PRK

Rolandas Žagaras: „Bėgant metams nesikeičia tik kelininkų meilė savo darbui“

2015-10-14  Jolanta Tamošaitienė, Keliai ir tiltai Nr. 2 (10)

Atitarnavęs tarybinėje armijoje R. Žagaras įgijo inžinieriaus kelininko specialybę, po kurio laiko apsigynė ir magistro laipsnį. Nuo 1984 m. dirbo Biržų kelių valdybos kelių meistru, inžinieriumi, vyresniuoju inžinieriumi. Dar prieš sujungiant įmones R. Žagarui nuo 1992 m. kurį laiką toje pačioje įmonėje teko padirbėti ir vadovu, o 1996 m. jis buvo paskirtas įmonės „Panevėžio regiono keliai“ direktoriumi.

Rolandas Žagaras įmonės „Panevėžio regiono keliai“ direktoriumi dirba jau beveik 20 metų. Kelininko darbą jis pamilo dar jaunystėje: „Matydavau dirbančius
kelininkus. Labai žavėdavausi jų darbais ir technika, tai man paliko didelį įspūdį. Be to, tėtis yra dirbęs kelio meistru tuometinėje Biržų autokelių valdyboje.
Prisimenu, kaip mane dar mokinį pasiimdavo kartais į darbą ir tuomet viskas būdavo labai įdomu: žavėjo kelio darbų technika, kelininkai ir patys keliai.“

Vadovas džiaugėsi, kad Biržų kelių valdyboje teko pereiti visas darbų pakopas – nuo paprasto darbuotojo iki kelių įmonės direktoriaus. Tai jam suteikė neįkainojamos patirties išmanyti įvairių pakopų darbuotojų darbo specifiką, gamybinius kelių tiesimo ir priežiūros niuansus. Be to, R. Žagaras dirbdamas krimto mokslus Vilniaus Gedimino technikos universitete neakivaizdiniu būdu. „Šią sritį jau buvau pažinęs praktiškai, todėl ir mokslai ėjosi sklandžiai. Kai jau dirbi būtent toje srityje, kurioje ir mokaisi, daug atsakingiau žiūri į studijas. Be to, visas teorines žinias iš karto gali pritaikyti praktikoje. Pirmieji studijų metai, kai buvo daug bendrųjų dalykų, buvo kiek sunkesni. Vėliau, kai prasidėjo mano srities paskaitos, buvo lengva ir įdomu studijuoti. Po trečiojo kurso jaučiausi taip, tarsi darbas ir studijos vienas kitą papildo“, – įspūdžiais apie studijas dalinosi įmonės vadovas.

Beje, R. Žagaro gyvenime ne tik darbas ir studijos rutuliojosi lygiagrečiai, bet ir asmeninis gyvenimas: „Po armijos ėmiau dirbti, vedžiau, tada prasidėjo studijos. Ir mokslus krimtau, ir su žmona vaikus auginome. Tekdavo viską suspėti.“

Reorganizacija buvo neišvengiama

Paklaustas, kaip persitvarkė Lietuvos kelių įmonės atgavus nepriklausomybę, R. Žagaras pasakė, kad kelių sektorius išgyveno tuos pačius procesus kaip ir Lietuvos valstybė. „Iš pradžių įmonės buvo reorganizuotos iš sovietinių įmonių, 1995– 1996 m. jos buvo sujungtos apskričių pagrindu. Teko viską patirti savo kailiu. Kuriantis Lietuvos valstybei reikėjo išgyventi lėšų stygių, prisitaikyti prie naujų konkurencijos, vadybos sąlygų. Tačiau visi supratome, kad su sovietiniu palikimu toli nevažiuosime. Po reorganizacijos prijungtos valdybos tarsi neteko tam tikro sava-rankiškumo, nes pagrindinis vadovas jau buvo Panevėžyje, tačiau greitai paaiškėjo, kad ši reforma veikia – juk anksčiau pavienės valdybos negalėjo įsigyti solidžios užsienietiškos technikos. Reikėjo įsisavinti naujas technologijas, sukoncertuoti pajėgumus ir lėšas stambesniems darbams įgyvendinti. Kai lėšos pradėtos skirstyti regiono principu, buvo sumažintas darbuotojų skaičius, kurių pareigos dubliuodavosi atskirose valdybose, finansinė situacija pagerėjo“, – prisiminė R. Žagaras.

Pasak „Panevėžio regiono kelių“ direktoriaus, kelininkai suprato reformos svarbą, nes paveldėtas iš sovietmečio bagažas nepriklausomai Lietuvos valstybei buvo lyg kupra, reikėjo permainų. „Kai kūrėsi regionai, buvo sutraukti pajėgūs ir geri specialistai iš Pasvalio kelių tarnybos, Panevėžio organizacijų. Anksčiau dėl vieno ar kito sprendimo, finansavimo reikėdavo kreiptis į Kelių direkciją Vilniuje, po reorganizacijos tos problemos buvo sprendžiamos Panevėžio regiono mastu“, – pasakojo R. Žagaras.

Krizės privertė susitelkti

Nuo 1996 m. R. Žagaras vadovauja įmonei „Panevėžio regiono keliai“. Gavęs pasiūlymą vadovauti, jis turėjo apsispręsti per kelias valandas. „Nerimą kėlė laukiantys nauji iššūkiai, žinojau, kad dabar reikės vadovauti penkioms tarnyboms ir bendradarbiauti su ministerija, Lietuvos automobilių kelių direkcija“, – pasakojo vadovas. Anot jo, pasikeitė įmonės dydis ir sprendimų gausa.

Pirmasis „Panevėžio regiono kelių“ direktorius buvo Jurgis Grigalius, ėjęs šias pareigas beveik metus, taigi R. Žagarui 1996 m. atėjus į regiono kelius, pagrindiniai reorganizacijos sprendimai jau buvo priimti, struktūra iš esmės suformuota. „Prireikė metų kitų, kad pasijausčiau visiškai savo kėdėje, įgijau patirties. Naujose pareigose teko bendrauti ir su merais, ir su kitais politikais, ir su valdžios atstovais. Kad galėtumei vadovauti, turi susipažinti su darbuotojais, pajausti kolektyvo dvasią, atmosferą“, – prisiminė direktorius.

Pasak jo, nauji sunkumai Lietuvos kelių įmones ištiko 1998 m., kai atslinko pirmoji ekonomikos krizė. Reikėjo sukti galvą, kuriuos žmones atleisti, o kurie pajėgūs perimti jų funkcijas, kaip tinkamai prižiūrėti kelius su turimu finansavimu. Nuo 2008 m. Lietuva, kaip ir visa Europa, išgyveno sunkią ekonomikos krizę. Direktorius R. Žagaras prisiminė, kad tuomet finansavimas kelių priežiūrai sumažėjo iki 40 proc. „Tokiai įmonei kaip mūsų tai atsiliepė skaudžiai. Teko ne tik mažinti darbuotojų skaičių, bet ir apie 15 proc. apkarpyti atlyginimus visiems dirbantiesiems, nepaisant to, kad daugeliui iš jų padidėjo darbo krūvis“, – apgailestavo vadovas.

Pasak R. Žagaro, ekonomikos krizės laikotarpiu reikėjo sukti galvą, kaip išgyventi. „Daug žmonių tuomet dar dirbo paslaugų sferoje – suvirintojais, šaltkalviais, valytojais, sargais, dirbtuvių darbuotojais… Keičiantis situacijai bei įsigijus naują techniką, jų darbas tapo nebe toks svarbus. Tiesiog įsigijus naują vakarietišką techniką nebereikėjo jos taisyti savo dirbtuvėse, jos aptarnavimą perėmė technikos tiekėjai ar specializuotas paslaugas teikiančios įmonės.

Pirmiausiai turėjome pagalvoti apie specialistus, sugebančius dirbti sudėtingus darbus keliuose, nes juos privalėjome išlaikyti bet kokia kaina. Po pertvarkos kai kuriems darbuotojams labai padidėjo darbo krūvis. Pavyzdžiui, kai kuriems vairuotojams teko prižiūrėti po kelis mechanizmus, neretai dirbti su kastuvu ar kitais įrankiais“, – pasakojimą tęsė „Panevėžio regiono kelių“ direktorius.

Vadovas prisiminė posakį, kad tiek žmogaus gyvenime, tiek ekonomikoje krizė priverčia ieškoti naujų problemų sprendimų būdų, kurie vėliau duoda naudos. „Taip buvo ir mūsų atveju. Esame valstybinė įmonė. Privatus sektorius į tokias permainas reaguoja greičiau, tačiau ir mes taikėme kai kuriuos privačiame sektoriuje naudojamus vadybos principus, kad galėtume išbristi iš užklupusių sunkumų, gerokai sumažinto finansavimo. Po kurio laiko ir darbuotojai suprato, kad norint dirbti efektyviai, reikia atsiduoti darbui, didinti darbo našumą. Anksčiau nė vienas darbuotojas neįsivaizdavo, kad teks atlikti kitų pareigybių funkcijas. Po reformos to nebeliko. Atsirado bendra atsakomybė už laiku padarytus objektus. Nuo to priklauso visos įmonės rezultatai, netgi ir priedai prie atlyginimų“, – samprotavo direktorius R. Žagaras.

Paklaustas, kaip tvarkosi kiti regionai, kokias patirtis vieni iš kitų perima, R. Žagaras teigė, kad valstybinių Lietuvos kelių įmonių vadybiniai sprendimai yra labai panašūs. Daug bendraujama tarpusavyje ir atskiros įmonės neišradinėja dviračio, daro tai, ką kiti regionai įgyvendino ir tai pasiteisino. Be to, Lietuvos automobilių kelių direkcija dažnai aptaria sėkmingus vadybos pavyzdžius ir juos rekomenduoja visoms įmonėms. „Manau, kad regionų reforma yra pavykusi. Regionai sugeba vykdyti kelių priežiūrą turėdami net ir nepakankamai lėšų. Sumažėjus investicijoms į kelius, svarbi tapo kelių priežiūra. Kelininkai turi dėti pastangas, kad keliai liktų kiek įmanoma geresnės kokybės“, – pokalbio metu akcentavo R. Žagaras.

Svarbu tiek kolektyvas, tiek technika

Dabar daug jaunimo ir net vyresni žmonės ieško naujų darbo galimybių užsienyje, tačiau R. Žagaras pasakojo, kad jų įmonėje didelės darbuotojų kaitos nėra. Pasak jo, kelininkai pasižymi tuo, kad jei jau pradėjo dirbti šioje srityje, paprastai ir lieka. „Mūsų kolektyve, kaip ir daugelyje kitų, dirba daug vyresnio amžiaus darbuotojų. Kartais nerimaujame, kas bus, kai nemažai šių specialistų išeis į pensiją, kas juos pakeis. Įsidarbina mažai jaunimo. Jie ieško iššūkių užsienyje arba nori likti Lietuvos didmiesčiuose. Net ir atėję dirbti pas mus nori rimtų objektų, o tai ne visada galime pasiūlyti. Vis dėlto ateina ir naujų žmonių. Paprastai jie dirba ir studijuoja, baigia aukštąjį mokslą. Tendencija tokia, kad mažai ateina jau įgijusiųjų aukštąjį mokslą, bet nemažai baigia jį dirbdami pas mus. Sąlygos mokytis mūsų įmonėje gana palankios. Jiems sumokama ir už mokslą, ir už mokslams sugaištą laiką“, – pasakojo vadovas.

Vis dėlto įmonėje svarbu ne tik personalas, bet ir technika: „Pastaruoju metu atnaujinome techninę bazę. Rusiška technika tapo tik atsarginė arba reikalinga tik specifiniams darbams. Darbus lengvina kompiuterinės technologijos, automatizacija. Pavyzdžiui, navigacija leidžia procesui vadovauti iš kabineto – galima matyti, kur tuo metu yra technika, ką ji veikia. Šiais laikais rusiškų MAZ ar ZIL markės automobilių reikėtų jau paieškoti. Vakarietiška technika nors ir efektyvi, bet nėra pigi. Kad nusipirktų naują greiderį, įmonė turi skirti nemažai savo metinių investicijų. Dabar įmonėje jau dirba naujo tipo krovininiai automobiliai, kurie gali barstyti smėlio ir druskos mišinį, valyti kelią bei vežti apie 15 t krovinio. Be to, mažėja kelių su žvyro danga. Taigi, laikui bėgant ir greideriai nebebus tokie nepakeičiami“, – samprotavo R. Žagaras.

Įmonės „Panevėžio regiono keliai“ direktorius pasakojo, kad mažinant valstybės finansavimą kelių priežiūros sektoriui svarbiu pragyvenimo šaltiniu tampa papildomi rangos darbai: „Tai mums padeda išgyventi, nes trūkstant finansavimo galime panaudoti darbuotojų potencialą ir turimą techniką papildomai užsidirbti. Teikiame paslaugas fiziniams asmenims, savivaldybėms, įmonėms. Rangos darbai sudaro nemažą dalį darbų, esame įsigiję technikos, kad tokius darbus galėtume atlikti. Papildomi rangos darbai sudaro apie 20–30 proc. mūsų biudžeto. Beje, esame pastebėję, kad rangos darbai sutelkia ir mobilizuoja kolektyvą. Mes, valstybinė įmonė, konkursuose dalyvaujame rinkos sąlygomis. Ir tuomet viskas tarsi atsistoja į vietas ir visam kolektyvui reikia prisitaikyti prie rinkos sąlygų. Jeigu valstybinių kelių remonto darbams būtų užsakymų tiek, kiek jų būtina atlikti gerai kelių priežiūrai palaikyti, tai atitiktų esamus įmonės pajėgumus ir būtų tiesiog puiku. Kita vertus, jei finansavimas iš biudžeto būtų pakankamas, mums nereikėtų ieškoti rangovinių darbų. Šiuo metu, kad užtikrintume normalius atlyginimus ir kad žmonės neišsibėgiotų, privalome imtis rangos darbų laimėję konkursus. Jeigu reikėtų išgyventi tik iš valstybės finansuojamų lėšų, ko gero, dar labiau turėtume sumažinti dirbančiųjų skaičių.“

Pastarieji metai iškėlė daug iššūkių

Paprašytas prisiminti, koks Lietuvos kelininkų gyvenimas buvo po 1995–1996 m. reorganizacijos, R. Žagaras teigė, kad tie 20 metų buvo labai įdomus periodas, kupinas iššūkių. „Nuo finansavimo pokyčių priklausė ir mūsų įtampos padidėjimas ar sumažėjimas. Keitėsi ne tik finansavimas, bet ir darbuotojų požiūris, taip pat reikalavimai, įvairios tvarkos. Nesikeičia tik kelininkų meilė savo darbui. Jie žino, kad reikės dirbti ir naktį, ir spiginant saulei, atėjus karščiams ar siaučiant pūgai. Mūsų darbas sunkus ir pavojingas, bet dirbantys jį jaučia jo prasmę, mato rezultatą, kai nutiesiamas kelias, kai iškyla tiltas ir kai vairuotojai džiaugiasi pagerėjusiomis vairavimo sąlygomis, eismo saugumu. Tai garbingas darbas. Sunkiau ar lengviau, pagrindiniai darbuotojai nebėga, myli savo profesiją“, – didžiavosi regiono kelių vadovas.

O apie savo kolektyvą vadovas R. Žagaras kalba taip: „Negalėčiau girtis, kad vadovaudamas išugdžiau atsidavusį ir darbą mylintį kolektyvą. Greičiau tai ne mano nuopelnas, o tradicijų, garbingai dirbančių ilgalaikių darbuotojų pavyzdys. Galiu pasidžiaugti, kad šias tradicijas pavyko išsaugoti. Kelininkai masiškai neemigravo nei į užsienį, nei į kitus šalies ūkio sektorius. Mūsų kolektyvas tarsi vienas kumštis, suaugęs tarpusavyje, tausojantis krašto kelius. Darbuotojai neniurnėdami važiuoja ir į tolimus objektus, kur negali rasti tokių patogumų kaip kabinetuose. Išdirbę kelių sektoriuje keletą metų darbuotojai lieka ilgam. Tai mane žavi. Tie dvidešimt metų – išsaugotos tradicijos. O jeigu iškils naujų iššūkių, sunkumų, kelininkai turės prisitaikyti, kaip prisitaikydavo ir anksčiau.“

Naujienų archyvas