Artūro Aušros

Pamario kelininkams padeda ir jūrų valdovai

2015-10-14  Jolanta Tamošaitienė, Keliai ir tiltai Nr. 2 (10)

Kaip trumpai galima apibudinti kelininkus iš Pamario krašto? Tvirto charakterio, nes didžioji jų dalis kilusi iš žemaičių, užgrūdintų šaltų žiemų ir karštų vasarų. Pavasariais kelininkai sulaukia potvynių, rudenį ruošia techniką žiemai ir skaičiuoja per vasarą atliktų darbų gausybę. Klaipėdos regiono kelininkų portretas panašus į būrus Kristijono Donelaičio poemoje „Metai“, tik keliais šimtmečiais pažengusius į priekį, įvaldžiusius technologijas, pažabojusius sunkiai nuspėjamo ir nuolat besikeičiančio klimato išdaigas, perpratusius žmonių charakterius, gyvenimo tempą ir susidraugavusius su Baltijos jūros ir Kuršių marių valdovais.

Kaip įmonės „Klaipėdos regiono keliai“ darbuotojai rūpinasi krašto keliais, apie meilę pasirinktai profesijai, kalbėjomės su įmonės specialistais, atidavusiais savo jaunystę darbui, širdį ir gebėjimus – keliams ir tiltams.

Vytautas Gružas, VĮ „Klaipėdos regiono keliai“ direktoriaus pavaduotojas, atsakingas už kelių priežiūrą

Artūro Aušros

Artūro Aušros

Baigęs mokyklą Raseiniuose, 1978 m. įstojau į Vilniaus inžinerinį statybos institutą (VISI), kuriame įgijau inžinieriaus statybininko specialybę. Prieš dešimtmetį įgijau ir magistro laipsnį VGTU universitete.

Mano atėjimas į kelių sektorių buvo gana įdomus. Po bakalauro studijų gavau paskyrimą dirbti Vidaus reikalų ministerijoje. Plėtėsi miestai, reikėjo eismo organizavimo specialistų, bet sugrįžęs po trijų mėnesių atostogų (tuo metu po mokslų „atostogos“ buvo trys mėnesiai specialiųjų privalomųjų karinių mokymų, kuriuos baigus suteikdavo atsargos leitenanto laipsnį) į ministeriją priimtas nebuvau dėl nežinomų priežasčių. Matyt, valdžiai kažkas užkliuvo mano biografijoje ar galbūt tai, kad kai kurie mano giminaičiai buvo ištremti į Sibirą.

Gedimino prospekte Vilniuje užėjau į tuometinę Transporto ir plentų ministeriją. Jie paskambino į Klaipėdos autokelių valdybą ir ten buvo pasakyta, kad jiems reikalingi darbuotojai. Susikroviau daiktus ir išvažiavau Klaipėdon, ir jau trisdešimt dveji metai, kai dirbu uostamiestyje. Teko būti darbų vykdytoju, Kretingos kelių tarnybos vadovu, Klaipėdos kelių tarnybos vadovu, o 1995 m. kuriantis regiono keliams, tapau „Klaipėdos regiono kelių“ direktoriaus pavaduotoju ir esu atsakingas už kelių priežiūrą.

Man atėjus dirbti, rimtos kelių priežiūros, tokios kaip dabar, buvo mažai. Realiai ji atsirado tik susikūrus regionams. Neturėjome tokios technikos kaip dabar, nebuvo ir tokių reikalavimų kelių priežiūrai, darbų tempai taip pat buvo lėtesni. Iš pradžių dirbau prie kelių statybos darbų, asfaltavimo. Tiesėme ir rekonstravome magistralinį kelią Klaipėda – Liepoja, privažiavimą prie antrosios perkėlos Neringoje, krašto kelią Kartena – Kūlupėnai – Salantai. Daugiausiai prakaito išliejome prie kelių Kretingos rajone. Teko prisidėti prie visų kelių, kurie būdavo rekonstruojami ir rajone. Techniką, kuria tuomet dirbome, dabar reikėtų apžiūrėti muziejuje Vievyje. Asfalto klotuvai, volai buvo valdomi tik rankiniu būdu, be to, jie dažnai gedo. Volai buvo per sunkūs, asfaltas nebuvo toks kokybiškas kaip dabar, kad toks volas juo važiuotų. Bet sugebėdavome ir tokiomis sąlygomis nutiesti puikius kelius, iš kurių daugelis tarnauja iki šiol, tereikėjo keliskart apdoroti kelio dangos paviršių.

Dirbdamas darbų vykdytoju imdavau vieną objektą ir jį vykdydavau iki visiško pridavimo, nes paprastai objektai buvo tokie, kur blaškytis negalima. Rudenį, kai baigdavome pagrindinius objektus, prasidėdavo smulkesnių rangos darbų sezonas. Pavyzdžiui, kolūkiai užsakydavo nutiesti keliukus, bet būdavo taip, kad turėjome atidėti kelio tiesimo darbus vienoje vietoje ir su visa technika keltis kitur. Su sovietmečiu dabartinę kelių priežiūrą sunku būtų net lyginti. Dabar pasikeitė tiek technika, tiek reikalavimai, darbų terminai, darbuotojų darbo valandų reglamentavimas. O labiausiai nepriklausomybės laikotarpiu išaugo reikalavimai kelių priežiūrai. Dabar labai griežtai nurodoma, kokios kategorijos kelias per kokį laikotarpį turi būti nuvalytas, pabarstytas, vasarą – nušienautas. Dokumentuose yra nurodyti priežiūros lygiai ir privalu jų laikytis. Dėl informacinių technologijų, šiuolaikiškos technikos greičiau galime reaguoti į pasikeitusias oro sąlygas. Tarkime, kelyje prie Šventosios interaktyviai galime matyti kelio situaciją, dangos storį, kitus parametrus – fiziškai ten važiuoti nereikia.

Mano darbas toks, kad esant ekstremalioms oro sąlygoms (pustymas, stiprus apledėjimas), turiu būti pasiekiamas telefonu visą parą. Įvykus avarijai, skambina policija, skambina meistrai pasitarti dėl darbų, skambina ir tarnybų viršininkai. Mūsų dokumentuose yra terminas „ypač sudėtingos oro sąlygos“, kai net valomas kelias gali apledėti, būti užpustytas. Tuomet jau kiekvienas vairuotojas privalo būti budrus, dėmesingas, turi pagalvoti, ar jam verta sėsti prie vairo, nes už lango oras toks, kad kelininkai fiziškai jau nebegali užtikrinti saugių eismo sąlygų. Esant tokiai situacijai, paprastai priimame sprendimą valyti kelią ir naktį, nors, tarkime, tas kelias naktį neturi būti valomas.

Kad pagerėtų kelių priežiūra, reikia didinti finansavimą – technikos ir specialistų, išmanančių darbą, pakanka.

Viktoras Baltmiškis, VĮ „Klaipėdos regiono keliai“ Klaipėdos kelių tarnybos viršininkas

Artūro Aušros

Artūro Aušros

1969 m. baigiau tuometinę Telšių 3-iąją vidurinę mokyklą. Mano dėdė, kuris dirbo Klaipėdos Kelių remonto ir statybos valdyboje apželdinimo meistru, pakvietė mane vasarą padirbėti jų įmonėje. Tiesą sakant, tuomet net negalvojau būti kelininku, bet smalsumas nugalėjo ir nutariau pabandyti. Daug mano artimųjų dirbo miškininkais, tokią profesiją svarsčiau rinktis ir aš. Mano tėtis ir senelis buvo eiguliai, todėl miško darbai man buvo pažįstami nuo vaikystės. Tėtis svajojo, kad tapčiau miškininku, tačiau jo svajonė neišsipildė – tapau kelininku. Kitas mano dėdė taip pat dirbo kelininku, bet Mažeikių kelių valdyboje.

Klaipėdos Kelių remonto ir statybos valdyboje buvau priimtas dirbti meistru. Tais pačiais metais rudenį buvau išsiųstas mokytis į Autokelių mokymo kombinatą Kaune. Pasimokęs pusę metų, grįžau dirbti į Klaipėdą, o 1971 m. įstojau į Kauno politechnikumą, kuriame studijavau autokelių ir tiltų statybą ir eksploataciją. Tais laikais jie ruošdavo inžinierius, mokslai buvo labai rimti, praktiką atlikau Panevėžio penktojoje statybos valdyboje. 1974 m. po mokslų vėl grįžau į Klaipėdą, man pasiūlė Priekulės kelių punkto viršininko pareigas. Gyvenau Palangoje su dėde, nes jis turėjo namą. Kiekvieną dieną važinėjau autobusais į Klaipėdą, o iš čia – į Priekulę. Nemažas galas kelio sunkumų nesudarydavo, nors kelionė į vieną pusę užtrukdavo pusantros valandos.

1976 m. buvau paskirtas Palangos kelių remonto punkto viršininku. Čia pradirbau iki 1995 m. Kadangi tais metais buvo panaikintas Palangos kelių remonto punktas, mane paskyrė dirbti Kretingos kelių tarnybos viršininku. Vykdant kelių priežiūros reorganizaciją, punktai, tokie kaip Palangoje, buvo panaikinti, prijungiant juos prie kelių tarnybų. Palangos kelių remonto punktas buvo prijungtas prie Kretingos. Pagrindinė mūsų kelių tarnybos veikla tapo kelio Klaipėda – Palanga priežiūra ir remontas. Visus kelius, priklausančius Kretingos kelių tarnybai, teko išvaikščioti, apžiūrėti juos po keletą kartų, iki šiol pamenu beveik visus kelių vingius.

Nuo 2007 m. kovo buvau paskirtas Klaipėdos kelių tarnybos viršininku. Mėgstamą Kretingą palikau, nes tiesiog buvau rotuotas, kai iš Klaipėdos kelių tarnybos pareigų pasitraukė ankstesnis viršininkas. Man pačiam keisti darbo vietą buvo sunkoka, nes Kretingos tarnyboje buvau įleidęs šaknis. Kretingoje jau buvo suburtas puikus kolektyvas, buvome suremontavę darbo patalpas, sutvarkę daug sunkesnės būklės kelių.

Karjeros pradžioje, kai dar tik pradėjau vadovauti kelių darbams, pagrindinė mūsų technika buvo autogreideris, buldozeris, o vėliau ir barstytuvas. Kai jų dar nebūdavo, žiemą kelių barstymui buvo naudojama žmonių fizinė jėga. Sovietiniais laikais net ir rusišką asfalto klotuvą ne visi kelininkai turėdavo. Pamenu, užtaisant duobes paruošimo darbai buvo atliekami rankomis, dirbome kastuvais ir laužtuvais. Pakelių šienavimas taip pat vykdavo rankomis, šienaudavome dalgiais. Ir tokio pobūdžio darbą žmogus dirbdavo ne dieną, o mėnesius per visą vasarą. Tačiau iš tų laikų įstrigo tai, kad kelininkai, nors ir daug dirbdami fiziškai, buvo atsidavę darbui. Beje, sovietiniais metais kelių sektoriui reikalavimai buvo aukštesni nei dabar, o juos įvykdyti reikėjo be vakarietiškos technikos. Iki gegužės vidurio pakelės turėdavo būti jau nušienautos, taip pat turėjo būti vykdomi ir kiti kelių remonto darbai. Visko fiziškai spėti buvo neįmanoma. Geresni atlyginimai būdavo kelių statyboje, melioracijoje. Taigi, mums žmonių nuolat trūkdavo, nemaža buvo ir darbuotojų kaita. Tačiau džiaugdavomės, kad turėjome nemažai ir senų darbuotojų, išmanančių ir mylinčių savo darbą.

Kai dirbau Kretingoje, atsirado vakarietiškos technikos. Darbą palengvino barstytuvai, juos dėdavome į MAZ automobilius, barstydavome smėlį su druska. Nebereikėjo laužtuvų taisant duobes, gavome automatinių frezų.

Mano dėdė meistru dirbo iki 1980 m. Kartais klausdavau jo patarimo, aptarinėdavome visus darbus bei kitus reikalus. Džiaugiuosi, kad ir jaunoji karta – mano sūnus Paulius, tapo kelininku. Jis dirba „Klaipėdos regiono kelių“ Techninio ir projektų rengimo skyriaus viršininku. Jis baigė Vilniaus Gedimino technikos universitetą ir savo profesija yra patenkintas, kelininko duonos atsisakyti nežada.

Važiuodamas namo, visada stebiu kelią, toks jau kelininko būdas. Nors mano kelias iš darbo namo priklauso Kretingai, jeigu ką nors pastebiu, skambinu kolegoms pranešti. Pavyzdžiui, žiemą kolegos anksti ryte gali būti nuvalę sniegą, bet man važiuojant apie 7 val. ryto situacija gali būti pakitusi. Mums taip pat skambina gyventojai, kad nuvalytume ar taisytume kelius. Smagu, kad esant skubiai situacijai, žmonės patys reaguoja, ieško pagalbos.

Artūras Meškys, VĮ „Klaipėdos regiono keliai“ Kretingos kelių tarnybos viršininkas

Artūro Aušros

Artūro Aušros

1988 m. baigęs vidurinę mokyklą, įstojau į tuometinį Vilniaus inžinerinį statybos institutą (VISI), Kelių tiesimo ir aerodromų statybos specialybę. Tai buvo paskutinė inžinierių laida mūsų institute.

Baigęs mokslus, bandžiau kurti verslą, nepavyko. 1995 m. įsidarbinau „Klaipėdos regiono keliuose“, Kretingos regiono tarnybos Salantų meistrijoje. Čia vyresniuoju meistru išdirbau apie dešimt metų. Salantų meistriją sujungus su Darbėnų meistrija, buvau perkeltas dirbti vyresniuoju inžinieriumi mūsų kelių tarnyboje. Pradirbau dvejus metus – iki 2007 m. Ankstesnį kelių tarnybos viršininką Viktorą Baltmiškį perkėlus į Klaipėdą, tapau Kretingos kelių tarnybos viršininku.

Dabar tarp mūsų prižiūrimų kelių yra du magistraliniai keliai: Šiauliai – Palanga, Klaipėda – Liepoja. Juos reikia itin prižiūrėti tiek žiemą, tiek vasarą. Vasarą renkame šiukšles, šienaujame, atstatome kelio ženklus, žiemą valome sniegą, barstome. Nemažai kelių turime Minijos ir Salantų upių slėniuose. Žiemą juos barstome pagal pirmąjį rajoninių kelių priežiūros lygį, nes priešingu atveju vietiniai gyventojai negalės išvažiuoti. Nuvalę magistralinius kelius, skubame valyti ir barstyti šiuos.

Mano karjeros pradžioje, kai dar dirbau meistru, technika, žinoma, buvo rusiška. Daugiausia buvo ZIL ir MAZ markių automobilių, ir tik vėliau technika ėmė keistis. Iš pradžių gavome valytuvus, barstytuvus, vokiškus greiderius. Dabar sovietinės technikos jau beveik nebeturime, o tą, kurią dar turime, saugome ypatingiems atvejams. Šiuo metu nei technika, nei įrankiai ne bėda. Turime viską, ko reikia, šiemet turime gauti naują greiderį.

Kelių tarnybos viršininku tapau kaip tik prieš ekonomikos krizę – 2008 m. Dėl lėšų stygiaus teko mažinti darbuotojų skaičių. Atleidome keletą pensinio amžiaus darbuotojų, taip pat kelis darbo drausmės pažeidėjus. Mažinami buvo ir atlyginimai, vietoj penkių darbo dienų dirbome keturias. Aišku, kai kurie darbuotojai buvo nepatenkinti tokiomis permainomis, tačiau didžioji dauguma liko ir toliau dirbo. Šiuo metu didelės darbuotojų kaitos nėra, vienas greiderio mašinistas nutarė išbandyti jėgas užsienyje, emigravo. Trys jauni specialistai, jau dirbantys meistrai, baigė Vilniaus Gedimino technikos universitetą, o anksčiau mokslus buvo krimtę Kauno kolegijoje. Tikimės, kad jie taip pat taps puikiais mūsų komandos nariais. Manau, svarbi sąlyga pritraukti jaunus specialistus yra tai, ką dabar daro įmonės „Klaipėdos regiono keliai“ vadovybė – sudaro sąlygas jauniems specialistams mokytis ir neakivaizdžiai studijuoti.

Važinėju iš Salantų į Kretingą kiekvieną rytą. Kartais važiuoju trumpesniu, o kartais ir ilgesniu maršrutu, kad galėčiau įvertinti kelių būklę ir mūsų darbuotojų pastangas. Aišku, važiuoti keliais kaip paprastas žmogus aš jau negaliu, jei ką pastebiu taisytino, skubiai informuoju kolegas.

Kadangi esame kelių tarnyba, pavaldi „Klaipėdos regiono keliams“, nemažai bendraujame su įmonės vadovais. Įmonės direktorius ar jo pavaduotojai neretai patys važiuoja regiono keliais, daugiau dėmesio skirdami magistraliniams bei kitiems keliams. Būna, kad išsako pastabas. Bent kartą per mėnesį bendraujame susitikę įmonėje, aptariame planus, peržiūrime dokumentus, paruoštas ataskaitas. Mūsų tarnyba iš viso prižiūri 495 km kelių, 156 km iš jų – žvyrkeliai. Pastarųjų turėjome dar daugiau, bet nemažai jų išasfaltavome, pasitelkę ES fondų lėšas. Dabar vis daugiau miestiečių keliasi į kaimiškas vietoves, dygsta solidūs gyvenamieji namai ir kvartalai. Taigi gyventojai skundžiasi, kad jiems tenka važinėti vis dar dulkančiais žvyrkeliais. Deja, kol kas jiems nieko pažadėti negalime, nes dulkėtumo mažinimui lėšų nenumatyta.

Kitas kelias Klaipėda – Kretinga yra stipriai apkrautas, nes per parą čia pravažiuoja apie 10 tūkst. automobilių – daug Kretingos gyventojų dirba Klaipėdoje. Jį taip pat turime kruopščiai prižiūrėti tiek žiemą, tiek vasarą. Daug kelių yra kalnuotose vietovėse. Žiemą juos privalome itin kruopščiai valyti. Pagal eismo saugumo priežiūros programą, mažindami avaringumą keliuose, esame pristatę nemažai greičio ribojimo ženklų bei įdiegę kitas greitį mažinančias priemones. Neramumų mums kelia ir kelias Šiauliai – Palanga, nes dėl didelio transporto kiekio jame atsirado provėžos ir jos kasmet gilėja. Artimiausiu metu čia reikės daryti kapitalinį kelio remontą.

Džiaugiuosi dirbdamas kelininko darbą, esu išbandęs įvairias šios profesijos pakopas: ir meistro, ir inžinieriaus, ir vadovo. Tai man suteikia platesnį požiūrį. Labiausiai mano darbe žavi ryškus rezultatas. Kaip smagu žvelgti į atnaujintą kelią, kur anksčiau žiojėjo duobės! Kaip smagu važiuoti nauju keliu! O darbuotojams norėčiau padėkoti už supratimą, kai reikia dirbti ir naktimis, ir ankstyvais rytais, įvairiomis oro sąlygomis.

Zita Buitvydienė, VĮ „Klaipėdos regiono keliai“ Kretingos kelių tarnybos sekretorė-apskaitininkė

Artūro Aušros

Artūro Aušros

1978 m. baigiau Kretingos žemės ūkio technikumą, gavau paskyrimą dirbti Rokiškyje, bet ten pradirbau tik dvejus su puse metų.

1981 m. Kretingos autokelių eksploatavimo linijinėje valdyboje įsidarbinau sekretore. Čia vietoje išmokau spausdinti mašinėle, o kai atsirado kompiuteriai, teko lankyti kursus. Prisimenu, kai dirbau spausdinamąja mašinėle ir jokių klaidų ataskaitose ar atsakinguose raštuose privalėjau nepalikti. Suklydus, visas lapas būdavo naujai perspausdinamas. Spausdindavau darbų ataskaitas, protokolus, buhalterinius balansus, aktus, sąmatas. Dabar jau ir inžinieriai, ir kiti specialistai kai kuriuos popierius gali paruošti kompiuteriu. Seniau jie rašydavo ranka, o spausdindavau aš. Taigi kompiuteris labai palengvino raštvedybą. 1993 m. „Kretingos kelių valdyba“ buvo sujungta su „Klaipėdos automobilių kelių valdyba“. 2001 m. gavome pirmą kompiuterį, iš pradžių savarankiškai išmokau dirbti programa „Word“, o dėl rimtesnių programų lankiau kursus. Dabar moku dirbti ir buhalterine programa „Agnum“, atlieku daug apskaitos darbų. Vedu medžiagų, atsarginių dalių, įrankių apskaitą.

Šiuo metu sekretorių darbas stipriai pakito: interaktyviai galima matyti viso regiono dokumentus, tai daryti leidžia dokumentų valdymo programos, elektroninis paštas. Pamenu, sovietmečiu dirbome ne tik spausdinimo mašinėle, bet ir teletaipu. Juo buvo galima siųsti trumpąsias žinutes. Dažniausiai juo naudodavomės pranešdami Kelių direkcijai trumpus buhalterinius faktus: kiek sunaudojome medžiagų tam tikram objektui ir panašiai. Taip pat turėdavome pranešti apie kadrų kaitą, nes tais laikais vien per mėnesį pasikeisdavo dešimtys žmonių. Darbą buvo galima susirasti lengvai, taigi darbuotojai nebijodavo keisti įmonių.

Informaciją apie kadrų skaičių, darbuotojus tekdavo spausdinti su įrašu „slaptai“. Pati nesuprantu, kur buvo slaptumas, bet tais laikais buvo tokia tvarka. „Slaptas“ ataskaitas tekdavo nešti į Kretingos paštą, kuriame buvo specialus skyrius, ten priimdavo mūsų paruoštus dokumentus. Darbovietėje man patinka draugiškas kolektyvas, patinka darbo specifika. Mano darbe reikia būti labai atidžiam, kantriam, kruopščiam. Šiomis savybėmis ir pasižymiu. Kiti stebisi, kad neturėtų tiek kantrybės spausdinti, suvedinėti duomenis, bet man toks darbas tinkamas.

Sovietiniais metais turėjome tik vieną spausdinimo mašinėlę ir aš viena spausdindavau įvairiausius raštus. O perspausdinti dokumentus reikėdavo nebūtinai tik įvėlus klaidą, būdavo, kad, pavyzdžiui, pasikeisdavo finansavimo eilutė. Pasikeitus tik vienam skaičiui viskas turėdavo būti perspausdinta. Dabar kompiuteriu surinktus dokumentus galima rasti net ir po dešimties metų, juos redaguoti, atnaujinti, padauginti. O seniau ir dauginimo aparato juk nebuvo. Šiuo metu dokumentacijos apskritai yra padaugėję, su viena spausdinimo mašinėle tikrai neišsiverstume. Kadangi kiti darbuotojai turi kompiuteris, dalį raštų jau gali paruošti jie patys. Taigi sekretorių darbas labai pakito ir tai džiugina.

Liudvikas Šmitas, VĮ „Klaipėdos regiono keliai“ Skuodo kelių tarnybos viršininkas

BMC

BMC

1970 m. baigęs Skuodo Žadeikio vidurinę mokyklą, įstojau mokytis į tuometinį Vilniaus inžinerinį statybos institutą (VISI). Besimokant institute, teko pabuvoti su studentais Jakutijoje, kur tiesėme kelią Jakutskas – Vladimirovkas. Kadangi Jakutijoje vyrauja amžinas įšalas, tiesiant kelią teko susidurti su grunto įšalo sunkumais, ypač iškasose.

1975 m. baigęs VISI ir įgijęs kelių inžinieriaus specialybę, spalio 8 d. pradėjau dirbti Vievio kelių statybos valdyboje (KSV) Nr. 6. Tuo metu KSV vadovavo Juozas Stepankevičius, kuris yra Lietuvos kelių muziejaus įkūrėjas ir puoselėtojas. Vievį pasirinkau dėl šeimyninių aplinkybių, nes buvau jau vedęs, o žmona dar mokėsi tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute. Jai reikėjo važinėti į Vilnių, o Vievis pagal paskyrimų pasirinkimą buvo arčiausiai. Įsidarbinęs valdyboje kelių meistru, vėliau buvau paskirtas darbų vykdytojo pareigoms. Darbas sekėsi gerai, todėl buvau paaukštintas iki vyresniojo darbų vykdytojo. Iš esmės visus kelio darbus vykdėme magistralės Vilnius – Panevėžys ruože prie Ukmergės.

Man pradėjus dirbti meistru, darbams magistralėje tuo metu vadovavo Algimantas Janušauskas. Dirbau šalia puikaus vadovo ir įgijau tikrai nemažai patirties. Vėliau teko vadovauti pačiam.

Kadangi esu kilęs iš Skuodo, 1979 m. Susisiekimo ministerijos vadovai pasiūlė man važiuoti dirbti į „Skuodo kelių ruožą“ vyresniuoju inžinieriumi. Pasiūlymą priėmiau ir tų pačių metų sausį pradėjau darbą Skuode, nes R. Misevičius buvo perkeltas dirbti į Širvintas. Vyriausiu inžinieriumi dirbau iki 1994 m. gegužės mėnesio, nes nuo tada buvau paskirtas viršininko pavaduotojo pareigoms.

1995 m., reorganizavus Lietuvos kelių sistemą, „Skuodo kelių ruožas“ tapo Skuodo kelių tarnyba, kurioje tęsiau darbą vyriausiuoju inžinieriumi. Šiose pareigose dirbau iki 2001 m. gegužės, o nuo gegužės iki pat šiol dirbu Skuodo kelių tarnybos viršininku.

Kaip jau minėjau, esu vedęs, su žmona užauginome du sūnus ir dukrą. Abu sūnūs pasirinko kelininko specialybes: vienas dirba mano vadovaujamoje kelių tarnyboje inžinieriumi, kitas – Klaipėdos kelių tarnybos viršininko pavaduotoju.

Skuodo kelių tarnyba prižiūri 85,3 km krašto kelių, 276,5 km rajoninių kelių bei 31 tiltą, bendras kelių ilgis – 668,5 km. Didesnė kelių dalis yra su asfalto danga, bet nemažai turime ir neasfaltuotų rajoninių kelių. Žvyrkeliai Skuodo rajone sudaro apie 140 km. Skuodo kelių tarnyboje, įskaitant ir administraciją, dirba 36 darbuotojai. Sovietiniais laikais čia dirbo net 120 darbuotojų, o iki pastarosios ekonomikos krizės – 60 darbuotojų. Krizės metu nemažą dalį darbuotojų teko atleisti. Buvo skaudu, bet nieko kitaip negalėjome padaryti.

Skuodo rajono gyventojai labiausiai skundžiasi žvyrkeliais: jie dulka, jais sunku važinėti, neretai kyla avarinės situacijos.

Pastaruoju metu dėl lėšų stygiaus yra sumažėjęs kelių priežiūros finansavimas, išasfaltuojame labai mažai kelių rajone. Dar daug neišasfaltuotų kelių yra gyvenvietėse. Žmonės labai skundžiasi. Vasarą greideriuojame, o kadangi žvyrkelio dangos nudulka, greitai neliks ir greideriuojamojo sluoksnio. Pastaraisiais metais atnaujiname tik po 3 km žvyrkelių ir labai sumažėjo kelių su juodosiomis dangomis rekonstrukcijos darbų. Anksčiau per metus išasfaltuodavome po 5 km ir daugiau, o dabar šie atstumai sumažėjo perpus. Siekiant išlaikyti kelių būklę, tinkamą saugiam eismui, turėtume gauti dvigubai daugiau lėšų.

Pagrindiniai keliai, kuriuos prižiūrime su ypatingu dėmesiu – krašto keliai Skuodas – Plungė (Nr. 169), Kretinga – Skuodas (Nr. 218), Mažeikiai – Skuodas (Nr. 170) ir keliai, kertantys Lietuvos ir Latvijos pasienį. Šių kelių priežiūrai skiriame daugiausiai dėmesio žiemą ir vasarą.

Antanas Kubaitis, VĮ „Klaipėdos regiono keliai“ Šilutės kelių tarnybos Žemaičių Naumiesčio meistrijos meistras

BMC

BMC

Dar iki kariuomenės dirbau Šilutės melioracijos valdyboje. 1967 m. išėjau į kariuomenę, grįžęs 1969 m. nebuvau apsisprendęs, ką dirbsiu. Iš pradžių trumpam grįžau prie melioracijos darbų, vėliau nutariau rinktis kelininko duoną, įsidarbinau tuometinėje Šilutės kelių tarnyboje meistru. Beje, ir kariuomenėje mano veikla buvo susijusi su keliais. Tarnavau Mongolijoje, ten baigiau kursus ir gavau sprogdintojo pažymėjimą. Tokie žmonės dirbdavo karjeruose. Baigęs neakivaizdinius mokslus tuometiniame Kauno politechnikume, įgijau kelininko inžinieriaus specialybę, tapau darbų vykdytoju, kartu dirbau Šilutės punkto viršininku.

Darbų buvo daug: tiesėme kelius, statėme tiltus. Mums priklausė keliai apie Žemaičių Naumiestį, Šilutę, Šilalės link. Darbų vykdytoju išdirbau beveik 20 metų. Nėra Šilutės rajone tokio kelio, kur nebūčiau kaip nors prisidėjęs. Ir į kitas meistrijas siųsdavo dirbti – Pagėgių, Šilalės. Per tiek darbo metų buvo įvairiausių atvejų. Menu, tiesėme kelią prie Šilalės. Prasidėjusi liūtis nuplovė dalį dangos, kelio ženklų neturėjome, todėl nuvažiavęs budėjau automobilyje visą naktį įjungęs žibintus, kad perspėčiau vairuotojus apie grėsmę. Tai įvyko penktadienio vakarą. Ryte išsikviečiau savo darbuotojus ir lietaus padarinius likvidavome per savaitgalį.

Kelininko profesija man patiko ir patinka dėl to, kad darbas nekabinetinis, negali užsisėdėti vienoje vietoje. Daug darbų gryname ore. Aišku, oro sąlygos ne visada lepina, tačiau kelininkai užsigrūdinę, į savo darbą, darbo valandas nežiūri biurokratiškai, padeda gyventojams. Pavyzdžiui, kai vienkiemius užklumpa gili žiema, o ten miršta žmogus, kelininkai nuvalo sniegą iki velionio namų, būna, jeigu pusto, laukia, kol palaidos ir kelias gedulingai procesijai valomas atgal į namus. Aišku, dėl lėšų stygiaus negalime nuvalyti visų periferinių kelių, būna, gyventojai pyksta, burnoja. Kai kurie mano pažįstami, kitų profesijų atstovai, stebisi, kaip galima dirbti per karščius vasarą, tačiau kelininkai su laiku pripranta prie tokių oro sąlygų.

Dabar labiausiai mūsų prižiūrimus kelius ardo sunkiasvoriai automobiliai, jų srautai nesuvokiamai dideli. Išvažiavę iš Klaipėdos sunkiasvoriai automobiliai turi pravažiuoti muitinės punktą, kur yra sveriami. Vairuotojai vengia svarstyklių, dėl to didelis jų srautas traukia Šilutės link. Kitas judrus mūsų prižiūrimas kelias nuo Žemaičių Naumiesčio Šilutės link, čia kasdien pravažiuoja apie 4 tūkst. automobilių. Šis kelias dar prieš 30 metų tebuvo 2,5 m. pločio. Paplatinome ir kelias laiko iki šiol.

Jau devynerius metus esu Šilutės rajono savivaldybės tarybos narys, atstovauju kelininkams. Prieš penkerius metus su savivaldybės keliais situacija buvo liūdnoka. Pastaruoju metu rajono savivaldybės dėmesys keliams padidėjo, jie po truputį tvarkomi, žvyruojami. Savivaldoje stengiuosi labiausiai atkreipti dėmesį į kaimų gyventojus: gatvių apšvietimą, duobių taisymą, asfaltavimą. Antai Stubrių gyvenvietėje bus įrengta autobusų stotelė, sutvarkytas kelias. Taip pat duobėti keliai buvo sutvarkyti Degučių, Bikavėnų gyvenvietėse. Žemaičių Naumiestyje su bendraminčiais esame įsteigę „Gerumo namus“ – labdaros organizaciją. Iš LNK televizijos esame net gavę apdovanojimą – „Gerumo sparną“. Ši organizacija renka aukas, organizuoja paramą daiktais vargingiau gyvenantiems, šeimoms, kurias ištiko gaisras ar kita bėda. Gyventojai mane jau pažįsta, jei kas turi išaugtų vaikų rūbelių, nenaudojamos veikiančios buitinės technikos, baldų, veža mums arba prašo, kad mes pasiimtume ir tuomet dovanojame kitiems.

Dvi mano dukros ir sūnus yra jau suaugę žmonės. Sūnus baigė Kauno kolegijoje verslo vadybą ir jau trečius metus dirba Šilutės kelių tarnybos Žemaičių Naumiesčio meistrijos darbininku. Tikiuosi, kas jis bus mano pamaina.

Algirdas Jakubauskas, VĮ „Klaipėdos regiono keliai“ Šilutės kelių tarnybos viršininkas

BMC

BMC

Gimiau ir augau Vilkaviškyje. 1978 m. baigęs mokyklą įstojau į tuometinį Kauno politechnikumą, pasirinkau kelininko specialybę. Šio darbo jau buvau ragavęs, nes baigus aštuonias klases tėtis vasarai buvo įdarbinęs į melioracijos statybos valdybą, ten dirbome prie dvi gyvenvietes jungusio kelio. Baigęs studijas paskyrimą gavau Klaipėdoje, bet pasirinkau dirbti man mielesnėje Šilutėje. Daug buvau prisiklausęs iš draugų apie Kuršių marias, žvejybą, susidomėjau šiuo kraštu. Be to, nuo jaunų dienų mėgau žvejoti. Mano darbo pradžioje 1978 m. įmonė vadinosi „Šilutės linijinė kelių automobilių valdyba“. Dirbau ten iki 1999 m. direktoriaus pavaduotuoju, atsakingu už gamybą.

Vėliau gavau pasiūlymą dirbti įmonės „Klaipėdos regiono keliai“ Šilutės kelių tarnyboje viršininku. Įsidarbinau pirmas ir turėjau nemažai prisidėti prie kelių tarnybos kūrimo. Taigi atsitiko taip, kad paskui mane čia įsidarbino ir nemažai buvusios darbovietės darbuotojų, kitus priėmėme naujus, išmokėme dirbti keliuose.

Iš pradžių neturėjome nieko: nei pastatų, nei biuro, nei technikos. Išsinuomojome patalpas, dirbome trijuose kabinetuose, o iš ankstesnės įmonės nuomojomės techniką darbams keliuose.

Senoji įmonė buvo privatizuota, ji užsiėmė kelių tiesimu, o susikūrusi „Klaipėdos regiono kelių“ Šilutės kelių tarnyba užsiėmė kelių priežiūra, jų turėjome apie 760 km. Pradėjome formuoti kolektyvą, rinkomės darbuotojus. 1999 m. iš Kelių direkcijos gavome keletą autogreiderių ir automobilių. Pirmi metai nebuvo lengvi, paskui po truputį įsivažiavome. Rudeniop įsigijome patalpas, ėmėme jas remontuoti. Buvo labai svarbu dirbtuvėse įrengti buitines patalpas, kad darbuotojai persirengtų, nusipraustų. Antrais metais jau beveik nebereikėjo samdyti technikos, po truputį komplektavomės patys. Nuo 2002 m. jau dirbome tik sava technika. Nors ir sunkūs, tarnybos kūrimo metai buvo labai įdomūs, veiklūs. Tuomet subrendau, užsigrūdinau kaip vadovas, susiformavo kolektyvo branduolys.

Nemažas iššūkis buvo 2002 m., kai užliejus Rusnės apylinkes buvome įpareigoti nemokamai kelti gyventojus per užlietas teritorijas. Iki to laiko vietiniai gyventojai buvo keliami komerciniu būdu. Perkėlimui įsigijome tralų, porą nuomojomės, ir ėmėme dirbti. Nustatėme maksimalų vandens lygį – iki 80 cm., taip pat ėmėme budėti. Gyventojų kėlimas vyko nuo 6 iki 21 val. Taip keliame iki šiol. Automobilių perkėlimas tetrunka apie 3 min. Esant potvyniui, perkeliame daugiau kaip 800 automobilių. Reikia paminėti, kad prie tralų dirbantys kelininkai turi plušti sunkiomis oro sąlygomis, kęsti šaltį, drėgmę, prasilaužti ledą. Beje, per metus gali būti net du potvyniai – rudenį ir pavasarį. Džiugu, kad pastaruosius dvejus metus iš Rusnės apylinkių gyventojus tereikėjo kelti po vieną dieną, nes kitomis dienomis vandens lygis neviršijo 20 cm ribos, automobiliai pravažiuodavo patys.

Nuo 2009 m., atslinkus ekonomikos krizei, iškilo ir nauji iššūkiai, sumažėjo atlyginimai, turėjome atleisti apie 30 proc. darbuotojų. Sumažėjo ir rangovinių darbų. Stengėmės ne šiaip atleisti darbuotojus, o išleisti pensininkus.

Iš esmės kadrų klausimas dabar mums nėra aktualus. Turime stiprų, susiformavusį kolektyvą. Skaudu tik tai, kad jauni žmonės padirba, pramoksta kelininko profesijos ypatumų ir nutaria emigruoti, duoną uždirbti kitose Vakarų šalyse: Anglijoje, Lenkijoje, Skandinavijoje, kur kelininkų atlyginimai gerokai didesni. Kad pritrauktume jaunus žmones, atlyginimai Lietuvoje turėtų išaugti. Ir ne tik atlyginimai, bet ir skiriamos keliams lėšos. Kai važinėdavau po Lenkiją prieš 15 metų, net minties nebuvo stebint jų kelius, kad kada nors lygiuosimės į juos. Neseniai teko važiuoti per Lenkiją iki Zakopanės ir ryškiai pagerėjusi situacija jų keliuose gerokai nustebino.

Dalyvaujame savivaldos konkursuose dėl kelių priežiūros, greideriuojame seniūnijos kelius, iki 20 proc. metinio biudžeto prisiduriame iš rangos darbų.

Mūsų prižiūrimas kelias Šilutė – Klaipėda jau nuo senų laikų blogai pagarsėjęs avaringumu, ypač dėl vokiečių laikais pakelėse susodintų medžių. Šiuo metu avaringumą kiek sumažinome kai kuriuose ruožuose iškirtę medžius.

Taip pat Vyriausybė jau kuris laikas žada, kad Rusnės link bus tiesiama estakada. Projektas jau yra ir tikimės, kad 2017 m. čia vyks paruošiamieji darbai. Šiuo metu jau atliktas poveikio aplinkai tyrimas.

Kelininkai – užgrūdinti žmonės, jie kantriai dirba bet kokiomis oro sąlygomis. Net sumažėjus finansavimui darbuotojai neišsilakstė, nestreikavo. Kelininko darbe mane žavi ne tik darnus mūsų kolektyvas, bet ir tai, kad galime gražinti Lietuvos aplinką. Kaip smagu važiuoti nauju tiltu ar sutvarkytu keliu ir žinoti, kad ir tu, tavo darbuotojai prie to prisidėjo.

Naujienų archyvas