BMC

Praėjusio amžiaus pradžioje tankiausias plentų tinklas buvo Pietų Lietuvoje

2015-10-14  Jolanta Tamošaitienė, Keliai ir tiltai Nr. 2 (10)

Teko girdėti, kad jaunos, tik besikuriančios nepriklausomos Lietuvos vienu svarbiausių rūpesčių ir uždavinių buvo sutvarkyti per karo suirutę sudarkytus, gerokai apleistus kelius. Tuo tikslu 1918 m. gruodį buvo įkurta Plentų, vandens kelių ir uostų valdyba, įpareigota tvarkyti ir prižiūrėti sausumos bei vandens kelius. Prie naujosios valdybos buvo įsteigti penki kelių rajonai, kuriems tolygiai buvo paskirstytos aptarnavimo zonos. Viena jų įsikūrė Alytuje. Pirmą kartą ji paminėta Susisiekimo ministerijos etatų sąraše 1920 m. gegužės 12 d. Ši data laikytina Dzūkijos krašto kelių centralizuoto valdymo ir tvarkymo pradžia.

Šiame nuostabios gamtos, miško turtais apdovanotame krašte visą laiką pagarbiai buvo žiūrima į kelius, tvarkingai ir nuoširdžiai juos prižiūrint, saugant, puošiant pakeles, tiltų sankasas. Dzūkai mokėjo vertinti sunkų kelininko darbą, didžiavosi žmonėmis, kuriems buvo patikėta tiesti kelius, lengvinančius kasdienį gyvenimą, trumpinančius atstumus keliuose, gerinančius tarpusavio bendravimą.

Kokį kelią nuėjo Dzūkijos krašto žmonės tvarkydami kelius, kalbėjomės su įmonės „Alytaus regiono keliai“ ilgamečiais darbuotojais.

Juozas Glinevičius, VĮ „Alytaus regiono keliai“ direktoriaus pavaduotojas, atsakingas už kelių priežiūrą

juozas

ARK

Gimiau ir augau Trakuose. 1976 m. baigęs vidurinę mokyklą, įstojau į Vilniaus inžinerinį statybos institutą (VISI). 1981 m. baigęs mokslus, įgijau inžinieriaus statybininko kvalifikaciją, automobilių kelių specialybę.

Po mokslų įsidarbinau Trakų autokelių valdyboje. Pirmasis mano, kaip darbų vadovo, objektas buvo kelio Trakai – Padvarionys platinimas. Pamenu, darbus pradėjome nuo kelio žymėjimo, platinome žemės sankasą, ilginome pralaidas. Šis objektas nebuvo sudėtingas, tačiau daug ko turėjau išmokti. Darbo karjeros pradžioje susidūriau visai su kitais iššūkiais, palyginti su studijomis ir įgytomis teorinėmis žiniomis institute. Labai geranoriškai tuomet man talkindavo ir patardavo „senas vilkas“ – kelių meistras Algis Večerinskas. Pamenu, dirbant šiame objekte teko platinti kelio pralaidas, tačiau prieš tai turėjome operatyviai išsiurbti vandenį. Tam tikslui naudojome specialų siurblį, kurio užkurtas variklis kaukdavo kaip traktorius. Šypseną dabar kelia ir kita mūsų naudota technika: rusiški GAZ, ZIL automobiliai, tuometiniai autogreideriai, turėtas vadinamasis sunkusis greideris, kurio viduje ūžė tanko variklis. Pastarąjį greiderį dabar galima pamatyti Lietuvos kelių muziejuje Vievyje.

Kitas objektas, kurio darbams vadovavau, buvo žvyrkelio Semeliškės – Baubonys įrengimas. Vietoj kaimo keliuko turėjome nutiesti apie 3 km naujo žvyruoto kelio. Įrengėme žemės sankasą, pralaidas, pagrindą ir pačią žvyrkelio dangą. Tiesiant šį kelią pasižymėjo itin nagingas, tiesiog juvelyriškai buldozeriu DT-75 dirbantis Mečislovas Šareika.

Tai pat įdomi patirtis mano karjeros pradžioje buvo ir vadovavimas statant Alytaus skydinį-blokinį 5 kambarių namą. Taip buvo todėl, kad buvau atsakingas ir už pagalbinę gamybą bei stalių dirbtuves. Šis namas buvo skirtas vienam iš mūsų įmonės darbuotojų. Jis su šeima neturėjo kur gyventi, todėl jis tuo metu pirmas stovėjo eilėje gyvenamajam būstui gauti, nes anuo metu gyvenamąjį plotą suteikdavo įmonė.

Nuo 1985 m. iki pat 1995 m. dirbau Lazdijų autokelių valdyboje vyriausiuoju inžinieriumi. Į Lazdijus teko persikelti po Kelių direkcijos siūlymo, be to, ten buvo pasiūlytas ir gyvenamasis plotas. Kaip tik tuo metu ten buvo statomas komunalinis penkiaaukštis namas, todėl mane viliojo ir aukštesnės pareigos, ir gyvenamasis plotas, nes tuo metu su žmona susilaukėme sūnaus. Be to, Dzūkijos kraštas garsėjo ežerais, miškais, pilnais grybų ir uogų. Lazdijuose su šeima apsipratome greitai, dzūkai priėmė šiltai, kolektyvas įmonėje buvo labai draugiškas.

Lazdijuose pirmas mano darbo iššūkis buvo 1986-ųjų atšiauri žiema: daug pustė, keliai greitai tapdavo neišvažiuojamais. Teko aktyviai dalyvauti žiemos tarnybos darbe, organizuoti kelių valymo ir barstymo darbus. Daugelyje užpustytų kelių, valydami gausiai prisnigtą sniegą, turėjome įrengti ir prasilenkimo aikšteles.

Vienas rimtesnių pirmųjų mano objektų Lazdijuose buvo žemės sankasos ir skaldos pagrindo įrengimas tiesiant kelią Veisiejai – Lazdijai. Juodos kelio dangos įrengimo darbus atliko rangovas. Tuo metu techninės priežiūros inspektorius Feliksas Martinkus buvo pasigaminęs skersinio nuolydžio matavimo šabloną, kuriuo mums leido naudotis kelio statyboje. Šiuo šablonu matuodami pagrindo skersinius nuolydžius (ypač viražuose), galėjome pagreitinti darbus. Šiais laikais tai sunkiai suvokiama, nes darbai gali būti valdomi kompiuterinėmis programomis, užtikrinančiomis projekte numatytus techninius parametrus, bet tais laikais dirbdavome kitaip, vyravo rankų darbas. Tuomet technika negalvodavo už žmogų ir patys darbuotojai turėjo būti atsakingi už tikslų projekte numatytų reikalavimų išpildymą. Tai nebuvo paprasta, bet labai stengėmės. Šiame prisiminimų etape norėčiau paminėti savo darbo virtuozą autogreiderininką Česlovą Stankevičių, kuris dirbdavo tiesiog puikiai. Kasant griovius, atliekant kelio pagrindų įrengimo darbus, kiekvienas meistras pageidaudavo turėti jį savo objekte. Č. Stankevičius autogreiderininkų meistriškumo varžybose nuolat laimėdavo prizines vietas.

Nuo 1995 m. rugpjūčio VĮ „Lazdijų automobilių keliai“ buvo prijungta prie naujai įsteigtos įmonės „Alytaus regiono keliai“ ir pertvarkyta į Lazdijų kelių tarnybą. Buvau paskirtas šios tarnybos viršininku. Pradirbęs 13 metų viršininku, 2008 m. gavau pasiūlymą tapti „Alytaus regiono kelių“ direktoriaus pavaduotoju. Apsispręsti turėjau per savaitę. Kiek sunku buvo palikti kolektyvą, nes buvau gerai įsigilinęs į paskirtas užduotis, žinojau visas savo tarnybos bėdas, visus kelius, įvairius darbų niuansus. Bet nusprendžiau išbandyti dar vieną gyvenimo iššūkį – sutikau eiti regiono kelių direktoriaus pavaduotojo pareigas. Į Alytų nepersikėliau, su žmona likome gyventi Lazdijuose.

Liūdna, bet šiuo metu situacija Lietuvos keliuose blogėja. Tas pats vyksta ir mūsų regione. Kelių priežiūrai skiriamas finansavimas neužtikrina kelių būklės stabilumo, tuo labiau – pažangos. Teko girdėti palyginimą, kad kelias kaip dantis, jei jo negydai iškart, situacija tik blogėja. Taip ir su keliais: jei jie nuolat prižiūrimi, atnaujinami, investicijų reikia mažiau, tačiau jeigu kelias su juoda danga apleidžiamas, vėliau į jį reikės investuoti daugiau. Yra nustatyta, kad Lietuvos kelių juodosios dangos silpnėja, atsiranda provėžų, bitumas netenka sankabumo, ištrupa asfalto mineralinės medžiagos, lūžinėja juodos dangos kraštai.

Nepakankamai prižiūrint žvyrkelius, jie nudulka, nebelieka sluoksnio profiliavimui. Silpniausiose vietose lūžta žvyro danga. Šie procesai ypač pasireiškia pavasarinio polaidžio metu.

Tikimės, kad artimiausiais metais valstybės finansavimas keliams gerės, galėsime intensyviau juos atnaujinti. Įsitikinę, kad Lietuvos keliai geri, tarsi užmigome ant laurų. Bet, pavyzdžiui, kaimyninės Lenkijos keliai sparčiai gerėja ir greitai mokytis turėsime iš jų.

Džiaugiamės, kad Kelių direkcijai padedant, keletą praėjusių metų skirdami didelį dėmesį eismo saugumui Alytaus regiono keliuose, labai sumažinome avaringumą. Rekonstruojame sankryžas į žiedines arba su salelėmis, taikome įvairias greičio reguliavimo priemones. Nustatyta, kad įrengus žiedinę sankryžą, įskaitinių įvykių avaringumas sumažėja beveik 100 proc.

Vis dėlto Lietuvoje yra kelių su juodomis dėmėmis. Šiuo metu mūsų regione nustatytos trys juodos dėmės keliuose Nr. 128 Naujieji Valkininkai – Daugai – Alytus, Nr. 131 Alytus – Simnas – Kalvarija ir Nr. 132 Alytus – Seirijai – Lazdijai. Be to, turime nemažai kelių ruožų, kuriuose avaringumas balansuoja ties pavojinga riba. Užbėgdami nelaimėms už akių privalome nagrinėti situacijas, numatyti avaringumo mažinimo priemones. Pavyzdžiui, kelio Alytus – Simnas – Kalvarija 5-ame kilometre nuo Alytaus yra įgyvendintos saugaus eismo priemonės, tačiau vis tiek įvyksta avarijų, panašiai kaip ir kelio Alytus – Seirijai – Lazdijai atkarpoje tarp Alytaus ir Talokių gyvenvietės. Talokiuose planuojame įrengti sankryžą su saugumo salelėmis, tikimės, kad tai padės sumažinti avaringumą.

Vasara baigėsi, atėjo ruduo, artėja žiemos sezonas. Žiemai ėmėme ruoštis dar pavasarį. Slidžių kelių barstymui Varėnoje, Lazdijuose ir Alytuje esančius sandėlius užpildėme smėlio ir druskos mišiniu. Barstytuvai ir sniego valytuvai paruošti darbams, laukia žiemos sezono. Grįžtantys iš vasaros darbų krovininiai automobiliai, autogreideriai, traktoriai yra ruošiami žiemos tarnybos darbams taip pat pagal numatytą technikos paruošimo ir eksploatavimo grafiką. Taigi, žiemos laukiame be baimės, bet ir viliamės, kad ji nebus labai sunki ir nepareikalaus per daug lėšų, skirtų kelių priežiūrai.

Angelė Krasickienė, VĮ „Alytaus regiono keliai“ ekonomistė

angele

ARK

Užaugau Dzūkijoje, Alytaus rajone. Kelių sektoriuje dirbu jau 40 metų, nuo 1974-ųjų. Esu baigusi tuometinį Kauno politechnikumą, įgijusi kelininkės specialybę. Iš pradžių įstojau į radioelektronikos specialybę, bet pasimokiusi pusmetį supratau, jog tai ne mano. Pakeičiau specialybę, nes kelininkų kurse buvo daugiau merginų, pamaniau, kad ten man bus jaukiau.

Po mokslų, kai buvo skirstomi paskyrimai, pasirinkau dirbti arčiau tėviškės. Pradėjau dirbti tuometinėje Alytaus autokelių eksploatavimo linijinėje valdyboje. Iš pradžių dirbau Kaniūkų punkte vyresniąja meistre. Buvo nelengva, nes turėjau tik teorinių žinių, o dirbti teko su „senais vilkais“ kelininkais, savo amato žinovais.

Su laiku, palaikant vadovybei ir įgijus praktikos, gavau savarankišką pirmą objektą – kelio žvyravimo darbų priežiūrą. Padedant punkto viršininkui, valdybos inžinieriui ir patyrusiems kelininkams, darbus atlikome pagal visus numatytus reikalavimus.

Tais pačiais metais ištekėjau, išėjau į vaikų priežiūros atostogas, o sugrįžus į darbą po metų man buvo pasiūlytas darbas įmonės administracijoje, tapau normuotoja. Šį darbą dirbau nuo 1976 m. iki 1988 m. Buvau atsakinga už meistrų pildomus tam tikrus dokumentus, jų skaičiuojamus atlyginimus, medžiagų paskyras. Man reikėdavo tikrinti, ar teisingai pritaikomi įkainiai apskaičiuojant užmokestį darbininkams. Reikėdavo net važinėti po objektus, tikrinti, ar darbuotojai laiku atvažiuoja į darbą, ar laiku išvažiuoja. Darbas buvo įdomus, nes ne visuomet reikėjo sėdėti kabinete, be to, aš buvau baigusi mokslus apie kelius, todėl turėjau nuovokos ir apie kelių dangas, sudėtį, vykdomus darbus. Laisvesniu laiku padėdavau skyriaus ekonomistei, kartu skaičiuodavome atlyginimus, darbo našumą, balansus, rašydavome aktus. 1988 m. ekonomistei išėjus į pensiją, man buvo pasiūlyta jos vieta – tapau ekonomiste. Nors keitėsi politinė ir ekonominė situacija šalyje, ekonomistų skaičiavimai iš esmės ir dabar nepakito. Kelininkas privalo viską numatyti ir suskaičiuoti taip, kad tiesiami keliai ir jų priežiūra būtų pelningi įmonei. Žinoma, man pačiai tapus ekonomiste, išaugo atsakomybė, bet buvusi kolegė man buvo atvira, noriai dalijosi savo žiniomis, patirtimi, tad naujos pareigos man nebuvo visiška naujiena, ekonomistės darbą jau žinojau neblogai.

1995 m., kai įmonė buvo reorganizuota į „Alytaus regioninius kelius“, taip ir likau ekonomiste. Šiose pareigose dirbu iki šiol. Kai vyko įmonių reorganizacija, mano darbas pakito, nes buvo labai įdomu, reikėjo sujungti trijų rajonų: Alytaus, Lazdijų ir Varėnos įmonių veiklą į vieningą sistemą, vykdėme didžiulius skaičiavimus.

Tuo metu kiekvieno rajono įmonė prisijungė su savais balansais, problemomis, darbo specifika. Prisijungusių įmonių ekonomistės tapo buhalterėmis, dirbome visos kartu, kol sukūrėme naują vieningą regioninę apskaita.

Pamenu, kol neturėjome kompiuterių, viskas buvo skaičiuojama popieriuje ranka, darbo krūvis buvo didžiulis. 1995 m. rugpjūtį prijungus Lazdijų kelių tarnybą, rugsėjį – Varėnos, tų pačių metų pabaigoje su kolegėmis jau skaičiavome bendrą įmonių balansą. Iššūkių buvo nemažai, viską turėjome suvienodinti, nes iš pradžių kelių tarnybose skyrėsi net atlyginimų tarifai. Reikėjo siekti kompromisų, skaičiuoti, kalbėtis, derėtis tiek su tarnybų vadovais, tiek ir su paprastais darbuotojais. Mėgstu savo darbą ir kolektyvą, kuriame dirbu.

Kadaise sulaukiau pasiūlymų pasukti į kitą sritį – ekonomiką, bet niekada nesigailėjau, nes širdyje likau kelininke. Dar prieš įmonei įsigyjant kompiuterį 1993 m., įgijau kompiuterinio raštingumo pažymėjimą, mokėmės dirbti kompiuteriais, įvaldėme naujas nepažįstamas programas. Ėmėme jausti, kaip buhalterijos ir raštvedybos programos palengvino darbą, nes sumažėjo monotoniško skaičiavimo, popierizmo.

Kai mintimis atsigręžiu 40 metų atgal ir pasižiūriu į savo sritį iš ekonomistės pozicijų, galiu pasakyti, kad iš esmės niekas nepasikeitė. Statant kelius normatyvai nepakito, tik jie buvo labiau pritaikyti Lietuvos ekonomikai ir šalies keliams. Kelias vis tiek turi būti nutiestas, ir nutiestas gerai.

Metams bėgant gal kiek labiau keitėsi darbo apmokėjimo sistema. Anksčiau buvo atlyginimų ribos, todėl vadovybė galėjo skatinti gerus darbuotojus tik labai griežtose ribose. Dabar ribos kiek platesnės. Anksčiau, jei žmogus užėmė tam tikrą etatą, jo atlyginimas galėjo būti tik toks, koks buvo nurodytas pagal užimamas pareigas. Jeigu kuris darbuotojas dirbo blogai, jis turėjo būti perkeltas į žemesnes pareigas, jei gerai, norint jam mokėti daugiau, reikėjo perkelti į aukštesnes pareigas.

Šiais laikais ypač svarbu tai, kad įmonė dirbtų pelningai, racionaliai naudotų resursus. Ypatingi laikai buvo ir atėjus ekonomikos krizei, kai sumažėjo valstybės finansavimas keliams. Viską reikėjo peržiūrėti, ieškoti būdų taupyti, mažinti išlaidas. 2008 m. buvome nutarę dirbti 4 dienas per savaitę, nešildėme dalies patalpų, susispaudę sėdėjome kabinetuose, buvo stipriai sumažinti atlyginimai. Tačiau įmonės kolektyvas darniai išgyveno. Kartu laukėme geresnių laikų, tikėjomės, kad valstybės ekonomikos situacija pagerės, finansavimas kelių priežiūrai taip pat bus peržiūrėtas.

Su vyru užauginome sūnų ir dukrą ir mūsų atžalos baigė Vilniaus Gedimino technikos universitetą. Dukra įgijo geležinkelių srities, o sūnus – transporto srities išsilavinimus. Šiuo metu sūnus dirba vokiečių kapitalo transporto įmonėje vadovaujamą darbą, dukra – maitinimo įmonėje taip pat yra viena iš vadovų. Kelininko specialybės jie nepasirinko, nors yra baigę tiksliuosius mokslus kaip ir aš. Džiaugiuosi, kad jie surado savo kelią.

Romualdas Balčiūnas, VĮ „Alytaus regiono keliai“ Alytaus kelių tarnybos viršininkas

Romualdas Balčiūnas, VĮ „Alytaus regiono keliai“ Alytaus kelių tarnybos viršininkas

ARK

Baigęs vidurinę mokyklą iš pradžių norėjau būti transportininku, tiksliau – mechaniku. 1980 m. stojau į tuometinį Kauno politechnikumą, bet ačiū Dievui neįstojau. Automechanika tuomet buvo savotiškai prestižinė specialybė, aš taip pat svajojau ją įgyti ir taisyti „žiguliukus“. Pamenu, statyba man irgi patiko. Neįstojęs į automechanikus, politechnikume įstojau į autokelių eksploataciją ir statybą. Bestudijuojant 1982 m. mane paėmė į tarybinę armiją, o iš jos grįžęs 1984 m. sėkmingai baigiau mokslus ir nuo 1985 m. pradėjau dirbti Alytaus autokelių valdyboje techniku.

Darbe mane pasitiko šaunus kolektyvas, dirbdavome visada su ugnele. Vėliau tapau kelių priežiūros punkto viršininku Kaniūkuose, o nuo 2008 m. – Alytaus kelių tarnybos viršininku. Beje, tik pradėjęs dirbti supratau, kad reikia siekti mokslų ir 1985 m. įstojau į Vilniaus inžinerinio statybos instituto (VISI) neakivaizdines studijas. Po trejų studijų metų mokslus mečiau. Prie mokslų grįžau vėliau ir tik 2005 m. sėkmingai baigiau studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete.

Kelininko specialybės niekuomet nebuvau apleidęs, visada dirbau tik šioje srityje. O tarp mano kolegų buvo visko. Atsidarius sienoms, kai prasidėjo laisvosios prekybos, vadinamųjų spekuliantų, laikai, daug rimtų žmonių išėjo į tokį „verslą“, prekiavo lietuviškomis prekėmis Lenkijoje, Jugoslavijoje. Iš ten veždavo prekes į Lietuvą. Dabar džiaugiuosi, kad nesusigundžiau greitu uždarbiu prekyboje, neišėjau iš kelininkų ir sėkmingai su kolektyvu pergyvenome ne vieną ekonomikos krizę.

Šiuo metu gyvenu Alytuje Pulko gatvėje, pastate, kuriame kadaise buvo Autokelių valdyba – mano darbovietė. Likimas savotiškai pasišaipė iš manęs, kad pirmą kartą į šį pastatą atėjau kaip darbuotojas siekti karjeros, o dabar čia gyvenu. Tiesiog su laiku įmonė išsikėlė į kitą pastatą, o buvusios administracinės patalpos buvo privatizuotos ir paverstos gyvenamaisiais butais. Gretimai stovi du namai ir beveik visi jų gyventojai – buvę ir esami kelininkai.

Kadangi kelininko duoną jau valgau tris dešimtmečius, kiekvienas kelias aplink Alytų yra išvaikščiotas, gerai pažįstamas ir palytėtas ne po vieną kartą.

Dabar turime modernią techniką. Tuo metu, kai pradėjau dirbti, punkte turėjome vieną automobilį GAZ, tevažiuojantį 30 km/val. greičiu, tad jei norėdavome apvažiuoti kokį kelią, tokia mašina tegalėdavome per dieną nuvažiuoti vieną maršrutą, tarkime Kaniūkai – Daugai, ir viskas. Mano kelių priežiūros zona buvo Nemunaitis, Daugai. Dirbdavome šiuose keliuose, taip pat ir miškuose. Daugiausiai ruošdavome kelių pagrindus, tiesdavome žvyrkelius. Dabar turime daug šiuolaikinės technikos, sovietinės beveik nebenaudojame. Specifiniams darbams turime dar sovietinius traktorius MTZ ir K-700. Jais naudojamės tik esant labai gilioms žiemoms, kai keliuose prisninga stori sniego sluoksniai.

Daug dėmesio skiriame kelių priežiūrai ir rangoviniams darbams. Žiemą svyruojant temperatūrai tiltai ir viadukai greitai apledėja, tampa slidūs. Siekdami optimizuoti išlaidas, galvojame pirkti mažą barstytuvą, kad didelių automobilių nereikėtų varyti didelius atstumus, jog šie pabarstytų nedidelius kelio ruožus. Manome, kad automobiliu su įmontuotu barstytuvu galėtų važinėti budintis meistras, galintis pats įvertinti kelio dangą ir esant reikalui pabarstyti tam tikrus ruožus. Beje, ne tik tiltai, bet ir kitos probleminės vietos keliuose greitai gali tapti slidžios. Per tiek darbo metų mintinai žinau, kur ir kada taip gali atsitikti. Pavyzdžiui, kelyje Alytus – Daugai posūkis ties 44 kilometru labai greitai gali apledėti, taip pat ir kelio danga pirmame miškelyje važiuojant Daugų link (ten pastatėme greičio ribojimo ženklus).

Kelyje Daugai – Meškučiai esame apriboję krovininių automobilių eismą, nes kelio danga sena, be to, ten įsikūrę karjerai, senos ir naujos gyvenvietės, taigi įvairių automobilių eismas labai intensyvus. Džiaugiamės, kad bent per gyvenvietes besidriekianti šio kelio atkarpa yra išasfaltuota, nes žvyrkeliai labai stipriai dulka. Tikimės, kad laikui bėgant visas kelias bus išasfaltuotas. Taip pat ir Stakliškių žvyrkelis, kurio 3 kilometrus ruožo mums priklauso prižiūrėti.

Kadangi užmiestyje mokyklų mažėja, beveik nėra tokio mūsų prižiūrimo kelio, kad juo nevažiuotų mokyklinis autobusas. Mokyklos įsikūrusios Nemunaityje, Makniūnuose, Pivašiūnuose, Butrimonyse, dar iš mūsų prižiūrimų vietų dalis mokinių autobusiukais vežami ir į Merkinės mokyklą. Net iš Alytaus kaimo dalis vaikų mokykliniais autobusiukais važiuoja į Pivašiūnus. Taigi, judėjimas didelis. Jeigu vairuotojai rimti, patyrę, net ir sningant tikrai visais keliais galima važiuoti, tik vairuotojas turi pasirinkti saugų greitį. Apskritai džiaugiamės, kad pastaruoju metu mūsų prižiūrimuose keliuose nebuvo skaudžių avarijų. Gana seniai, kai dar nebuvo rekonstruotas kelias Alytus – Daugai, avariją patyrė lietuvių prekybininkų autobusiukas, skubėjęs grįžti iš Lenkijos. Pačiam teko traukti žmonių kūnus iš sumaitoto automobilio. Pamenu, žuvo keturi keleiviai. Priežastis – vairuotojas nepasirinko saugaus greičio, galbūt net užmigo prie vairo, nes avarija įvyko ankstų rytą. Menu ir kitą avariją kelyje Alytus – Merkinė vėlyvą rudenį, tuomet skaudžią avariją patyrė dvi moterys, važiavusios tiesiog plikomis padangomis. Tokiais atvejais kalti tikrai ne kelininkai, nors neretai yra bandoma apkaltinti būtent juos.

Alytaus kelių tarnybos viršininku tapau 2008 m., prieš pat atslenkant ekonomikos krizei. Iš darbo teko atleisti apie 30 darbuotojų. Iš 50 dabartinių darbuotojų (sovietmečiu jų buvo apie 140) nuolatinis branduolys sudaro apie 20 žmonių. Tai savo darbą mylintys žmonės, su kuriais dirbu jau ne vienerius metus, esame puikiai susidirbę. Buvo ir tokių, su kuriais dirbau, kai dar nebuvau vadovas. Kai juo tapau, kai kurie iš jų tai sunkiai priėmė, todėl teko kalbėtis, su kai kuriais net atsisveikinti. Juk man, kaip vadovui, svarbiausia, kad mano sprendimai tinkami būtų ne draugystei, o darbui.

Laisvalaikį mėgstu leisti tėviškėje Kaišiadorių rajone, sodyboje. Ten nusiraminu, atgaunu jėgas. Su žmona užauginome du sūnus, vienas turi nuosavą verslą, kitas yra reklamos specialistas. Bandžiau vieną jų patraukti į kelininko profesiją, deja, jam nepatiko dirbti sunkiomis oro sąlygomis. Savo atžaloms leidau patiems ieškoti savarankiško gyvenimo kelio. Žmona kilusi iš Kauno. Kai susituokėme, ji sutiko kraustytis į mažesnį miestą Alytų. Iš pradžių gavome tik mažytį apleistą kambarėlį, susiremontavome, vėliau persikėlėme į butą. Buvome jauni, dėl buities sąlygų daug nesukome galvos, nes galvojome tik apie ateitį. Menu, kiek džiaugsmo buvo, kai nusipirkome pirmą šaldytuvą ar nespalvotai rodantį televizorių. Daug laimės buvo ir 1995 m. nusipirkus pirmą „Opel Eskona“ markės automobilį.

Kai tėtis kelininkas, kelininkais tampa visa šeima. Jeigu oras atšiaurus, pusto, jie jau žino, kad tėčio nematys ir dienomis, ir naktimis. Dabar dirbti lengviau, mūsų amatą palengvina technika bei informacinės technologijos. Kita vertus, anksčiau ir eismas buvo mažesnis. Mažiau buvo tiek lengvųjų automobilių, tiek sunkiasvorių, kenkiančių keliams. Daug prekių buvo gabenama geležinkeliais. Dabar kelius laužo, išspaudžia provėžas perkrauti sunkiasvoriai automobiliai. Savaitgaliais jie iš esmės nėra tikrinami, dėl to stipriai perkrauti alina Lietuvos kelius. Mūsų krašto kelius prieš porą metų gerokai apgadino miškavežiai, kai Alytaus rajone vasarą praūžė didžiulė vėtra, sudarkiusi daug miškų plotų. Tvarkydami medieną, miškavežiai apgadino nemažai mūsų prižiūrimų kelių, teko juos remontuoti iš įmonės pinigų.

Algis Vičkačka, VĮ „Alytaus regiono keliai“ Varėnos kelių tarnybos viršininkas

algis

BMC

1979 m. baigiau vidurinę mokyklą Valkininkuose, o 1984 m. baigiau ir tuometinio Vilniaus inžinerinio statybos instituto (VISI) Miesto statybos fakultetą, kuriame įgijau automobilių kelių specialybę. Gavau paskyrimą į tuometinę Varėnos autokelių valdybą, pradėjau dirbti darbų vykdytoju. Po aukštojo mokslo dar 45 paras teko tarnauti karinėje tarnyboje Karmėlavoje, lauko stovykloje. Ten man buvo suteiktas atsargos leitenanto laipsnis.

Iš pradžių porą mėnesių dirbau kelių priežiūroje, vėliau – kelių statyboje, remonte. Turėjome savo asfaltbetonio bazę (vėliau bazė buvo užkonservuota, mūsų iniciatyva prieš trejus metus buvo bandyta šią bazę prikelti, deja, negavome valdžios sutikimo) su trimis maišyklėmis, darydavome kelių kapitalinį remontą, paviršiaus apdorojimą. Po 40 km per metus atlikdavome kelių kapitalinį remontą, dalį jų nutiesdavome. Vėliau kurį laiką dirbau viršininko pavaduotoju, buvau atsakingas už eksploataciją, o 1988 m. tapau vyriausiuoju inžinieriumi. Tai buvo techninis darbas, ir man jis nebuvo sunkus. Jei moki skaityti brėžinius, mėgsti skaičiavimus, šis darbas nėra sudėtingas. Nereikia pamiršti, kad planinės ekonomikos laikais medžiagos, finansavimas, kiti darbai buvo planuojami trejiems metams į priekį. Pavyzdžiui, bitumą susiveždavome per žiemą, kelio pagrindą rengdavome pirmais metais, asfaltbetonio dangą klodavome antrais. Įmonės vadovo ir pavaduotojo darbas nebuvo labai apibrėžtas ar konkretus, bet įtampos buvo daug. Atsitikus kokiam nors nenumatytam įvykiui net ir ne darbo metu, privalėdavome važiuoti ir išsiaiškinti situaciją.

Kelių priežiūros darbas labiau susijęs su netikėtumais, ypač žiemą. Net ir vasarą pasitaikydavo audrų, jos sukeldavo išplovas, lūždavo medžiai. Žiemos metu būdavau „pririštas“, todėl iš rajono negalėdavau išvykti, be to, turėdavau visada būti pasiekiamas telefonu.

1995 m. tapau Varėnos kelių tarnybos viršininku. Nepriklausomos Lietuvos metu didžiausiu iššūkiu tapo turėti gerus kelius kiek galima mažesnėmis sąnaudomis. Pinigai kelių priežiūrai skiriami metų pradžioje ir turime suktis kaip įmanydami.

Šiuo metu technikos mums pakanka, 90 proc. jos vakarietiška, moderni, bet turime ir du tarybinius traktorius MTZ, vieną MAZ. Manome, kad tarybinių traktorių reiktų visiškai atsisakyti, nes planuojame pirkti galingesnę vakarietišką techniką. Deja, būna ir taip, kad technikos negalime panaudoti visu jos pajėgumu, nes nėra tiek darbų, kiek mes galėtume jų atlikti. Stengiamės dalyvauti konkursuose, gauti rangovinių darbų, nors konkurencija mūsų rajone milžiniška. Tenka konkuruoti su didžiulėmis statybų įmonėmis, kurios pastaraisiais metais imasi ir smulkių objektų, į kuriuos anksčiau net nežiūrėdavo. Apie 40 proc. savo lėšų užsidirbame iš rangovinių darbų. Be jų būtų sunku išgyventi, nes finansavimas pastaraisiais metais sumažėjo. Laimėjome savivaldybės konkursus, trijose seniūnijose remontuojame žvyrkelius, greideriuojame, asfaltuojame, valome sniegą.

Net ir žiemą pustant ar šąlant technika reikalinga pirmas keturias darbo valandas, o paskui ji laisva, galėtume dirbti ir papildomus darbus. Magistralinius kelius turime nuvalyti ir pabarstyti per tris valandas, krašto – per keturias. Beje, sovietinė technika buvo siauros paskirties, todėl galėdavo atlikti tik vieną funkciją. Žiemą atidirbę barstytuvai vasarą stovėdavo. O dabartinė technika pasižymi tuo, kad kiekvienas automobilis yra daugiafunkcis.

Net jeigu vėl kelių sektorius būtų finansuojamas kaip iki 2008 m., reikėtų laiko, kad kelių būklė pagerėtų, nes dabar dėl nepakankamo finansavimo tiek nespėjame atstatyti, kiek keliai nusidėvi. Paviršiaus apdarai beveik nunykę, anksčiau jų sutvarkydavome iki 35 km, dabar – po 6–7 km. Turėtų būti skiriamas didelis finansavimas, jei norėtume, kad Lietuvos keliai būtų sutvarkyti per artimiausius metus, nes pastaraisiais metais dangos labai stipriai nusidėvėjo. Kai važiuojame automobiliu 90 km per val. greičiu, kelio danga dar atrodo nebloga, bet kai pasivaikštai pėsčiomis, ruošdamas duobes užtaisymui, vaizdas visai kitas. Taip pat ir su žvyrkeliais: jie baigia išdulkėti, beveik nebėra greideriuojamo sluoksnio. Būna ir taip, kad iš rangovinių uždirbtų priedų vykdome kelių priežiūrą. Daugelis žvyrkelių išdulkėję, nes per metus nudulka apie 2 cm kelio paviršiaus, o jei 10 metų jo neatstatinėji, nebelieka ką greideriuoti.

Varėna garsėja miškais, taigi pjaunama mediena, ypač naktimis netikrinami miškavežiai važiuoja perkrauti, gadina žvyrkelius, provėžoja asfaltuotus kelius. Beje, daugelis kelių yra nutiesti seniau ir jų dangos apskaičiuotos mažesniam transporto srautui.

1984 m. mano darbo pradžioje buvo 230 darbuotojų, dabar liko 47 ir 9 techniniai darbuotojai. Kolektyvas darnus, susidirbęs. Labai norėtume, kad finansavimas kelių sektoriuje gerėtų, išliktų geri atlyginimai ir geri darbuotojai. Nes jeigu netikėtai prarasime keletą darbuotojų, ypač žiemą, pasekmės bus skaudžios, nes nevalomas judrus kelias per keletą valandų gali tapti pavojingas.

Su žmona užauginome dvi dukras. Jos jau suaugusios, viena studijuoja Vilniaus Gedimino technikos universitete transportą ir logistiką ir greitai įgys magistro laipsnį, dirba; kita kurį laiką gyveno ir dirbo JAV, Kanadoje, dabar gyvena Dubline, siekia geriau pažinti pasaulį. Kol kas anūkų neturime, tad su žmona džiaugiamės, kad galime daugiau laiko skirti sau. Mėgstame keliauti, ne kartą buvome Skandinavijos, Europos bei Azijos šalyse.

Robertas Radzevičius, VĮ „Alytaus regiono keliai“ Lazdijų kelių tarnybos kelių inžinierius

BMC

BMC

Esu kilęs iš Lazdijų rajono, Papartėlių kaimo. Baigęs tuometį Kauno politechnikumą, autokelių eksploatacijos ir statybos specialybę, 1976 m. gavau paskyrimą į Varėnos autokelių valdybą. Iš pradžių dirbau meistru, gyvenau bendrabutyje. Deja, greitai buvau pašauktas į karinę tarnybą, kur tarnavau Leningrado apskrityje radiolokacijos daliniuose. Vėliau buvau perkeltas tarnauti Suomių įlankoje Estijai priklausančioje saloje, taip pat į radiolokacijos dalinį. Toje saloje žmonės negyveno. Tarnybos metu sėdėdavome prie ekranų, o laisvalaikiu vaikštinėdavome po miškus, grožėdavomės gamta.

1979 m. grįžęs iš armijos dirbau Lazdijų autokelių valdyboje normuotoju, tada pagrindinis mano užsiėmimas buvo skaičiuoti atlyginimus remiantis išrašytais aktais. 1980 m. tapau inžinieriumi, tuomet daugiau tekdavo dirbti prie popierių, rašydavau sąmatas, aktus, taip pat važinėdavau po objektus. Po kurio laiko vedžiau ir 1981 m. su žmona gavome kuklų butą mediniame name. Dar prieš kuriantis regiono keliams kurį laiką pavadavau ir vyresnįjį inžinierių. Tada reikėdavo nemažai važinėti į Vilnių, teikti ataskaitas valdžiai.

1995 m. susikūrus įmonės „Alytaus regiono keliai“ Lazdijų kelių tarnybai, toliau dirbu kelių inžinieriumi. Dabar man nebereikia ruošti sąmatų, nes tai atlieka sąmatininkas, ruošiu tik defektinius aktus, kiti darbai išliko tie patys. Pasikeitė kai kurie reikalavimai. Atkūrus nepriklausomybę, dokumentai buvo pritaikyti Lietuvai, tapo griežtesni, bet iš esmės mano darbo specifika nepakito.

Dabar mūsų darbai daugiau susiję su kelių priežiūra, anksčiau darbų spektras buvo platesnis: įrenginėdavome sankasas, kelių pagrindus. Šiuo metu žvyruojame kelius, kasame griovius, atnaujiname dangą, tvarkome kelkraščius, remontuojame, rengiame pralaidas. Sovietmečiu kelių sektoriuje dirbo daugiau žmonių, buvo didžiulės darbų apimtys, nors kokybės buvo žiūrima ir tuomet. Dabar darbų ir darbuotojų yra sumažėję, o reikalavimai kokybei tapo kiek aukštesni, padaugėjo ir dokumentacijos, įvairių aktų. Tarkime, dabar pralaidos įrengimui reikia surašyti apie 12 aktų, anksčiau užtekdavo tik 6.

Žmona dirba prekybos srityje, užauginome sūnų ir dukrą. Sūnus dirba vadybininku Alytaus „Snaigėje“, transporto skyriuje, dukra dirba chemike veterinarijos laboratorijoje, yra baigusi Vilniaus pedagoginį universitetą. Abu vaikai įgijo aukštojo mokslo išsilavinimus, turi magistro laipsnius. Džiaugiamės tapę seneliais, turime anūkę. Vasarą visa šeima mėgstame darbuotis sode, grybaujame, kartais važiuoju žvejoti.

Viktoras Jurcaitis, VĮ „Alytaus regiono keliai“ techninio skyriaus viršininkas

jurcaitis

BMC

Pažintis su keliais mano gyvenime prasidėjo 1971 m., baigus Mažeikių vidurinę mokyklą. Po mokyklos įstojau į Vilniaus inžinerinį statybos institutą (VISI), automobilių kelių specialybę. Po mokslų paskyrimą gavau į Alytaus automobilių kelių valdybą, kur pradėjau darbų vykdytojo pareigas. Iš pradžių apsigyvenau kambarėlyje, įkurtame virš darbo kabinetų palėpėje administraciniame pastate, dabartinėje Alytaus Pulko gatvėje. Po pusantrų metų greta iškilo kelininkų daugiabutis, ten ir gavau butą.

Pirmasis mano darbo objektas buvo kelyje Antakalnis – Jieznas. Džiaugiuosi, kad buvau paskirtas dirbti šalia patyrusio darbų vykdytojo, nes galėjau semtis praktinės patirties. Vėliau atsakomybės ėmiausi pats. 1989 m. tapau vyresniuoju inžinieriumi. Tada daugiau atsirado darbo prie popierių kabinete, į mano pareigas įėjo ir darbų kontrolė. 1995 m., kuriantis „Alytaus regiono keliams“, kurį laiką dirbau vyresniuoju inžinieriumi, Alytaus kelių tarnybos viršininku, galiausiai tapau įmonės „Alytaus regiono keliai“ techninio skyriaus viršininku. Tuomet buvau atsakingas už sąmatas, projektus, darbų priežiūrą, kontrolę, darbų priėmimą, derinimą. Trumpai tariant, numatytiems darbams ruošėme techninę dokumentaciją, ją ruošiame ir dabar.

Man 1976 m. atvažiavus į Alytų ir ėmus dirbti, technika nebuvo nauja, geresnę techniką gaudavo kelių statytojai, o mes dirbome prie kelių priežiūros ir nedidelių remonto darbų. Pavyzdžiui, barstytuvai buvo įrengiami nurašytuose ZIL automobiliuose, kuriems savivartyje pritaisydavo barstyklę. Net ir druskos ne visada turėdavome, o barstomas smėlis neretai užšaldavo. Ekskavatoriai taip pat buvo negalingi, maži. Įmonei nuosavo transporto trūko, todėl teko nuomotis iš kitų organizacijų. Būdavo ir taip, kad užsakai 10 nuomojamų mašinų, gauni vieną, nes kitos buvo išnuomotos didesniems objektams. Be to, technika gedo, jos priežiūrai reikėjo daug mechanikų. Buvo naudojama tokia praktika: kitur nurašyti automobiliai pas mus atitarnaudavo po 20 metų. Juos nuolat remontuodavome, o tai taip pat atsieidavo nemažus pinigus.

Ypač atsakingas kelininkų darbas žiemą. Jie keliasi anksčiausiai ir dirba tikrai pasiaukojančiai. Kartais net darosi pikta skaitant interneto puslapių antraštes, neva keliai nenuvalyti, kelininkai pramiegojo pūgą ar panašiai. Jeigu daugelis pasėdėtų prie barstytuvo vairo ar šiaip kabinoje nuo 4 valandos ryto, apie kelininkų darbą kalbėtų visai kitaip.

Savo darbą mėgstu, esu juo patenkintas, manau, kad mano gyvenimas susiklostė gana sėkmingai. Su žmona užauginome sūnų ir dukrą, turime du anūkus. Sūnus gyvena ir dirba logistikos įmonėje Vilniuje, yra baigęs socialinius mokslus. Dukra yra baigusi anglų kalbos studijas Vilniaus pedagoginiame universitete. Ji kurį laiką mokytojavo, vėliau išvažiavo į Didžiąją Britaniją, dirbo, ištekėjo už škoto. Šiuo metu jie abu gyvena Dubajuje. Jos vyras miestų projektuotojas, o ji, deja, tik namų šeimininkė, nes Dubajuje rasti darbo moteriai užsienietei yra labai sunku.

Jonas Alvydas Baublys, VĮ „Alytaus regiono keliai“ Varėnos kelių tarnybos vairuotojas

baublys2

BMC

Baigęs mokyklą pora metų mokiausi profesinėje mokykloje vairuotojo specialybės. Po to dvejus metus tarnavau sovietinėje armijoje Estijoje ir Baltarusijoje. Nuo 1979 m. dirbu kelių sektoriuje. Kai įsidarbinau, įmonė vadinosi Varėnos autokelių kelių valdyba. Kelių sektoriuje dirbu jau 35-erius metus. Iš pradžių apie 6 metus vairavau bitumvežį. Po kurio laiko bitumo poreikis sumenko, todėl trejus metus teko vairuoti MAZ savivartį, nes juo žiemą barstydavome kelius. Vėliau įmonės vadovai man paskyrė savivartį IVECO, prie jo vairo sėdėjau apie dešimt metų. Žiemą šiuo automobiliu valydavome kelius, vasarą atlikdavome įvairius darbus. Prieš trejus metus gavau naują RENO savivartį su priekaba. Esu labai patenkintas minėtu automobiliu.

Kai dabar palyginu modernią vakarietišką techniką ir sovietinius ZIL ar MAZ, sunku net prisiminti pastaruosius. Sovietinė technika gedo beveik kas savaitę, tekdavo remontuoti. Remontuojant automobilį buvo skaičiuojamas mažesnis atlyginimas, todėl stengdavomės suremontuoti sugedusią techniką kiek galima greičiau.

Dabartinė technika gal ir sunkiau pataisoma, bet genda daug rečiau. Tą patį automobilį galima naudoti įvairaus pobūdžio darbams. Savo darbu esu patenkintas, dirbu su ugnele. Žinoma, dar šauniau būtų, jeigu atlyginimas būtų kiek didesnis. Kiti stebisi, kaip aš galiu žiemą keltis 3 val. ryto, kai dar visiškai tamsu, ir važiuoti į darbą. Esu įpratęs, todėl atsikeliu, papusryčiauju, sėdu į nuosavą automobilį, stovintį prie namų, ir važiuoju į įmonės garažą pasiimti tarnybinės mašinos. Būna, kad žiemą darbą jau pradedame 3 val. ar 4 val. ryto, valome ir barstome kelius. Jei sninga, važiuojame nurodytu maršrutu pakartotinai.

Vasarą su mašina vežu žvyrą, asfaltą, pilame kelkraščius, dirbame kitus darbus. Kai kurie pažįstami stebisi, kad ypač žiemą esu pririštas prie darbo. Kadangi galiu bet kada sulaukti skambučio, jog esu kviečiamas į darbą, apie alkoholio vartojimą negali būti nė kalbos. Tačiau man toks darbas patinka.

Kai ėmiau dirbti pas kelininkus, šioje srityje dirbo ir mano uošvis, uošvės brolis, jie buvo mechanikai. Uošvis, pradirbęs dvidešimt metų, išėjo į užtarnautą poilsį. Kai kurie kiti giminaičiai iš žmonos pusės taip pat buvo kelininkai. Žmona dirba medicinos srityje. Užauginome dvi atžalas. Dukra baigė pedagogikos mokslus, sūnus turi nuosavą autoservisą, remontuoja automobilius. Prieš kurį laiką abu duoną užsidirbo emigracijoje, bet vėliau grįžo atgal į Lietuvą, nugalėjo gimtųjų namų ilgesys. Abu yra sukūrę šeimas, turi vaikų. Su žmona džiaugiamės keturiais anūkais.

Naujienų archyvas