Zigmantas Kupčinskas

2015-10-14 Jolanta Tamošaitienė, Keliai ir tiltai Nr. 2 (10)

Esu baigęs Kauno politechnikumą, įgijau kelininko specialybę. Vėliau neakivaizdžiai mokiausi Vilniaus inžineriniame statybos institute (VISI). Pastoviai savo žinias atnaujinu dalyvaudamas seminaruose, konferencijose, kur nemažai sužinau apie naujoves kelių tiesimo ir priežiūros srityje.

Ukmergėje pradėjau dirbti 1982 m., taip nulėmė paskyrimas po studijų. Pats esu kilęs iš Suvalkijos. Minėtoje įmonėje pradėjau dirbti techniku, po to – kelio meistru, vėliau – gamybinio techninio skyriaus inžinieriumi. Daugiausiai teko dirbti įrengiant pagrindus ir juodas kelio dangas Ukmergės, Anykščių ir Širvintų rajonuose. Kai pradėjau dirbti, daugelis šių rajonų krašto ir rajoninės reikšmės kelių buvo žvyrkeliai. Teko prisidėti klojant Musninkų kelią, Anykščių aplinkkelį ir daug kitų šio krašto kelių. Kasmet juose buvo paklojama nemažai juodų dangų ir buvo smagu matyti, kad keliai gerėja, pačiam prie to prisidėti. Šiandien keliai su žvyro danga Ukmergės ir Širvintų rajonuose sudaro 28,5 proc. iš prižiūrimų 691 km kelių. Pamenu, dirbant Ukmergės kelių valdyboje buvo gautas nurodymas sudaryti planus, kad iki 2015 m. neliktų žvyro dangų valstybiniuose keliuose.

Tuo metu keliuose dirbome su tarybine technika: ZIL, MAZ, KRAZ, turėjome asfalto klotuvą. Yra kelio ruožų, kuriuose klotas asfaltas tarnauja iki šiol. Žinoma, jų paviršiai turi būti nuolat šiurkštinami, bet ten, kur nebuvo atliktas kapitalinis kelio remontas, driekiasi mūsų ar kitų kelininkų anais laikais paklotos asfalto dangos.

1989 m., prikalbintas Ukmergės kelių ruožo vyriausio inžinieriaus Vytenio Rusecko, perėjau dirbti į kelių eksploatacija užsiimančią įmonę, kelių priežiūros skyrių, gamybos organizavimo inžinieriumi. Vėliau buvau paskirtas vyriausiuoju inžinieriumi, viršininko pavaduotoju, o nuo 1998 m. dirbu įmonės „Vilniaus regiono keliai“ Ukmergės kelių tarnybos viršininku.

Po 1995 m. kelių sektoriaus reorganizacijos apskričių pagrindu buvo sukurtos regioninės kelių priežiūros įmonės. Vilnijos krašto rajonai buvo prijungti prie naujai suformuotos įmonės „Vilniaus regiono keliai“. Taigi, nuo 1995 m. dalį mūsų rūpesčių perėmė naujai įkurta regiono kelių įmonė. Mūsų rūpesčiu vasarą tapo žvyrkelių greideriavimas, pakelių šienavimas, šiukšlių rinkimas, kelio ženklų atnaujinimas, juodų dangų taisymas. Žiemą – kelių valymas ir barstymas. Neretai sulaukiame skambučių iš rajono gyventojų, kurie skundžiasi dėl užpustytų ar slidžių kelių, nors jie nepamąsto, kad barstytuvui pravažiavus po kurio laiko situacija kelyje gali vėl pakisti. Vasarą skundžiamasi dėl duobėtų ir dulkančių žvyrkelių. Manau, kad bet kokiu atveju vairuotojai turi būti atidūs, įvertinti kelio dangą ir laikytis saugaus greičio.

Dabar gyvename ir dirbame kitaip ir jei turėtume pakankamai lėšų keliams tvarkyti, kelio statiniams atnaujinti ir darbuotojams išlaikyti, viskas būtų paprasčiau. Bet taip nėra. Kiekvieną kartą, kai šalyje trūksta pinigų, jie paimami iš kelių priežiūros fondo. Dar iki ekonominio sunkmečio kartu su „Vilniaus regiono kelių“ vadovų pagalba Ukmergėje atnaujinome gamybinę bazę, pakeitėme dalį sovietinės technikos moderniais vakarietiškais mechanizmais. Šiandien Ukmergės kelių tarnybos visas pagrindinis technikos parkas yra atnaujintas, reikia pakeisti tik pavienius nusidėvėjusius mechanizmus.

Darbus kelių sektoriuje lengvina ne tik šiuolaikinė technika, bet ir šiuolaikinės informacinės technologijos. Keliuose įrengtos meteorologinės stotelės, per jas gauname informaciją apie oro bei dangos temperatūrą, kritulius, jų tipą, įšalimo gylį, matome ir kelio vaizdą. Automobiliuose ir mechanizmuose įdiegta navigacija, suteikianti galimybę sėdint prie kompiuterio stebėti jų buvimo vietą, atliekamus darbus, konkretų kelią, technikos judėjimo greitį bei kryptį. Darbas regione jau nusistovėjo, susistygavo, jaučiame „Vilniaus regiono kelių“ vadovų palaikymą. Ukmergės kelių tarnybos kolektyvas, nors ir sumažėjęs sunkmečiu, savo pareigas atlieka sąžiningai ir kruopščiai.

Susiremontavome didžiąją dalį Kelių tarnybos patalpų, kitą dalį tikimės remontuoti artimiausiu metu. Noriu priminti, kad mūsų tarnybos pastatai buvo pastatyti 1958 m. ir kadaise čia buvo sandėliai. Taigi, suremontavome administracines patalpas, bet kitos dar laukia remonto, yra numatyta ir nauja patalpų rekonstrukcija. Tiesa, dalį patalpų sumažinome, nes nebuvo jų poreikio, tačiau visi mechanizmai ir technika yra po stogu.

Šiuo metu prižiūrime 690 km kelių, iš jų dar turime 197 km žvyrkelių. Deja, pastaraisiais metais išasfaltuojame tik apie 3 km žvyrkelių, todėl sunku paskaičiuoti, per kiek metų išasfaltuosime visus žvyrkelius… Pamenu, prieš kurį laiką buvo pateikta programa ir skaičiavimai, kad iki 2015 m. Lietuvoje neliks žvyrkelių. Deja, taip neatsitiko.

Naujai nutiestas ar suremontuotas kelias po komisijos priėmimo pereina mums, kad prižiūrėtume. Jeigu kelias pastatytas laikantis visų numatytų reikalavimų, jis tarnauja ne vieną dešimtmetį be didesnių investicijų. Mūsų pareiga ir tikslas – kad keliai kuo ilgiau atitiktų projektinius parametrus, o įdiegus saugaus eismo reguliavimo priemones, tik gerėtų.

Kelininko darbe mane žavi sezoniškumas, kad šioje srityje darbas labai gyvas, kasdien reikia spręsti vis kitas problemas. Mažai sėdžiu darbo vietoje, stengiuosi daugiau važiuoti tai į vieną, tai į kitą mūsų kelių tarnybos objektą. Žiemą situacija keliuose gali pasikeisti žaibiškai, todėl sprendimus reikia priimti tuoj pat. Kitiems toks darbas gal atrodytų per daug dinamiškas, bet man ši veiklos sritis labai patinka.

Širdyje esu suvalkietis. Tėviškėje, Pilviškiuose, tėvų name, gyvena sesuo. Pilviškiai yra taip pat ir mano žmonos tėviškė, todėl ten abu vasarojame. Šiek tiek tenka padirbėti ūkio darbus, savaitgaliais turime galimybę pailsėti. Būdamas tėvonijoje pailsiu nuo darbų ir rūpesčių, atsigaunu, ten, rodos, ir oras kitoks.

Žmona yra kardiologė, kartu užauginome tris savo atžalas. Jauniausias sūnus jau vienuoliktokas, domisi aviacija, sklando, savo ateitį nori sieti su šia sritimi. Vyresnieji: sūnus ir dukra yra baigę Vilniaus universitetą, dirba vadybinį darbą. Mėgstame keliauti kartu su visa šeima. Kemperiu esame išraižę beveik visą Europą.