada jam buvo vos 40 metų, todėl buvo kupinas jėgų, o naujas darbas suteikė dar daugiau adrenalino.

„Sunku nebuvo, bet važinėjimas galop pabodo ir išsinuomojau gyvenamąjį plotą. Tai truko apie pusantrų metų, o po to pardavėme namą Panevėžyje ir įsigijome Kaune blokuoto namo dalį. Būsto įsirengimui teko imti paskolą, bet ją gana greitai, per 7 metus, grąžinome“, – tęsė įmonės vadovas.

Anot jo, dabartinis kolektyvas yra geras, klausimai sprendžiami dalykiškai, be intrigų. Žiemos tarnybos darbai jau buvo gerai žinomi Panevėžyje, todėl didelių problemų nekilo. Čia tik eismas intensyvesnis, kelių reikšmė didesnė.

„Panevėžio mokykla tikrai gera, – patikino pašnekovas. – Taip pat pamačiau, kad ir kauniečiai nepėsti, ypač prižiūrint kelią „Via Baltica“. Jų metodika tikrai pamokanti.“

„Kauno regiono kelių“ žiemos tarnyba, T. Mockaus asmenine nuomone, yra viena geriausių Lietuvoje. Ypatingo kauniečių kelininkų dėmesio reikalauja magistralinis kelias „Via Baltica“, kur, anot T. Mockaus, ir įvykių daugiausia, ir noras dėl vieno ar kito įvykio papriekaištauti kelininkams didžiausias, nors pastarųjų kaltės būna retai.

Sunkmetis išmokė mąstyti

2008–2009 m. kelių sektorius pajuto savotišką sudrebinimą dėl ekonomikos krizės. Visiems vadovams teko susėsti prie bendro stalo ir labai gerai pagalvoti, kaip reikės išlikti. Teko operatyviai priimti kardinalius sprendimus, nes buvo aiškiai matyti, kad turimo finansavimo nepakaks. Kaip tyčia, ir žiemos kelių prižiūrėtojams tuokart buvo pakankamai sudėtingos.

„Kaip šiandien sakome, tada optimizavomės. Šį procesą tęsiame ir dabar, tačiau tuo metu tai buvo labai drastiškas žingsnis. Teko smarkiai sumažinti darbuotojų skaičių. Vietoj 500 liko 400, o vėliau buvo atleisti dar maždaug 50, – kalbėjo T. Mockus. – Tačiau to nepakako. Reikėjo pereiti į griežtą taupymo režimą. Visi tarnybose dirbantys žmonės yra kelių patriotai, jie veržiasi dirbti darbus, mato, kas yra blogai ar ką gali patobulinti. Tai įaugę visiems į kraują iki šių dienų, o lėšų tada stigo, todėl reikėjo kai kuriuos darbus sustabdyti ir atsirinkti tai, kas būtiniausia, ypač tuos, kurie užtikrintų saugų eismą.“

Buvo įvesta 4 dienų darbo savaitė. Už prastovas buvo mokamas minimumas. Respublikos mastu atlyginimai buvo sumažinti ir vadovams. Tuos 3 ar 4 metus teko kažkaip gyventi.

„Šiandien supratome, kad patirti sunkmetį buvo savotiškai sveika, nes pradėjome šiek tiek kitaip mąstyti. Darbų sezoniškumas verčia turėti technikos daugiau, nei jos reikia vasarą. Mažėja žvyrkelių, tad tenka skaičiuoti, kad turima technika būtų tikrai naudojama. Tiesa, technikos mažiname taip, kad tai neturėtų neigiamos įtakos užduotims“, – tvirtino „Kauno regiono kelių“ vadovas.

Jis neslėpė, kad kyla šioks toks pavojus, jei sugrįžtų gilios ir labai snieguotos žiemos. Susitvarkyti su pūgų padariniais keliuose nebūtų lengva, nes sunkiosios kelių technikos Kauno regionas beveik nebeturi. Ekstremaliomis sąlygomis tektų ją nuomotis iš statybinių organizacijų, kurios kelininkams yra padėjusios ir anksčiau.

T. Mockaus teigimu, „turimos technikos parkas neblogas, tačiau technika orientuota į tai, kad kelių priežiūros darbai žiemą būtų atliekami kokybiškai ir operatyviai, jei yra vidutinis ar šiek tiek didesnis snieguotumas“.

Neaukšto lygio mentalitetas

„Kauno regiono kelių“ vadovas išvardino pavojingiausias vietas Kauno regione. Čia, pasirodo, palyginti su kitais šalies regionais, yra daugiausia juodųjų dėmių, nors pastaraisiais metais jų sumažinta daugiau nei dvigubai. Galbūt neįtikėtina, bet jos vyrauja ne kelyje „Via Baltica“. Didžioji juodųjų dėmių dalis yra kelyje Kaunas–Zarasai–Daugpilis.

T. Mockaus tvirtinimu, taikomos inžinerinės priemonės yra veiksmingos, tačiau kartais jos nėra užprogramuotos vadinamajai juodajai dėmei panaikinti.

„Kai, pavyzdžiui, kelyje Kaunas–Jonava–Zarasai pradėjo didėti žuvusiųjų skaičius, kartu su LAKD ieškojome išeities, kaip greitai ir efektyviai sumažinti jį, nes kardinaliems sprendimams reikėjo ir didesnio finansavimo, ir žemių nusavinimo. Taip įrengėme šviesoforines sankryžas užmiestyje, magistraliniame kelyje“, – paaiškino kelių srities specialistas. Tai sumažino įvykių skaičių su sunkiomis pasekmėmis, tačiau išliko eismo įvykių, kurie būdingi sankryžoms su šviesoforais.

Profesionalo galva, pagrindinės eismo įvykių priežastys yra Kelių eismo taisyklių (KET) nesilaikymas ir vis dar neaukšto lygio vairuotojų mentalitetas – noras palakstyti, važiuoti išgėrusiam, vairuoti labai pavargusiam. Pasirodo, per metus būna 2 ar 3 atvejai, kai kelyje žūva užmigę pėstieji.

„Labiausiai eismo saugumą gerina žiedinės sankryžos. Tai puiki priemonė sureguliuoti transporto ir pėsčiųjų srautus. Kai kurios pigios priemonės – iškilieji trapeciniai kalneliai, „miesto vartai“ – yra tikrai efektyvios, bet jų įrengimo vietos turi būti parenkamos labai atsakingai. Mano atmintyje įstrigęs įvykis, kai ugniagesiai vyko gesinti gaisro ir važiuodami dideliu greičiu paslydo ant iškiliojo kalnelio. Dėl gabento vandens svorio centro pokyčio gaisrinė mašina virto ir žuvo žmogus. Ko gero, buvo kaltas vairuotojas, tačiau ši tragedija pamokanti, nemaloni ir kelininkams“, – pareiškė T. Mockus.

Kas gadina kraują?

Regioninės kelių įmonės Kaune vadovas paatviravo, kad jo vadovaujamiems kelininkams kraują gadina „Via Baltica“ ir Pakaunė. Priemiestyje gyvenantys žmonės dirba Kaune ir važinėja į miestą. Būtent todėl reikia spręsti ne tik eismo saugumo, bet ir intensyvinti kelių priežiūros klausimus. Rajono gyventojų skaičius auga, bet vietinių kelių ir gatvių infrastruktūra kuriama labai lėtai, todėl transporto srautai valstybinės reikšmės keliuose piko valandomis išauga milžiniškai.

„Kelių priežiūros tvarka yra reglamentuota. Kiekvienam žmogui atrodo, kad kelias, kuriuo jis važiuoja, yra pats svarbiausias ir jau 6 val. ryto turi būti pabarstytas. O pagal mūsų tvarką galbūt šis kelias iš viso neturi būti barstomas, kyla konfliktinės situacijos, žmonės nepatenkinti. Manau, kad Lietuvoje žiemą barstomų slidumą mažinančiomis medžiagomis valstybinių kelių skaičius yra optimalus. Tikrai nereikia jų daugiau. Pats vairuotojas irgi turėtų pamąstyti, kaip jam važiuoti saugiau“, – akcentavo T. Mockus ir pridūrė, kad ypač didelis dėmesys skiriamas mokykliniams autobusams.

Baigdamas pokalbį direktorius nepašykštėjo patarimų vairuotojams: „Būtinai stebėkite kelio ženklus ir laikykitės kelių eismo taisyklių. Juk greičio ribojimas nėra iš piršto laužtas dalykas. Jei toje vietoje nurodytas mažesnis greitis, vadinasi, ten dėl greičio viršijimo yra įvykęs ne vienas, bet daug vienodų ar labai panašių eismo įvykių. Linkiu būti atidiems, atkreipti dėmesį į teikiamą informaciją apie padėtį keliuose“, – palinkėjo T. Mockus.

Naujienų archyvas