BMC

Molėtų kelių tarnybos vadovas Marius Paulauskas – kelininkas 24 valandas per parą

2016-12-07  Audronė Tamašauskaitė, Keliai ir tiltai Nr. 2(12)

VĮ „Utenos regiono keliai“ Molėtų tarnybos viršininkas Marius Paulauskas sako, kad tobulumui ribų nėra, todėl savo profesijos žinias gilinąs nuolat. Dėmesys naujovėms ir poreikis tobulėti jam padėjo pakankamai greitai lipti karjeros laiptais nuo kelininko-vairuotojo iki vadovo. Kelias, technika kelyje ir automobiliai jį traukė nuo mažens, juolab kad ir tėvo pasirinkta profesija – kelininkas.

Darbų ir mokslų pradžia

„Mano tėtis yra kelininkas su dideliu darbo stažu. Jis tebedirba valstybės įmonėje „Utenos regiono keliai“ ir yra direktoriaus pavaduotojas, vyriausiasis inžinierius“, – pasakojimą pradėjo Molėtų kelių tarnybos viršininkas.

Vadovas pripažino, kad profesijos pasirinkimui tėvo darbas išties turėjo nemažos įtakos. Sūnus nuo mažų dienų matė kelininkų triūsą: per vasaros atostogas gimdytojas savo atžalą pasiimdavo į darbą vykti kartu, nes vaikas ir pats labai norėdavo pamatyti, kas vyksta keliuose.

Įdomu jam būdavo viskas, kas dėdavosi aplinkui, – ir kelio tiesimo pradžia, ir asfalto klojimas, ir kelininkų bendravimas. Jis iki šiol pamena, kaip patikdavo garuojančio asfalto kvapas.

„Visa tai labai mane domino, todėl jau baigdamas vidurinę mokyklą žinojau, kad mano ateitis bus susieta su kelių sritimi – kitokių minčių nė neturėjau“, – tęsė kelininkas.

Taip prasidėjo ir mokslai, ir darbai. M. Paulauskas Utenos vidurinę mokyklą baigė 1995 m., o 1996 m. įstojo į Vilniaus P. Vileišio aukštesniąją mokyklą, kur per ketverius mokslo metus įgijo jaunesniojo inžinieriaus kvalifikaciją susisiekimo kelių ir statinių srityje. 2000 m. būsimasis kelininkas įstojo į Vilniaus Gedimino technikos universitetą (VGTU) ir po penkerių metų baigė statybos inžinerijos kelių bei geležinkelių srityje bakalauro studijas. Vėliau per dvejus metus universitete įgijo ir magistro laipsnį.

Tiesa, po vidurinės mokyklos baigimo būsimasis Kelių tarnybos viršininkas savo karjerą pradėjo ne nuo mokslų, o nuo paprasto vairuotojo darbo „Utenos regiono keliuose“. Bebaigdamas vidurinę jis gavo vairuotojo „B“ kategorijos pažymėjimą, o 1995 m. įgijo ir „C“ kategoriją. Be to, kaip sako pats M. Paulauskas, iš pradžių reikia paragauti būtent eilinio kelininko duonos.

Pirmoji mašina – „uazikas“

Utenos regioninės kelių įmonės vadovybė M. Paulauskui patikėjo vairuoti kelių tarnybos mašiną UAZ, skirtą tiek darbo keliuose įrankiams, tiek darbuotojams vežioti. Bedirbdamas jis nusprendė ir neakivaizdžiai mokytis Vilniaus kolegijoje.

„Mano vairuojamo „uaziko“ priekyje buvo dvi sėdimosios vietos, o gale – suolas. Mašinoje dažniausiai važiuodavo 6 darbuotojai, arba tiek, kiek tilpdavo“, – teigė tuo metu vairuotoju dirbęs viršininkas.

UAZ nebuvo kledaras, tačiau vis tiek pusę važinėjimo juo laiko tekdavo skirti remontui. Smulkius gedimus vairuotojas pats sutvarkydavo tuo metu, kai brigada dirbdavo keliuose. Pagrindine darbo priemone jam ši mašina buvo net šešerius metus – nuo 1995-ųjų iki 2001-ųjų, nors būdavo išvykimų ir kitomis transporto priemonėmis, tačiau pastarieji – trumpalaikiai.

Pašnekovo manymu, pirmoji jo vairuota darbo mašina turbūt jau seniai „nebegyva“. Jis pajuokavo, kad ant postamento „uazikas“ nestovi, tad greičiausiai jau senokai nukeliavęs į metalo laužą ir galbūt netgi perdirbtas į kitą mechanizmą.

Nauja kelininko pakopa

Jaunojo vairuotojo dienos virto į gerokai atsakingesnį darbą, kai jis baigė Vilniaus P. Vileišio aukštesniąją mokyklą. Kolegijos absolventui „Utenos regiono keliuose“ buvo pasiūlytas kelio meistro darbas, kuri teko pradėti nuo pat 2001 m. pradžios – sausio 1 dienos.

„Patys suprantate, žiemos vidurys, tad kelių priežiūrą šaltuoju metų laiku teko „pačiupinėti“ iš arčiau. Žiemos kelių tarnyba man jau buvo pažįstama, tačiau teko persiorientuoti į vadovo poziciją“, – sakė M. Paulauskas, prisipažinęs, kad pirmosiomis naujame darbe dienomis buvo nedrąsu dėl didesnės atsakomybės ir už kelią, ir už pavaldinius.

Tačiau jaunas specialistas nepasimetė. Po žingsnelį, pasikonsultuodamas su kolegomis, jis kaskart įsėsdavo į savo roges vis tvirčiau. Buvusio kelio meistro teigimu, kolektyvas jo paaukštinimą priėmė natūraliai, meistrai į savo būrį taip pat priėmė šiltai, nevengė patarti ar padėti.

Nors tėvas dirbo įmonės „Utenos regiono keliai“ vienu iš vadovų, pasak M. Paulausko, jis nebuvo vadinamuoju „stogu“ ar užnugariu: „Stengiausi savo jėgomis skintis kelią į ateitį. Norėjau parodyti, kad pats galiu daug ką nuveikti ir pasiekti, o skųstis kažkokiais sunkumais tėvui man net nebuvo kilę minčių.“

Požiūris nepakito iki šiol

Pasirodo, būsimasis Molėtų kelių tarnybos vadovas savo karjerą nuo eilinio vairuotojo pradėjo ne tik todėl, kad pajustų tikrą kelininko darbo skonį. Tęsiant pašnekesį paaiškėjo ir tai, kodėl po vidurinės mokyklos baigimo jis iš karto nepuolė stoti į universitetą.

„Mano požiūris buvo ir iki šiol nepasikeitė, kad baigęs bendrojo lavinimo mokyklą jaunuolis pirmiausia turėtų įgyti aukštesnįjį profesinį išsilavinimą, iš peties padirbėti ir tik tada apsispręsti, ar sieks aukštojo mokslo toje srityje. Dabar gi tendencija tokia – baigė aukštąją ir eina į profesinę technikos mokyklą profesijai įsigyti. Nėra gerai, jei baigei aukštuosius mokslus ir neturi ką veikti. Taip neturėtų būti, todėl ir siūlau pirmiausia save išbandyti praktiškai kurioje nors darbo srityje“, – sakė tarnybos vadovas.

M. Paulauskui tapus meistru, jam teko pasiraitoti rankoves ir vadovauti suformuotai žiemos tarnybos brigadai. Pagrindinis darbas tada buvo sniego valymas rankiniu būdu autobusų stotelėse, nuo kelio ženklų ir krūmų kirtimas.

Meistro darbas jam labai patiko ir iki šiol M. Paulauskas nepakeitė nuomonės, kad kelininko, kaip, tarkime, statybininko, kuris planuoja, kiek per dieną sumūrys plytų, veikla neapsiriboja vien tik darbo valandomis. Ji esą tęsiasi visą parą – važiuoja meistras keliu ir mato, ko jam trūksta, ką reikėtų taisyti.

„Kelininko darbo idealiai nesuplanuosi, – patikino jis. – Neslėpsiu, vairuotoju dirbti man buvo paprasčiau. Tapęs meistru ėmiau ir atsakingiau dirbti, ir dar daugiau mokytis, nes studijos universitete nebuvo kurortinis metas.“

Laimė, darbą ir studijas pavyko sėkmingai suderinti, nes prie to prisidėjo ir įmonės vadovų palanki norinčiam tobulėti jaunimui pozicija.

Pelnė vadovo pasitikėjimą

M. Paulauskui darbas visada buvo prioritetas, bet daug laiko jis skirdavo ir mokslams – mokėsi po darbo, vakarais, o į universiteto studijų sesijas vadovai mielai išleisdavo. Sesijos dažniausiai trukdavo apie 2 savaites, kurių metu kelių meistras laikydavo ir egzaminus, ir nuotoliniu būdu dirbdavo. Žodžiu, su darboviete ryšys nenutrūkdavo net ir įtempto mokymosi periodu.

Jau bebaigiant VGTU, nuo 2004 m. lapkričio 16 d., meistras buvo perkeltas į Molėtų kelių tarnybos viršininko pareigas. 2004–2005 m. žiema tapo dar didesniu išbandymu keliuose, tačiau „Utenos regiono kelių“ direktorius juo pasitikėjo ir neabejojo, kad naujajam tarnybos viršininkui pavyks įveikti iššūkius.

„Žinia, kad kelių meistro ir kelių tarnybos viršininko pareigos skiriasi. Meistras – nedidelis vadovas, turintis didelę, bet ne viršininko atsakomybę, – filosofiškai aukštesnes pareigas apibūdino M. Paulauskas. – Viskas prasidėjo tarsi iš naujo ir tokiu metu, kai prasideda intensyvūs žiemos kelių tarnybos darbai. Dėlioti veiksmų nebuvo kada, teko imtis to, kas buvo aktualu, juolab kad rajono keliai apledėjo ir tapo slidūs jau po kelių mano darbo viršininku savaičių.“

Jo teigimu, pirmos dienos naujose pareigose ir tebesitęsiantys mokslai privertė gerokai pasitempti, šoktelėjus dar vienu laipteliu aukštyn būta ir nerimo, tačiau adaptacijos periodą M. Paulauskas mano įveikęs sėkmingai ir viską, kas buvo jo jėgoms, jaučiasi padaręs.

Traukia naujovės, pažanga

Molėtų kelių tarnybos kolektyvą naujasis viršininkas šiek tiek pažinojo ir anksčiau. Juk jis dirbo bendroje Utenos regiono kelių įmonėje, jam teko bendrauti su meistrais, mechanikais.

Darbo pradžioje M. Paulauskas valandų neskaičiavo – dirbo tiek, kiek buvo būtina. Beje, kelių tarnybos vadovas mano, kad tikras kelininkas niekada be reikalo nežvilgčioja į laikrodį ir dirba, ypač žiemą, tikrai daug bei ilgai – mažiausiai nuo 4 iki 22 valandos.

Pradėjęs tarnybai vadovauti M. Paulauskas ne tik neužrietė nosies, bet ir neužmetė mokslų bei kvalifikacijos tobulinimo. Tapęs magistrantu saugaus eismo srityje, jis nuolat dalyvauja mokymuose ir tobulina savo žinias.

2010 m. M. Paulauskas gavo aukštesnio lygo kvalifikacijos pažymėjimą, patvirtinantį, kad jis gali vadovauti ypatingų statinių statybai. O 2015 m. M. Paulauskas, kaip tikras savo srities specialistas, buvo dar kartą atestuotas.

„Tobulėti visada norėjau ir noriu, ir tai, manau, privaloma, nes technologijos keičiasi, – pabrėžė kelių tarnybos vadovas. – Mane traukia naujovės, naujos technologijos kelių projektavimo ir statybos srityje, be abejo, ir informacinės technologijos.“

Kai M. Paulauskas pradėjo vadovauti Molėtų kelių tarnybai, tuomet joje dirbo 68 žmonės. Dabar tarnybos branduolį sudaro 41 žmogus. Dirbti lengviau, nes technika pažangesnė, vis daugiau darbų atliekama mechanizmais, o žmonių požiūris pasikeitė. Jie stengiasi darbus atlikti kokybiškai ir operatyviai reaguoti į susiklosčiusią situaciją keliuose.

„Į kelių tarnybos problemas ranka nenumoja ir regioninė valdžia, padeda ją spręsti, leidžia diegti įvairias naujoves, tačiau išskirtine kelių tarnyba nesijaučiame. Magistralinį A6 kelią prižiūri ir Utenos bei Zarasų kelių tarnybos. Ignalinos tarnyba tokio neturi, bet jų krašto kelyje Vilnius–Zarasai eismas taip pat intensyvus“, – tęsė jis.

Pabaigos dar nematyti

Jau 12 metų Molėtų kelių tarnybos viršininku dirbančiam M. Paulauskui kasdien maga sužinoti vis kažką naujo kelių srityje, naujoves išanalizuoti, atsirikti ir įdiegti.

„Manau, kad per tą laiką tarnyboje įvedžiau savo tvarką, kiek leidžia finansai ir žmogiškieji ištekliai, tačiau tobulumui ribų nėra, todėl šiame procese taško ar brūkšnio dėti dar negaliu“, – paaiškino vadovas.

Staigmenų jam beveik nebūna, nes visa darbo sistema „perkąsta“. Klausimų iškyla ir juos tenka spręsti. Kolektyvas šaunus, padeda bet kokioje situacijoje. Viršininkas linkęs su pavaldiniais tartis, nes nemėgsta priimti vienareikšmiško, o stengiasi pasirinkti geriausią sprendimą.

Utenoje gyvenantis M. Paulauskas į darbą Molėtuose ir namo, kur jo laukia gamtosaugininkė žmona ir trys, kaip jis sako, pipirai – septintokė, pirmokas ir darželinukė – važinėja visureigiu. Taip mažiau rizikos, saugiau, greičiau ir paprasčiau, ypač žiemą.

„Žmona yra baigusi Vilniaus universitete biologiją. Jos šaknys Anykščiuose, o mano – Akmenėje, bet susitikome Utenoje ir 2002 m. sukūrėme šeimą“, – trumpai apie asmeninį gyvenimą užsiminė tarnybos viršininkas.

Kasdien į darbą Molėtuose važinėdamas ir būdamas kelyje jis jau dirba. Kartais didesnį ratą pasuka, kitąsyk vienu keliu važiuoja. M. Paulauskas turi 5 maršrutus ir kaskart pasirenka vis kitą, priklausomai nuo situacijos, oro sąlygų, poreikio pamatyti ir įvertinti kelio būklę.

Kelyje pasitaiko visko. Per daugiau nei 10 važinėjimo metų kelyje M. Paulauskas sutiko daug kiškių, lapių, barsukų, kurmių. Laimė, po ratais nepapuolė nei gyvūnai, nei tiesiog ropojantys arba ant kelio užmigę piliečiai.

Naujienų archyvas