BMC

Panevėžio Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas Romualdas Danys: „Pastebėjęs neatsakingą ar nekultūringą vairuotoją kelyje, jam leidžiu suprasti, kad taip elgtis nevalia“

2016-12-07  Audronė Tamašauskaitė, Keliai ir tiltai Nr. 2(12)

Pagal Susisiekimo ministerijoje pasirašytą sutartį kartu su Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos koordinuoju saugų eismą Panevėžyje kaip Panevėžio Vyskupijos kurijos narys, todėl kviečiu prisidėti prie šios programos ir kitus kunigus.

Bažnyčios dalyvavimas gerinant saugų eismą keliuose yra svarbus visiems. Juk bendras mūsų projektas skirtas žmonėms, kurie yra Lietuvos piliečiai ir Bažnyčios nariai, žodžiu, priklauso tai pačiai visuomenei, kur veikia Bažnyčia.

Gyvybė, saugumas, sveikata yra vienas iš mūsų prioritetų ir vertybių. Dievo įsakymas, kuris sako „Nežudyk“, ir gyvybės, gyvenimo ir sveikatos apsauga bet kokioje stadijoje ir pavidalu yra aktualus dalykas Bažnyčiai.

Svarbu ir man prisidėti, kad kelyje žūtų kuo mažiau žmonių, kad jie išvengtų sužalojimų ir būtų sveiki. Kad parapijiečiai nežudytų patys ir nebūtų žalojami – tai mūsų doktrina, mūsų mokymas.

Visiems aiškiname, kad žudymas yra Dievo įsakymo sulaužymas. Ar tu žudai kelyje vienokiu būdu, per neatsargumą, ar kitokiu būdu, tai yra blogis, kuris prieštarauja Dievo ir Bažnyčios mokymui. Geruose dalykuose, jei tik gali, Bažnyčia visada stengiasi bendradarbiauti. Tai vyksta nepažeidžiant atskirų sričių autonomijos, bet jeigu įžvelgiame bendrų sąlyčio taškų daryti kažką bendra su bet kuo – ar su valstybės institucijomis, ar su privačiomis bei visuomeninėmis organizacijomis, – veikiame kartu.

Pavyzdys yra ir mano minėtas projektas dėl saugaus eismo gerinimo. Taip pat einame į slaugos ligonines, kai reikia savanorių, kurie prižiūrėtų senelius.

Bendradarbiaujant ir darant gerus darbus nauda visiems: valstybei, ministerijai, o svarbiausia, patiems žmonėms. Švietėjiška veikla, vykdoma per Bažnyčią, pasiekia dar daugiau žmonių, kurių Susisiekimo ministerija ar Kelių direkcija nepasiektų kitose srityse.

Įvairiuose renginiuose yra įvairi publika. Tie žmonės, kurie susirenka į bažnyčią, galbūt nesusirenka kituose renginiuose, kur būtų skleidžiamos tos pačios idėjos.

Man atrodo, kad valstybei tai naudinga, jei jos tikslas yra šviesti žmones ir daryti juos jautresnius. Saugaus eismo temai tokios publikos kaip bažnyčioje vargu ar kur kitur surasi, nes maldos namuose vienu metu gali būti labai įvairaus amžiaus žmonių– nuo 3, 5 ar 6 metų vaikų iki 80 ir daugiau metų suaugusiųjų. Pas mus spektras didelis, be to, ypač gausiai bažnyčioje susirenka žmonės per didžiąsias šventes. Kokią įtaką turi raginimas stengtis, kad eismas keliuose būtų saugus, dar labai priklauso ir nuo kiekvieno kunigo, kaip jis sugalvoja tai pateikti.

Kai artėjant rudeniui buvo organizuojama Atšvaitų diena, per šventas Mišias prieš palaiminimą užsidėjau didelę kepurę su atšvaitais. Paklausiau, ar neatrodau kvailai. Man atsakė, kad ne, ir visi plojo, juokėsi, buvo patenkinti. Aš tęsiau sakydamas parapijiečiams, kad galbūt su šiuo atšvaitu atrodau ir kvailai, bet kas iš to, jei atrodyčiau protingai, o gulėčiau karste? Taip savo pavyzdžiu parodžiau, kad artėja tamsūs ilgi vakarai ir mums visiems svarbu dėvėti atšvaitus.

Su Panevėžio regiono kelių atstovais ne kartą esu dalinęs atšvaitus. Būna ir kitokių renginių. Pavyzdžiui, pernai vieną sekmadienio rytą šventoriuje stovėjo sudaužytas automobilis, apdėtas kapų žvakutėmis. Visi žmonės, kurie ėjo į bažnyčią ar iš jos išėjo, matė automobilį, o skelbimuose buvo aiškinama: „Truputį žioplumo, truputį neatsakingumo, ir va, kuo gali baigtis.“ Sekmadieniais praeina maždaug 2,5 tūkst. žmonių, tadtiek jų matė tą šventadienį suknežintą transporto priemonę.

Be to, meldžiamės už vairuotojus ir už žuvusiuosius. Vieną sekmadienį meldžiamės tik už keliuose žuvusius žmones, ir vien tai skatina tikintį žmogų susimąstyti bei trokšti, kad žuvusiųjų būtų kuo mažiau.

Šventasis Kristoforas yra keliautojų globėjas. Daliname šio šventojo figūrėles, paveiksliukus. Ir yra diena, man regis, rugsėjo mėnesį, kai šventinami automobiliai. Trumpos maldos akimirkos metu prie automobilio meldžiamės už jo keleivius ir už vairuotoją.

Manau, kad automobilių šventinimas kaskart tampa vis masiškesniu reiškiniu, tradicija. Vairuotojai jau atvažiuoja specialiai ir ne renginių metu bei sako, kad pirko mašiną, ją dovanoja, buvo patekęs į avariją, suremontavo ir nori ja toliau saugiai važinėti, todėl prašo pašventinti.

Kiekviena malda padeda. Kiekvienas susikaupimas, stabtelėjimas ir pamąstymas padeda. Padeda ir vairuotojo malda, kurią vis dažniau sukalbama prieš keliones. Bažnyčioje daliname ją išspausdintą kartu su paveiksliukais. Vienais metais tokius spaudinukus buvome išleidę kartu su Kelių direkcija. Vairuotojo maldos tekstas yra maždaug toks: vadovauk, Viešpatie, padėk, kad nieko nenuskriausčiau, kad apsaugočiau save, apsaugočiau kitus ir laimingai pasiekčiau kelionės tikslą. Kreipimasis į Aukščiausiąjį pagalbos tikrai turi didelę įtaką tikinčiajam.

Dabar šiek tiek pajuokausiu. Man teko kelerius metus dirbti Šveicarijoje. Ten buvo tradicija per šventą Antaną šventinti asilus, kurie traukdavo vežimus. Senas klebonas visada ten būdavo ir man aiškindavo: „Va, kokie dabar laikai. Mano laikais šventindavome asilą, kuris traukdavo krovinį, o dabar reikia šventinti asilą, kuris vairuoja tą krovinį.“

Ne visi vairuotojai yra tikintys ir ne visi yra ateistai. Lietuvoje pakrikštyta apie 90 proc. žmonių. Tikrai nemažai. Tikinčiam vairuotojui papildomas perspėjimas yra ir sąžinės balsas. Ne tik policininko priminimas su lazdele ar Kelių eismo taisyklių rinkinukas, bet ir sąžinės reikalas, nesvarbu, kad nemato policija ar pareigūnai nepagauna ir neužfiksuoja. Bet lieka Dievas, kuris visada mato. Tas įsitvirtina žmogaus sąmonėje ir tampa papildomu argumentu, kuris gali paveikti.

Esu girdėjęs nuomonių, kad tokie dalykai paveikia ne vieną tikintįjį. Ne kartą man yra padėkota už įvairias saugaus eismo akcijas. Galiu paliudyti, kad dažnėja atvejų, kai žmonės per išpažintį prisipažįsta pažeidę Kelių eismo taisykles ir tai traktuoja kaip nuodėmę. Jie dažnai pasako, kad viršijo greitį, buvo neatsargūs ar nemandagūs kelyje.

Kaip eismo dalyvis esu labiau automobilininkas, taip pat ir dviratininkas. Automobilį vairuoju 30 metų – nuo 1986-ųjų.

Tais metais, kai gavau vairuotojo pažymėjimą, išvykau studijuoti į Romą. Pirmus vairavimo įgūdžius įgijau būtent ten, kur dominavo siauros gatvelės ir beprotiškas eismas. Pradėjau važinėti su „Fiat Uno“, ir, be abejo, motoroleriu.Tačiau kai atvykau į Lietuvą, pirmaisiais nepriklausomybės metais man buvo baisiau vairuoti čia nei chaotiško eismo gatvėmis Romoje. Nemaloniai stebino neatsargumas, chamiškumas, agresyvumas ir akivaizdi vairavimo kultūros stoka. Kas tai lėmė, nežinia. Galbūt žmonės pajuto neribotą laisvę, galingesnių automobilių privalumus. Ne vienas jaunuolis tada sakydavęs, kad saugiausia mašina yra BMW. Viena vertus, jautėsi nepagarba gyvybei, kita vertus, žmogui, atėjusiam iš sovietinių laikų, gyvenimas ir netgi pati gyvybė galbūt nebuvo tokia svarbi. Vėliau, manau, žmonių mentalitetas pasikeitė. Pasižvalgę po Vakarus pamatė, kad daug kas gali būti gražiau, kilniau.

Jei kelyje susiduriu su neatsakingu ar nekultūringu vairuotoju, būtinai jam leidžiu suprasti, kad taip elgtis nevalia, pamojuoju, atkreipiu dėmesį. Esu įsitikinęs, kad nereaguoti į tokias situacijas negalima. Policija visko pastebėti ir visų Kelių eismo taisyklių pažeidėjų sudrausminti nesugebės, tačiau situaciją kelyje gali kontroliuoti ir kiti eismo dalyviai, nepakantūs tokiems atvejams.

Šiuo metu vairuoju 16 metų automobilį „Škoda“. Jis yra techniškai tvarkingas. Mašina saugi, didelio greičio neišvystysi.

Dviračiu važiuoju į kitą darbą. Dažniausiai – į Panevėžio Vyskupijos kuriją, pas ligonius, gulinčius ligoninėje. Dviratį renkuosi tada, kai žinau, kad juo sveikiau, ekonomiškiau ir neteršdamas aplinkos pasieksiu kelionės tikslą. Kam sėsti į automobilį, jei žinai, kad patogiau bus nuvykti dviračiu?

Palikdamas dviratį prirakinu, nes vis dar yra piktybiškai nusiteikusių ir neprognozuojamų žmonių. Ne veltui sakoma, kad besisaugantį ir Dievas saugo.

Naujienų archyvas