BMC

Klaipėdos kelių tarnybos darbuotojas Egidijus Kenstavičius – vairuotojas iš prigimties

2016-05-17  Audronė Tamašauskaitė, Keliai ir tiltai Nr. 1(11)

Devynioliktus metus kelininku dirbantis E. Kenstavičius sako labai mylintis savo darbą, kurį visada atliekantis taip, kad būtų patenkinti ir vadovai, ir kelių naudotojai. Savo senelio ir tėvo pėdomis einantis kelių sektoriaus darbuotojas vertina visas naujoves ir priemones, kurios padeda dirbti greičiau ir efektyviau. O jo vairuojamo sunkvežimio kabinoje visada dvelkia švara ir tvarka.

Devynioliktus metus kelininku dirbantis E. Kenstavičius sako labai mylintis savo darbą, kurį visada atliekantis taip, kad būtų patenkinti ir vadovai, ir kelių naudotojai. Savo senelio ir tėvo pėdomis einantis kelių sektoriaus darbuotojas vertina visas naujoves ir priemones, kurios padeda dirbti greičiau ir efektyviau. O jo vairuojamo sunkvežimio kabinoje visada dvelkia švara ir tvarka.

Patikėjo naują mašiną

Įmonės „Klaipėdos regiono keliai“ Klaipėdos kelių tarnybos Gargždų meistrijos vairuotojas-kelio darbininkas E. Kenstavičius baigė žemės ūkio mokyklą Raseiniuose. Matė, kaip jo tėvas tuometėje Klaipėdos kelių valdyboje nuoširdžiai dirbo vairuotoju, ir panoro įstoti į profesinę technikos mokyklą vien jau todėl, kad įgytų profesionalaus vairuotojo pažymėjimą.

„Kartu su tėvuku man dar teko padirbėti apie 7 metus. Iš pradžių jis buvo įmonės direktoriaus vairuotojas, vėliau vairuotoju dirbo keliuose, – prisiminė jis. – Mano darbo pradžia – Juodkrantėje. 12 metų teko važinėti su pusiau keleivine, pusiau krovinine mašina iš Nidos į Klaipėdą. Su vairuotoju joje susėsdavo 7 žmonės. Tuomet didelės kelių brigados nebuvo: pora darbininkų, aš ir meistras.“

Kelių valdyba pasirūpino aukštesne šio darbštaus ir atsakingo vairuotojo kategorija. E. Kenstavičius įgijo „E“ kategoriją, kad galėtų vairuoti sunkvežimį. Iki šiol šią transporto priemonę ir vairuoja.

Tiesa, dabar jam patikėtas antras sunkvežimis – naujas „Renault“. Pastaroji žiema buvo trečia, kai jis darbe tapo šios mašinos šeimininku.

Per beveik du darbo vairuotoju dešimtmečius nei vieno autoįvykio nepatyręs kelininkas yra regėjęs pačių įvairiausių ir skaudžių eismo įvykių. Žmogus džiaugiasi, kad jam nebuvo lemta būti avarijų dalyviu.

Simboliškas sutapimas

E. Kenstavičiaus senelis, kilęs iš Telšių apylinkių, bėgdamas nuo karo atsidūrė ir apsistojo Klaipėdos krašte. Pokariu buvo pradėta organizuoti Klaipėdos kelių valdyba, kurioje telšiškis ir dirbo.

„Iš senelio pasakojimų žinau, kad anuomet keliuose buvo daug rankinio darbo. Tarkim, dalgiais šienavo pakeles. Mickų kaime namas, kuriame jis gyveno, dabar jau nugriautas, per buvusį kiemą nutiestas kelias. Galima sakyti, simboliškas sutapimas – kelininko namą nugriovė ir nutiesė geresnį kelią. Įdomu tai, kad toje valdyboje dirbo ir tėvukas, žodžiu, visa mūsų šeima. Kartais juokauju – gimiau su kastuvu“, – prisipažino Gargždų meistrijos vairuotojas.

Pašnekovas neslėpė, kad jam jo darbas sekasi, veikla ir kolektyvas labai patinka. Jo sūnui yra 18 metų. Jis dar moksleivis ir vasaros atostogų metu nevengia brigadoje kelių darbininku pabūti: renka šiukšles, stato kelių ženklus, kitus darbus dirba. „Nežinau, ar ilgai tai dar truks, bet šiais metais mano vienuoliktokas žada dirbti jau trečią vasarą.“

Klaipėdoje gyvenantis E. Kenstavičius kas rytą važinėja į Gargždus, į meistriją. Sako, kad pagrindiniai darbai – čia. Kelionė nuo namų iki darbo trunka pusę valandos. Atvažiavęs 7.30 val., jis susitvarko dienos „kelionės lapą“, apžiūri savo pagrindinį darbo įrankį – sunkvežimį, ir į darbus.

Įdirbis ir akylumas

Tą dieną, kai kalbėjomės su E. Kenstavičiumi, šio Klaipėdos kelių tarnybos vairuotojo ir tuo pačiu kelio darbininko laukė žvyravimo darbai kelyje Gargždai – Jokūbavas.

Rodos, kelių žvyravimas vyksta elementariai, tačiau tokiems darbams taip pat būtina patirtis, įgūdžiai, aštri akis. Pradėkime nuo pradžių.

Savo beveik naujutėliu sunkvežimiu E. Kenstavičius nuvažiuoja į žvyro karjerą, kur į sunkvežimį pakraunamas žvyras. Pasirenkamas artimiausias – Gargždų – karjeras, atstumas iki kurio nedidelis – apie 3 ar 4 km. Dirbant mažesniame objekte pakanka vieno sunkvežimio žvyro, didesniems darbams prireikia dviejų ar trijų.

„Gerai dirbant pakrovėjui ilgai laukti netenka. Stengiamės kuo greičiau atlikti darbą. Nuvažiavus į žvyruojamą kelio ruožą, per kėbulo šoną po truputį yra pilamas ant kelio žvyras, važiuojant kelio pakraščiu. Nemanykite, kad tai paprasta. Kartais ir dviejų akių būna per mažai, kad per daug žvyro nepapiltum ir suspėtum, kad greideriui būtų patogu darbuotis“, – papasakojo patyręs sunkvežimio
vairuotojas.

Pasak E. Kenstavičiaus, tokiais atvejais gelbsti įdirbis ir akylumas. Be abejo, ir patyrusiam vairuotojui kartais pasitaiko, kad žvyro kelyje paberiama per daug. Tačiau taip būna labai retai. Žvyravimo darbai atliekami dažnai ir žinomi jie atmintinai, tarsi lietuviška abėcėlė.

Turėti po radijo stotelę

Sklandžiam darbui būtinas vairuotojo ir paskui žvyrą beriantį sunkvežimį važiuojančio greiderio mašinisto „susikalbėjimas“. Į pagalbą kartais atskuba kelių meistras, kartais tarpusavyje susirodoma ženklais ar gestais. Tačiau E. Kenstavičius neabejoja, kad puikiausia išeitis būtų turėti po radijo stotelę kiekviename kelių mechanizme. Jų labai reiktų.

„Esu pradininkas, vis bandau savo kolegas įtikinti, kad kiekvienoje kelių technikoje būtų po stotelę. Aš ją turiu, ačiū mechanikams. Be abejo, jos ypač reikalingos dirbant karjeruose. Turėti šią ryšio priemonę yra patogu, nes nebereikia gestais susikalbėti, taupomas laikas, galima dirbti efektyviau ir sparčiau“, – pareiškė vairuotojas.

E. Kenstavičius linkėtų, kad kiekvienas Kelių tarnybos meistras savo mašinoje turėtų šią ryšio priemonę ir kad keliuose sunkvežimio vairuotojai per jas galėtų bendrauti. Tai labai palengvintų darbą.

„Argi nebūtų puiku, jei kelyje pamatytum, kad štai anas sunkvežimis gali greitai ratą pamesti, arba antai krovinys kažkaip pavojingai kyšo, ir suskubtum perspėti vairuotoją“, – vardijo radijo ryšio privalumus pašnekovas.

Jei atstumai nedideli, per dieną tenka nuvažiuoti 10–11 reisų tarp objekto ir žvyro karjero. Vairuotojo manymu, labai praverstų ir sunkvežimio priekaba. Galima būtų vienu sykiu daugiau žvyro vežti ir mažiau degalų sunaudoti.

„Klaipėdos kelių tarnybos kieme viena tokia jau stovi. Tik dar neaišku, kuriam sunkvežimiui ji atiteks. Gal skelbs konkursą?“ – juokavo kelininkas.

Neištaigingi pietūs

E. Kenstavičius neišrankus – pietums jam pakanka ir sumuštinių su arbata iš termoso. Sunkvežimio vairuotojas mėgsta pajuokauti, todėl prisipažino, kad pietūs visada su juo.

„Jei dirbu objekte, stengiuosi iš namų pasiimti maisto, kurio nereikėtų šildyti. Per tiek metų jau ir skrandis priprato“, – šypsosi Egidijus.

Darbovietėje yra mikrobangų krosnelė, o netoliese ir valgykla, tad ten, pasak vairuotojo, galima ir karštymo pasrėbti. Tačiau tai būna rečiau.

Vakarienę gamina žmona. Jos darbas pamaininis. Jei po pietų išeina į darbą, valgį palieka jau pagamintą – tenka tik pasišildyti.

Kelių sektoriaus darbuotojui kitąsyk, ypač žiemą, net ne maistas rūpi. Jei budi, o iš vakaro sninga, žino, kad iš miegų bus pakeltas, nes reikės skubiai kelius valyti, barstyti.

„Reikia taip dirbti, kad niekas nesiskųstų. Nuo Jakų žiedo iki Šilutės ir Priekulės aplinkkelis – man labai svarbūs objektai, pirmiausia į juos ir skubu. Pusę aštuonių jie jau būna ir nuvalyti, ir pabarstyti“, – toliau sakė kelininkas.

Jis nesupranta tų žmonių, kuriems keliuose vis negerai ir kurie nuolat ieško kaltų. Pasak E. Kenstavičiaus, kelių darbuotojų mašinos neskraido, jiems į objektus žiemą irgi reikia vykti slidžiais keliais. Tokios kelionės gali ir užtrukti.

„Kelias Dobilai – Jakai ir nuo Jakų iki Šilutės rajono ribos – mano teritorijos. Barstytuvas nemažas – paima 9 kub. m mišinio. Tokio kiekio tam šiam ruožui pakanka“, – pasakojimą tęsė vairuotojas-kelio darbininkas.

Kelininkai tvirtina, kad šiemet jau trečios žiemos nebūta. Tačiau druskos išbarstyta nemažai, mat pajūryje oras drėgnas ir, kai šąla, tenka su plikledžiais gerokai „pakariauti“. Ir visai nesvarbu – šventės ar savaitgaliai. Šiam stropiam ir darbui atsidavusiam žmogui, kaip matyti, darbas tikrai mielas. O uždarbis? „Galėtų būti didesnis“, – neslepia Egidijus.

Mašina – lyg darbo kabinetas

Žvyravimo darbais pasibaigusi pirmoji E. Kenstavičiaus darbo dienos pusė po pietų persirito į antrąjį pusdienį. Teko imtis pakelių medžių ir krūmų kirtimo.

„Mašinoje nesėdėsi, reikia eiti, padėti šakas krauti, eismą kelyje reguliuoti. Čia jau tampu kelio darbininku. Esame visi lygūs, norime greičiau atlikti darbus, todėl sunkvežimio kabinoje nėra ko sėdėti. Kaip sako mūsų direktorius, kelininkas turi mokėti viską – ir kasti, ir lyginti, ir akmenį nuo kelio nuridenti“, – savo direktorių citavo vairuotojas.

E. Kenstavičius pripažįsta esąs sėslaus būdo. Išvykti kitur, blaškytis nenori. Jam būtų gaila savęs ir keliuose praleistų darbo metų. Nors Egidijų traukia sunkiasvoriai vilkikai ir didelė technika, bet savo kelio dėl takelio tikina nemesiąs.

Jis džiaugiasi turįs patikimą sunkvežimį, kuriuo saugu ir patogu dirbti. Dar nedaug juo nuvažiuota, problemų su remontu nebuvo, nes, anot kelininko, mašinas dabar gamina pagal europinius standartus, kokybiškai.

Vairuotojo negąsdina net mašinos automatika ar joje įrengtas kompiuterinis valdymas.

„Nieko sudėtingo. Tai nėra tai, ko negalėtum suprasti. Mano darbo karjerai to automobilio gali ir užtekti, bet iki pensijos dar toloka, tad gali būti, kad dar vieną automobilį „nudėvėsiu“. Bet bus, kaip valdžia pasakys. Mašina man yra kaip kabinetas, kaip namai, todėl ją kruopščiai valau, tvarkau ir prižiūriu. Prieš 10 metų rūkiau, bet automobilyje to niekada nedariau ir kitiems iki šiol jame rūkyti neleidžiu“, – prisipažino švarą ir tvarką mėgstantis ilgametis sunkvežimio vairuotojas E. Kenstavičius.

Naujienų archyvas