Vladas Žalkauskas
VĮ „Panevėžio regiono keliai“ Pasvalio kelių tarnybos viršininkas
Vladas Žalkauskas, VĮ „Panevėžio regiono keliai“ Pasvalio kelių tarnybos viršininkas
2015-10-14 Jolanta Tamošaitienė, Keliai ir tiltai Nr. 2 (10)
Kelininko profesija yra mūsų šeimos tradicija. Kelininku net 46-erius metus dirbo ir mano tėvas. Po karo grįžęs iš armijos jis pradėjo dirbti tuomečiame Pakruojo rajono Kelių skyriuje. Kai buvo įsteigta Pakruojo kelių valdyba, jis tapo lygumų distancijų vyriausiuoju meistru, o dar vėliau perėjo į tuometį Pakruojo kelių ruožą. Dirbo darbų vadovu, kelių taisymo viršininku.
Gimiau ir augau Pakruojyje. Dar besimokydamas bendrojo lavinimo mokykloje per vasaros atostogas padirbėdavau Pakruojo kelių ruože. 1971 m. ten ėmiau dirbti kelių meistru. Po to įstojau į tuometį Vilniaus inžinierinį statybos institutą (VISI), jame studijavau kelių statybos, mašinų ir įrengimų specialybę, o baigęs gavau paskyrimą dirbti į kaimyninį Pasvalio rajoną. Po studijų savo karjerą pradėjau nuo mechaniko pareigų. Tada buvo 1977-ieji. Kiek vėliau dirbau ir vyriausiuoju mechaniku. Kelių statybos ir priežiūros įmonės Pasvalyje pavadinimai keitėsi labai dažnai – kas dvejus, trejus metus. Ji buvo pavadinta ir Pasvalio kelių statybos ir remonto valdyba, vėliau Pasvalio automobilių keliais. Pastarosios direktoriumi mane paskyrė 1995 m. rugpjūčio 1 d. Tuo metu, beje, jau buvo formuojama ir VĮ „Panevėžio regiono keliai“, į kurios sudėtį mano vadovaujama įmonė įėjo nuo 1996 m. balandžio 1 d. Iš pradžių mūsų įmonę norėta suskaidyti į dvi dalis – kelių statybos ir kelių priežiūros – ir vieną jų prijungti prie regiono kelių įmonės Panevėžyje. Tačiau buvo nutarta to nedaryti. Įmonei tapus „Panevėžio regiono kelių“ dalimi, pradėjau dirbti Pasvalio kelių tarnybos viršininku.
Mano darbo šioje tarnyboje pradžioje buvo aktyviai tiesiami nauji keliai, sparčiai klojamos asfalto dangos. Turėjome savo asfaltbetonio bazę, kuri buvo laikoma viena geriausių Respublikoje. Joje veikė bent trys maišyklės. Gamindavome tikrai nemažus kiekius asfaltbetonio ir turėjome profesionalią asfaltuotojų brigadą. Asfaltą tiesdavome ne tik Pasvalio rajone, bet ir Kupiškyje, Rokiškyje. Smėlį, žvyrą, skaldą vienu metu net 40 Pasvalio autotransporto įmonės mašinų gabendavo į kelių tiesimo objektus. Dabar tokių darbo apsukų nebėra – poreikis būtų, bet stinga pinigų didesniems projektams įgyvendinti.
Asfaltbetonio bazė iki šiol veikia, bet joje liko tik viena maišyklė. Šiuo metu darbas bazėje yra automatizuotas ir visiškai kompiuterizuotas.
Asfaltbetonio bazė mums iki šiol yra svarbi, nes galime išlaikyti įmonės gamybinius pajėgumus. Jei gyventume tik iš kelių priežiūrai skirtų pinigų, tektų nemažai darbuotojų atleisti, o dabar mes galime įdarbinti net ir papildomai, ypač vasaros metu. Iš viso mūsų įmonėje nuolat dirba 70 darbuotojų. Įmonė kadrų kaita tikrai nepasižymi. Šiuo metu mūsų kelių tarnyboje darbuojasi keletas jaunesnių specialistų, baigusių kolegijas bei dar studijuojančių ir universitetuose. Tikiuosi, kad jaunieji specialistai bus mūsų tvirta pamaina.
Dauguma mūsų darbuotojų yra nuolatiniai, nesikeičiantys jau ilgus metus. Tačiau jų amžiaus vidurkis – apie 50 metų. Iš jų 4 – jau pensinio amžiaus, tad netolimoje ateityje reikės spręsti ir šią kadrų kaitos problemą. Jaunimą sunkiau prisivilioti į provinciją dėl mažesnių atlyginimų. Anksčiau būdavo paprasčiau – tai butą buvo galima skirti, tai paskyrą automobiliui įsigyti.
Esame turėję ir darbuotojų moterų: dvi meistres ir dvi vairuotojas. Jos šiuo metu jau išėjusios į pensiją, bet vieną moterį – darbų vykdytoją – dar turime. Dalyvaujame rangos darbų konkursuose, kuriuos dažniau laimime, nei pralaimime. Tiesa, konkursuose darbams prie didesnių objektų, tokių kaip „Via Baltica“, mes nedalyvaujame. O prie mažesnių turime ir konkurentų – tai vietinės rangos įmonės „Pasvalio melioracija“ ir „Panevėžio keliai“. Dar viena problema – žvyro šiaurės Lietuvoje trūkumas. Paskaičiavome, kad dvejiems metams jo dar turėsime, o kas bus toliau, neaišku.
Automagistralė „Via Baltica“, kertanti Pasvalio rajoną, yra ta karštoji susisiekimo linija, kurioje eismo intensyvumas tikrai nemažas – pralaidumas iki 7 tūkst. automobilių per parą. Šio kelio priežiūra turi būti vykdoma labai atsakingai. Žiemą magistralėje budime visą parą: meistras ir du vairuotojai. Elektroninėmis priemonėmis gauname informaciją apie kelio slidumą ir kitus saugaus eismo trikdžius, važiuojame, barstome. Šiandienos darbas labai skiriasi nuo praeities kelių priežiūros. Anuomet darbuotojai miegodavo namuose, o į objektą būdavo iškviečiami esant reikalui. Turėdavome 19– 20 barstytuvų, įmontuotų senoviškuose ZIL-uose. Keliui nuo Pasvalio iki Saločių (apie 29 km) pabarstyti reikėdavo 7–8 mašinų, o dabar tokiai atkarpai pakanka vieno barstytuvo. Dabar viskas vyksta daug operatyviau, efektyviau ir ekonomiškiau.
Gyventojų skundų dėl kelių būklės gauname, bet jų nėra daug. Dažniausiai mums priekaištaujama dėl rajoninių kelių, kad jie tik valomi, o ne barstomi. Suprantama, kiekvienas vairuotojas nori kuo greičiau pasiekti savo tikslą, tačiau bėda ta, kad per didelis greitis turi didelę įtaką avaringumui.
Daugiausia eismo problemų mūsų prižiūrimuose keliuose padaro apsnūdę, neatidūs ir greitį mėgstantys vilkikų vairuotojai.
Rolandas Žagaras: „Bėgant metams nesikeičia tik kelininkų meilė savo darbui“
2015-10-14 Jolanta Tamošaitienė, Keliai ir tiltai Nr. 2 (10)
Kelininko profesija yra mūsų šeimos tradicija. Kelininku net 46-erius metus dirbo ir mano tėvas. Po karo grįžęs iš armijos jis pradėjo dirbti tuomečiame Pakruojo rajono Kelių skyriuje. Kai buvo įsteigta Pakruojo kelių valdyba, jis tapo lygumų distancijų vyriausiuoju meistru, o dar vėliau perėjo į tuometį Pakruojo kelių ruožą. Dirbo darbų vadovu, kelių taisymo viršininku.
Gimiau ir augau Pakruojyje. Dar besimokydamas bendrojo lavinimo mokykloje per vasaros atostogas padirbėdavau Pakruojo kelių ruože. 1971 m. ten ėmiau dirbti kelių meistru. Po to įstojau į tuometį Vilniaus inžinierinį statybos institutą (VISI), jame studijavau kelių statybos, mašinų ir įrengimų specialybę, o baigęs gavau paskyrimą dirbti į kaimyninį Pasvalio rajoną. Po studijų savo karjerą pradėjau nuo mechaniko pareigų. Tada buvo 1977-ieji. Kiek vėliau dirbau ir vyriausiuoju mechaniku. Kelių statybos ir priežiūros įmonės Pasvalyje pavadinimai keitėsi labai dažnai – kas dvejus, trejus metus. Ji buvo pavadinta ir Pasvalio kelių statybos ir remonto valdyba, vėliau Pasvalio automobilių keliais. Pastarosios direktoriumi mane paskyrė 1995 m. rugpjūčio 1 d. Tuo metu, beje, jau buvo formuojama ir VĮ „Panevėžio regiono keliai“, į kurios sudėtį mano vadovaujama įmonė įėjo nuo 1996 m. balandžio 1 d. Iš pradžių mūsų įmonę norėta suskaidyti į dvi dalis – kelių statybos ir kelių priežiūros – ir vieną jų prijungti prie regiono kelių įmonės Panevėžyje. Tačiau buvo nutarta to nedaryti. Įmonei tapus „Panevėžio regiono kelių“ dalimi, pradėjau dirbti Pasvalio kelių tarnybos viršininku.
Mano darbo šioje tarnyboje pradžioje buvo aktyviai tiesiami nauji keliai, sparčiai klojamos asfalto dangos. Turėjome savo asfaltbetonio bazę, kuri buvo laikoma viena geriausių Respublikoje. Joje veikė bent trys maišyklės. Gamindavome tikrai nemažus kiekius asfaltbetonio ir turėjome profesionalią asfaltuotojų brigadą. Asfaltą tiesdavome ne tik Pasvalio rajone, bet ir Kupiškyje, Rokiškyje. Smėlį, žvyrą, skaldą vienu metu net 40 Pasvalio autotransporto įmonės mašinų gabendavo į kelių tiesimo objektus. Dabar tokių darbo apsukų nebėra – poreikis būtų, bet stinga pinigų didesniems projektams įgyvendinti.
Asfaltbetonio bazė iki šiol veikia, bet joje liko tik viena maišyklė. Šiuo metu darbas bazėje yra automatizuotas ir visiškai kompiuterizuotas.
Asfaltbetonio bazė mums iki šiol yra svarbi, nes galime išlaikyti įmonės gamybinius pajėgumus. Jei gyventume tik iš kelių priežiūrai skirtų pinigų, tektų nemažai darbuotojų atleisti, o dabar mes galime įdarbinti net ir papildomai, ypač vasaros metu. Iš viso mūsų įmonėje nuolat dirba 70 darbuotojų. Įmonė kadrų kaita tikrai nepasižymi. Šiuo metu mūsų kelių tarnyboje darbuojasi keletas jaunesnių specialistų, baigusių kolegijas bei dar studijuojančių ir universitetuose. Tikiuosi, kad jaunieji specialistai bus mūsų tvirta pamaina.
Dauguma mūsų darbuotojų yra nuolatiniai, nesikeičiantys jau ilgus metus. Tačiau jų amžiaus vidurkis – apie 50 metų. Iš jų 4 – jau pensinio amžiaus, tad netolimoje ateityje reikės spręsti ir šią kadrų kaitos problemą. Jaunimą sunkiau prisivilioti į provinciją dėl mažesnių atlyginimų. Anksčiau būdavo paprasčiau – tai butą buvo galima skirti, tai paskyrą automobiliui įsigyti.
Esame turėję ir darbuotojų moterų: dvi meistres ir dvi vairuotojas. Jos šiuo metu jau išėjusios į pensiją, bet vieną moterį – darbų vykdytoją – dar turime. Dalyvaujame rangos darbų konkursuose, kuriuos dažniau laimime, nei pralaimime. Tiesa, konkursuose darbams prie didesnių objektų, tokių kaip „Via Baltica“, mes nedalyvaujame. O prie mažesnių turime ir konkurentų – tai vietinės rangos įmonės „Pasvalio melioracija“ ir „Panevėžio keliai“. Dar viena problema – žvyro šiaurės Lietuvoje trūkumas. Paskaičiavome, kad dvejiems metams jo dar turėsime, o kas bus toliau, neaišku.
Automagistralė „Via Baltica“, kertanti Pasvalio rajoną, yra ta karštoji susisiekimo linija, kurioje eismo intensyvumas tikrai nemažas – pralaidumas iki 7 tūkst. automobilių per parą. Šio kelio priežiūra turi būti vykdoma labai atsakingai. Žiemą magistralėje budime visą parą: meistras ir du vairuotojai. Elektroninėmis priemonėmis gauname informaciją apie kelio slidumą ir kitus saugaus eismo trikdžius, važiuojame, barstome. Šiandienos darbas labai skiriasi nuo praeities kelių priežiūros. Anuomet darbuotojai miegodavo namuose, o į objektą būdavo iškviečiami esant reikalui. Turėdavome 19– 20 barstytuvų, įmontuotų senoviškuose ZIL-uose. Keliui nuo Pasvalio iki Saločių (apie 29 km) pabarstyti reikėdavo 7–8 mašinų, o dabar tokiai atkarpai pakanka vieno barstytuvo. Dabar viskas vyksta daug operatyviau, efektyviau ir ekonomiškiau.
Gyventojų skundų dėl kelių būklės gauname, bet jų nėra daug. Dažniausiai mums priekaištaujama dėl rajoninių kelių, kad jie tik valomi, o ne barstomi. Suprantama, kiekvienas vairuotojas nori kuo greičiau pasiekti savo tikslą, tačiau bėda ta, kad per didelis greitis turi didelę įtaką avaringumui.
Daugiausia eismo problemų mūsų prižiūrimuose keliuose padaro apsnūdę, neatidūs ir greitį mėgstantys vilkikų vairuotojai.
