BMC

Juozas Litvinas: „Keliai – mūsų turtas, pasididžiavimas ir valstybės vizitinė kortelė“

2015-10-14  Audronė Tamašauskaitė, Keliai ir tiltai Nr. 2 (10)

„Keliai – mūsų turtas, pasididžiavimas ir valstybės vizitinė kortelė“, – teigia valstybės įmonės „Marijampolės regiono keliai“ direktorius Juozas Litvinas, gimęs ir augęs Šakiuose, Vilniaus inžinieriniame statybos institute (VISI) įgijęs kelių statybinių mašinų specialybę ir save laikantis tikru kelininkų vaiku. „Mano tėvas buvo kelių mechaniku, juo tapau ir aš“, – paaiškino įmonės direktorius, savo darbe neišvengęs nei streso, nei anekdotinių situacijų, tačiau niekada neturėjęs nė menkiausios nuobaudos.

Šakių Zigmo Angariečio vidurinę mokyklą J. Litvinas baigė 1970 m. pavasarį, o tų pačių metų rudenį jau pradėjo studijuoti Vilniuje. Studijos tuo metu truko penkerius metus.

„Mano tėvas buvo įmonės „Šakių kelių ruožas“ kūrėjas, vėliau dirbo kelių mechaniku Šakių autokelių valdyboje. Pamenu tuos laikus, kai mūsų statomo namo kieme stovėjo daug kelių technikos. Galbūt ir tai turėjo įtakos mano specialybės pasirinkimui, gal taip buvo nuo mažens man įskiepyta meilė technikai. Juk vikšrinį traktorių pirmą kartą pabandžiau vairuoti būdamas vos pirmoje klasėje. Tada kokį puskilometrį gatvės sniego nuvaliau. Važiavau tą puskilometrį pirmyn ir atgal“, – prisiminė kelių technikos specialistas.

Dar būdamas moksleivis J. Litvinas dirbdavo mechanizatoriumi, nors traktorininko pažymėjimo neturėjo. 10 klasę baigęs septyniolikmetis lygindavo kelius prie vikšrinio traktoriaus DT-75 prikabintu greideriu. Taip jis pavaduodavo atostogų išėjusius kelininkus. Vairuodamas traktorių jaunuolis skendėjo dulkėse, buvo karšta ir trošku, bet tai neatbaidė pasirinkti svajojamą specialybę.

Studijuodamas VISI praktikas taip pat atlikdavo Šakiuose. Vasaros metu po 2 mėnesius dirbdavo tai paprastu kelio darbininku, tai mechanizatoriumi. Tuomet jau turėjo vairuotojo pažymėjimą, kurį gavo sulaukęs vos pilnametystės, tad Šakių autokelių valdyboje studentui buvo leidžiama vairuoti ne tik vikšrinius, bet ir ratinius traktorius. Kontrolės itin griežtos anuomet nebuvo, o juk J. Litvino tėvas toje įmonėje dirbo vyriausiuoju mechaniku, todėl sūnus šia proga naudojosi aktyviai.

Taip, galima sakyti, artimai su keliais jis ir susipažino dar studentiškais laikais.

Nuo mechaniko iki pavaduotojo

Po studijų J. Litvinas gavo paskyrimą dirbti Vilkaviškio autokelių valdyboje. Nelabai norėjo vykti į šį miestą – toks niūrus jis jam atrodė. Tuomet labai traukė Jurbarkas, juolab kad žinojo – ten pradėtas statyti tiltas, būtų įdomu dirbti. Deja, Jurbarke naujų specialistų tąsyk nereikėjo.

Vilkaviškyje, kaip jaunas specialistas, iš karto gavo kambarį bendrabutyje, o po metų vedė ir gavo butą.

Vilkaviškio autokelių valdyboje būsimas direktorius trejus metus dirbo mechaniku, po to buvo paskirtas direktoriaus pavaduotoju, atsakingu už kelių priežiūrą.

„Dirbdamas mechaniku prižiūrėjau techniką. Ne, pats jos neremontuodavau, organizuodavau darbą, vadovavau technikos remonto ir priežiūros darbams. Būdavo ir taip, kad mechanizatoriams parodydavau, kaip reikia dirbti su technika. Mat nuo vaikystės pradėjęs domėtis kelių technika tuo metu jau buvau tikras šios srities praktikas“, – atviravo įmonės vadovas ir pridūrė, kad iki šiol nepraleidžia progos išbandyti kiekvieną naują įmonės techniką.

1979 m. pradėjęs dirbti pavaduotoju J. Litvinas ne tik ėmė vadovauti kelių priežiūrai, bet ir toliau kuravo mechanikų tarnybos darbą. Pasak jo, tuo metu 70 proc. įmonės veiklos sudarė kelių statybos darbai, kuriais daugiausia rūpinosi įmonės direktorius ir vyriausiasis inžinierius.

Kelininkai juto skriaudą

Sovietmečiu kelių technikos stigdavo. Tada dar daug būdavo traktoriais tempiamų greiderių, tekdavę žvyrą ant kelių barstyti ir kastuvais. Nebuvo paprasta, nes reikėjo žvyrą ant kelio paskirstyti tolygiai, taip mažinant tikimybę duobėms atsirasti.

J. Litvinas sako įžvelgiąs tuomet kelininkams darytą skriaudą – transportininkai mašinomis būdavo daug geriau aprūpinami nei kelių sektoriaus įmonės.

Žiemos metu intensyviausiai vykdavo kelių valymo darbai. Pagrindinė technika, būtina pastariesiems atlikti, buvo prie traktorių prikabinami sniego verstuvai ir prie sunkvežimių kėbulų pritvirtinami smėlio barstytuvai. Nemažai technikos kelininkai gaudavo ir iš melioratorių. Žiemos būdavo daug labiau snieguotos nei dabar – pusnys siekdavo 2 metrus. Technikos reikėdavę daug. Kitąsyk keliuose sniegą valydavo 40 ar 50 vienetų papildomai samdytų technikos vienetų.

Direktorius atsimena dar vieną itin snieguotą žiemą, buvusią 1995 m. Pusnis tada nuo kelio teko stumdyti net balandžio mėnesį.

Kuriozai su tarnybine mašina

Vilkaviškio autokelių valdybos direktoriaus pavaduotoju tapęs J. Litvinas pradėjo važinėti naujutėlaičiu tarnybiniu automobiliu „Moskvič“, kitaip dar vadintu „kabluku“.

„Toji mašina tada buvo laikoma geru gamykliniu automobiliu. Tiesa, juo važiuojant buvę streso. Pamenu, nauja mašina leidausi nuo kalniuko, kai pajutau, kad atsisakė stabdžiai. Kelyje aplenkiau greiderį, pasukau į kalniuką ir pamažu sustojau. Paaiškėjo, kad „išlindo“ gamyklinis brokas, nes nuo cilindriuko atsikabino stabdžių kaladėlės“, – kaip šiandien incidentą kelyje pamena tuometis Vilkaviškio autokelių valdybos direktoriaus pavaduotojas.

Jo tarnybinis automobilis „Moskvič“ buvo pakankamai lengva mašina. Ja, ypač žiemą, buvo galima visai paprastai nuslysti į griovį, todėl J. Litvinas joje vežiodavosi maišą žvyro ne tik keliams pabarstyti, bet ir automobilio stabilumui užtikrinti. Kastuvas ir žvyras praversdavo ir mašinai užklimpus.

„Vieną ankstų, vėjuotą ir dar tamsų žiemos rytą man bešnekant su kelyje greideriu dirbusiu mechaniku, pamačiau, kaip mano tarnybinį automobilį vėjas slidžiu keliu stumia į šoną. Variklis išjungtas, vairuotojo nėra, o mašiną vėjas nupūtė nuo kelio, ir ji nuslydusi atsidūrė griovyje. Gerai, kad šalia buvo greideris, kuriuo nustumtą automobilį pavyko atgal ištempti ant kelio“, – anekdotišką situaciją primenantį nutikimą su tarnybine mašina pasakojo kelininkas.

Vadovas trijuose asmenyse

Vilkaviškio autokelių valdybos direktoriaus pavaduotoju J. Litvinas dirbo iki 1983 m. – ketverius metus, o vėliau tapo šios įmonės viršininku. Tapo labai netikėtai – vieną penktadienį, išlydint į užtarnautą poilsį ilgametį kelininką, sekretorė pavaduotoją pakvietė prie telefono, ir šis sužinojo, kad jo viršininkas išvyksta į Kauną, ir todėl nuo pirmadienio Autokelių valdybai privalo pradėti vadovauti būtent jis. Su J. Litvinu dėl paskyrimo naujoms pareigoms niekas iš anksto nekalbėjo, todėl vėl prisiminusio tą lemiamą dieną įmonės vadovo balse buvo juntama jaudulio gaida.

Pasirodo, Vilkaviškio rajono partijos komitete šis reikalas jau buvo aptartas būsimam direktoriui nieko nežinant, o kiek vėliau naujoji kandidatūra, kaip ir įprasta, buvo patvirtinta ministerijos kolegijoje.

„Taip ir tapau viršininku. „Kabluku“ nebevažinėjau, sėdau į beveik naują „Volgą“, – patikino buvęs Vilkaviškio kelininkų vadovas.

Tapęs direktoriumi J. Litvinas neturėjo pavaduotojo, o po metų iš darbo išėjo ir vyriausiasis inžinierius, tad maždaug dvejus metus darbe jam teko suktis už tris. Pirmuoju šio direktoriaus pavaduotoju dirbo Valdas Kazakevičius, kuris iš Vilniaus buvo perkeltas į Vilkaviškį, o vyriausiu inžinieriumi pradėjo dirbti Vytautas Vilutis. Tada J. Litvinas lengviau atsiduso – darbo krūvis sumažėjo.

Už bitumą – dešrų ir gėrimų

Vilkaviškio kelininkai tais laikais dirbo intensyviai, nors statybinių medžiagų kelių statybai labai trūkdavo. Mišinio su derva keliuose patiesdavo apie 10 km per metus, asfaltbetonio – nuo 10 iki 20 km.

„Nors asfaltbetonis tada buvo didelis deficitas, turėjome bazę ir savo įmonės poreikiams jo pasigamindavome patys. Blogesnė padėtis buvo su bitumu. Norint jo gauti daugiau, reikėjo sugebėti suktis“, – neslėpė J. Litvinas.

Dėl bitumo dažnai vykdavo į Mažeikių gamyklą. Tam, kad jo gautų, veždavo ir dešrų, ir gėrimų, ir net pinigų. „Nuo dovanų kiekio ir bitumo kiekiai priklausydavo“, – pajuokavo direktorius.

Lauktuvių, kurios paspartindavo bitumo gavimą, į gamyklą kelininkai veždavo mažiausiai kartą per metus. Procesui paspartinti kai kada į pagalbą būdavo pasitelkiami ir kolūkių pirmininkai, kurie taip pat buvo labai suinteresuoti savo kolūkių kelių būkle.

Vilkaviškio kelininkų įmonės darbuotojai vasaros metu tiesdavo savo kelius, o rudeniui atėjus, pradėdavo ir iki Naujųjų metų rangos darbus tęsdavo kolūkių teritorijose.

J. Litvinui vadovaujant, iš Kybartų į Vilkaviškį buvo perkelta nauja asfaltbetonio bazė. Direktorius tai įvardina kaip vieną svarbiausių nuveiktų darbų.

Sunkus periodas – kelių reforma

Vilkaviškio autokelių valdybai J. Litvinas vadovavo iki 1995 m. Prieš 20 metų jis tapo valstybės įmonės „Marijampolės regiono keliai“, įkurtos buvusios Marijampolės autokelių valdybos bazėje, direktoriumi ir juo dirba iki šiol.

„Autokelių valdybos viršininkas tapo vyriausiuoju inžinieriumi, bet, kaip supratau, nuoskaudos nejuto, nes žinojo, kad pokyčių bus, vyko kelių reforma. Mane, kaip naująjį įmonės vadovą, kolektyvas, sakyčiau, sutiko labai draugiškai“, – pokalbį tęsė pašnekovas.

Pirmoji naujojo direktoriaus užduotis – parengti planus reorganizacijai, kurios tikslas buvo sujungti regiono rajonų kelių tarnybas. Pasak J. Litvino, buvo sunkus periodas, todėl antrą kartą patirti tą patį jis nenorėtų.

„Nežinau, kaip buvo kituose regionuose, tačiau pas mus teko sujungti tris labai dideles įmones – Marijampolės, Vilkaviškio ir Šakių, – pasakojimą tęsė direktorius.
– Visos jos turėjo asfaltbetonio bazes ir vykdė kelių statybą. Reformos metu buvo sakoma, kad užsiimsime tik kelių priežiūra, tad jokių asfaltbetonio gamyklų pasilikti negalėjome. Marijampolės, Vilkaviškio ir Šakių asfaltbetonio gamyklos iš pradžių buvo išnuomotos tuo metu dar valstybės įmonei „Alkesta“, o vėliau jai buvo perduotos. Tai reiškė, kad teks atleisti nemažai žmonių, kurių dirbo tikrai daug – apie 600.“

Kai kurie darbuotojai pradėjo ieškotis darbo kitur, nes iš tokio didelio būrio žmonių teturėjo likti tik 250–270. J. Litvinas geru žodžiu paminėjo buvusį „Alkestos“ generalinį direktorių Vytautą Zambacevičių, kuris perėmė tris asfaltbetonio gamyklas su visais jų darbuotojais.

Prasidėjo antrasis kvėpavimas

Marijampolės, Vilkaviškio ir Šakių autokelių valdybos į vieną darinį buvo sujungtos ir oficialiai kaip viena įmonė ėmė veikti nuo 1995 m. rugsėjo 1 d. Nuo to laiko smarkiai sumažėjo darbuotojų, o nuo 1996 m. sausio 1 d., pasak direktoriaus J. Litvino, prasidėjo visai naujas įmonės gyvenimas. Kaip jis atrodė?

„Dirbome mažiau, ypač vasarą. Iš pradžių buvo keista, nes buvome pripratę prie aktyvios veiklos. Šiek tiek tiesėme kelių ir toliau, bet pamažu kelių statybos darbų atsisakėme. Šiuo metu mūsų kelių priežiūros darbai sudaro net 90–95 proc. visų darbų“, – patikslino „Marijampolės regiono kelių“ vadovas.

Darbų mažiau, todėl ir technikos tiek nereikėjo, teko iš viso jos kiekio atsirinkti reikalingiausius mechanizmus. Daug kelių technikos, kuri atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo morališkai pasenusi, teko nurašyti, nemažai – parduoti.

„Dar įmonės nebuvo sukurtos, mes jau lankėmės Vokietijoje ir domėjomės vakarietiška kelių technika. Pradėjome nuo šiuolaikiškų barstytuvų ir pamažu perėjome prie naujesnės technikos“, – akcentavo ilgametis kelių įmonės vadovas.

Pinigų stigo, bet daugiausiai technika buvo perkama centralizuotai. Pas kelininkus atkeliaudavo nauji sunkvežimiai, prie kurių buvo pritvirtinti barstytuvai, kiti būtini kelių priežiūrai mechanizmai.

„Technikos parko atnaujinimu labai rūpinosi Kelių direkcija, o su naujos technikos gavimu prasidėjo tarsi antrasis kelių įmonių kvėpavimas. Pasikeitė ir požiūris į kelininkus. Kelių sektoriuje išgyvenome savotišką pakilimą“, – aiškino J. Litvinas.

Kelininkai tuo metu nuveikė labai daug darbų – vykdė žvyrkelių asfaltavimo, juodųjų kelio dangų atnaujinimo programas ir kt. Lėšų tam buvo skiriama pakankamai.

Stiprus krizės smūgis

Stiprų smūgį kelių sektoriui smogė 2009 m. ekonomikos krizė. Anot direktoriaus J. Litvino, neigiamus sunkmečio padarinius kelininkai, deja, jaučia iki šiol.

„Vėl teko sumažinti darbuotojų skaičių. Atleidome 70 darbuotojų, liko 175 žmonės. Iš darbo išėjo ne tik paprasti kelio darbininkai, bet ir meistrai. Žymiai sumažėjo atlyginimai“, – guodėsi įmonės „Marijampolės regiono keliai“ vadovas.

Pasak jo, dirbtinai buvo sumažinti kelių priežiūros lygiai. Apie trejus metus magistralė „Via Baltica“ nebuvo prižiūrima visą parą, kaip tai atliekama šiuo metu. Tiesa, sniego valymo darbai žiemą vykdavo dieną ir naktį, tačiau barstymo – toli gražu.

Kelių reformos ar ekonomikos krizės metu J. Litvinui sunkiausia buvo atleisti iš darbo žmones. Ir direktoriui džiaugiasi širdis, kai į įmonę ateina dirbti nauji specialistai. Neseniai meistre pradėjo dirbti moteris, baigusi Vilniaus Gedimino technikos universitetą.

„Auginti specialistą mums nėra lengva. Darbo vietų skaičius labai limituotas, o naują darbuotoją gali priimti tik į laisvą darbo vietą. Tai numatyti nėra paprasta, nes kadrų kaita pas mus labai maža“, – tvirtino Marijampolės kelininkų vadovas.

Supranta iš pusės žodžio

Kiekvieną pirmadienį „Marijampolės regiono kelių“ direktorius J. Litvinas į pasitarimą kviečia visų trijų – Marijampolės, Vilkaviškio ir Šakių kelių tarnybų viršininkus, kurie jam yra pavaldūs.

Per ilgus darbo metus pats nuobaudų negavęs J. Litvinas stengiasi skaudžiai nebarti ir savo pavaldinių. Direktorius sako, kad ant kelių tarnybų viršininkų tarsi ir nėra už ką pykti. Nebent pabarama už tai, kad kitąsyk kelių tarnybos padaro daugiau darbų nei įmonė turi pinigų. Tuomet yra patiriami nuostoliai.

„Mane darbuotojai supranta iš pusės žodžio. Kartoti, kad būtina atlikti vieną ar kitą darbą, tenka labai retai“, – Vilkaviškyje tebegyvenantis ir į darbą kasdien po 30 km pirmyn ir atgal važinėjantis J. Litvinas iš tiesų džiaugiasi savo pavaldiniais.

Direktorius sako niekada nesišvaistąs darbuotojais ir be rimtos priežasties atlyginimų jiems nemažinąs. Kelininkų darbo užmokestis susideda iš pagrindinės ir kintamosios dalies. Pastarąją yra tekę ne daugiau kaip 10 proc. mažinti, nors leidžiama didinti ar mažinti iki 20 proc. Maža to, dažniausiai atlyginimai darbuotojams būtent iki tų 20 proc. yra didinami už gerą darbą, ypač jei tai leidžia įmonės sukauptos lėšos.

„Marijampolės regiono kelių“ darbuotojams premijos nebeskiriamos, nes įmonė nebeturi pelno.

Magistralė „Via Baltica“ ir kiti rūpesčiai

Marijampolės regiono kelininkai gyvena prie tarptautinės magistralės „Via Baltica“, todėl puikiai žino, koks atsakingas darbas yra šio kelio priežiūra.

Dar dirbdamas Vilkaviškio autokelių valdyboje J. Litvinas sako pasisėmęs nemažos patirties, kai vilkaviškiečiai talkino Marijampolės autokelių valdybai tiesdami antrą kelio Kaunas – Marijampolė eismo juostą. Taip pat didžiuojasi gavę padėką už operatyviai ir kokybiškai nutiestą 5 km ilgio kelią nuo Kalvarijos iki Lietuvos ir Lenkijos valstybės sienos.

Jau tada direktorius nujautė, kad magistralėje „Via Baltica“ labai greitai didės eismo intensyvumas, tačiau kai kurie ekspertai automobilių srautų padidėjimą prognozavo tik 2015 m., o tokį, koks magistralėje yra šiuo metu (iki 15 tūkst. automobilių per parą), – prognozavo tik 2020-tiems metams.

„Dideli transporto srautai mūsų prižiūrimoje „Via Baltica“ dalyje buvo pasiekti jau 2000 m., o dar po 2 metų jie ėmė augti kaip ant mielių. Šiame kelyje šiuo metu net 60 proc. sudaro krovininis transportas“, – esamą problemą paaiškino J. Litvinas.

Techninių avarijų magistralėje „Via Baltica“, jo teigimu, įvyksta kone kasdien. Nenuostabu, juk juo nuolat juda tranzitinio transporto kolonos. Tačiau dėl įdiegtų įvairių saugaus eismo priemonių gausos, jo žiniomis, itin skaudžių įvykių šiek tiek sumažėjo. Manoma, kad rūpesčių kelyje „Via Baltica“ sumažės ir po ką tik prasidėjusios kelio ruožų rekonstrukcijos darbų.

Daug kas problemišku dėl eilių Kybartų pasienyje įvardija ir kelią Kybartai – Marijampolė – Kaliningradas, tačiau, pasak direktoriaus, kol kas jis yra pakankamai pralaidus, tad Marijampolės kelininkams didelių problemų tranzitinis kelias į kaimyninę šalį bent jau šiuo metu nekelia.

Medžiotojas su nemažu stažu

Marijampolės regiono kelininkų vadovas mėgsta leistis į medžioklę, tačiau bent 20 metų beveik kasdien važinėdamas iš Vilkaviškio į Marijampolę ir atgal kelyje nesutiko nei lapės, nei kiškio.

„Iš Rūdžių giraitės kelių link labai migruodavo šernai, tačiau ją užtvėrėme ir problema išnyko“, – prasitarė jis.

J. Litvinas su savimi medžioklinio šautuvo nesivežioja ir paaiškino, kodėl. Mat bet kurioje vietoje į žvėrį šauti nevalia, be to, būtina turėti medžioklės lapą, nes to reikalauja medžiotojų būrelio, kuriam jis priklauso, taisyklės. Žodžiu, jokios saviveiklos negali būti.

Įmonės direktorius medžioja nuo to laiko, kai dar dirbo Vilkaviškio autokelių valdybos viršininko pavaduotoju, tad sako esąs medžiotoju su solidžiu stažu. Kai prasideda medžioklės sezonas, į medžioklę išvyksta ne rečiau kaip kartą per mėnesį.

„Turiu šešis medžioklinius šautuvus – du graižtvinius, tris lygiavamzdžius ir vieną orinį“, – mielai išvardino savo, kaip medžiotojo, turtą J. Litvinas.

Baigdamas pokalbį direktorius pabrėžė, kad svarbiausia kelių sektoriuje, kaip ir kituose darbo baruose, yra atsakingas ir darbštus žmogus, kuris tikrai daug gali nuveikti šalies labui, todėl dėmesio jam ir pagarbos neturi būti stokojama.

Taip pat J. Litvinas akcentavo, kad jokiu būdu negalime apleisti savo kelių – mūsų turto, pasididžiavimo ir vizitinės Lietuvos kortelės.

Naujienų archyvas