ARK

„Alytaus regiono kelių“ vadovas Bronius Vaičiulionis: „Kelias ir tiltas – gyvi daiktai“

2015-10-15  Audronė Tamašauskaitė, Keliai ir tiltai Nr. 2 (10)

Valstybės įmonės „Alytaus regiono keliai“ direktorius Bronius Vaičiulionis sako esąs kelininkas, kuris niekada nepataikavo valdžiai. Jam svarbiausia – saugūs ir patogūs keliai visiems eismo dalyviams. Savo karjerą pradėjęs Molėtų krašte, ją tęsti jis grįžo į gimtąją Dzūkiją, kur, užauginęs du sūnus kelininkus, dirba iki šiol. Pasak vadovo, mažėjant valstybės finansavimui, kelininkams skiriamos užduotys išlieka, nes žmonės reikalauja geros kelių priežiūros.

1972 m. baigęs vidurinę mokyklą, B. Vaičiulionis įstojo į tuometį Vilniaus inžinierinį statybos institutą (VISI), kurį 1978 m. baigė ir gavo paskyrimą į Molėtų kelių valdybą. Iš pradžių dirbo inžinieriumi, o po metų jau tapo vyriausiuoju inžinieriumi. Kaip tik tada prasidėjo betonkelio Vilnius – Utena statyba, kurioje jaunam specialistui teko nemažai dirbti. „Toji pradžia man nebuvo labai lengva ir paprasta. „Įsivažiavau“ į vyriausiojo inžinieriaus pareigas pakankamai sunkiai. Su amžinatilsį kelių valdybos viršininku Radzinausku pokalbių buvo įvairių. Vienu metu net pabėgti iš ten norėjau, bet nepavyko. Neišleido. Vadovas man tada pasakė: „Iš vyriausiojo inžinieriaus pareigų savo noru neatleidžiame, kai norėsime tai padaryti, tavęs nepaklausime“, – kaip šiandien prisimena Alytaus regiono kelininkų vadovas. Jis mano, kad sunkumų kildavo dėl patirties stokos ir galbūt per didelių norų: „Iš karto norėjau nuraškyti nuo dangaus žvaigždes ir mėnulį. Nepavyko. Kurį laiką buvo prasta nuotaika. Bet paskui, po metų, visa inžinerijos institute gauta teorija buvo pritaikyta praktiškai, ir viskas buvo gerai.“

Rimtas išbandymas – betonkelis

B. Vaičiulionis neslepia, kad betoninio kelio Vilnius – Utena statyba jam buvo didelis egzaminas, iššūkis ar išbandymas. Kelių specialistas paneigė mitą, kad jis buvo statomas kariniais tikslais. Anuomet labai trūko bitumo, kuris buvo deficitinė medžiaga kelių statyboje. Tuo metu Tiumenėje buvo tiesiamas būtent betonkelis. Naujojoje Akmenėje turėjome savo cemento. Nusipirkus betono klojimo mašiną, buvo pabandyta jį nutiesti. Daugiau tokių kelių Lietuvoje nėra.

„Apskritai betoninis kelias yra normalus kelias, tik mūsų atveju tai pirmas toks kelias, kurio problemos – prastas tarpų tarp plokščių užsandarinimas, – prisipažįsta buvęs Molėtų kelių valdybos vadovas. – Siūlės tarp plokščių buvo užpiltos, kaip aš sakau, „iš arbatinuko plastiku su kepure“, toji greitai susinešiojo, prasidėjo dulkių ir akmenukų rinkimasis plyšiuose, ir plokštės užstrigo.“

Pasak pono Broniaus, jei tarpai tarp plokščių būtų buvę užpilti gera mastika, jie vasarą susispaustų, žiemą išsiplėstų, ir į plyšius jokių akmenų ar kitokių šiukšlių nebūtų pribyrėję.

„Jau esu šiek tiek gyvenimo matęs, todėl sakau: kelias ir tiltas yra gyvi daiktai. Jie juda. Tai plečiasi, tai traukiasi. Nepaisėme, todėl betonkelyje atsirado problemų. Kita vertus, betoninis kelias Vilnius – Utena daugumai to krašto žmonių atvėrė langą į pasaulį. Jį tiesiant raistynai, pelkynai, durpynai virto labiau civilizuotu gamtovaizdžiu“, – sako B. Vaičiulionis.

Daug aukštos kokybės betoninių kelių yra Lenkijoje, Vokietijoje. Važiuoji – jokių siūlių, jokio dundėjimo garso nėra. Intensyviam eismui esą toks kelias ypač tinkamas. Svarbu tik, kad būtų nutiestas kokybiškai.

Iš Molėtų – į Varėną

1987 m. B. Vaičiulioniui buvo patikėtos Varėnos autokelių valdybos viršininko pareigos. „Tai mano tėviškė: visi giminės čia, žmona irgi iš čia, mes abu dzūkai. Tačiau atvykus į Varėną palengvėjimo nebuvo, nes atsirado kitų problemų. Maždaug metų reikėjo visai darbo specifikai perprasti, su žmonėmis susipažinti, susibendrauti“, – atvirauja kelininkų vadovas.

Tuomet Varėna turėjo asfalto gamyklą. Joje buvo net trys asfalto maišyklės. Molėtuose jis su asfalto gamyba nebuvo susipažinęs, todėl teko pasitempti. Bitumo stigo, bet jo vis tiek gaudavo net ir papildomai. Atvykdavo tuometės Sovietų Sąjungos valdžios atstovų, juos deramai Druskininkuose Varėnos ir Alytaus kelininkai sutikdavo ir vėliau būdavo „apdovanoti“ pageidavimais, o ypač bitumu.

Tame Dzūkijos krašte labai daug dirbta su dervomis. Asfalto maišyklėse buvo gaminami karšti mišiniai. Taigi, ten daug dervabetonių nutiesta. Jie jau ne vieną dešimtmetį tarnauja, tik nuolat tenka atlikti paviršiaus apdailą, kad kelias neirtų.

„Visko buvo. Esame sulaukę ir statybininkų, ir įvairių valdžios atstovų grasinimų, bet nieko, išgyvenome“, – pasakodamas šypsojosi B. Vaičiulionis.

Vieną kartą teko jam smarkiai su vienu įtakingu sovietiniu funkcionieriumi susiginčyti. Po karšto ginčo su aukštu valdininku apie kelių tiesimą jis jau buvo pasirengęs palikti darbą, bet, kad ir kaip būtų keista, vėliau jiedu tapo geriausiais draugais, o valdžios atstovas nuo tol visada paisydavo kelininko nuomonės.

„Esu kelininkas, o ne politikas. Tiesiu kelius, juos prižiūriu. Iki šiol su politikais stengiuosi nei daug bendrauti, nei labai draugauti. Kelius tvarkome, kur to reikia, o ne todėl, kad šalia kelio stovi kažkokio pono sodyba. Pirma nutiesdavome kelią, o tik po to sužinodavome, kad vienas ar kitas įtakingas valdininkas ten gyvena. Derindami projektus apie tai nežinojome“, – tikina kelių specialistas.

Vien Varėnos autokelių valdyboje tuomet buvo apie 300 darbuotojų, kai visame Alytaus regione kelininkų dabar yra maždaug perpus mažiau – 167.

Tačiau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Varėnos autokelių valdyboje darbuotojų skaičius buvo smarkiai apkarpytas, ėmė mažėti ir darbų apimtys.

Planus sujaukė krizė

1995 m. buvo įsteigtos regioninės kelių priežiūros įmonės, ir B. Vaičiulionis gavo pasiūlymą tapti „Alytaus regiono kelių“ direktoriaus pavaduotoju, atsakingu už kelių priežiūrą.

„Tai vėlgi buvo šioks toks iššūkis. Iki šiol gyvenu Varėnoje, o į darbą Alytuje važinėju kasdien. Ir taip – jau 20 metų. Važiavimo maršrutų turiu daug ir įvairių – 5 ar 8 – per Druskininkus, Lazdijus, per kitą pusę, todėl važinėdamas galiu stebėti ir kontroliuoti regiono kelių būklę.“

2008 m. jis tapo įmonės „Alytaus regiono keliai“ direktoriumi, o maždaug po metų problemų pažėrė ekonominis sunkmetis. Teko mąstyti ir veikti, kad galėtume įveikti iškilusius sunkumus.

Anot vadovo, svarbiausia būdavo sumokėti žmonėms atlyginimus ir turėti pinigų degalams: „Kelius prižiūrėjome. Darbuotojų atlyginimai buvo sumažinti, bet jie nevėlavo. Darbingų žmonių neatleidinėjome, atleidome pensininkus, kurie, mano manymu, turėjo iš ko gyventi. Keli buvo išėję savo noru. Iš 210 darbuotojų liko 160.“

Ne tik atlyginimai buvo mažesni, bet ir darbo dienos trumpesnės. Bet žmonės suprato – visi žinojo, kaip įmonė verčiasi iš to, kiek lėšų turi.

Sunkiu metu buvo uždaryta Varėnos asfalto gamykla, bet veikusi viena asfalto maišyklė iki šiol dar neišardyta, o tik užkonservuota, todėl bet kada ją galima atkurti darbui.

Pasak įmonės vadovo, jei norima atlikti papildomus darbus, reikia turėti ir papildomų darbuotojų. Juos galima įdarbinti, bet reikia rasti patikimus žmones, nes prastai dirbti negalima.

„Mes esame valstybės įmonė ir turime daryti geriau nei bet kas kitas. Jei parašyta, kad pagrindas turi siekti 10 cm, tai tiek jis ir turi siekti. Visos numatytos medžiagos turi būti panaudotos, – tvirtina B. Vaičiulionis. – Šiuo metu papildomai uždirbame nedaug. Aikšteles darome, konkursuose dalyvaujame. Vienus laimime, kitus pralaimime. Būna įvairiai. Po truputį uždirbame – šiemet mažiau, pernai daugiau. Žvyras mums atsieina pigiau, nes turime savo žvyro karjerą, o asfalto kainas diktuoja konkurentai. Pernai prisidūrėme 25 proc. metinio biudžeto, šiemet kol kas tik 14 proc.“

Regiono keliai – prižiūrėti

„Mano supratimu, prižiūrėti kelius mums sekasi. Vyksta pavasario ir rudens kelių apžiūros, specialistai mus įvertina gerai, pagal surinktus bedefekčių kelių procentus esame pirmajame trejetuke“, – prasitarė „Alytaus regiono kelių“ direktorius B. Vaičiulionis.

Pasak vadovo, mažėjant valstybės finansavimui, kelininkams skiriamos užduotys išlieka, nes žmonės reikalauja geros kelių priežiūros. Alytaus regiono kelininkai žiemą stengiasi nuvalyti visus kelius, nesvarbu, kokios yra numatytos priežiūros normos. Barsto truputį mažiau, bet pakankamai. Kelio dangos prastėja, nes stinga investicijų joms atnaujinti. Direktoriaus manymu, jei taip bus ir toliau, ne tik Alytaus regione, bet ir visoje Lietuvoje kelių perspektyvos nieko gero nežada.

„Visi keliai mūsų regione – dar sovietiniais metais tiesti. Pusiau naujas yra Daugų kelias, rekonstruotas kelias Alytus – Kaunas – Balbieriškis, pusė Simno kelio taip pat atnaujinta. Visi kiti keliai – seni“, – pabrėžė B. Vaičiulionis.

Likusiai Simno kelio daliai rekonstruoti buvo paskelbtas konkursas, bet rangovams pradėti darbus trukdo teisminiai ginčai.

Karšti keliai yra Alytus – Kaunas – Druskininkai, Vilnius – Druskininkai ir Alytus – Lazdijai – Lenkijos siena. Alytaus regiono keliu nuo Lenkijos pusės pastaruoju metu ypač padaugėjo sunkiasvorio transporto. Kelyje Vilnius – Druskininkai lengvojo transporto ypač gausu penktadienio ir sekmadienio vakarais. Iš tos pačios Varėnos ar Alytaus labai daug žmonių važiuoja dirbti į sostinę.

Per pastaruosius metus tuose keliuose įrengta ne viena žiedinė sankryža, daug salelių, kalnelių, todėl avaringumas sumažėjo. Ir į Alytų, ir į Druskininkus driekiasi geri, prižiūrėti keliai.

Miškovežius pažabojo įstatymai

Pasak B. Vaičiulionio, Alytus tebeturi problemų su pramone, vis neatsigauna. Bet jei pramonė pakyla, ir keliai gali būti labiau gadinami. Projektai daromi, pirmyn žiūrima, bet viską lemia lėšos.

„Laimė, šiemet mažiau kraujo gadina miškovežiai. Įsigaliojo nauji įstatymai, kai baudžiami ir vežėjai, ir savininkai. Pažanga didelė. Būdavo, jei Transporto inspekcijos pareigūnai budi viename ruože, medienos vežėjai važiuoja kitais keliais. Dabar miškovežiai būna mažiau pakrauti. Tačiau į Lenkiją labai daug miško išvežama, pasienio keliukai ten irgi labai kenčia“, – papasakojo Alytaus regiono kelininkų vadovas.

Jo vadovaujamiems kelių priežiūros darbuotojams pavyko sutvarkyti daugumą regiono tiltų ir viadukų. B. Vaičiulionis sako dabar, kai sutvarkytas buvęs labai prastos būklės Merkinės tiltas per Nemuną, jis galįs ramiai miegoti.

Alytaus regioninė kelių įmonė beturi kelis sovietinius greiderius ir MAZ-us. Visa likusi technika – vakarietiška. Tačiau ir jai jau apie 10–15 metų, todėl tenka paremontuoti, suderinti. Gerai, kad įmonėje yra jaunų žmonių, išmanančių elektroniką. Apie juos viršininkas kartais juokaudamas pasako, kad jie bando blusas pakaustyti.

„Valstybės užsakomai kelių priežiūrai turime netgi per daug technikos. Įsivaizduokite, kad žiemą vos per 12 valandų galime viso regiono kelius išvaduoti nuo sniego. Labiausiai mums nepatinka nulinė ar svyruojanti nuo +1 iki -1 laipsnio temperatūra, kai tai drėgna, tai šąla. Tuo metu kelias yra ypač pavojingas“, – aiškino B. Vaičiulionis.

Šeimoje – ne vienas kelininkas

„Alytaus regiono kelių“ direktorius neslepia, kad jo pensija jau čia pat, tačiau kokius dvejus metelius dar norėtų padirbėti. Mėgsta šis žmogus ir pauogauti, ir pagrybauti, ir pažvejoti. Tik per tuos darbus pomėgiai vis atidedami į šalį. Nors šiemet nusipirko naują meškerę, bet dar nežvejojo, nes nebuvo kada. Ateityje žuvavimo malonumo stengsis nebeatidėlioti.

„Nesu karalius, kad mano darbo kėdę įpėdinis paveldėtų, bet įmonėje yra jaunų žmonių, kurie galėtų tapti mano pamaina. Tiesa, mano pareigos yra laimimos konkurso būdu. Kyla klausimas, ar tas šaunus jaunimas norės jame dalyvauti?“ – garsiai mąstė ilgametis regiono kelių vadovas.

Ponas Bronius su žmona užaugino du sūnus, kurie šiuo metu gyvena Vilniuje. Abu jie pasirinko kelininko profesiją: jaunėlis dirba bendrovėje „Problematika“, o vyresnėlis, dirbęs įmonėje „Kelprojektas“, neseniai iš ten išėjo.

B. Vaičiulionis turi ir marčią, ir dvi anūkes, kurios dažnai aplanko savo senelį. Sūnaus žmona – taip pat kelininkė. Ji dirba Lietuvos automobilių kelių direkcijoje prie Susisiekimo ministerijos.

B. Vaičiulionis turi dar ir savo kaimą, kur gyvena jo mama. Žemės yra, sodas, darbo nestinga, juolab kad nesinori, kad tėviškės sodyba būtų apleista. Galbūt ne taip gerai, kaip tėvai ar seneliai, bet kelininkas nepamiršo arti, akėti ir šienauti. Jis myli ir bites: „Yra keli bičių kelmai. Visa tai daugiau hobis nei nauda. Tai tokie mieli mano širdžiai žaidimai“, – juokavo B. Vaičiulionis.

Naujienų archyvas