Vytas Lakis

2015-10-14 Jolanta Tamošaitienė, Keliai ir tiltai Nr. 2 (10)

Užaugau Šalčininkų rajone, baigiau tautinių mažumų mokyklą lenkų kalba. Pats esu kilęs iš mišrios šeimos, tačiau visiškai tiksliai savo šaknų nusakyti negaliu, nes žinau tik tiek, kad prosenelis į Lietuvą kadaise grįžo iš JAV. 1981 m. įstojau į VISI, į eksperimentinę grupę su dėstomąja rusų kalba. Kelininko specialybę pasirinkti paskatino mokyklos draugai, su kuriais kartu sportavome, lankėme bėgimą ir rankinį. Vaikinai sakydavo, kad kelininko specialybė labai vyriška ir rimta. Tuomet man tai padarė įspūdį.

Nors studijavau rusų kalba, lygiagrečiai mokiausi ir lietuvių kalbos, nes lietuviai dėstytojai ne visus terminus gebėdavo išversti į rusų, todėl aš jiems padėdavau. Apskritai studijų metu buvau labai aktyvus, todėl buvau išrinktas grupės seniūnu. Studijuodamas net važiavau į konferenciją Rygoje, kadangi puikiai mokėjau rusų kalbą.

Gamybinę praktiką atlikau Sibire, 12-oje lietuvių valdyboje. Vienais metais dirbome prie vaikų darželio statybų, kitais per pora mėnesių pastatėme nedidelį tiltą. Praktika paliko neišdildomą įspūdį, užsigrūdinau fiziškai, pamačiau, kaip kelio darbai vykdomi praktiškai.

1986 m. pabaigęs VISI, paskyrimą gavau Šalčininkų autokelių valdyboje dirbti meistru, nes rajone, kaip ir šiais laikais, trūko jaunų specialistų. Pirmasis mano objektas buvo baigti pradėtą tiesti žvyrkelį prie Šarkaičių kaimo. Šis objek-tas jaunam specialistui buvo lyg šaltas dušas, nes darbai buvo pradėti, transportas nuomojamas iš kitos įmonės, jis jokiu būdu negalėjo stovėti be darbo, o buvo ir tokių dienų, kad pliaupė lietus, molyje technika negalėjo dirbti. Teko sukti galvą, kaip užpildyti dokumentus.

Tais laikais jaunam specialistui kuriam laikui paskirdavo kuratorių. Tokį gavau ir aš, šis žmogus padėjo savo patarimais, ypač pildant dokumentus. Tais laikais pagrindinė mūsų technika buvo automobiliai MAZ, sovietiniai buldozeriai, autogreideriai, ekskavatoriai. Pamenu, reikėjo ne tik tiesti kelią, bet ir surinkti bei skaldyti akmenis kilnojama skaldymo įranga. Net man pačiam tekdavo dirbti tokius darbus, rodyti darbštumo pavyzdį darbininkams, nes darbus reikėjo baigti laiku. Pirmasis mano objektas buvo baigtas po 3 mėnesių, nes komisija jį priėmė. Tuomet sekė ir kiti darbai.

Pirmaisiais darbo metais didžiausias iššūkis buvo žiema. Pamenu, spaudė 30 laipsnių šaltis, ekskavatorius neužsivesdavo, todėl teko pačiam šildyti jo variklį, kad galėtume pradėti darbus. Žiemą ne tik atlikdavome sniego valymo darbus, bet ir žvyruodavome, rengdavome pagrindus. Dėl savo ambicijų ir tvarkos mėgimo ne visuomet gerai sutardavau su samdytais vairuotojais. Buvo ir toks atvejis, kad jie mane paliko tiesiog kelyje spaudžiant šalčiui. Teko parsigauti namo pėsčiomis.

Išdirbęs pusantrų metų meistru tapau ekonomistu, nes ankstesnis darbuotojas pasitraukė iš pareigų. Man tai buvo nauja veikla, bet išanalizavau ankstesnio darbuotojo popierius ir lankiau kursus, pramokau finansinių vingrybių, įgijau žinių. Tuo metu tai buvo vadinamosios „perestroikos“ laikai, darbuotojai mane išrinko darbuotojų kolektyvo atstovu. Taigi, įmonėje pradėjau eiti ir visuomenines pareigas.

Pradirbęs ekonomistu pustrečių metų, 1990-aisiais buvau pakviestas dirbti vyresniuoju ekonomistu į Šalčininkų savivaldybę. Čia vėl įgijau naujos patirties finansų sektoriuje, dirbau su įmonių registru. Praėjus daugiau kaip 3 metams, išėjau dirbti Lietuvos taupomojo banko Šalčininkų skyriaus valdytoju. Deja, pradirbus daugiau nei trejus metų, bankas buvo ruošiamas privatizuoti, todėl ieškojausi darbo ir kaip tik tuo metu gavau pasiūlymą po kurio laiko tapti Šalčininkų kelių tarnybos viršininku, nes senasis vadovas išėjo į pensiją.

Taigi, po septynerių metų klajonių, sukaupęs naujos patirties, grįžau pas kelininkus. Iš pradžių 1997 m. dirbau „Vilniaus regiono kelių“ centrinėje būstinėje inžinieriumi, po pusantrų metų tapau Šalčininkų kelių tarnybos viršininku. Tie metai man buvo labai palankus laikotarpis adaptuotis įmonėje, nes per septynerius metus kelių sektoriuje daug kas pasikeitė.

1999 m. buvau paskirtas Šalčininkų kelių tarnybos viršininku, gavau suformuotą kolektyvą, nes tuo metu regiono kelių valstybės įmonės visoje Lietuvoje taip pat jau buvo visiškai susiformavusios. Pamažu įsigijome vakarietiškos technikos, organizavome kelių priežiūros ir rangos darbus. Patirtis finansų srityje man labai pravertė planuojant darbus Kelių tarnyboje. Daugelis vadovų įsivaizduoja, kad visuomet geriau dirbti rangos ar kitus darbus, nors ir gaunant labai nedaug pelno. Aš visuomet pasiskaičiuoju, ką verta dirbti, kada – taupyti. Ir, deja, kartais taupant lėšas, jų lieka daugiau. Be to, visus resursus taip pat reikia naudoti labai racionaliai. Antai magistralinio kelio Vilnius – Lyda vienas barstytuvo važiavimas atsieina apie 1000 eurų. Kartais įvertinus kelio būklę ir išanalizavus orų prognozę paaiškėja, kad geriau yra barstyti kelią ne gryna druska, o smėlio ir druskos mišiniu. Pavyzdžiui, prieš pūgą sniegą ant kelio dangos geriau neištirpinti iki galo, nes pinigai bus išmesti vėjais ir efektas bus atvirkštinis. Taigi, mano darbo diena prasideda nuo oro prognozių analizės. Turiu kompiuteryje visus įmanomus oro prognozių puslapius, nes nuo to priklauso, kaip suplanuosiu darbus. Mano kaimynai juokais mane vadina sinoptiku. Tačiau juokai juokais, bet jei darbuotojai išvažiuos asfaltuoti, o lietus ims pliaupti, darbai nevyks, tarnyba patirs nuostolių. Kita vertus, jei oro sąlygos sunkiai prognozuojamos, turiu numatyti ir atsarginių variantų, kad darbuotojai dirbtų kitus darbus.

Prižiūrime 486 km kelių (162 km žvyrkelių). Sunkumų sudaro tai, kad turime tokių tranzitinių kelių, kurių dangos plotis tesiekia 4 m. Prasilenkdamos sunkiasvorės mašinos būtinai važiuoja kelkraščiu, jį gadindamos. Tokių kelkraščių priežiūra gana sudėtinga, norėdami juos profiliuoti taip pat turime laukti ypatingų oro sąlygų, kai nei per daug sausa, nei per daug šlapia.

Mūsų kolektyvas susiformavęs, ir aš, kaip vadovas, stengiuosi, kad kolektyve būtų balansas tarp vyresnių ir jaunesnių darbuotojų, tuomet vyrauja harmonija. Jauni darbuotojai pajėgesni fiziškai, jie greičiau išmoksta valdyti šiuolaikišką techniką. Jaunas darbuotojas lengviau ištvers aštuonių valandų kelio valymo darbus, kai reikia ne tik nuvalyti, bet ir išsaugoti signalinius stulpelius. Vyresni patyrę darbuotojai reikalingi greideriuoti ir kasti griovius, o ypač, jei reikia specialiųjų įgūdžių. Jeigu žmogus gabus ir su patirtimi, tokį darbuotoją saugome, net jeigu jis yra pensinio amžiaus.

Su žmona kartu užauginome dukrą ir sūnų. Šie yra suaugę ir jau baigę studijas. Žmona buvo mano bendraklasė, todėl ją vedžiau besimokindamas VISI trečiame kurse. Dukra baigė psichologiją Vilniaus universitete, dabar dirba pagal specialybę. Sūnus informatikas, dirba ir gyvena su šeima Danijoje. Jau džiaugiamės ir anūkais.