BMC

Kelias turi būti nuvalytas, pabarstytas ir visada saugus

2015-10-14  Jolanta Tamošaitienė, Keliai ir tiltai Nr. 2 (10)

Šiaulių apskrities kelių tinklas kasmet tobulėja – nutiesiami nauji aplinkkeliai, rekonstruojami kelių ruožai. Tačiau svarbu kelius ne tik nutiesti bei rekonstruoti, bet ir ištisus metus juos tinkamai prižiūrėti, o esant reikalui remontuoti. Šį atsakingą darbą atlieka valstybės įmonės „Šiaulių regiono keliai“ kelininkai. Jie ištisus metus rūpestingai prižiūri svarbiausius Šiaulių regiono valstybinės reikšmės kelius, kurie nuolat modernėja ir jais važiuoja vis didėjantys transporto srautai. Tai gerina regione ekonominę ir ekologinę situaciją, kelių būklę, didina eismo saugumą. VĮ „Šiaulių regiono keliai“ – daugiau kaip 400 kelininkų kolektyvas, atsakingai ir nuoširdžiai dirbantis, savo kelius prižiūrintis taip, kad jie būtų saugūs ir patogūs visiems eismo dalyviams įvairiais metų laikais.

Kalbinome labiausiai pasižymėjusius įmonės „Šiaulių regiono keliai“ darbuotojus, kurių kasdienis nuoširdus darbas yra puikus pavyzdys daugeliui regione dirbančių specialistų.

VĮ „Šiaulių regiono keliai“ direktoriaus pavaduotojas, atsakingas už kelių priežiūrą, Vytautas Mačiulis

BMC

BMC

Kelininku tapau 1983 m. Tai buvo sritis, pasirinkta visiškai atsitiktinai. Baigiau tuometinį Vilniaus inžinerinį statybos institutą (VISI), Miestų statybos studijas, apie kurias išgirdau iš draugo brolio, kuris tuomet taisė Miesto statybos katedros profesoriaus Šeštoko „Žigulį“.

Šią specialybę pasirinkome kartu su draugu, tačiau studijas baigiau tik aš. Nors ir turiu inžinieriaus statybininko diplomą, visą laiką dirbau kelių sektoriuje. Baigęs mokslus turėjau dirbti Šiaulių autoinspekcijoje, tačiau nusprendžiau įsidarbinti „Šiaulių linijinėje kelių eksploatavimo valdy-boje“.

Tuo metu joje aukštąjį išsilavinimą buvo įgiję keli darbuotojai – viršininkas Romualdas Stanaitis, vyriausias inžinierius Anatolijus Androsovas, Gamybinio techninio skyriaus viršininkas Regimantas Šablickas ir aš.

Vėliau įsidarbino vis daugiau žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą. Pradėjau dirbti meistru, vėliau tapau darbų vykdytoju, dar vėliau – vyresniuoju darbų vykdytoju. Mano veiklos sritis buvo kelių statyba ir remontas. Jei lygintumėme dabartinę ir tuometinę situacijas, seniau kelių tiesimo ar remonto terminai nebuvo tokie trumpi kaip dabar. Jei iki rudens darbininkai nespėdavo atlikti numatytų darbų, juos palikdavo kitiems metams. Ir taip darydavo visi. Dabar, tarkime, jei sutarties terminas yra 18 mėnesių, jo yra griežtai laikomasi, nesvarbu, kad jis apima 2 žiemas ir vieną vasarą. Seniau, aišku, ir technika buvo kitokia, ne tokia efektyvi, bet stengdavomės, išsiversdavome su tuo, ką turėjome. Technika buvo senesnė, ekskavatoriai ne tokie galingi ir našūs.

Kita vertus, nutiestas Kuršėnų aplinkkelis net 19 metų „nereikalavo“ pirmųjų dangos naujinimo darbų; vadinasi, darbas buvo kokybiškai atliktas. Man pačiam teko prisidėti rekonstruojant kelią Šiauliai – Gruzdžiai – Naujoji Akmenė, statant asfaltbetonio bazę; ją pastatėme per pusantrų metų.

Kolūkių laikais dvejus metus dirbau tiesiant vietinės reikšmės keliukus, privažiavimus prie fermų ir panašiai. Naudojome sovietinį asfalto klotuvą. Palyginti su šiuolaikiška technika, jis buvo primityvus, paprastas (net pakloto asfalto storį reikėdavo išsimatuoti darbininkui rankiniu būdu), tačiau verta akcentuoti, kad kelių asfaltavimo darbai buvo atliekami kokybiškai. Tokiais klotuvais buvo tiesiami keliai visoje Lietuvoje.

Taigi net ir su primityvia technika sugebėjome sukurti solidžią ir geros kokybės kelių infrastruktūrą Lietuvoje. Kai 1995 m. vyko kelių priežiūros įmonių reforma, o apskričių pagrindu kūrėsi regionai, tapau Šiaulių kelių tarnybos viršininku. Iš pradžių mūsų tarnyboje žiemą dirbdavo apie 110 žmonių, dabar – 80. Kai kuriuos darbus neatpažįstamai palengvino šiuolaikinė technika. Pavyzdžiui, anksčiau Šiaulių kelių tarnyba turėdavo apie 15 ZIL markės barstytuvų, dabar su užduotimis susitvarko 7–8 vakarietiški automobiliai, nors reikalavimai kelių priežiūrai pakito.

Nuo 1998 m. dirbu įmonės „Šiaulių regiono keliai“ direktoriaus pavaduotoju. Šiais laikais jaučiame darbuotojų kaitą. Pasitaiko darbuotojų, kurie padirba keletą metų ir išeina. Mūsų srityje darbai itin skiriasi žiemą ir vasarą, priklauso nuo sezono, ir ne visi prie to pripranta. Juk žiemą reikia dirbti kiaurą parą; aišku, viskas priklauso ir nuo oro sąlygų. Tie, kurie dirba ilgesnį laiką, paprastai ir pasilieka. Pamenu 1995–1996-ųjų žiemą: ji buvo itin sunki, šėlo pūgos, buvo daug sniego, laikėsi neigiama temperatūra. Vakare atsisveikinome su įmonės darbuotojais Kalėdų šventėms, o paryčiais teko kelti vairuotojus iš lovos, nes reikėjo valyti užpustytus kelius. Toks darbo grafikas ne visiems priimtinas ir pakeliamas.

Žiema kelininkams yra tikrai įtemptas laikas, stengiamės atsakingai valyti kelius, nors žiniasklaidoje būna visokiausių atsiliepimų ir vertinimų apie kelininkų darbą. Būna, kad įvykus skaudžioms avarijoms žiemos metu kritikų akys nukrypsta ir į kelininkus, svarstoma, ar kelias buvo pakankamai nuvalytas. Tačiau reikia nepamiršti, kad pats vairuotojas turi įvertinti kelio dangos būklę ir pasirinkti saugų greitį. 1998 m. žiemos metu ir mūsų prižiūrimuose keliuose įvyko skaudi nelaimė. Miškavežis nulėkė nuo tilto į upę, žuvo 10 žmonių. Kelias buvo tinkamos būklės, bet kaltinimų išgirdome ir mes. Vėliau paaiškėjo, kad miškovežio vairuotojas buvo apsvaigęs nuo alkoholio, tyrimas parodė 2,5 promilių girtumą.

Norėčiau paminėti, kad avaringumas keliuose mažėja, o prie to prisideda ir kelininkai. Antai Šiaulių apskrityje anksčiau kasmet žūdavo apie 70 žmonių, o per pastaruosius penkerius metų – vidutiniškai apie 15 eismo dalyvių per metus. Pastaruoju metu labai stengiamasi gerinti eismo saugumą. Tam reikalingos nebūtinai brangios priemonės. Kai kur, vadinamosiose juodosiose zonose, pastatomi greitį ribojantys ženklai, kitur eismą lėtinantys kalneliai, triukšmo ribojimo sienelės. Taip pat vykdoma švietėjiška veikla, dalijami atšvaitai. Ją vykdome mokyklose, kitose švietimo institucijose, įmonėse, bendradarbiaujame su žiniasklaida.

Prisimenu, kartą anksti ryte, kai dar buvo tamsu, važiavome pro Tytuvėnų mokyklą. Buvo taip smagu, kai kelyje pradinukai su atšvaitais prie rūbų atrodė kaip kalėdinės eglutės, jie vairuotojams buvo matomi. Džiaugėmės su kolegomis – darbo vaisiai matomi. Painesnė situacija buvo su senjorų švietimu apie saugų eismą keliuose – jie nevaikšto nei į mokyklas, nei į darbus. Nutarėme, kad apie atšvaitų svarbą turi papasakoti klebonas; pasirodo, šis sprendimas buvo efektyvus. Deja, šiuometinė mūsų prižiūrimų ir apskritai Lietuvos kelių būklė prastėja nuo 2008 m. ekonominės krizės, iki tol kelių būklė kasmet gerėjo. Buvo išasfaltuota daug žvyrkelių, atliekami dangų paviršiaus šiurkštinimai. Mūsų prižiūrimose vietovėse neliko krašto kelių su žvyro danga. Deja, pastaraisiais metais finansavimas neatgauna buvusio pagreičio, beveik neasfaltuojame žvyrkelių, mažai atliekame dangų šiurkštinimo, atnaujinimo darbų, netgi dalį rangoviniais darbais užsidirbtų pinigų skiriame ir dangų remontui bei priežiūrai. Taigi, dėl finansavimo stokos techniniai dangų įvertinimo rodikliai Lietuvos keliuose prastėja.

VĮ „Šiaulių regiono keliai“ Akmenės kelių tarnybos viršininkas Kazimieras Plingis

BMC

BMC

Kelių tarnyboje pradėjau dirbti 1981 m. lapkričio 2 dieną, baigęs tuometinį Vilniaus inžinerinį statybos institutą (VISI). Esu kilęs iš Pakruojo, tačiau tuo metu paskyrimo į Pakruojį nebuvo, todėl važiavau dirbti į Akmenę. Pradėjau nuo darbų vykdytojo pareigų. Pirmus metus dirbau prie žvyravimo darbų. Tuo metu Akmenėje vyko kapitaliniai žvyrkelių remontai. 1983 m. ėmė veikti asfaltbetonio bazė, todėl mane paskyrė dirbti prie asfaltavimo darbų. Ji visu pajėgumu veikė iki 1993 m., o 1995 m. asfaltbetonio bazę perėmė naujai įsikūrusi įmonė VĮ „Šiaulių regiono keliai“. Darbų vykdytoju dirbau iki 1995 m. rugsėjo, kai kūrėsi regioninės įmonės. Vėliau tapau kelių tarnybos viršininku ir iki šiol vadovauju Akmenės kelių tarnybai.

Šiuo metu kelių tarnyboje dirba 33 žmonės. Vasarą, kai dirbame rangovinius darbus, laikinai priimame daugiau darbuotojų. Džiaugiamės, kad kolektyvas tvirtas, gana pastovus, daugiausiai darbuotojų turime iš Akmenės rajono. Kai rajone žlugo kolūkiai, nemažai traktorininkų persikvalifikavo ir tapo autogreiderių vairuotojais.

Šiuo metu esame apsirūpinę reikalinga technika, pastaruoju metu pakeitėme senus MAZ automobilius. Valant sniegą reikėdavo iš karto siųsti po du sunkvežimius. Dabar turime „Mercedes “ ir MAN automobilius su kelių valytuvais, galinčiais valyti kelią iškart įvairiomis kryptimis. Taigi, ką anksčiau atlikdavome dviem automobiliais, dabar užtenka vieno. Regiono kelių barstymui kartais naudojame dar ir senesnį MAZ automobilį.

Mūsų tarnyba prižiūri nemažai krašto ir rajoninių kelių. Judriausias kelias yra Kuršėnai – Mažeikiai. Čia nemažas tiek lengvųjų automobilių, tiek sunkiasvorių automobilių eismas. Ypač aktuali vairuotojams kelio priežiūra šaltojo sezono metu. Kelias turi būti nuvalytas, pabarstytas, visada saugus. Taip pat gana judrus kelias Naujoji Akmenė – Venta. Šiuo keliu važiuoja nemažai savivaldybės darbuotojų. Žiemą barstytuvai savo darbą ryte pradeda kaip tik nuo šių kelių.

Mūsų prižiūrimi žvyrkeliai sudaro apie pusantro šimto kilometrų. Asfaltuota maždaug trečdalis rajoninių kelių. Mano požiūriu, žvyrkelių būklė yra patenkinama. Kai kurie žvyrkelių ruožai pavasarį, rudenį tampa pažliugę, žmonės skundžiasi, kad sunku išvažiuoti, dėl to šiltuoju metų laiku stengiamės juos pagerinti su greideriais. Apgailestaujame, bet didžiausi žvyrkelių „priešai“ – miškininkų sunkiasvorė technika, taip pat kelių pašonės, užgriozdinamos medienos liekanomis ar rąstais. Dabar daug miškų yra privatūs, taigi miškų savininkus, pažeidžiančius saugaus eismo reikalavimus, surasti tenka net su policijos pagalba.

Didžiausias mūsų tarnybos galvosūkis – kaip darbuotojus išlaikyti ir motyvuoti vasaros metu, kad jie užsidirbtų atlyginimus ne vien iš kelių priežiūros. Stengiamės dalyvauti rangoviniuose konkursuose. Dalyvaujame tiek įmonių, tiek savivaldybės konkursuose. Kai kur pasiseka, kai kur nepasiseka… Kartais tenka dirbti ir su privačiomis bendrovėmis, bet dažniausiai laimime valstybinių įmonių konkursus. Dirbame ir kaip rangovai, ir kaip subrangovai. Jei konkursai skelbiami melioracijos darbams, jungiamės su kitomis įmonėmis.

Stebime viešojoje erdvėje skelbiamus konkursus, kai kurios įmonės pačios kreipiasi dėl darbų, palaikome ryšius.

Taigi, tenka pasistengti, kad tarnybos balansas nebūtų neigiamas, nes tuomet kentėtų darbuotojų algos priedai. Kadangi mūsų tarnyba palyginti nedidelė, darbai taip pat palyginti smulkūs, todėl ir priedai nėra dideli, daugiausiai siekiantys trečdalį atlyginimo.

VĮ „Šiaulių regiono keliai“ kasininkė-apskaitininkė Rūta Djakonova

BMC

BMC

Kelių priežiūros srityje, beje, tame pačiame pastate, dirbu jau 42 metus. Iš pradžių dirbau „Šiaulių autokelių valdyboje“ buhaltere. Tuomet nuo kiekvieno įmonės automobilio buvo skaičiuojamas 2 proc. mokestis. Rinkdavau žinias iš tuometinės milicijos, kitų institucijų, skaičiuodavau minėtą mokestį, įmonėms buvo pristatomi mokestiniai pavedimai.

Vėliau daug metų dirbau kasininke, tekdavo išvežioti atlyginimus darbuotojams. Esu dirbusi ir medžiagų buhaltere, turto apskaitos buhaltere. Menu laikus, kai daug ką apskaičiuoti reikėdavo mediniais skaitliukais, aritmometru; kartais buhalterijoje dirbdavo net 5 žmonės, dabar užtenka trijų darbuotojų, tvarkančių įmonės buhalteriją.

Nors dirbu čia jau daug metų, didelės vadovų kaitos nepastebėjau. Šiuo metu dirba trečias direktorius per visą mano darbo laiką šioje įmonėje. Pirmasis vadovas buvo Romualdas Stanaitis, po mokslų čia dirbęs visą gyvenimą, antrasis – Vidas Strioga, o pastaruosius 20 metų vadovauja dabartinis direktorius Piotras Bakanovas.

Mano pareigose daugiausia reikia bendradarbiauti su direktoriumi. Darbas nėra sunkus, pastaruoju metu į jį įdiegtos informacinės technologijos ir kompiuterinės programos. Kadangi dabar tvarkau ir sandėlio buhalteriją, jo turinys yra suvedamas į kompiuterinę programą. Dėl šiuolaikinių kompiuterių daug mažiau ranka pildome dokumentus, paprasčiau atrasti reikiamus daiktus, medžiagas, sekti jų esamą kiekį sandėlyje.

Iš pradžių naujos buhalterinės programos atrodė sudėtingos, o dabar neįsivaizduojame darbo be jų. Pamenu, kai pavedimai buvo atliekami rankiniu būdu, reikėdavo pačiam nuvykti į banką, atlikti finansines operacijas. Dabar beveik viską galima atlikti elektroniniu būdu neišeinat iš kabineto.

VĮ „Šiaulių regiono keliai“ Šiaulių kelių tarnybos darbų vadovas Algirdas Laucevičius

BMC

BMC

Kitąmet bus 40 metų, kai dirbu šioje įmonėje, pradėjau 1976 m. Panevėžyje baigiau tuometinį Hidromelioracijos technikumą. Baigęs jį kelis mėnesius dirbau melioracijoje Prienuose pagal paskyrimą. Kadangi tėvai buvo ligoti, grįžau į Kuršėnus, tėviškėn. Čia tuo metu veikė „Šiaulių linijinė kelių eksploatavimo valdyba“. Tuometinis viršininkas Romualdas Stanaitis priėmė mane dirbti meistru Kuršėnų kelių taisymo punkte. Po kurio laiko 1984 m. šiame punkte reikėjo vadovo. Sėkmingai dirbdamas juo ir tapau. Šis punktas užsiėmė kelių priežiūra bei rekonstrukcijos darbais. Kai ėmė veikti asfaltbetonio bazė, mūsų punktas buvo prijungtas prie jos ir pavadintas „Pagalbinės gamybos skyriumi“.

Šiuo metu vadovauju ir keliams, ir asfaltbetonio bazei. Prižiūrime 95 kilometrus krašto ir magistralinių kelių, apie 100 kilometrų rajoninių kelių.

Turime darbų tiek žiemą, tiek vasarą. Be to, asfaltbetonio bazė nėra nauja, kad galėtume našiai dirbti, kasmet ją reikia remontuoti. Ši bazė aptarnauja visus Šiaulių regiono kelius. Vasarą mažesniu ar didesniu pajėgumu bazė veikia nuolat. Pagrindinis magistralinis kelias yra Šiauliai – Palanga, besidriekiantis nuo Šiaulių iki Telšių rajono ribos. Krašto keliai Kuršėnai – Mažeikiai, Užventis – Šaukėnai – Kuršėnai. Magistralinis kelias gana intensyvus, nes daug kuršėniškių dirba Šiauliuose. Anksčiau jis buvo žinomas kaip itin avaringas. Smagu, kad pastaruoju metu jis rekonstruojamas, saugaus eismo situacija vis gerėja. Juokaujame, kad kol vilniečiai ar kauniečiai važiuoja nuo vieno miesto galo į kitą, kuršėniškiai per tą laiką nuvažiuoja į Šiaulius.

Pagrindinė mūsų darbo sritis – kelių priežiūra, kuri yra ypač aktuali žiemą. Rytais į darbą važiuojantys vairuotojai nori matyti saugų, neslidų kelią. Taigi kelininkai pluša naktimis, paryčiais. Ypač sunku puikią kelio būklę palaikyti esant atšiaurioms žiemoms, pustant. Kartais kelią reikia valyti keliskart per parą.

Galime ir pasidžiaugti, turime daug puikių specialistų, savo srities žinovų. Manau, kad jei nebūtų stipraus, darnaus, profesionalaus kolektyvo, vadovas, kad ir kiek besistengdamas, nepriverstų darbų vykti sklandžiai. Komandinis darbas šioje srityje yra ypač svarbus.

Jaunimui dažnai sakau, kad gyvenime reikia atrasti savo vietą. Juk visai kitaip dirbsi darbą tik dėl to, kad reikia, ir kitaip, jei tai mėgstama tavo veikla. Kita vertus, pastebiu, kad dabartiniai darbuotojai kartais perlenkia lazdą, reikalaudami ypatingų darbo sąlygų, technikos, darbo drabužių, įrankių. Prisimenu, kai dirbome sovietmečiu, šaltyje avėdavome veltinius, tiesiant kelius nebūdavo kabinetų, popierius pildydavome automobilyje, jau nekalbu apie kompiuterius, o terminai spausdavo, turėdavome atlikti darbus laiku, ir atlikdavome. Jauniems darbuotojams rekomenduočiau ne tik reikalauti, bet ir sugebėti dirbti įvairiomis sąlygomis. Juk labai daug kas priklauso nuo sumanaus darbo organizavimo. Jeigu darbų vadovas mokės paskirstyti atsakomybę, veiklą, tai, ką atlieka 10 darbuotojų, atliks ir 5.

Darbe man svarbus dialogas su kolegomis. Svarbu visas problemas spręsti kartu. Būna, kad situacija atrodo beviltiška, bet sėdame, apmąstome, susidėliojame prioritetus ir paaiškėja, kad tai išsprendžiama.

VĮ „Šiaulių regiono keliai“ Pakruojo kelių tarnybos darbų vadovas Stasys Levinskas

BMC

BMC

Jau 40 metų dirbu kelininku, o pradėjau dar mokyklos laikais. Besimokydamas Pakruojo vidurinėje padirbėdavau vasaromis, tuomet atlikdavau pagalbinius darbus. Nuo 1976 m. įsidarbinau nuolatiniam darbui Pakruojo kelių eksploatacijos valdyboje, tapau eksploatacijos meistru. Pastaruosius 20 metų dirbu darbų vadovu. Vykdome statybas, kelių pažvyravimus, tiltų statybą, asfaltavimą, kelio dangų atnaujinimą, šienaujame pakeles… Iš didesnių objektų galėčiau paminėti kelio statybą Radviliškis – Pakruojis.

Tuomet 1980–1985 m. nutiesėme apie 10 kilometrų atkarpą, asfaltavome apie 16 kilometrų kelio Joniškis – Pakruojis. Žiemą pagrindiniai mūsų darbai yra kelių barstymas smėliu ar smėlio ir druskos mišiniu, ir valymas. Kadangi esu darbų vykdytojas, reikia vadovauti suvirintojų, barstytuvų, autogreiderių vairuotojų darbams. Mūsų tarnyboje yra du meistrai ir aš, darbų vykdytojas. Žiemą dirbame kas trečią dieną. Sunkiau dirbti savaitgaliais, nes nėra kitų etatinių darbuotojų, galinčių atlikti kelių remonto ar kitus darbus. Savo darbą labai vertinu, nors jau esu pensininkas. Niekada nemėgau lįsti vadovams į akis, reikalauti didesnio atlyginimo. Savo vertę visada bandžiau įrodyti atsidavimu darbui ir nepriekaištingu jo atlikimu. Džiaugiuosi, kad kadaise iš meistro buvau paaukštintas pareigose ir tapau darbų vykdytoju; tai man suteikė galimybę prisidėti reikšmingiau prie regiono kelių priežiūros.

Deja, optimistiškai nenuteikia mažas kelių priežiūrai skiriamas finansavimas. Šiaulių regione dar yra daug žvyrkelių, juos reikėtų kuo greičiau asfaltuoti. Bėda ir ta, kad mūsų regionas turi dvi skaldos gamyklas, į jas nuolat važiuoja virtinės sunkiasvorių automobilių. Taip yra gadindamos kelio dangos, susidaro provėžos.

Šiek tiek gaila, kad nebespėsiu daugiau prisidėti prie kelių būklės gerinimo, nes planuoju užleisti savo vietą jaunesniems specialistams, išeinu į užtarnautą poilsį. Daugiau dėmesio skirsiu darbui sode.

VĮ „Šiaulių regiono keliai“ Šiaulių kelių tarnybos vairuotojas Jonas Dapkus

BMC

BMC

Vairavimo teises įgijau dar prieš armiją. Porą metų tarnavau Archangelske (Rusija). Ten vežiojau viršininko pavaduotoją, vėliau tarnavau ūkinėje dalyje. Grįžęs iš armijos, visą gyvenimą dirbau vairuotoju. Mano darbo pradžia – 1979 m. Iš pradžių vairavau „Volgą“ „Šiaulių autokelių valdyboje“. Vežiojau vyresnįjį mechaniką ir jo pavaduotoją. Technika dažnai gesdavo: reikėdavo ne tik vairuoti, bet ir remontuoti. Vėliau vairavau techninės pagalbos automobilį ZIL. Jame buvo sumontuota medinė kabina, kurioje kartu su manimi važiuodavo įmonės suvirintojas, šaltkalviai, mechanikai. Žiemą tokiose kabinose būdavo labai šalta, o vasarą – karšta.

Vėliau perėjau dirbti į Šiaulių kelių tarnybą, vairavau pusiau krovininį „Volkswagen“ automobilį, o po to gavau ir dabar tebevairuoju automobilį „Renault Master“. Palyginęs vairavimo ypatybes seniau ir dabar, galiu tvirtai teigti, kad eismas Lietuvoje dabar yra daug intensyvesnis; vairuoja tiek vyrai, tiek moterys bei pašėlęs jaunimas. Tiesa, kai kurie iš pastarųjų sunkiai nuspėjami kelyje… Džiaugiuosi, kad per visą savo karjerą teko daug važinėti, bet nesu patekęs į jokį rimtą automobilių įvykį. Savo darbą mėgstu ir labai vertinu, laikau save kelininku.

VĮ „Šiaulių regiono keliai“ Kelmės kelių tarnybos greiderininkas Vitalijus Kiseliovas

BMC

BMC

Dirbu Kelmėje kelininku nuo 1979 m., įsidarbinau grįžęs iš kariuomenės. Tuomet įmonė vadinosi „Kelmės kelių valdyba“. Pradėjau dirbti šaltkalviu, po pusmečio ėmiau dirbti ekskavatorininku, dirbau 4 metus, naudojau rusiškus ratinius ekskavatorius EO3322. Vėliau tapau greiderininku, pagrindinė mano darbo priemonė buvo autogreideris DZ99. Jis buvo nedidelio galingumo, todėl, esant sunkiam gruntui, ši technika buvo neefektyvi. Taip pat kasdavome griovius, sklaidydavome žvyrą, žiemą kartais valydavome sniegą. Vėliau technika buvo atnaujinta ir darbas tapo našesnis.

Šiuo metu jau 19 metų, kai vairuoju vokišką autogreiderį SKM5. Tai buvo pirmas vokiškas autogreideris Lietuvoje, o jį laimėjau varžybose, kurių prizininkai gavo vokiškus greiderius. Tokiose varžybose dalyvauju nuo 1989 m. Esu laimėjęs įvairiausių prizų, užėmęs daug pirmų ir prizinių vietų.

Varžybos susidarydavo iš teorinės (žemės darbai), techninės dalių ir griovio kasimo. Pirmosiose savo varžybose dalyvavau su nedideliu rusišku autogreideriu DZ99, vėliau su kitais rusiškais, o dar vėliau ir su vokišku.

Dabar autogreiderių nugalėtojai yra nustatomi darbo vietose. Būna, kad esi pratęs dirbti vienokiu greideriu, bet burtų keliu gauni kitokį, su kuriuo tinkamai reikia pasirodyti varžybose. Pasivažinėji, pabandai ir jau aišku. Turi tiesiog pajausti techniką. Gaila, kad jau 5–6 metai, kai Šiaulių regionas nebeorganizuoja greiderininkų varžybų. Jeigu jos vėl vyktų, mielai išbandyčiau savo jėgas.

Naujienų archyvas