Vygaudas Meškauskas

2015-10-14 Jolanta Tamošaitienė, Keliai ir tiltai Nr. 2 (10)

1979 m. baigiau vidurinę mokyklą Švenčionyse, tuomet įstojau į VISI, automobilių kelių specialybę. Mokslai sekėsi neblogai, todėl studijų metu ypač įstrigo praktikų laikotarpiai, kai teorines žinias reikėdavo pritaikyti gamyboje. Po antrojo studijų kurso į praktiką išvažiavome į Kogalymą, kur buvo įsikūrusi 12-oji Lietuvos Kelių statybos tresto valdyba. Ten man, kaip ir kitiems studentams, teko prisidėti tiesiant betoninį kelią. Pamenu, betoną atveždavo KAMAZ automobiliais maišuose, kuriuos rankomis reikėdavo iškrauti – išmėtyti ant kelio, paskui išardydavome maišus ir rankomis išpildavome jį tiesiai ant paruošto pagrindo būsimam keliui, o vėliau darbuotojai freza cementą permaišydavo su smėliu ir stabilizuodavo gruntą. Ant tokio pagrindo uždėdavo gelžbetonines plokštes, kurias tarpusavyje suvirindavo. Patyrę specialistai atlikdavo įvairius paruošiamuosius darbus betoniniam keliui nutiesti, o mes buvome tik jų pagalbininkais.

Kitais metais praktikai išvažiavome į Maskvą, tiksliai nepamenu kur, bet dirbome Pamaskvėje prie viaduko sankasos darbų.

Dirbti pradėjau baigęs studijas, 1984 m. įsidarbinau gimtuosiuose Švenčionyse automobilių kelių valdyboje meistru. Tais laikais įmonė buvo didžiulė, joje dirbo apie 200 darbuotojų. Valdyba turėjo asfaltbetonio ir bitumo bazes, taigi ir rangos darbų apimtys buvo didžiulės. Asmeniškai man vos įsidarbinus teko dirbti prie kelio Švenčionys – Švenčionėliai tiesimo, buvau atsakingas už kelio pagrindo paruošimo darbus. Vėliau sekė ir kiti objektai.

1985 m. įmonėje buvau paskirtas darbų vadovu. Tuomet vienas didžiausių mūsų objektų buvo privažiavimo prie Pabradės viaduko pagrindo ir sankasos ruošimas. Viaduką statė Latvijos tiltų statybos įmonė. Dar vėliau tapau meistrijos vadovu.

2004 m. buvau paskirtas „Vilniaus regiono kelių“ Ukmergės kelių tarnybos viršininko pavaduotoju. Tai man buvo savotiška gera stažuotė, nes per tuos vienerius darbo metus Ukmergėje įgijau vadovaujamojo darbo patirties.

2005 m. įmonės „Vilniaus regiono keliai“ Švenčionių kelių tarnybos viršininkas Henrikas Krivickas išėjo į pensiją, todėl grįžęs į gimtinę Švenčionių kelių tarnyboje užėmiau ankstesniojo viršininko vietą.

Pati Švenčionių kelių tarnyba ne kartą keitė pavadinimus ir gyvuoja jau 70 metų. Pirmasis Švenčionių apskrities kelių skyrius buvo įkurtas jau 1944 m., o kuriantis regioninėms kelių priežiūros įmonėms, 1996 m. Švenčionių kelių tarnyba buvo prijungta prie „Vilniaus regiono kelių“. Kelių tarnyboje iš 200 darbuotojų liko tik 120, o dar vėliau, prasidėjus ekonomikos krizei 2009 m., dirbančiųjų skaičius labai sumažėjo ir šiuo metu dirba tik 40 darbuotojų. Toks specialistų skaičius Švenčionių kelių tarnyboje yra optimalus, nes su darbais susitvarkome. Tiesiog kai kurių darbuotojų, pavyzdžiui, sargų, darbą pakeitė technologijos ir šiuo metu turime elektroninius sargus. Tobulėjant technikai ir technologijoms, kompiuterizavus darbo vietas, tapo lengviau organizuoti ir kontroliuoti Kelių tarnybos darbus.

Darbuotojų amžiaus vidurkis mūsų tarnyboje siekia per 50 m. ir šiuo metu turime nemažai darbuotojų, kuriems iki pensijos liko nedaug. Jaunimas dirbti kelių sektoriuje nesiveržia, nes nors tarnyboje atlyginimai ir stabilūs, jauni žmonės mano, kad algos valstybės sektoriuje jiems per mažos. Tačiau stengiamės priimti į Kelių tarnybą ir jaunų žmonių, kad pastarieji galėtų perimti vyresniųjų patirtį. Stengiamės jaunus žmones kviesti iš profesinių mokyklų, mokome juos įgūdžių, ypač mechanizatorius, kadangi darbo rinkoje rasti paruoštų sunku. Deja, būna ir taip, kad užsiauginame specialistą, išmokome, o jis išeina dirbti kitur. Paprastai jaunimas eina į privatų sektorių, nes ten gali uždirbti šiek tiek daugiau. Nors kelių priežiūros sektoriuje algos ir ne itin didelės, gyvenantys rajone ir turėdami ūkelį žmonės geba išgyventi.

Mūsų rajone vyresnės kartos darbuotojai sėslūs, nemažai yra ir tokių, kurie Kelių tarnyboje išdirbo visą darbingą laikotarpį, apie 40–50 metų. Smagu, kada kolektyvo branduolys yra pastovus, nes būtų sunku vadovauti, jei didžioji darbuotojų dalis dažnai keistųsi. Švenčionių rajone nedarbas yra viena iš pagrindinių problemų, todėl darbuotojai paprastai stengiasi dirbti gerai, įgyti naujų žinių, bet ne visada lengva rasti mūsų kolektyvui priimtiną, rimtą ir darbštų žmogų. Ne paslaptis, kad darbingo amžiaus jauni žmonės emigruoja į užsienį, nes statybų ar kelių sektoriuje Vakarų šalyse atlyginimai daug didesni.

Vasarą padidinti Kelių tarnybos biudžetą stengiamės atlikdami įvairius rangos darbus, daugiausiai tai būna kelių žvyravimas, nes turime savo žvyro karjerą. Apskritai tarp mūsų prižiūrimų kelių turime dar daug žvyrkelių – apie 30 proc. Žiemą juos reikia nuvalyti, vasarą būtina profiliuoti. Taigi, ypač vasarą jų priežiūra atima nemažai laiko ir resursų.

Pagrindiniai mūsų prižiūrimi krašto keliai yra Vilnius – Švenčionys – Zarasai, Utena – Kaltanėnai – Švenčionys, Molėtai – Kaltanėnai – Ignalina, Švenčionys – Lentupiai, Molėtai – Pabradė. Iš viso prižiūrime 405 km kelių, iš jų 146 km yra krašto keliai.

Žiemą pirmiausiai stengiamės nuvalyti kelią Vilnius – Švenčionys – Zarasai, nes maždaug nuo 6 val. ryto juo ima judėti didžiulis automobilių srautas sostinės link. Taigi mūsų darbuotojai šį kelią turi pradėti valyti dar prieš vairuotojams suskubus važiuoti į darbus sostinėje.

Ankstesniais metais žiemą kartais reikėdavo samdyti keliams valyti papildomą techniką, o pastaraisiais metais visą techniką jau turime patys. Kartais vieną ar kitą automobilį tenka samdytis ir vasaros darbams. Švenčionių kelių tarnyboje visa technika iš esmės jau vakarietiška, bet turime ir sovietinės technikos: K-700, T-150 ir MTZ traktorius. Sovietiniai technikos veteranai reikalingi atlikti specifinius darbus, ypač žiemos metu. Antai K-700 didelis pagalbininkas tuomet, kai užpustomi keliai prie Adutiškio. Susidarius pusnims, jas galima įveikti tik šiais milžinais.

Su žmona užauginome dvi atžalas – sūnų ir dukrą, kurie jau suaugę ir sukūrę savo šeimas. Dukra su vyru emigravo į Daniją, ji Vilniaus pedagoginiame universitete yra baigusi vokiečių kalbą. Sūnus kurį laiką gyveno sostinėje, dabar grįžo į gimtuosius Švenčionis. Yra baigęs mokslus Vilniaus kolegijoje ir turi su automobiliais susijusią specialybę. Šiuo metu dirba vadybininku. Laisvalaikiu mėgstu keliauti automobiliu po Europą. Kadangi esu baigęs muzikos mokyklą, nuolat domiuosi muzika, ypač mėgstu jos klausytis.