Vytautas Mačiulis

2016-12-07 Edita Balčiūtė, Keliai ir tiltai Nr. 2(12)

VĮ „Šiaulių regiono keliai“ kelininkai vykdo dvi pagrindines funkcijas: prižiūri ir taiso kelius bei rūpinasi eismo saugumu. Siekdami jį užtikrinti, šiauliečiai diegia inžinerines priemones, itin plačiai ir išradingai užsiima švietėjiška veikla. Įmonės vadovai pabrėžia, kad tam nėra reikalingos didelės lėšos – svarbiausia aktyvumas, iniciatyvumas ir atkaklus ryžtas įgyvendinant numatytus tikslus.

Kilnus tikslas pateisina priemones

„Gal nepopuliaru ir nevisai nauja, bet siekdami eismo saugumo užtikrinimo regione ėmėmės visų įmanomų priemonių: į bendrą atsakingą darbą įtraukėme Šiaulių regione veikiančias bendruomenes, mokyklas, tautines mažumas ir net katalikų bažnyčią“, – pasakojimą apie eismo saugumą pradėjo įmonės „Šiaulių regiono keliai“ direktoriaus pavaduotojas Vytautas Mačiulis. Atsižvelgiant į didelį avaringumą ne tik Šiaulių krašto keliuose, bet ir visoje Lietuvoje, buvo imtasi įvairių būdų šiai problemai spręsti. Labai gerų rezultatų, ypač rajonuose, davė mintis į švietėjišką eismo saugumo veiklą įtraukti katalikų bažnyčią. Tiesa, tai visiškai nauja idėja, kurią svarstė ne tik vietiniai kunigai, bet tarpusavyje tarėsi ir vyskupai, kol galiausiai, pritarus Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos, buvo pasirašyta trišalė bendradarbiavimo sutartis tarp Kelių direkcijos, Policijos departamento ir Katalikų bažnyčios. Šiaulių apskrities rajonuose daugiausiai gyvena vyresnio amžiaus žmonės, todėl ne paslaptis, kad atšvaitų nešiojimas buvo užmirštas, juodųjų dėmių tokiose gyvenvietėse esama. Ypatinga grėsmė saugiam eismui buvo iškilusi magistralinės reikšmės kelyje A12 ties Meškučiais. Taigi, vos pradėjus bendradarbiauti su bažnyčia, klebonas T. Rainys kalėdodamas dalijo atšvaitus suaugusiesiems, prašydamas juos segėti tamsiu paros metu, vaikams įteikė knygeles apie saugų elgesį kelyje. „Patikėkite, rajonuose bažnyčios įtaka labai didelė. Iš kunigo gautas atšvaitas tampa lyg talismanu, kurį žmonės segi be pertraukos, kuris yra pašventintas ir šventinimo ceremonija netgi parodyta per vietinę televiziją. Argi galima jo nenešioti? Tad padėtis sparčiai keitėsi“, – pusiau rimtai, pusiau juokais sakė V. Mačiulis.

O štai vaikams išdalinti vien tik knygelių nepakanka. Kad vaikai įsisavintų informaciją, jiems reikia ją perteikti per žaidimą, personažus, įvairių konkursų metu. Piešinių konkursai jau seniai buvo visiems įgrisę ir nebeįdomūs, tad Šiaulių regionas, įvertinęs policijos patirtį su šuniuku Amsiu ir kaimyninės Latvijos melioracijos specialistą Bebrą, nusprendė sukurti Linksmojo kelininko personažą, kuris kartu su vaikais dalyvautų renginiuose ir mokytų eismo saugumo. Žaidimai lieka žaidimais, bet siekiant pabrėžti saugaus eismo svarbą kasdieniame gyvenime, vaikai buvo įtraukti į rimtą ir atsakingą darbą – autobusų stotelių paviljonų atnaujinimą, aplinkos tvarkymą, medelių sodinimą. Tie paviljonai stovi nuo neatmenamų laikų, tačiau sutvarkytuose, prižiūrėtuose ir neapšnerkštuose laukti autobuso daug maloniau. Be to, paviljonus sutvarkę mokiniai patys prižiūri tvarką juose ir aplink juos, neleidžia nieko laužyti, gadinti ir šiukšlinti. Anksčiau juos perdažyti ir tvarkyti reikėjo kas keletą mėnesių, o dabar kelininkai kartu su vaikais atnaujina stoteles kartą per 5 metus. Tos autobusų stotelės tam tikra prasme yra gyvenvietės veidas, formuojantis pašalinio žmogaus nuomonę apie rajoną ir jo gyventojus, todėl rūpintis jomis būtina. „Viską įmanoma sutvarkyti ir pasiekti apčiuopiamų rezultatų, tik reikia atrasti tinkamiausią ir tiesiausią kelią į iškeltą tikslą. Mūsų mintį pasigavo ir kiti šalies miestai – tą patį daro Alytus, Panevėžys bei kiti regionai“, – pabrėžė kelių priežiūros specialistas V. Mačiulis.

VĮ „Šiaulių regiono keliai“ į švietėjišką veiklą eismo saugumo tema stengiasi įtraukti visus regiono gyventojus ir neaplenkti nė vienos įstaigos, ypač tų, kurios įsikūrusios prie avaringų ruožų – tai Aukštelkės pensionatas, Gruždžių nepilnamečių pataisos namai, Šiaulių logopedinė mokykla, stačiatikių sentikių, romų ir kitos bendruomenės. Kartais tenka nemažai padirbėti, kad jie dalyvautų bendroje veikloje, nes tautinių mažumų atstovai uždaresni. „Bandome jiems paaiškinti, kad, nepriklausomai nuo tautinių ypatumų, dėl kelyje įvykusių nelaimių skauda visiems vienodai, netektys išgyvenamos taip pat skausmingai, todėl skirstytis į mes ir jūs negalime“, – pasakojo direktoriaus pavaduotojas V. Mačiulis.

Ypač efektyvios socialinės reklamos

Iki 2016 m. iš viso buvo sukurtos 6 socialinės reklamos eismo saugumo tematika. Visų reklamų autoriai ir aktoriai yra „Šiaulių regiono kelių“ saugaus eismo specialistai, kurie geba būti ir rimti, ir iš savęs pasijuokti. Būtent tokie, žiūrovo akį ir ausį prie televizijos ekrano prikaustantys vaizdai yra efektyviausi, labiausiai įsimenami ir naudingiausi. Žmonėms smagu matyti savo krašto kelininką, besivedantį asilą kelkraščiu, ir lyginamą su asilu arba geriausiu žmogaus draugu šunimi: „Net asilas žino, ko reikia, kad kelyje būtum matomas“, arba „jei neklausai sveiko proto, paklausyk protingesnio už save“. Socialinės reklamos atspindi ir to rajono kasdienybės kontekstą – karves į ganyklą ir iš jos vesti reikia tik tam skirtoje kelio vietoje, nes antraip žaloji šeimininko gali ir nesulaukti. 2016 m. reklama vaizduoja per kelią einančią, vaikišką vežimėlį stumiančią ir mobiliuoju telefonu kalbančią moterį, kuri susikoncentravusi tik į pokalbį, todėl patenka į avariją.

V. Mačiulis džiaugiasi, kad pavyko rasti konstruktyvų dialogą su Šiaulių regiono televizija, kuri mielai ir noriai talkina kuriant reportažus. Jeigu esama poreikio, svarbesne informacija Šiaulių regionas su visuomene dalijasi padedant visoms šalies televizijoms. Neseniai, per Vaikų gynimo dieną, birželio 1-ąją, vaikai buvo išlydėti vasaros atostogų ypatingai – kiekvienas davė priesaiką vasarą kelyje elgtis saugiai, laikytis Kelių eismo taisyklių ir į mokyklos suolus rugsėjo 1-ąją sugrįžti sveikas ir gyvas. Ši neeilinė akcija buvo transliuojama per TV3 programas, todėl apie tai sužinojo ir visa Lietuva. Šiaulių kelininkai sako, kas socialinių reklamų nauda yra akivaizdi, kadangi žmonėms brukama ne sausa taisyklė, o eismo saugumo reikalavimai pateikiami neįkyria, žaidybine forma.

Nelengvo darbo rezultatai

Kadangi Šiaulių regione daug dirbama su seniūnijomis, vietos bendruomenėmis, įvairiomis sąjungomis ir bendro lavinimo mokyklomis, eismo įvykių statistika rodo, jog šiame krašte žmonės yra saugiausi. Būtent Šiaulių regione tarp nukentėjusių eismo įvykiuose mažiausią dalį sudaro vaikai ir nepilnamečiai. Jeigu jie ir patenka tarp nukentėjusių, tai tik kaip transporto priemonėje suaugusiųjų vežami keleiviai. Vadinasi, eismo saugumo švietėjiškos ir inžinerinės priemonės tikrai veikia, o vaisingas bendradarbiavimas su mokymo įstaigomis įkvepia dar labiau. Žinoma, pasitaiko tokių įvykių, kurie nuo eismo saugumo specialistų nepriklauso. Direktoriaus pavaduotojas prisiminė eismo įvykį, kuriame nukentėjo du neblaivūs žmonės, važiuojantysdviratėmis transporto priemonėmis ir susidūrę kaktomuša. Vienas iš jų buvo nepilnametis. „Daryk, ką nori, kai sąmoningumo ir proto nėra, nesuveikia jokios eismo saugumo priemonės“, – liūdnus faktus vardijo V. Mačiulis. Dažnas eismo įvykis atsitinka žiemą, kai neblaivių vairuotojų nesuvaldomi automobiliai nuslysta nuo kelio ir sužalojami žmonės. Kelininkams pabodo muštis į krūtinę ir būti kaltiems be kaltės, kai visos komercinės televizijos garsiai rėkia, kad ir vėl žiema kelininkus užklupo netikėtai ir nepasiruošusius. „Kas kaltas, kad jis nuslydo: kelio danga ar sunkus girtumas?“, – retorinį klausimą sau užduoda saugaus eismo specialistas. Pernai, prieš prasidedant žiemos sezonui, užbėgdami įvykiams už akių, dar spalio mėnesio pradžioje šiauliečiai surengė spaudos konferenciją, sukvietė žurnalistus, kad pastarieji informuotų visuomenę, jog žiemai yra pasiruošta, o iš vairuotojų laukiama daugiau atsakomybės ir profesionalumo. Kartais nepelnytų kaltinimų sulaukiama dėl neprižiūrėtų kelių, kurie „Šiaulių regiono keliams“ nepriklauso, pavyzdžiui, už Šiaulių miesto gatves yra atsakingi ne regiono kelininkai, o miesto savivaldybė.

Širdžiai mieliausia, kai eismo saugumo mokymas pro ausis nepraslysta mokyklose ir duoda realios naudos užtikrinant vaikų saugumą. Smagu matyti pirmoką, kuris apsikarstęs kelininkų dovanotais atšvaitas kelkraštyje atrodo kaip kalėdinė eglutė, arba mažametį, mokantį tėvelius saugaus elgesio kelyje. „Kartais pasikviečiame žiniasklaidos atstovus ir keliaujame prie mokyklų patikrinti, ar nešiojami mūsų išdalyti atšvaitai, ar vaikai nepamiršo, kaip taisyklingai pereiti kelią. Ir iš tiesų, mokiniai kontroliuoja mokytojus, kad jie nešiotų išdalintus atšvaitus, ir atvirkščiai. Buvo atvejis, kai mokytoja, užmiršusi atšvaitą namuose, atvažiavusi prie mokyklos net neišlipo iš savo automobilio, grįžo namo pasiimti atšvaito“, – šypsojosi pasakodamas V. Mačiulis.

Pasitaiko mokymo įstaigų, kuriose trūksta aktyvumo švietėjiškai veiklai. „Nepaisant to, prie mokyklų yra diegiamos visos įmanomos inžinerinės priemonės, kad tik būtų užtikrintas vaikų saugumas: padidinto atspindimumo kelio ženklai, greičio mažinimo kalneliai. Be to, rajonuose mokyklos pamokas pradeda nuo 9 val., kai jau keliai būna nuvalyti“, – apie nuveiktus darbus pasakojo vienas iš regiono kelių vadovų.

Pasitaiko atvejų, kai kelininkai privalo nugesinti gražias akcijas ir iniciatyvas, nes jos neatitinka eismo saugumo reikalavimų: kartą pakviesti vaikus išlydėti į dviračių žygį, turėjo sutrumpinti suplanuotą maršrutą, nes ne visi vaikai turėjo šalmus ir liemenes. „Keista, bet sunku lietuvius įpratinti dėvėti šalmą važiuojant dviračiu, kai tuo tarpu keturmetis vokietis, neradęs šalmo prie dviračio, juo net nevažiuotų“, – savo tautiečių neatsargumu stebėjosi V. Mačiulis.

Inžinerinės eismo saugumo priemonės

Saugumą užtikrinti padeda ne tik vykdoma švietėjiška veikla, kuriamos socialinės reklamos, bet ir keliuose įdiegtos inžinerinės priemonės eismo saugumui užtikrinti. Per 2014–2015 m. buvo įrengta daugiau kaip 2000 m kelio atitvarų, atitvertos šalikelėse esančios sodybos, išklotos iškiliosios trapecinės ir paprastosios pėsčiųjų perėjos, įrengti apskritimo bei trapecijos formos greičio mažinimo kalneliai, įrengtos triukšmo juostos, pėsčiųjų ir dviračių takai, informacinės greičio švieslentės, sferiniai veidrodžiai, įvairūs trūkstami kelio ženklai. Didesnės svarbos keliuose, tokiuose kaip Panevėžys – Šiauliai, Radviliškis – Pakruojis, buvo rekonstruotos sankryžos, įrengta posūkio į kairę juosta. Kad įdiegtos eismo saugumo priemonės pasiteisino, galima įsitikinti žvelgiant į 2006–2015 m. Šiaulių regiono keliuose žuvusiųjų skaičius. 2006 m. žuvo 54 žmonės, o 2015 m. žuvusiųjų buvo 19, 2013 m. – 12; juodųjų dėmių skaičius nuo 26 sumažėjo iki 6. 2007 m. keliuose susižeidė 428 žmonės, o 2015 m. jų sumažėjo iki 136, panašiai tiek sumažėjo ir pačių eismo įvykių keliuose skaičius. Neblaivių vairuotojų sukeliamų eismo įvykių statistika nuteikia pozityviai. Nors girtų vairuotojų prie vairo pasitaiko gan dažnai, pastebima, kad tokių neblaivių „kelių gaidelių“ mažėja: 2012 m. eismo įvykiuose dalyvavo 39 neblaivūs vairuotojai, 2015 jų buvo jau 22. Pėsčiųjų ir dviratininkų patekimas į eismo įvykius 2006–2015 m. išlieka apylygiai vienodas.

Naujausiais duomenimis, iki šių metų birželio 22 d. Šiaulių regione žuvo 6 žmonės. Pernai iš 103 eismo įvykių 22 įvyko dėl neblaivių vairuotojų kaltės ir 4 dėl neturinčių teisės vairuoti transporto priemones. Iš visų 155 nukentėjusiųjų 44 nukentėjo dėl neblaivių vairuotojų kaltės. Skaičiuojama, kad eismo įvykiuose dažniausiai nukenčia 15–34 m. amžiaus piliečiai. Šiuo metu VĮ „Šiaulių regiono keliai“ savo žemėlapyje turi 6 juodąsias dėmes. Tokią statistiką pildo mūsų piliečių nesąmoningumas, atsakomybės ir kultūros stoka. Eismo įvykiai dažniausiai atsitinka absurdiškiausiomis aplinkybėmis, kai girtas vairuotojas daro staigų posūkį, važiuodamas 140 km/ val. greičiu, ir kai nesuvaldomas automobilis nuvažiuoja nuo tilto arba kai kelyje pervažiuojamas girtas pėsčiasis, šlitinėjantis važiuojamąja kelio dalimi be atšvaitų tamsiu paros metu. „Gali diegti kokias tik nori eismo saugumo priemones ar visą parą vykdyti švietėjišką veiklą, tačiau tokių piliečių neatsakomybės už savo ir kitų likimus neišgyvendinsi. Todėl tokiems eismo dalyviams siūlau griežtinti administracinę atsakomybę ir taikyti realias bausmes. Dar viena bėda – rajonuose neužtenka budinčių policijos ekipažų, kad būtų galima kontroliuoti neblaivių asmenų dalyvavimą eisme“, – guodėsi įmonės direktoriaus pavaduotojas V. Mačiulis.

Mes ir kritiški, ir savikritiški

V. Mačiulis kartu su eismo saugumo komanda nevengia kritikos vairuotojams, jaunimui, įstaigų vadovams, kurie galbūt ne visada noriai dalyvauja švietėjiškose saugaus eismo akcijose, patys sąmoningai nesilaiko saugaus eismo reikalavimų. Nors dažnai eismo įvykiai atsitinka dėl pačių vairuotojų aplaidumo, Šiaulių regiono eismo saugumo specialistai, įvykus įskaitiniam eismo įvykiui, kartu su pareigūnais vyksta į įvykio vietą, ją apžiūri, įvertina eismo saugumą, teikia pasiūlymus dėl kelio ruožo tobulinimo.

Būna ir taip, kad kelininkams tenka taisyti ir savo klaidas, naujai rekonstruoti kelio ruožus, panaudojant naujausią praktiką, naujai perstatyti kelio ženklus. Kritikuoti kitus gali tik savikritiški žmonės. „Todėl visiems linkiu pirmiausia savęs paklausti, ar šiandien kelyje elgiausi taip, kad apsaugočiau save ir kitus nuo galimo eismo įvykio ar grėsmės?“, – pamokydamas visus eismo dalyvius pokalbį baigė VĮ „Šiaulių regiono keliai“ direktoriaus pavaduotojas V. Mačiulis.

2015-10-14 Jolanta Tamošaitienė, Keliai ir tiltai Nr. 2 (10)

Kelininku tapau 1983 m. Tai buvo sritis, pasirinkta visiškai atsitiktinai. Baigiau tuometinį Vilniaus inžinerinį statybos institutą (VISI), Miestų statybos studijas, apie kurias išgirdau iš draugo brolio, kuris tuomet taisė Miesto statybos katedros profesoriaus Šeštoko „Žigulį“.

Šią specialybę pasirinkome kartu su draugu, tačiau studijas baigiau tik aš. Nors ir turiu inžinieriaus statybininko diplomą, visą laiką dirbau kelių sektoriuje. Baigęs mokslus turėjau dirbti Šiaulių autoinspekcijoje, tačiau nusprendžiau įsidarbinti „Šiaulių linijinėje kelių eksploatavimo valdy-boje“.

Tuo metu joje aukštąjį išsilavinimą buvo įgiję keli darbuotojai – viršininkas Romualdas Stanaitis, vyriausias inžinierius Anatolijus Androsovas, Gamybinio techninio skyriaus viršininkas Regimantas Šablickas ir aš.

Vėliau įsidarbino vis daugiau žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą. Pradėjau dirbti meistru, vėliau tapau darbų vykdytoju, dar vėliau – vyresniuoju darbų vykdytoju. Mano veiklos sritis buvo kelių statyba ir remontas. Jei lygintumėme dabartinę ir tuometinę situacijas, seniau kelių tiesimo ar remonto terminai nebuvo tokie trumpi kaip dabar. Jei iki rudens darbininkai nespėdavo atlikti numatytų darbų, juos palikdavo kitiems metams. Ir taip darydavo visi. Dabar, tarkime, jei sutarties terminas yra 18 mėnesių, jo yra griežtai laikomasi, nesvarbu, kad jis apima 2 žiemas ir vieną vasarą. Seniau, aišku, ir technika buvo kitokia, ne tokia efektyvi, bet stengdavomės, išsiversdavome su tuo, ką turėjome. Technika buvo senesnė, ekskavatoriai ne tokie galingi ir našūs.

Kita vertus, nutiestas Kuršėnų aplinkkelis net 19 metų „nereikalavo“ pirmųjų dangos naujinimo darbų; vadinasi, darbas buvo kokybiškai atliktas. Man pačiam teko prisidėti rekonstruojant kelią Šiauliai – Gruzdžiai – Naujoji Akmenė, statant asfaltbetonio bazę; ją pastatėme per pusantrų metų.

Kolūkių laikais dvejus metus dirbau tiesiant vietinės reikšmės keliukus, privažiavimus prie fermų ir panašiai. Naudojome sovietinį asfalto klotuvą. Palyginti su šiuolaikiška technika, jis buvo primityvus, paprastas (net pakloto asfalto storį reikėdavo išsimatuoti darbininkui rankiniu būdu), tačiau verta akcentuoti, kad kelių asfaltavimo darbai buvo atliekami kokybiškai. Tokiais klotuvais buvo tiesiami keliai visoje Lietuvoje.

Taigi net ir su primityvia technika sugebėjome sukurti solidžią ir geros kokybės kelių infrastruktūrą Lietuvoje. Kai 1995 m. vyko kelių priežiūros įmonių reforma, o apskričių pagrindu kūrėsi regionai, tapau Šiaulių kelių tarnybos viršininku. Iš pradžių mūsų tarnyboje žiemą dirbdavo apie 110 žmonių, dabar – 80. Kai kuriuos darbus neatpažįstamai palengvino šiuolaikinė technika. Pavyzdžiui, anksčiau Šiaulių kelių tarnyba turėdavo apie 15 ZIL markės barstytuvų, dabar su užduotimis susitvarko 7–8 vakarietiški automobiliai, nors reikalavimai kelių priežiūrai pakito.

Nuo 1998 m. dirbu įmonės „Šiaulių regiono keliai“ direktoriaus pavaduotoju. Šiais laikais jaučiame darbuotojų kaitą. Pasitaiko darbuotojų, kurie padirba keletą metų ir išeina. Mūsų srityje darbai itin skiriasi žiemą ir vasarą, priklauso nuo sezono, ir ne visi prie to pripranta. Juk žiemą reikia dirbti kiaurą parą; aišku, viskas priklauso ir nuo oro sąlygų. Tie, kurie dirba ilgesnį laiką, paprastai ir pasilieka. Pamenu 1995–1996-ųjų žiemą: ji buvo itin sunki, šėlo pūgos, buvo daug sniego, laikėsi neigiama temperatūra. Vakare atsisveikinome su įmonės darbuotojais Kalėdų šventėms, o paryčiais teko kelti vairuotojus iš lovos, nes reikėjo valyti užpustytus kelius. Toks darbo grafikas ne visiems priimtinas ir pakeliamas.

Žiema kelininkams yra tikrai įtemptas laikas, stengiamės atsakingai valyti kelius, nors žiniasklaidoje būna visokiausių atsiliepimų ir vertinimų apie kelininkų darbą. Būna, kad įvykus skaudžioms avarijoms žiemos metu kritikų akys nukrypsta ir į kelininkus, svarstoma, ar kelias buvo pakankamai nuvalytas. Tačiau reikia nepamiršti, kad pats vairuotojas turi įvertinti kelio dangos būklę ir pasirinkti saugų greitį. 1998 m. žiemos metu ir mūsų prižiūrimuose keliuose įvyko skaudi nelaimė. Miškavežis nulėkė nuo tilto į upę, žuvo 10 žmonių. Kelias buvo tinkamos būklės, bet kaltinimų išgirdome ir mes. Vėliau paaiškėjo, kad miškovežio vairuotojas buvo apsvaigęs nuo alkoholio, tyrimas parodė 2,5 promilių girtumą.

Norėčiau paminėti, kad avaringumas keliuose mažėja, o prie to prisideda ir kelininkai. Antai Šiaulių apskrityje anksčiau kasmet žūdavo apie 70 žmonių, o per pastaruosius penkerius metų – vidutiniškai apie 15 eismo dalyvių per metus. Pastaruoju metu labai stengiamasi gerinti eismo saugumą. Tam reikalingos nebūtinai brangios priemonės. Kai kur, vadinamosiose juodosiose zonose, pastatomi greitį ribojantys ženklai, kitur eismą lėtinantys kalneliai, triukšmo ribojimo sienelės. Taip pat vykdoma švietėjiška veikla, dalijami atšvaitai. Ją vykdome mokyklose, kitose švietimo institucijose, įmonėse, bendradarbiaujame su žiniasklaida.

Prisimenu, kartą anksti ryte, kai dar buvo tamsu, važiavome pro Tytuvėnų mokyklą. Buvo taip smagu, kai kelyje pradinukai su atšvaitais prie rūbų atrodė kaip kalėdinės eglutės, jie vairuotojams buvo matomi. Džiaugėmės su kolegomis – darbo vaisiai matomi. Painesnė situacija buvo su senjorų švietimu apie saugų eismą keliuose – jie nevaikšto nei į mokyklas, nei į darbus. Nutarėme, kad apie atšvaitų svarbą turi papasakoti klebonas; pasirodo, šis sprendimas buvo efektyvus. Deja, šiuometinė mūsų prižiūrimų ir apskritai Lietuvos kelių būklė prastėja nuo 2008 m. ekonominės krizės, iki tol kelių būklė kasmet gerėjo. Buvo išasfaltuota daug žvyrkelių, atliekami dangų paviršiaus šiurkštinimai. Mūsų prižiūrimose vietovėse neliko krašto kelių su žvyro danga. Deja, pastaraisiais metais finansavimas neatgauna buvusio pagreičio, beveik neasfaltuojame žvyrkelių, mažai atliekame dangų šiurkštinimo, atnaujinimo darbų, netgi dalį rangoviniais darbais užsidirbtų pinigų skiriame ir dangų remontui bei priežiūrai. Taigi, dėl finansavimo stokos techniniai dangų įvertinimo rodikliai Lietuvos keliuose prastėja.