Dainiaus Linkevičiaus

Piotro Bakanovo vadovavimo patirtis – nuo pat studijų laikų

2015-10-15  Audronė Tamašauskaitė, Keliai ir tiltai Nr. 2 (10)

Valstybės įmonės „Šiaulių regiono keliai“ direktorius Piotras Bakanovas vadovo duonos pirmąkart paragavo dar studijuodamas Vilniaus inžinieriniame statybos institute (VISI). Vėliau, imdamas pavyzdį iš savo gyvenimo kelyje sutiktų puikių vadovų, dirbdamas mėgstamą darbą, jis nė akimirką nesudvejojo, kad kelininko profesija – neeilinė, ir tai yra jo pašaukimas.

Lietuvos kelių sektoriuje P. Bakanovas pradėjo dirbti 1979 m., tačiau pasirinkti būtent kelininko profesiją nusprendė dar 1972 m., tarnaudamas kariuomenėje. Būtinosios tarnybos metu kartu su draugu jam teko net 300 km važiuoti Sibiro keliais. Tuomet apie kelius jis sako neturėjęs jokio supratimo. Pamatęs krašto kelią, kurį jis pavadino bekele, netikėtai suvokė, koks svarbus ir naudingas yra kelininko darbas.

„Abu nusprendėme, kad po kariuomenės būtinai tiesime kelius. Grįžę pradėjome studijuoti. Tokių kaip aš mano kurse buvo bent keturi. Baigę studijas pasirinkome darbo vietas ir stengėmės kiek galima greičiau išmokti kelininko darbo ypatumų“, – prisiminė „Šiaulių regiono kelių“ direktorius P. Bakanovas.

VISI P. Bakanovas įgijo kelių inžinieriaus specialybę. Dar studijų metu jis jau puikiai žinojo, ko jam gyvenime labiausiai reikia. Pasirinkto tikslo prasmę dar labiau sustiprino tokie puikūs dėstytojai kaip V. Jasiulaitis, L. Vidugiris, E. Palšaitis ir daugelis kitų.

„Jie ne tik išmokė būti profesionalais, bet ir įskiepijo pagarbą neeilinei kelininko profesijai. Tai, kad kelininkai turi suprasti visuomenės poreikius, būti lojalūs jai ir savo šaliai, dabar skiepijame ir savo pavaldiniams. Esu įsitikinęs, kad pasirinkau tinkamą specialybę ir esu tuo labai patenkintas“, – prisipažino kelių įmonės vadovas.

Studentas – vadovas

Studijų metais taip jau susiklostė aplinkybės, kad būsimas profesionalus kelininkas vasaros praktikos metu bent du kartus vadovavo statybiniam studentų būriui. Vieną kartą P. Bakanovas dirbo meistru Rokiškio tarpkolūkinėje statybos organizacijoje, kur tokie pat studentai buvo jo pavaldiniai. Kitąsyk – kelių statybinių medžiagų susivienijime „Granitas“, kuris Pakruojo rajone tuo metu statė Klovainių skaldos gamyklą.

„Ten dirbome tris mėnesius, buvau apie 50-ties studentų būrio vadas. Šiame būryje triūsė ir tokie kelininkai kaip P. Džervus, V. Molis, dabartinis mano pavaduotojas E. Gudonis bei daugelis kitų. Tam tikra prasme jie „išėjo“ iš mano rankų, – tęsė jis. – Beje, studentų statybinio būrio vadas tais laikais buvo didelis viršininkas.“

Pakruojyje keliai suvedė su žinomu kelių inžinieriumi Jonu Biržiškiu. P. Bakanovas su juo sutarė, kad po studijų sugrįš į tas pačias statybas – reikėjo tiesti geležinkelį iš Klovainių į Pakruojį. Jaunas specialistas pažadą ištesėjo. Po studijų pasiprašė paskyrimo į susivienijimo „Granitas“ Pakruojo filialą, kur dirbo vienerius metus.

Suteikė puikias sąlygas

Baigęs mokslus P. Bakanovas sukūrė šeimą. Šiaulietė žmona sutiko vykti kartu su juo į „Granitą“, juolab kad jaunam specialistui buvo suteiktos gana puikios gyvenimo sąlygos – naujame name Pakruojyje jam skyrė 3 kambarių butą.

„Klovainiuose tebevyko skaldos gamyklos statyba. Mano objektas buvo geležinkelio tiesimas. Prisipažinsiu – nieko ypatingo ten nenuveikėme: paruošėme apie 8 km trasos sankasą bei kitus paruošiamuosius darbus. Po metų gavau pasiūlymą dirbti Pakruojo kelių valdyboje vyriausiuoju inžinieriumi. Juo buvau pusketvirtų metų“, – prisiminė P. Bakanovas.

Tuomet susisiekimo viceministru dirbo Petras Makrickas. Jis atvažiavo į Pakruojį ir P. Bakanovui pasiūlė vykti į Naująją Akmenę vadovauti Kelių valdybai. Naujojo kelininkų viršininko buities klausimai buvo išspręsti labai paprastai: Pakruojyje jis turėjo 3 kambarių butą, o Naujojoje Akmenėje 25 butų name jam skirtas 4 kambarių butas.

Naujosios Akmenės kelių valdybai jis pradėjo vadovauti 1983 m. gruodžio 12 d. ir ten dirbo beveik trylika metų. Kaip šiandien pamena – nebuvo tai žila senovė, tačiau nuo to laiko prabėgo 30 metų ir tada, kaip ir daugelyje rajonų šalies pakraščiuose, buvo sudėtinga situacija.

Anuomet 80 proc. šio krašto žvyrkelių pavasarį būdavo neišvažiuojami, todėl jie buvo uždaromi, kad automobiliai neklimptų. Tiesa, tada nebūdavo tokio didelio transporto priemonių srauto. Pasak jo, šiais laikais tokia padėtis būtų tragiška.

Didelis dėmesys žvyrkeliams

„Tuomet žvyrkeliams skirdavome labai daug dėmesio, nes reikėjo tuos kelius sutvarkyti. Per 10 metų žvyrkelių būklė Naujosios Akmenės rajone akivaizdžiai pasikeitė – jie tapo išvažiuojami visais metų laikais, o kai kurie ir išasfaltuoti“, – pasakojo direktorius.

Tokie keliai kaip Kuršėnai – Mažeikiai, Naujoji Akmenė – Šiauliai, Viekšniai – Triškiai – Telšiai šiame krašte yra vieni svarbiausių. Pasak P. Bakanovo, nuo tų laikų kelių tinklas labai nepasikeitė, bet šiandien jis labiau ištobulintas ir išpuoselėtas – kad ir kaip būtume nepatenkinti mūsų keliais, bet jų būklė gerėja nuolat.

Kelininkai darė viską, kad tokie keliai būtų išvažiuojami ne tik žiemą ir vasarą, bet ir pavasarį bei rudenį. Vežė žvyrą ten, kur reikėjo, neutralizuodavo durpynus, platino, statė pralaidas ir tiltus. Tai yra didelis, kruopštus darbas, kuris per dieną, savaitę ar vienerius metus nepadaromas. Veikdavo 4–5 aikštelės kasdien žiemą ar vasarą. Asfaltavimo darbai vykdavo tik vasarą ir tik nuo 1983 m., kai atsirado asfaltbetonio bazė.

Planų vykdymo vajus

Anot P. Bakanovo, darbai prasidėdavo nuo planų: „Tai svarbus procesas. Planuoti stengdavomės taip, kad juos įvykdytume. Medžiagos, degalų kiekiai buvo riboti, o poreikiai neatitikdavo galimybių. Anksčiau svarbiausias galvosūkis buvo ne kaip nusipirkti, o kur gauti bitumo, nes jis buvo didelis deficitas. Vienokį limitą nustatydavo Respublikinė gamybinė kelių valdyba, o realiai iš Mažeikių gamyklos galėjai pasiimti dažniausiai visai kitokį bitumo kiekį.“

Naujosios Akmenės kelininkai dirbo ir šeštadieniais, ir sekmadieniais, o ypač daug – ketvirčio pabaigoje, kai reikėjo įvykdyti ketvirčio planus. Tada labai svarbu buvo panaudoti turimas lėšas, vyko „šturmai“.

Dažniausiai planus jie įvykdydavo. Priešingu atveju vadovas būdavo kviečiamas „ant kilimėlio“ į ministeriją, į gamybinę kolegiją. Per visą 13 metų vadovavimo Naujosios Akmenės kelių valdybai laiką bent dveji metai P. Bakanovui buvo ypač gausūs papeikimų – viršininkas jų gavo bent 11. Už ką? „Beveik už nieką. Tarkime, viename kolūkyje numatomas partinis rajkomo (rajono komiteto – red. pastaba) susirinkimas. Jei nenušienautos pakelės, o partijos pirmasis sekretorius jas pamatė, gauni pylos ir nuo partijos, ir nuo savo vadovų ministerijoje, kuriai sekretorius pasiskųsdavo, – prisiminė sovietmečio tvarką pergyvenęs kelininkas. – Bet skriaudos nejaučiu. Tiek buvusi valdžia, tiek ir dabartinė, su kuria man teko susidurti per visus savo darbo metus, – buvo kompetentinga, tvarkinga ir rodanti pavyzdį, kaip mums visiems reikia dirbti.“

Vertino turimą techniką

Tuometė Naujosios Akmenės kelių valdyba turėjo vikšrinius traktorius T-75, greiderius DZ-98, įvairiausių ekskavatorių. Gauti transporto priemonių iš Autotransporto įmonės, kuri turėjo savo darbų ir kitų tikslų – pervežti kuo daugiau tonų krovinių ir nuvažiuoti kuo daugiau kilometrų – buvo kiek sudėtingiau. „Šių dienų akimis žiūrint, technika buvo archajiška, atsilikusi. Bet iš anų laikų pozicijos, kitos neturėjome, todėl ir ta buvo gera. Palyginti galėjome tik su didesnių Kelių valdybų turima technika“, – tikino P. Bakanovas.

Įmonės direktorius taip pat džiaugėsi turėjęs tarnybinę 10 metų senumo „Volgą“, kurią gavo po kapitalinio remonto ir kurios jau nebereikėjo Panevėžio taksi parkui. Tiesa, 1991 m. jam, kaip įmonės vadovui, buvo skirta naujutėlaitė „Volga“, tuomet ką tik pargabenta iš M. Gorkio gamyklos Rusijoje.

Įdomiausia tai, kad šis automobilis tebestovi įmonės garaže. „Atsisėdu ir dabar dar darbuotojus pavežu“, – juokavo „Šiaulių regiono keliai“ direktorius.

Didelė kadrų kaita

Sovietiniais metais žmonių buvo daug, o darbuotojų nuolat trūkdavo. Ir ne tik kelių įmonėse. Jų stigdavo ir statybininkams, ir melioratoriams.

Pasak P. Bakanovo, tekdavo darbuotojų ieškoti netgi įvairiose netikėtose vietose, pavyzdžiui, prie alaus bačkos. „Be abejo, buvo pagrindinis stabilus kolektyvas, bet veikla plėtėsi, neturėjome didelio supratimo apie darbų organizavimą, valdymą, galbūt todėl darbuotojų mums nuolat trūkdavo, nors jų skaičius, palyginti su šiandiena, buvo tikrai per didelis. Buvo ir tokių darbuotojų, kurie nuolat keisdavosi. Jie sakydavo, kad kastuvą gaus bet kur. Būdavo ir tokių kuriozų – įsidarbino, o į darbą taip ir neatėjo.“

Šiandien savo pavaldiniams direktorius sako šitaip: „Jei tu nesusitvarkai per 8 darbo valandas, tave reikia keisti. Nes privalai dirbti būtent tiek valandų per parą, kiek yra numatyta. Jei nesugebi, kažkas su tavimi negerai.“

„Šiaulių regiono kelių“ direktoriaus manymu, kiekvieną vadovą taip pat reikia vertinti pagal jo pasiektus rezultatus, o ne pagal tai, kiek laiko jis praleidžia darbe. P. Bakanovui labai nepatinka, kai vadovai pasakoja, kaip jiems sunku dirbti. Jo teigimu, tiesiog negražu taip elgtis.

Jis niekada nepamirš Česlovo Radzinausko, savo laiku vadovavusio Respublikinei gamybinei autokelių valdybai. Šis žmogus buvo didelis to meto viršininkas, bet labai tolerantiškas, profesionalas, nekapstydavo smulkmenų, aptardavo esminius klausimus, ramiai išklausydavo ir neabejodavo, kad įsipareigojimai bus įvykdyti.

Kelialapis į Šiaulius

1995 m. kovo pradžioje P. Bakanovas gavo pasiūlymą dirbti „Šiaulių regiono keliuose“.

Tuo metu ekonominės blokados padariniai buvo dar labai juntami – kelių statybos objektų ir pinigų stigo. Naujojoje Akmenėje kelininkai neretai dirbo vos 3 dienas per savaitę, iš 200 darbuotojų beliko pusė. Nepaisant to, žiemos kelių tarnyba tada dirbo kaip iš pypkės. Ją pavyko išlaikyti.

„Man paskambino Gintaras Striaukas, tuometis Lietuvos automobilių kelių direkcijos vadovas. Pokalbis truko vos 15 sekundžių. Tiek pakako, kad išgirsčiau pasiūlymą vykti dirbti į Šiaulius. Sutikau, nes esu šiaulietis. Buto šįkart jau niekas nebeskyrė. Susisiekimo ministru tuo metu buvo J. Biržiškis. Vėl keliai mus suvedė…“ – tęsė įmonės direktorius.

P. Bakanovo manymu, 10 šalies regionų kelių įmonių sukūrimas – labai apgalvotas žingsnis. Pirma, valstybinei kelių priežiūrai neleista subyrėti, antra, veikiant kartu išgyventi buvo didesnė tikimybė nei kiekvienam atskirai.

„Tik gaila, kad tada daug netekome, daug žmonių praradome. Nemažai jų nuėjo dirbti į privatų sektorių. Valdiškoje struktūroje tuomet nebuvo lengva. Kirbėjo daug klausimų: kaip valdyti finansus, kelius, darbuotojus, procesus. Vėl teko atleisti dalį darbuotojų. Keisti valdymo principus. Visiškai pasikeitė įmonės finansų valdymas“, – išvardijo direktorius.

Skandinaviškas modelis

Lietuvoje regioninės kelių įmonės sukurtos pagal skandinavišką modelį. Tuo užsiėmė Automobilių kelių direkcija, kuri parengė projektą, o Susisiekimo ministerija jį patvirtino.

„Apsilankę Skandinavijos šalyse supratome: mes jų sąlygomis galėtume dirbti, jie mūsų – jokiu būdu. Nei technika, nei lėšomis negalėjome į juos lygiuotis. Tačiau tobulėti privalėjome. Palaipsniui mums pavyko nusipirkti modernios technikos ir siekti kokybės“, – pasakojo P. Bakanovas.

Pasak įmonės direktoriaus, šiandien kelininkai dirba kitaip – tai jų 20 metų veiklos rezultatas. Bėda ta, kad provincijoje kaskart vis sudėtingiau surasti reikiamos kvalifikacijos darbuotojų. Jauniems specialistams nėra galimybių skirti nei buto, nei didesnio atlyginimo. Tiesa, jo vadovaujama valstybės įmonė, siekianti pelno, pritarus valdybai gali skirti dalį pinigų jaunam specialistui būsto nuomai ar kitiems svarbiems poreikiams. Tačiau tai nėra labdara – už tai tenka atidirbti.

„Mūsų tikslas – padėti žmogui, suderinus jo ir įmonės tikslus bei galimybes. Atlyginimas priklauso nuo darbo krūvio, kokybės ir rezultato. Mano vadovaujamoje įmonėje yra atvejų, kai pavaldiniai uždirba daugiau nei aš. Taip sutvarkyta motyvacijos sistema. Priedai skiriami griežtai laikantis įstatymų. Juos skiria valdyba, atsižvelgusi į veiklos rezultatus“, – pabrėžė P. Bakanovas.

Į klausimą, kokį sprendimą jam, kaip vadovui, buvo priimti sunkiausia, direktorius atsakė: „Krizės metu, kai labai sumažėjo finansavimas, sunkiausia buvo atleisti žmones. Tada atleidome 145. Beje, net du kartus man reikėjo atleisti tokį didelį darbuotojų skaičių, jaučiu kaltę. Bet viskas buvo daroma dėl tų, kurie liko. Sklido kalbos, kad savus palikau. Reikėjo sukąsti dantis ir dirbti. Nebijau tiems žmonėms pasižiūrėti į akis, bet širdyje jaučiu gėdą.“

„Niekada nebus taip, kaip mes norime. Gyvenimas viską surikiuos savaip. Ir mes, kelininkai, turėsime prisitaikyti prie realios situacijos ir, garantuoju, prisitaikysime, nes esame pasiruošę įvykdyti svarbias šiandienos užduotis ir pasiekti didelius tikslus rytoj“, – baigdamas pokalbį patikino „Šiaulių regiono kelių“ direktorius P. Bakanovas, palinkėjęs savo vadovaujamo kolektyvo žmonėms puikios sveikatos ir užtikrinto darbo.

Naujienų archyvas