BMC

VĮ „Alytaus regiono keliai“ Alytaus regiono kelių tarnybos vairuotojas Simas Matonis: „Kai nepasiduoda technika, kartais ją reikia apgauti.“

2016-05-12  Austė Merkytė, Keliai ir tiltai Nr. 1(11)

Žiemą – kaip į frontą: pustant pūgai, spaudžiant 20 laipsnių šalčiui. Taip savo darbo dieną galėtų apibūdinti įmonės „Alytaus regiono keliai“ Alytaus kelių tarnybos vairuotojas S. Matonis. Šiam palyginti jaunam žmogui patikėta sudėtingiausia įmonės technika – naujausias ir moderniausias barstytuvas.

Žiemą – kaip į frontą: pustant pūgai, spaudžiant 20 laipsnių šalčiui. Taip savo darbo dieną galėtų apibūdinti įmonės „Alytaus regiono keliai“ Alytaus kelių tarnybos vairuotojas S. Matonis. Šiam palyginti jaunam žmogui patikėta sudėtingiausia įmonės technika – naujausias ir moderniausias barstytuvas.

S. Matonis gimė ir gyvena Alytuje. Baigęs automechaniko specialybę Profesinio rengimo centre, laimę išbandė trejus metus dirbdamas tolimųjų reisų vairuotoju. Per tą laiką daug kas pasikėtė: atlyginimai sumažėjo, o tolimųjų reisų vairuotojo darbas tapo labai sunkus. Dirbant Lietuvoje atlyginimas mažesnis perpus, bet namuose geriau, nes neseniai S. Matonis sukūrė šeimą. Simas sako esantis prisirišęs prie namų, todėl ilgesys pasirodė stipresnis už didelį atlyginimą ir jis sugrįžo į gimtąjį miestą dirbti kelininku.

„Norisi matyti, kaip auga sūnus“, – savo apsisprendimą aiškina barstytuvo vairuotojas.

Darbas gali prasidėti pusę keturių nakties

Vairuotojo darbo diena žiemą nenormuota. Siaučiant pūgai ar tvyrant dideliam šalčiui, budintis meistras vairuotojus iškviečia į darbą 3–4 nakties. Pavyzdžiui, tądien 3.45 val. vairuotojas sulaukė skambučio, per 15 minučių apsirengė, išgėrė arbatos, suvalgė sumuštinį ir išskubėjo į tarnybą. 4.30 val. jis jau – Kelių
tarnybos įmonėje.

Susirinkę šeši vairuotojai automobilius rikiuoja druskos ir žvyro mišiniui krauti. Tai gali užtrukti 15–30 minučių. Per tą laiką vairuotojams budintis meistras paskirsto važiavimo maršrutus, pakraunamas mišinys, druskos tirpalas jau būna įpiltas išvakarėse, ir – į kelią.

Kiekvienas turi savo maršrutą

Kiekvienam vairuotojui dažniausiai yra nustatytas savas važiavimo maršrutas, bet jei kuris nors komandos narys suserga, tenka pavaduoti kolegą. Simo maršrutas yra Merkinė – Jieznas. Jį reikia barstyti pirmyn ir atgal. Iš Alytaus nuo viaduko maršrutas krypsta į Merkinės pusę 26 km, kur eismas didesnis, ir iki žiedo, kur prasideda Varėnos kelių tarnybos teritorija. Tuomet barstytuvas apsisuka
ir grįžta atgal barstydamas jau kitą kelio pusę.

Po to iš Merkinės kelias driekiasi 21 km Jiezno link. Ir vėl atgal. Važiavimo ratas sudaro apie 94 km.

Visam tos dienos maršrutui apsukti užtenka vieno barstytuvo pakrovimo. Jei ne taip slidu, mažiau sniego, druskos ir žvyro mišinio dar ir lieka, o jei daugiau pasnigę, sniegas suspaustas, išeikvojamas visas krovinys. Pats vairuotojas sprendžia, kiek barstyti, pataria ir budintis meistras.

„Pats barstytuvo vairuotojas įvertina eismo sąlygas, apie orus perspėja meistras. Jei yra geresnės eismo sąlygos, reikia taupyti“, – pasakoja barstytuvo vairuotojas. Simo automobilyje technika rodo, kiek mišinio išbarstyta ar tirpalo išpurkšta.

Grįžę vairuotojai užpildo kelionės lapą, įrašydami, kiek smėlio ir druskos mišinio išbarstė. Jei per daug, meistras nepagirs, tačiau jei taupydamas pamažinsi ir keliai liks slidūs, teks važiuoti antrą kartą, o tai – papildomos išlaidos.

„Nemalonu, kai tave bara, reaguoji į meistro pastabas ir stengiesi, kad kuo mažiau būtų išbarstyta mišinio, bet kartu ir kad būtų užtikrintos saugios eismo sąlygos kelyje“, – sako S. Matonis.

Jei oro sąlygos pakenčiamos, vairuotojas turi laiko išgerti arbatos ir minutę pailsėti. Tačiau jei pusto ar sninga, pasileidžia kitu maršrutu – į rajono kelius.

Kartais tenka už save ir už kolegą padirbėti. Simui papildomai prisideda maršrutas Alytus – Daugai. Iš viso į vieną pusę yra iki 27 kilometrai. Šiuo keliu eismas didelis. Reikia būti atidžiam ir sekti ne tik kelio ženklus, bet ir eismą. Šiam maršrutui užtenka vieno papildymo mišiniu.

„Kai valai, esi šiek tiek išlindęs į kitą eismo juostą, nes nori darbą atlikti gerai, – darbo įspūdžiais dalijasi kelininkų vairuotojas. – Viena akis žiūri atgal, kad nenupjautum ženklų, kita – į kairę, į priešpriešinę eismo juostą, kad neužvažiuotum ant kitų eismo dalyvių. Dar reikia stebėti kompiuterį: kiek išberta, ar barstytuvas neužsikišęs.“

Užsikimšus barstytuvui, vairuotojas išlipa iš automobilio ir užsiropštęs kopėčiomis tiesiog su pagaliu atkemša susigrūdusį mišinį.

Apvažiavus šiuos du maršrutus, gali būti, kad darbo diena dar nesibaigs. Jei sninga, Simas važiuoja į namus užkąsti ir – vėl į darbą. Malonu, kad namuose laukia žmona su sūneliu ir garuojančiais pietumis. Tiesa, kartais laiko pietums nelieka, paprastai taip būna esant ekstremalioms oro sąlygoms ir įtemptam darbo režimui.

Kartais per dieną su barstytuvu tenka nuvažiuoti net iki 300 km. Ir tai – ne su lengvu automobiliu ir komfortiškai nuvalytu keliu, o snieguotu ir apledėjusiu, su galinga sunkiasvore technika.

Po ankstyvo kėlimosi ryte, į namus žiemą pavyksta grįžti įvairiai: 9, 12, ar 14 val. Tačiau jei snieguotą dieną gamtos stichija nesibaigia, barstytuvas į darbą pasileidžia ne vieną, o kelis kartus.

Pamainos budėjimo laikui artėjant į pabaigą, vairuotojas nuplauna automobilį, iškrauna smėlio ir druskos mišinį, paruošia barstytuvą kitai dienai. Mišinio iškrovimas vyksta automatiškai: į viršų atlenkiama barstymo lėkštė, o transporteris iškrauna visą barstytuvo turinį į sandėlį. Iškrauti reikia todėl, kad esant šalčiui mišinys gali sustingti, todėl kils problemų su barstymu kelyje. Per pastaruosius penkerius Simo darbo metus nebuvo taip, kad mišinys sustingtų barstytuve.

Kartais norisi pėsčiam pareiti į namus

Kelininko darbas sudėtingas dar ir tuo, kad sunkvežimio su barstytuvu vairuotojas visuomet važiuoja pirmas. Stengiamasi važiuoti lėčiau, 30–40 km/h greičiu. Nors pernelyg lėtai negalima važiuoti, nes kelias turi būti švarus, kol prasidės didžiausi automobilių srautai, reikia spėti pabarstyti kelią.

„Kartais važiuoji, rankos dreba, regis, sustosi ir pareisi pėsčias namo, – sako S. Matonis. – Per tą laiką dar galvoji, ar ne per daug, ar ne per mažai išbarstei, reikia žiūrėti, kad ženklų nenukirstum, atitvarų nesugadintum, kitų mašinų neužkabintum“.

Kelias valomas dviem peiliais, bet šoninio peilio nesimato, todėl kai jis per daug nutolsta, nepakankamai išplatinamas kelias; kai pernelyg priartėja prie kelkraščio, kyla pavojus nulaužti signalines gaires, sugadinti atitvarus. Tačiau signalines gaires nulenkus, jos atsistato. Tik šlapias sniegas jas gali sulaužyti. Simas pripažįsta, kad šiemet nulaužė tik vieną signalinę gairę. Į kelionės lapą tokių nuostolių fiksuoti kol kas nereikia, patiki žodžiu.

Žiemą vairuotojai sėdi prie galingos technikos vairo – barsto kelius, o vasarą veža asfaltą su vadinamuoju „termosu“, su kitu sunkvežimiu veža žvyrą. Sugedus automobiliui tenka užsiimti jo remonto darbais. O kartais tenka tiesiog eiti šienauti pakeles, rinkti šiukšles, kirsti krūmus. Sutvarkyti keliai ir gražios pakelės savaime neatsiranda. Tai – kruopštaus ir sunkaus kelininkų darbo rezultatas.

„Jei reikia pagalbos, nieko baisaus – atsistoji su semtuvu ir padėti „lopyti“ duobes. Minčių, kad nedarysiu arba nenoriu, nekyla“, – pripažįsta kelininkų vairuotojas.

Dirba naujausiu automobiliu

S. Matoniui patikėtas naujausias ir didžiausias Alytaus kelių tarnybos turimas „Renault“ barstytuvas. Į jį galima pakrauti ne tik 9 t smėlio ir druskos mišinio, bet dar užpilti ir 4,5 t druskos tirpalo. Simas savo plieninį žirgą laiko specialiame tentiniame garaže, nes uždaroje pastogėje jis netelpa. Šis modernus ir
galingas sunkvežimis Alytaus kelininkams tarnauja jau pastaruosius trejus metus.

Technikai įvaldyti reikėjo krimsti instrukcijas, konsultuotis su tiekėjais, kurie, tiesa, patys ne ką daugiau žinojo. Mašinai įvaldyti prireikė savaitės kitos, o kai su technika pavyko susidraugauti, pasirodė, kad nieko sudėtingo lyg ir nėra.

Vairuotojo kabinoje įmontuotas kompiuteris valdo barstymo plotį, išbarstomos masės kiekį gramais. Kelius galima purkšti vien tik druskos tirpalu, nenaudojant smėlio druskos mišinio. Tačiau įnoringa technika kartais nesupranta lietuviško oro ypatumų ir pateikia staigmenų.

„Automobilyje įrengtas kelio dangos temperatūros matuoklis parodė 2 laipsnius šilumos ir technika neleido įjungti mišinio barstymo sistemos. Ilgai ieškojau, kaip įtinkinti mašiną barstyti mišinį, kol galų gale teko išjunti temperatūros daviklį. Tuomet kompiuteris parodė -32 laipsnius šalčio ir barstytuvas ėmė klausyti komandų. Taip teko apgauti naujausią kompiuterį“, – aiškino S. Matonis.

Su nauja technika dirbti malonu, tai visų vairuotojų siekiamybė.

Įmonė, kurioje darbuotojas gerbiamas

Darbas valstybinėje įmonė patrauklus tuo, kad visi gauna dvi savaites atostogų šaltuoju metų laiku ir dvi – vasarą. Simas žino, kad susirgęs galės neiti į darbą ir jam bus mokamas socialinis sveikatos draudimas. Tačiau už jį kažkam teks dirbti, nes kolektyve gyvas solidarumo jausmas. Šiuo kolegų jausmu stengiamasi
nepiktnaudžiauti.

Per. Šv. Velykas S. Matonis atostogavo, turėjo įvairių planų, bet šiek tiek apsirgo, todėl atostogos jam buvo sugadintos. Tačiau, kita vertus, nereikėjo dėl ligos praleisti darbo, jis galėjo daugiau laiko skirti savo šeimai, pabendrauti su sūnumi.

Kadangi kelininko darbo diena baigiasi anksti, grįžus į namus galima dar daug ką nuveikti, kur nors su reikalais nuvažiuoti arba tiesiog porą papildomų valandų pamiegoti. Tačiau privaloma būti su telefonu, atsiliepti į meistro skambučius ir prireikus nedelsiant vykti į darbą. Taip pat privaloma būti pasiruošus
dirbti ir savaitgaliais. Jei būna kokios nors šeimos šventės, apie tai turi būti informuotas meistras.

„Tačiau man tai neaktualu. Aš visą žiemą galiu praleisti be alkoholio“, – sako vairuotojas.

Darbo specifika įpareigoja nevartoti alkoholio, nes gali susidaryti tokios aplinkybės, kad bet kada prireiks sėsti prie automobilio vairo. Tiesa, dėl tokio pareigingumo ir tvirtos valios S. Matonis – vertingas Kelių tarnybos darbuotojas.

Naujienų archyvas