Juozo Svideravičiaus

Juozas Svideravičius: autobiografija

2014-11-20  Juozas Svideravičius, Knyga „Grupės bičiuliai“

Gimiau 1928 metais sausio 18 d. Digrių km., Garliavos valsčiuje, Kauno apskrityje. Tėvai ūkininkai, turėjo 7 hektarus žemės. Tėvų pavardė Svidaravičiai. Spėjama Jog kilmės vieta nuo Šakių Svidrių genties, o lenkmečiu pridėta tuomet madinga galūnė.

Gimiau 1928 metais sausio 18 d. Digrių km., Garliavos valsčiuje, Kauno apskrityje. Tėvai ūkininkai, turėjo 7 hektarus žemės. Tėvų pavardė Svidaravičiai. Spėjama Jog kilmės vieta nuo Šakių Svidrių genties, o lenkmečiu pridėta tuomet madinga galūnė.

1941 metais baigiau Tabariškių mokyklos penkis skyrius ir įstojau į Kauno VI gimnazijos pirmą klasę.

Tarpukario Lietuvoje kiekvienam ūkininkui, priklausomai nuo žemės kiekio, buvo priskiriama vietinės reikšmės kelio priežiūra ir remontas. Skirtas ruožas buvo žymimas betoniniais stulpeliais, kuriuose pažymėtas GV (Garliavos valsčius) ir numeris. Į priežiūrą įėjo griovių valymas, smėlio ir žvyro atvežimas, kurį paskleisdavome prieš komisiją. Šiuose darbuose ir man tekdavo dalyvauti. Kuomet tėvas dalyvavo valsčiaus taryboje, prie ruožų matavimų tekdavo matuojant laikyti virvelę. Visa tai mane ir paskatino tolimesniam specialybės pasirinkimui.

Karo metais, besimokydami gimnazijoje, kurą žiemą gamindavosi patys moksleiviai, kaip tik ir man teko dalyvauti malkų ruošoje, kurioje dalyvaudavo ir man labai patikę aukštesniosios technikos mokyklos mokiniai. Grįžus rusams, kažkokiame laikraštyje radau skelbimą, jog baigę 4 gimnazijos klases priimami į aukštesniąją technikos mokyklą ir mokama stipendija. Taip 1944 metais ir įstojau į Aukštesniąją technikos mokyklą (vėliau pavadintą Politechnikumu), Susisiekimo skyrių. Baigęs ir įgijęs techniko kelininko specialybę buvau paskirtas dirbti į Tarybų sąjungą. Nenorėdamas išvažiuoti, nutariau geriau dirbti tėvo ūkyje (dar nebuvo kolūkių). Vieną rugpjūčio dieną atvyko geras kurso draugas M. Rachlevičius ir pranešė, kad yra galimybė stoti į universitetą (už tai jam labai dėkingas), o kai kurie jau ir įstojo. Metęs visus darbus grįžau į miestą ir rytojaus dieną kartu su Mečislovu nuvykome laikyti egzaminų. Tvarkant įstojimo dokumentus pareikalavo, kad turėtume darbovietę (reikėjo pateisint i skirstymą ir dengti gautą stipendiją). Turėjau pažįstamą vertimų, perrašymų biuro vedėją p. Kristutį.

Jam rekomendavus buvau priimtas sargu į artelę „Sargyba“, kurios vedėju buvo Maksimovas. Jis ir davė pažymėjimą. Dėl kažkokių intrigų buvau suimtas 3-ojo milicijos skyriaus ir tardomas virš paros dėl to pažymėjimo. Vėliau buvau paleistas, o dokumentas liko universitete. Besimokydamas ir studijuodamas gyvenau pas tetą Lisauskienę, kuri dirbo pašte korespondencijos skirstytoja. Rasdavo pasų, karinių baltų bilietų. Minėta Kristučių šeima buvo nusiteikusi rezistentiškai ir daug kam padėdavo, parūpindavo pasų ir kitų dokumentų blankus (rašalą ir tušą išimdavau aš).

Susiklosčius palankioms sąlygoms 1948 m. įstojau į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Statybos fakulteto Kelių skyrių. Mokydamasis technikume, universitete ir institute gavau stipendiją ir dirbau inventorizacijos biure, kitose organizacijose.

Laisvalaikiu aktyviai užsiiminėjau sportu. Dar kaime gyvendamas, per kariuomenės manevrus žiemą, pastebėjau slides ir su tėvelio pagalba pasidariau tokias ir į mokyklą jau galėjau šliuožti. Gyvendami mieste Nemuno pakrantėje, vasarą intensyviai maudėmės, o žiemą slidinėjome Jiesios, Napaleono kalno apylinkėse. Politechnikume buvau mokyklos slidininkų rinktinėje. Miesto mokyklų varžybose iškovojome I vietą, asmeniškai aš II (pinnąją buvo iškovojęs mechanikas Mordosa). Institute teko dalyvauti olimpiadose, tarpfakultetinėse slidinėjimo ir plaukiojimo rungtynėse, bėgimo krosuose. Truputį šokau tautinių šokių grupėje, o V kurse dalyvavau moksliniame būrelyje. Mano temai „miesto gatvių rekonstrukcija“ (vadovavo dėstytojas Likevičius, profesorius Janickas) paskirta III vietą. Tai vėliau ir paskatino darbo ieškoti miesto gatvių ūkyje.

Baigęs institutą (su pagyrimu) buvau paskirtas dirbti į Baltarusiją, bet neišvažiavau (nors ir domėjosi prokuratūra). 1953 metais rugpjūčio mėn. pradėjau dirbti dešimtininku Kauno miesto Tvarkymo treste. Po trijų mėnesių paskirtas darbų vykdytoju. Taip pat dirbau projektiniame -sąmatiniame biure, valandiniu dėstytoju politechnikume.

1956 m. sausio 18 d. paskirtas Tvarkymo tresto valdytoju. Išaugus gatvių, aikščių, krantinių ir kitų objektų apimtims, 1960 metais buvo pakeistas tresto pavadinimas į Kauno m. kelių – tiltų eksploatacijos trestą (eksploatacijos todėl, kad buvo didžiausios apimtys.)

Vadovavau rangovinei ūkiskaitinei statybinei organizacijai virš 37 m. Metai iš metų augo darbų apimtys 10-18%. Tam reikėjo medžiagų, kelių statybos mechanizmų, transporto ir kt. Todėl buvo statoma ir nuolat plečiama gamybinė bazė (9 ha žemės ploto) Petrašiūnuose ir dvylika gamybinių ruožų atskiruose miesto rajonuose. Sparčiai augant darbų apimtims reikėjo ir daug specialistų, darbininkų. Įdarbindavome, visus pageidaujančius politechnikumo ir instituto studentus. Labai daug (1956-1970 metais) priėmėme į darbą grįžusių politkalinių, tremtinių, nusižengdami to meto įstatymams, dėl to buvau 1967 metais svarstomas miesto partijos biure (politkalinių, tremtinių buvo virš 65%). Nubausti negalėjo, nes tuomet buvau nepartinis. Vėliau, spaudžiant komitetui, patariant bendradarbiams teko 1969 metais įstoti. Užsitraukiau tėvų ir giminių nemalonę. Jei nebūčiau stojęs, būtų trestui atėjęs vadovauti tipinis „išvaduotojas“ – Smagtinas. 1989 metais išstojau. Giliai įstrigo vieno suomio inžinieriaus išsireiškimas, „kad į partijas stoja ne specialistai, o karjeristai, kurie niekur kitur netinka, o trokšta pasinaudoti kitų darbu“, todėl į partijas ir dabar žiūriu nepalankiai.

Už sėkmingai ir laiku atliktus ir viršytus gatvių, aikščių, kiemų, krantinių subrangos darbus įvairioms ministerijoms, 1975 metais suteiktas respublikos nusipelniusio statybininko vardas. Apdovanotas trimis respublikos Aukščiausios tarybos garbės raštais, Komunalinio ūkio ministerijos Žymūno vardu, daugybe įvairių žinybų garbės raštais.

Dalyvaudamas to meto vadinamuosiuose soc. lenktynėse, 1984 metais trestas ir aš asmeniškai už Laisvės alėjos rekonstrukciją pažymėti sąjungos MT premija. Taip pat esu apdovanotas „Garbės ženklo“ ir „Tautų draugystės“ ordinais. Už kelių statybinių medžiagų ir technologijų pristatymą parodose – dviem sidabro medaliais (1982 m. ir 1989 m.), bei kitais medaliais ir ženklais. Sėkmingai besidarbuojant sulaukiau įvairių pasiūlymų.

Kadangi Kauno statybinės organizacijos neįvykdė planų, o mūsų trestas stipriai viršijo, naujų kvartalų ypač kiemų įvažiavimų ir pravažiavimų įrengimus ir kita, trestą pavertė subrangovu (atlikti subrangovo darbai gen. rangovui užskaitomi į planus). Tai pastebėjęs miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Kučinskas (buvęs miesto antras sekretorius) man siūlė tapti miesto Statybos tresto valdytoju. Teko dėti daug pastangų, kad [rodyčiau, jog aš – kelininkas, o ne statybininkas.

Kuomet A. Bagdonas buvo Klaipėdos miesto vykd. komiteto pirmininkas, o Kairelis – sekretorius, buvau kviečiamas eiti pirmininko pavaduotojo pareigas Klaipėdoje.

Putrimas Ministrų taryboje ir Centro komiteto darbuotojas Daukša daug kartų kvietė atvykti į Biržus, į kitas ministerijas, bet likau sėslus (globojau senus tėvus ir nemėgau kraustytis, be to tam pritarė ir šeima), nepatko tarybinis ir partinis darbas.

Buvau apdovanotas nepriklausomos Lietuvos miesto merijos padėkos raštais už Karo muziejaus sodelio ir kai kurių paminklų išsaugojimą bei atstatymą. Man paskirta II laipsnio valstybinė pensija.

Žmona Daina – gydytoja (dabar pensininkė), dukra Skirma, sūnus Mindaugas – inžinierius, marti Rolanda – inžinierė, anūkai: Aurimas -ketvirtosios klasės mokinys, Aistė – 3,5 metų darželinukė.

Sesuo Gailutė – gydytoja, dabar pensininkė, vyresnysis brolis Vytautas, gyvenantis tėviškėje – invalidas.

į pensiją išėjau 1999 metais vasario mėnesį. Savo tėviškėje, kuri yra už 14 km nuo mano kiemo, užsiimu sodininkyste – daržininkyste. Ten važiuoju geru, beveik visu asfaltuotu keliu.

Naujienų archyvas