BMC

Kelias – sudėtingas inžinerinis statinys, teikiantis estetinį visuomenės pasigerėjimą

2016-12-07  Edita Balčiūtė, Keliai ir tiltai Nr. 2(12)

Nuo seno Lietuvoje puošti ar pažymėti sodybas, pakeles ar sustojimo vietas buvo ir tebėra tradicija. Prie kelio stovintys kryžiai, koplytstulpiai ar koplytėlės buvo tradicinė Lietuvos kraštovaizdžio dalis, UNESCO įtraukta į Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo šedevrų sąrašą. Tai buvo ženklai, atspindintys to meto žmonių pasaulėjautą, kurios pagrindas buvo religinės vertybės. Pasaulietinės tematikos objektų, kurių daugumos paskirtis buvo memorialinė, atsirado daug vėliau.

Iš sovietinės sitemos paveldėta moraliai senstelėjusi kelių infrastruktūra reikalavo intensyvios rekonstrukcijos ir plėtros. Šis procesas ypač paspartėjo Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare. Naujai statomi keliai buvo pritaikyti dideliam eismo intensyvumui ir naujiems eismo saugumo reikalavimams. Kelias tapo labai sudėtingu statiniu, turėjusiu didelės įtakos Lietuvos kraštovaizdžiui. Nauji inžineriniai sprendimai generavo naujų aplinkos tvarkymo principų atsiradimą.

VĮ „Šiaulių regiono keliai“ ėmėsi iniciatyvos kelio aplinką tvarkyti kitaip, nei tradiciškai Lietuvoje buvo įprasta. Aplinkai formuoti panaudota visuma priemonių, kad būtų užtikrintas maksimalus funkcionalumas ir saugumas, numatyta galimybė plėtoti esančią struktūrą, aplinka papildyta meniniais objektais. Taip buvo sukurta papildoma kelio vertė kultūrine prasme ir fukcionalūs vietos išskirtinumą žymintys objektai.

VĮ „Šiaulių regiono keliai“ direktorius Piotras Bakanovas: „Kelias – ne tik inžinerinis statinys“

Nuo pat studijų laikų Lietuvos kelių infrastruktūra besirūpinantis Piotras Bakanovas sako, kad XXI amžiuje privalu kelią suvokti ne tik kaip inžinerinį statinį. Kelias – tai ne tik atkarpa, kuria nuvykstama iš taško A į tašką B. Tai yra galimybė pažinti tam tikrą kraštą, jo istoriją, sustojant poilsio zonose, kuriose galima pailsėti prieš tolimesnę kelionę ir nors akies krašteliu žvilgtelti į to regiono kultūros paveldą.

Negirdėtos neregėtos idėjos gimimas

P. Bakanovas sako, kad tas, kas Lietuvoje sugalvoja unikalią, niekam negirdėtą ir nematytą idėją, rizikuoja būti nulinčiuotas iš anksto nepamatuotu skepticizmu persmelktos visuomenės reakcijos: „O kam to reikia? Kiek tai kainavo? Jie turbūt švaisto mokesčių mokėtojų pinigus.“ Tokia žmonių reakcija visiškai suprantama, nes mes dar viską vertiname iš vadinamosios krautuvininko pozicijos, kai svarbiausia yra materialinė nauda. „Mūsų įmonės komandos ir visų prie mūsų prisijungusių institucijų bei kitų įvairių specialistų darbo rezultatai – įrengtos poilsio aikštelės šalia kelių ir papuoštos žiedinės sankryžos – pinigėlių į kišenes niekam nepribers. Gal tada jų iš tiesų nereikia?“ – šiek tiek ironizuoja ilgametis įmonės vadovas. Niekam nieko neketinantis įrodinėti P. Bakanovas mano, jog esame europiečiai. Tie laikai, kai pakelėse buvo statomi monumentai asmenybėms, vaizduojamas tarybinio kaimo romantizmas, baigėsi ir metas išsivaduoti iš dvasiškai tuščiavidurių, ideologinio socializmo pergalės ženklų. Jeigu tai daro visa Europa, netgi tokios šalys kaip Andora kelių infrastruktūroje realizuoja menines kelio įrengimo idėjas, kodėl to negalime daryti ir mes? P. Bakanovui teko daug važinėti po Europą, studijuoti kitų šalių patirtį ir dalytis savąja, mokytis, kaip galima kelininkų darbą organizuoti geriau ir jį vykdyti pagal visus šiuolaikinius kokybės reikalavimus. Tai, kad kelius galima prižiūrėti geriau ir egzistuoja kitoks supratimas apie kelių, pastatų ar aplinkos priežiūrą, buvo pirmoji paskata pabandyti kažką panašaus padaryti savo krašte. Visa P. Bakanovo vadovaujama įmonės „Šiaulių regiono keliai“ komanda pradėjo gilintis į tuos dalykus, ėmė rinkti pavyzdžius, vaizdus, kaupti nuotraukų galeriją, analizuoti, kaip ir ką galėtų įgyvendinti savo regione. Atsitiktinai, vykdant kelių priežiūros darbus ir kelių statytojams talkinant, pavyko rasti keletą unikalių riedulių. Taip gimė visiškai nauja Lietuvoje idėja – kelio dekoravimas meniniais akcentais: Šiaulių regione patyrusio kelininko P. Bakanovo suburtos komandos dėka atsirado modernios ir funkcionalios poilsio aikštelės, dekoratyviniais elementais papuoštos žiedinės sankryžos. Šalia kelio Ryga–Kaliningradas įrengta poilsio aikštelė „Akmenų kelias“, magistralinio kelio ruože Panevėžys–Šiauliai atsirado „Mokas“, poilsio aikštelė „Sūpynės“, magistralinio kelio šalikelėje įsitaisė „Kristinis“, žiedines sankryžas papuošė projektai „Volas“, „Keliaujam?“, „Ramučiai“ ir kt.

Ir kelininkai gali puošti Lietuvą

Meninė ir novatoriška poilsio aikštelių ir žiedinių sankryžų įrengimo koncepcija turi aiškų savo tikslą – parodyti visuomenei, kad kelias yra daugiau nei tik inžinerinis statinys. „Keista, kai manęs klausia, kam to reikia. Man nereikia. Reikia mums visiems, mūsų visuomenei. Kodėl niekam nekyla klausimų, ar to reikia, kai menininkai vykdo iniciatyvas deklaratyviais pavadinimais „Papuoškime Lietuvą“. Tada sau ir kitiems užduodu retorinį klausimą: kodėl Lietuvos negali puošti kelininkai?“ – šypsosi visai dar naujų idėjų Lietuvoje iniciatorius P. Bakanovas.

Lietuvoje ir anksčiau buvo puošiami keliai, tačiau išliko tie puošybos elementai, kurie turi vertę mums, mūsų savimonei. Vienas iš pavyzdžių yra Druskininkų pakelėje esantis tautodailės meistrų sukurtas medžio skulptūrų ansamblis „Čiurlionio kelias“. Taigi ir anksčiau, ir dabar šalia kelio išlieka aiškus poreikis ir kultūriniam kontekstui. Į kelio įrengimą privalu žiūrėti išprususiomis akimis – funkcionalumas nėra svarbiausias dalykas. „Pamenate garsųjį šūkį, kad ekonomika privalo būti ekonomiška? Tik, deja, iš to ekonomiškumo baigiame išeliminuoti kultūrą. Tai, ką darome šalikelėse ar žiedinėse sankryžose, nevadiname menu, tai daugiau kultūros reiškinys“, – savo idėjų prasmę paaiškina P. Bakanovas. Iš tiesų, VĮ „Šiaulių regiono keliai“ ėmėsi rizikingo kelių infrastruktūros rekonstrukcijos projekto: keliai buvo įrenginėjami pagal visus standartus, užtikrintas maksimalus funkcionalumas ir saugumas, o aplinka papildyta ir puošybos meniniais objektais.

Įvertinimas ir vertė

Paklaustas, ar buvo įvertintas, P. Bakanovas šypsosi. Keista, bet jokio didesnio atgarsio šie nauji kelio objektai visuomenėje nesulaukė. Tiesa, buvo keletas informacinio pobūdžio pranešimų vietiniuose laikraščiuose, bet tuo viskas ir baigėsi. „Šiaulių regiono kelių“ vadovas vis dėlto džiaugiasi, kad jų darbai nebuvo pastebėti ir jie galėjo toliau ramiai dirbti – be jokio visuomenės įsikišimo ar trukdymo.

Šiuos dekoratyvinius kelio objektus pastebėjo tik tie ir tik tos institucijos, kurios kasdieniame darbe ir turbūt gyvenime pastebi visus naujus kultūrinius-meninius reiškinius, atsirandančius Lietuvoje. „Lietuvos dizainerių sąjunga įvertino mūsų pastangas ir įteikė padėkos raštą „Šiaulių regiono keliams“. Neretai tokius darbus įvertina ir žmonės, kuriems iš tikro įdomi šalies kultūra. Visai neseniai, šių metų liepos 1 d., Šiauliuose debiutavome ir Lietuvos architektų sąjungos surengtoje parodoje, kur eksponavome savo darbus – pristatėme dvi poilsio aikšteles“, – didžiuodamasis savo komandos pasiektais rezultatais pasakoja regiono kelių vadovas. Jo nuomone, kol kas šiuos dalykus apskritai sunku vertinti, nes tai visiškai naujas reiškinys ir turi praeiti laiko, kad būtų galima pasakyti, ar idėja pasiteisino, ar ne. Iš tiesų net patys menininkai atsargiai žiūri į šiuos projektus: nežino, kaip juos pavadinti, prie kokios meno ar ne meno rūšies priskirti. Kol kas su dizaineriais, architektais ir kraštotyrininkais prieita prie išvados, kad tai ne menas, o dekoratyvinis pakelės akcentas. Taigi, įvertinimui dar ne laikas – dabar laikas vertinimui ir atsakymams į klausimus: „O kas čia tokie?“

Regiono kelių vadovui pati brangiausia yra prašalaičių, keliaujančių mūsų keliais, ir žmonių, švenčiančių šventes naujai sukurtose erdvėse, nuomonė. „Būna važiuoji pro šalį, sustoji ir žiūri, kiek daug pozityvo žmonėms suteikia mūsų sukurtas objektas: žmonės sustoję ilsisi, skaito, fotografuojasi, susipažįsta su Šiaulių krašto padavimais, legendomis. Klausia, ką reiškia vienas ar kitas daiktas, pravažiuoja ir šypsodamiesi rodo pirštu. Būtent toks įvertinimas labiausiai ir motyvuoja tęsti pradėtus darbus, o prieš dešimt metų buvusios abejonės šiuo metu jau išsklaidytos“, – prisipažino P. Bakanovas.

Dekoratyviniai kelio objektai įprasmina krašto istoriją

Įmonės „Šiaulių regiono keliai“ direktorius visų nuopelnų už įrengtus dekoratyvinius kelio objektus neprisiima ir sako, kad idėjų generavime dalyvavo visi jo kolektyvo darbuotojai, vyko aktyvus tarpinstitucinis bendradarbiavimas, virė diskusijos su dizaineriais ir architektais. Susibūrusi komanda rodė iniciatyvą tvarkytis, degė ambicijomis. Visiems kartu sutarus, buvo priimtas sprendimas poilsio aikšteles ir žiedines sankryžas įrengti ne šiaip meniškai, o taip, kad meniniai kelio akcentai įprasmintų to krašto istoriją, kultūrą, žinomą padavimą ar legendą. Kitaip tariant, kilusi idėja buvo siejama su konkrečia vietove.

Nors į gyvenimą paleistų savo „vaikų“ P. Bakanovas ir nėra linkęs išskirti, bet pasakojimą iliustruoja padavimu apie Bijotės ežerą, kurio pagrindu ir buvo įgyvendintas poilsio aikštelės projektas „Kristinis“ šalia magistralinio kelio A12 Ryga–Šiauliai–Tauragė–Kaliningradas. Pasak legendų, senovėje dangumi vaikščiojo debesys ir žmonėms atspėjus jų vardą, jie nusileisdavo į žemę. Kartą užėjus dideliems debesims žmonės pradėjo šaukti: „Bijom bijom!“, debesis nusileido ir taip atsirado Bijotės ežeras. Taip legendos pagrindu gimė poilsio aikštelės meninis akcentas – krintančių akmenų skulptūra, kuri iš tolo matoma pravažiuojantiems, kelia susidomėjimą ir verčia sustoti.

Kitas aplinkos sutvarkymo projektas „Mokas“ pūpso įsitaisęs šalia magistralinio kelio A9 Panevėžys–Šiauliai. Tai ne šiaip dekoratyvinis kelio akcentas, tai – prieš akis išnyranti gyvenimo pamoka, kad negalima liesti to, kas tau nepriklauso. Kelininkai, tiesdami kelius, iškasė akmenų, kurių vienas buvo nenusakomai didelis, su per šoną einančia siūle, kurioje buvo matyti metalinių pleištų liekanų. Tai rodo, kad jis buvo bandytas skelti, tačiau perskelti jo nepavyko. Tad kelininkai akmenį ir sugrąžino į jo vietą, įrengė poilsio aikštelę, kurioje galima sustoti, pailsėti, pamąstyti ir paskaityti apie šių akmenų atsiradimo istoriją. Tokiu pat principu įrengti ir kiti poilsio aikštelių projektai.

Labai linksmai kelionėje nuteikia ir ją pagyvina žiedinių sankryžų įrengimas, susijęs su tos vietovės aktualijomis. Vienas iš tokių pavyzdžių žiedinėje sankryžoje ties Joniškio miestu magistraliniame kelyje A12 Kaliningradas–Ryga yra besiganančios karvutės. Meninės idėjos pagrindas – aliuzija į Joniškio miestą kaip agrarinį kraštą su linksma ir ironiška interpretacija. „Lyg ir paprasta, nesudėtinga, bet tokie dalykai labai maloniai ir linksmai nuteikia. Daug kas klausia, o kodėl karvutės nusisukusios nuo savivaldybės, rodo jai pasturgalius. Galbūt taip yra todėl, kad jos laukia iš Šiaulių sugrįžtančio šeimininko, kuris, išvežęs pieną, sūrį ir sviestą, turėtų parvežti grąžos – duonos ar kitų skanėstų“, – šypsojosi regiono kelių vadovas.

Tokie projektai įrodo, kad šalia kelio esančių objektų funkcionalumo tikrai nesugadina meniniai objektai ar kiti estetiniai sprendimai. Anaiptol. Jie netgi savitai įprasmina kelininko darbą, kurio rezultatas atlieka daugiau funkcijų negu tik kelio, pritaikyto važiuoti įvairiam transportui, įrengimas.

Savitas sprendimas optimizuoti poilsio aikštelių tinklą

„Šiaulių regiono kelių“ direktorius džiaugiasi, kad šiame neeiliniame mūšyje neliko vienišu kariu ir jo idėjas suprato ir palaikė tiek dizaineriai, architektai, tiek ir Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos, o ypač daug pastangų dėjo valstybės turto skyriaus vedėjas Juozas Kondrotas. „Mūsų lėšos ribotos, finansavimas ne visada pakankamas, bet mums svarbiausia – noras kažką keisti, kad keliautojai jaustųsi visaverčiais eismo dalyviais, o tik vėliau ieškome tiksliniams sprendimams reikalingų lėšų. Suprantu, jog kai kam gyvenimas toks sunkus, kad net trūksta pinigų pavalgyti, bet tai nesuponuoja to, kad nereikia skaityti ar mokytis. Taip, šioje srityje lėšos ribotos ir esama begalės darbinių rūpesčių. Bet tai nereiškia, jog turime apsiriboti tik kasdiene ūkine veikla“, – įsitikinęs P. Bakanovas.

Gimus tokioms idėjoms, savanoriškai ir noriai jų realizavimo procese dalyvavo „Šiaulių regiono kelių“ ir Kelių tarnybų darbuotojai. Buvo organizuotos talkos, daug dirbta; prie neeilinių idėjų prisidėjo aplinkos tvarkymo specialistai. Iš tiesų pagrindinis tikslas buvo poilsio aikštelių tinklo optimizavimas, jų pritaikymas žmogui, funkcionalumas ir tvarkingumas; kreiptas dėmesys ne tik į inžinerinį sutvarkymą, bet ir estetinį vaizdą. Vienų aikštelių buvo atsisakyta, kitur buvo įrengtos naujos, dar kitur rekonstruotos senosios. Šiauliai, ko gero, pirmieji suvokė, kad reikia dirbti kitaip, kad reikia pradėti puoštis ir į kelininko darbą integruoti kultūrinį-meninį kontekstą. Pritarimo buvo sulaukta ne tik valstybiniu, bet ir tarptautiniu lygiu. Neseniai buvo atvykęs Europos kelių direktorių konferencijos CEDR generalinis sekretorius Michelis Eggeris ir domėjosi, kaip Lietuvoje statomi tokie kultūriniai objektai. Iš šalies gali pasirodyti, kad viskas gimsta tiesiog sėkmingai susiklosčius aplinkybėms. „Dažnai man pažįstami sako: „Tau gerai, tu radai dizainerį, tu radai akmenį“, bet tenka žmones nuvilti – niekas nieko neatneša ir už tave nepadaro“, – guodėsi regiono kelių vadovas.

Įmonės direktorius užsimena ir apie skolą gamtai, kurią neišvengiamai reikia grąžinti už tai, jog anksčiau buvo dirbta nekreipiant dėmesio į aplinkosaugos reikalavimus, aplinkos taršą ir pačią gamtą. Jausdamas įsiskolinimą gamtai P. Bakanovas sako, kad privalome kompensuoti padarytą žalą ir kelius tiesti taip, kad aplinka būtų kuo mažiau pažeidžiama, o kelias ir gamta susijungtų į vieną nedalomą visumą.

Verta atkreipti dėmesį į tai, kad šie kelio objektai ypatingų investicijų ir priežiūros darbų nereikalauja. Skulptūros padarytos iš vykdant kelio tiesimo ir priežiūros darbus rastų akmenų, turimų senų kelininkų rakandų. „Šiuos meninius objektus vadinu vandalizmui atspariais: juk niekas neištemps to akmens ar volo, neišsineš geležinių hamakų, kuriuose sūpuojasi akmenys; spardyk juos kiek tinkamas, jei norisi. Priežiūros irgi nedaug tereikia – nebent žolę nupjauti ir kitus aplinkos tvarkymo darbus atlikti, o už tai mums valstybė moka atlyginimą“, – situaciją apie mažai sąnaudų reikalaujančią poilsio aikštelių priežiūrą vaizdžiai nupasakojo įmonės vadovas.

Stimulas kitiems ir ateities planai

„Šiaulių regiono kelių“ direktorius džiaugiasi, kad jo vadovaujama įstaiga tapo tokių neeilinių projektų pradininke ir autore Lietuvoje, ir sakosi, jog noriai dalintųsi savo patirtimi, dalytų patarimus, jei ir kiti regionai kelius nuspręstų tiesti suvokdami jų tiesybą ne tik kaip inžinerinio projekto realizavimą. Ilgametis kelininkas tikisi, kad į Šiaulių regiono kelių tinklą integruotas meninis-kultūrinis kontekstas taps stimulu pradėti dirbti kitaip, žvelgiant plačiau, vertinat ne tik Lietuvos, bet ir Europos patirtį. „Viskas ateina iš supratimo ir noro kažką keisti, daryti kitaip. Lygiai taip pat kaip mums suteikė impulsą svečiose šalyse pamatyti dalykai kažką panašaus daryti savo regione. Taip dabar mes bandome savo darbais perteikti impulsą kelininkams ar kultūrą puoselėjantiems žmonėms. Tikiuosi, kad tai, ką dabar darome, padės išryškinti ir pagražinti Šiaulių regiono aplinką ir kraštovaizdį“, – tikėdamas kitokia kelių ateitimi pasakojo įmonės vadovas P. Bakanovas.

Šiuo metu direktoriaus galva jau užimta naujomis idėjomis. Nors ir nelinkęs iš anksto kalbėti, bet puse lūpų užsimena apie poilsio zonos įrengimą šalia Kuršėnų, tęsiant tą pačią temą: poilsio aikštelę susieti su tos vietovės istorija. Įmonės direktorius išduoda paslaptį, kad tai bus susiję su Kuršėnų vietovardžio kilme ir šio miestelio atsiradimo legenda. „Tai ne paskutiniai mūsų darbai. Jų yra numatyta bent keletas, parinktos vietos, padarytos meninės vizualizacijos. Taip, šiuo metu trūksta lėšų, bet visada reikia būti pasiruošus, kai tik jų atsiras, skubiai imsimės mums didelę prasmę ir svarbą turinčių darbų“, – entuziastingai pasakojimą baigė VĮ „Šiaulių regiono keliai“ direktorius P. Bakanovas.

Naujienų archyvas