Vladas Elzbutas

Eglė Liepytė, Keliai ir tiltai Nr. 2(10)

Bendrovė „Kauno keliai“ kelių tiesimu užsiima jau daugiau kaip 70 metų. Palyginti su paties Kauno amžiumi, kurio pradžia siejama su 1408 m., tai nėra daug. Tačiau ši įmonė, įgyvendinanti net ir pačius įspūdingiausius projektus, ir jos kurtas miestas – neatsiejami, o darbų sėkmę lemia profesionali komanda ir gebėjimai naudotis pažangiausiomis technologijomis.

Kelių ir gatvių tiesimo bei remonto sektoriaus bendrovė „Kauno keliai“ yra seniausia Kaune ir viena seniausių Lietuvoje kelininkų įmonių, teikianti itin aukštos kokybės paslaugas. Jos veikla nenutrūko net Antrojo pasaulinio karo metais. Ši įmonė taip pat yra pagrindinė gatvių tiesimo, priežiūros ir remonto vykdytoja Kauno apskrityje.

„Kauno kelių“ ir Kauno istorija bendra. Šio miesto prospektai, gatvės ir aikštės, šaligatviai ir laiptai, senamiesčio gatvelės ir krantinės per dešimtmečius šios įmonės išasfaltuotos ir jos meistrų rankomis išgrįstos. Pastarųjų dėka Kauno miestas plėtėsi, gražėjo ir modernėjo.

Įmonė buvo įkurta 1941 m. kovo 26 d., tačiau jos šaknys slypi daug senesniuose laikuose nei formali jos pradžia, o pats miestas iš dalies yra tos įmonės sukurtas. Istorija byloja, kad Kaunas kūrėsi Nemuno ir Neries santakoje, ant smėlingo grunto. Anuomet senamiesčio teritorija nebuvo lygi ir sausa – su upelių slėniais ir daubomis. Gatvės žemesnėse ir drėgnesnėse vietose buvo užpilamos gruntu, žabais, skiedromis, lentgaliais.

Pirmaisiais Kauno gyvavimo šimtmečiais turtingesni miestiečiai netašytais akmenimis arba plytomis išgrįsdavo kiemus ir gatvės dalį prie savo namų. Gatvių kraštuose buvo iškasti grioviai vandeniui ir paplavoms nutekėti.

Dalis gatvių, bent jau pagrindinės – Vilniaus, Muitinės ir kelios kitos – turėjo būti grindžiamos XVI a. viduryje ir prižiūrimos iki XVII a. vidurio.

Po 1624 m. gaisro buvo panaikinta iš aikštės išeinanti Neries gatvė, Bernardinų skersgatvis, nugriauti šalia buvę namai ir pastatyta Šv. Trejybės bažnyčia su Bernardinų vienuolynu. Aikštę nuo vienuolyno skiriančioje sienoje dabar matyti senųjų XVI–XVII a. namų fasadai. Šalia – bendrovės „Kauno keliai“. 1993 m. atkurtas to laiko grindinys buvusiame aikštės lygyje.

Svarbiausia ir seniausia miesto Rotušės aikštė iki pat XX a. teturėjo siaurą, grįstą privažiavimą prie rotušės. Jos prieigos išgrįstos tašytais akmenimis tik prieš pat Antrąjį pasaulinį karą.

Pati aikštė buvo tvarkoma ir pokario metais. Didesni darbai vyko 8-ojo dešimtmečio pabaigoje. 1977 m. buvo sutvarkyta aikštės dalis prie pastatyto Maironio paminklo. Įmonės darbuotojai statė ir visus mažosios architektūros elementus, fontanus.

Beje, „Kauno kelių“ grindikai į šią aikštę ir jos prieigas grįžta vos ne kasmet. Grindiniai pakloti ant storo kultūrinio sluoksnio, jiems reikalingas nuolatinis remontas.

Šalyje puikiai žinomų Kauno miesto objektų – Laisvės alėjos, Karo muziejaus ir Muzikinio teatro sodelių, Rotušės aikštės, Vilniaus, Daukšos ir kitų gatvių – grindiniai, Savanorių, Mindaugo, Taikos, Pramonės bei kiti prospektai ir miesto mikrorajonų gatvės – tai įmonės „Kauno keliai“ darbuotojų atlikti darbai.

Oficiali pradžia

1941-ųjų pavasarį buvo įsteigta bendrovės „Kauno keliai“ pirmtakė – „Kelių įmonė“, kuri tuomet priklausė Kauno miesto savivaldybės Komunalinio ūkio skyriui. Ji, beje, atsirado ne tuščioje vietoje. Įmonė perėmė Komunalinio ūkio skyriaus Miesto tvarkymo dalies bazę Šančiuose, techniką, inžinerinį personalą.

„Kelių įmonei“ tuomet priklausė akmens paruošimo įmonė, statybos medžiagų sandėliai, betono dirbinių, kalvių ir šaltkalvių dirbtuvė, gurguolė, mašinų parkas. Ji turėjo 5 sunkvežimius, 2 plentvolius, 2 laistymo ir 2 asfalto gaminimo mašinas, sniegvalę, lokomotorą, mašiną lietam asfaltui, 4 betono maišymo mašinas, 29 arklius. Perdavimo akte minima 490 darbininkų ir tarnautojų.

Be kelių ir gatvių ūkio, įmonei buvo priskirtos ir kitos komunalinės miesto ūkio sritys: apželdinimas, miesto tvarkymas, gatvių, aikščių ir tiltų valymas. Taip pat – keltų eksploatavimas, miesto puošimas švenčių metu.

Įmonei steigimo metu pradėjo vadovauti žinomas inžinierius Nikolajus Stonis. Šis žmogus Antrojo pasaulinio karo metu dirbo „Raudonajame kryžiuje“, pokario metais – Kauno universiteto Statybos fakulteto dekanu, tiesa, trumpai, vėliau buvo represuotas.

Oficialiu pirmuoju įmonės direktoriumi nuo 1941 m. balandžio 16 d. buvo paskirtas inžinierius Vytautas Kriščiūnas. Ši iškili asmenybė „Kelių įmonei“ vadovavo iki pat 1944 m. arba antrosios sovietų okupacijos.

1941 m. buvo numatyta paprastais akmenimis išgrįsti Juozapavičiaus prospektą nuo geležinkelio tilto iki Sodų gatvės, privažiavimus prie darbininkų kolonijų Šančiuose ir Vilijampolėje bei atlikti kitus darbus už 1 mln. rublių. Šiuos grindimo darbus turėjo dirbti 233 darbininkai, gaudami po 13,5 rublio per dieną. Deja, per porą iki Antrojo pasaulinio karo metų likusių mėnesių nedaug kas buvo padaryta. Sovietų armija ruošėsi karui. Aerodromų statybai buvo „pasiskolinta“ technika ir iš „Kelių įmonės“. Pati įmonė, vos perėmusi Miesto tvarkymo dalies bazę, turėjo kraustytis į kitą Šančių galą ir iš naujo kurtis buvusio „Tilkos“ fabriko teritorijoje, kaimynystėje su būsimu Autobusų parku.

Neįtikėtinai simboliška, bet lygiai po 70 metų, 2011-aisiais, „Kauno keliai“ sugrįžta į Šančius tam, kad įmonės kelininkai, vadovaujami darbų vadovo Vlado Elzbuto su jaunu meistru Linu Prapiesčiu, rekonstruotų Juozapavičiaus prospektą ir Skuodo gatvę. Statybiniai vagonėliai pasistatomi ten, kur 1941 m. kūrėsi „Kelių įmonė“.

Garbingos tradicijos

Tuometė „Kelių įmonė“, vėliau pavadinta „Kelių – tiltų eksploatacijos trestu“ (KTET) tęsė garbingas senojo Kauno grindikų ir tarpukario laikinosios sostinės asfaltuotojų tradicijas.

Viena seniausių ir svarbiausių miesto gatvių – Vilniaus – anksčiau dar vadinta Ilgąja, Didžiąja ir Didžiąja Vilniaus gatve. Nuo Rotušės aikštės ji ėjo miesto sienos Vilniaus vartų link ir perėjo į Vilniaus kelią. Dabartinė Nemuno gatvė seniau buvo Vilniaus gatvės tęsinys tuomečiame Skavų rajone. Lauko akmenimis ji išgrįsta 1843–1844 m., tašytais akmenimis pergrįsta 1933-aisiais.

Paskutiniais prieškario metais, iki pat pirmosios sovietinės okupacijos, Kauno gatvių modernizavimu rūpinosi Kauno miesto savivaldybės Miesto tvarkymo skyrius. Tada dar nebuvo aišku, kad geriausia danga miestų gatvėms yra asfaltas. Užsienio rangovai siūlė įvairias technologijas, bet ne visos jos pasiteisindavo. Rangovai ir kainas siūlė nepagrįstai aukštas.

Laikinosios sostinės valdžia į Vokietiją pasisemti patirties išsiuntė jauną inžinierių ir būsimą pirmąjį oficialų „Kelių įmonės“ vadovą V. Kriščiūną. Užduotį specialistas įvykdė. Netrukus miestas pats nusipirko pažangiausią techniką ir išasfaltavo svarbiausias Kauno gatves.

Pokario laikais sovietinė valdžia draudė gatves, net ir senamiesčio, grįsti akmenimis. Bankams buvo nurodyta nefinansuoti tokių darbų. Taip buvo prarastos ir senųjų grindinio meistrų tradicijos. Net Senamiesčio ir Skavų rajono gatvės buvo asfaltuojamos. Ir tik vėliau, jas rekonstruojant, vedant požeminius tinklus, Kauno kelininkai jas grindė, klojo bazaltu ar betoninėmis plytelėmis, periodiškai remontuodavo.

9-ame dešimtmetyje tuomečių Kauno miesto vadovų dėka požiūris į gatvių dangas pasikeitė. Nuo 1983 m. buvo pertvarkomi Vilniaus gatvės požeminiai tinklai, KTET ją pergrindė tašytais akmenimis. 1987 m. pastatyta požeminė perėja po Birštono gatve, pėsčiųjų Vilniaus gatvė sujungta su rekonstruota Laisvės alėja.

Išskirtinė alėja

Pagrindinė Naujamiesčio gatvė – Nikolajaus prospektas, dabartinė Laisvės alėja – 1860 m. išgrindžiama lauko akmenimis, o prie Apygardos teismo rūmų – medinėmis šešiakampėmis trinkelėmis. Tarpukariu, 1930–1932 m., paklojus kanalizacijos ir vandentiekio tinklus, buvo įrengta bituminė danga – meksfaltas. Alėjos liepos buvo aprėmintos betoniniais borteliais.

Pokario metais buvo asfaltuojamas tuometis Stalino prospektas, perklojami šaligatviai. 1977–1987 m. KTET atliko Laisvės alėjos rekonstrukciją. Taip alėja tapo pėsčiųjų gatve – pirmąja tokia Sovietų Sąjungoje.

Įmonės bazėje tik šiam objektui buvo gaminamos specialios plytelės, suoliukai ir kiti mažosios architektūros elementai. Buvo statomos skulptūros, fontanas. Darbų kokybė labai gera – alėjos danga ir dabar yra neblogai išsilaikiusi.

Projektuotojai, KTET ir jos vadovai, specialistai tuo metu gavo įvairius valdžios apdovanojimus, premijas. Tai pats žymiausias darbas įmonės istorijoje. Laisvės alėja tapo vienu iš ryškiausių Kauno simbolių.

Nemuno krantinė

Nuo pat miesto susikūrimo Nemuno krantinė dešiniajame krante Kaunui – labai svarbi vieta. Čia buvo uostas, kunkuliavo gyvenimas. Prie kranto švartavosi senieji Nemuno laivai – vytinės, juos keitė garlaiviai, motorlaiviai, „Raketos“. Tiek Nemuno, tiek Neries krantinės buvo stiprinamos nuo seniausių laikų. Deja, pradedant XVII a. karu ir po to sekusių nelaimių metu miestas krantinių neprižiūrėjo, nebestiprino.

1843 m. carinė valdžia numatė sutvarkyti Nemuno krantą ir nutiesti plačią gatvę. Planas realizuotas tik iš dalies. Krantinė vėl buvo tvarkoma 1855 m. Tuomet ji vadinta Bulvaro gatve. Nepriklausomybės laikais ji buvo vadinama Nemuno kranto, vėliau – Prieplaukos kranto gatve. Čia nuo Karmelitų iki Senamiesčio kursavo traukinukas, meiliai vadinamas „Kukuška“.

Nuo 1933 m. vyksta tiek Nemuno, tiek Neries krantų stiprinimo darbai. Savivaldybė jiems naudoja bedarbius pagal viešųjų darbų programą. 1940 m. gatvės atkarpa nuo tuometinės Panevėžio gatvės iki Kanto gatvės išgrindžiama tašytais akmenimis. XX a. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje KTET pradėjo didžiulio masto rekonstrukcijos darbus Pergalės krantinėje. Spraustinėms sienutėms pasitelkiami subrangovai iš Žemaitijos. Gatvė buvo platinama, po ja tiesiamas kolektorius – tunelis inžinieriniams tinklams.

Šis darbų etapas iki Kaunakiemio gatvės baigtas 1986 m., o galutinai Karaliaus Mindaugo ir A. Juozapavičiaus prospektai buvo sujungiami jau statant Čiurlionio tiltą. „Kauno keliai“, statydami Čiurlionio tiltą, dešiniajame krante nugriovė trukdančius pastatus ir nutiesė plačias tilto link vedančias gatves, Karaliaus Mindaugo prospektą sujungė su A. Juozapavičiaus prospektu.

Darbus finansavo ir atidžiai prižiūrėjo Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko specialistai. Didelio masto darbai, kurie buvo baigti 1999 m., buvo gerai įvertinti. Čia paklota 68,6 tūkst. kvadratinių metrų asfalto. „Kauno keliai“ atliko darbų už 2,6 mln. eurų (9 mln. litų).

Šalia esanti Karmelitų sala taip pat daug metų buvo KTET tvarkoma. Po 1987 m. potvynio įmonė gavo užduotį jos paviršių pakelti vienu metru. Tada čia atlikti dideli žemės darbai. 2000 m. legendiniam Jurgio Kairio skrydžiui po tiltu aukštyn ratais įmonė saloje įrengė pakilimo taką.

Nelengvas metas

Naujų, netikėtų ir nelengvų pokyčių į įmonės gyvenimą įnešė karo metai, pokaris. Prasidėjus vokiečių okupacijai, vietoj Vykdomojo komiteto vėl buvo atkurta Kauno miesto savivaldybė, o joje – Kelių direkcija. Jos direktoriumi paskiriamas V. Kriščiūnas.

Pačiais pirmaisiais karo metais įmonei buvo pavesta organizuoti persikėlimą per Nemuną ir Nerį keltais, registruoti valtis ir dviračius. Įmonė pastatė laikiną lieptą per Nerį, remontavo pontoninį tiltą į Panemunę.

Nors kelininkų darbai karo metu nenutrūko, lėšų gatvių tvarkymui buvo skiriama nedaug, vykdoma tik būtiniausia gatvių ir kelių priežiūra.

Pasibaigus karui, 1945 m. rugpjūčio 3 d. Kauno miesto vykdomasis komitetas vėl atkūrė „Kelių įmonę“. Savivaldybėje inžinieriai jau negalėjo pretenduoti į tas pačias pareigas. Jie turėjo rinktis kitus darbus. „Kelių įmonės“ direktoriumi skiriamas Jonas Limonavičius, 1941 m. dirbęs Komunalinio ūkio skyriaus vedėjo pavaduotoju.

Administracija įsikūrė Ožeškienės gatvėje, įmonė bazė – Šančiuose, šalia vėlesnio Autobusų parko.

1945 m. lapkričio 16 d. „Kelių įmonė“ buvo reorganizuota į Miesto tvarkymo trestą (MTT), kuris pirmiausia ėmėsi nuniokotos gamybinės bazės atkūrimo. 1953 m. MTT prižiūrėjo jau beveik 350 km Kauno gatvių, jame tuo metu dirbo 214 darbuotojų. 1955 m. pradėta kurti tresto bazė Petrašiūnuose, dabartinėje vietoje. Buvo remontuojamos miesto gatvės.

Nuo 1956 m. sausio 8 d. tresto valdytoju pradėjo dirbti Juozas Svideravičius. Tai ilgametis pokario laikų „Kelių – tiltų eksploatacijos tresto“ vadovas, įmonėje karjerą pradėjęs dar būdamas jaunuolis. Šis žmogus įmonėje dirbo ne vieną dešimtmetį, ją padarė stiprią ir sėkmingai veikiančią.

Jokiai partijai nepriklausęs J. Svideravičius buvo atkaklus ir ryžtingas vadovas. Būta tokios istorijos. Pokario metais vikšrinė technika važinėdavo tiesiog gatvėmis, tralų nebuvo. J. Svideravičiui, kuris tuomet vadovavo įmonės padaliniui, tokia netvarka nepatiko. Jis nuėjo pas Vykdomojo komiteto pirmininką ir paprašė įmonei nupirkti tralą (vilkiką). Tas supyko: esą kas čia per ponų išsigalvojimai – tralai skirti miško medžiagai vežti, o miškų kirtimu įmonė neužsiimanti. Čia J. Svideravičius išsitraukė tarybinį kelių tiesimo vadovėlį ir parodė atitinkamą skyrelį. Viršininkas davė nurodymą skirti net du tralus.

J. Svideravičius labai džiaugėsi bendrovės „Kauno keliai“ 70 metų jubiliejumi, ta proga surengta šventine paroda. Deja, netrukus po jubiliejaus jis mirė.

Sparti plėtra

Įmonė nuolat plėtė savo veiklą. 1985 m. joje jau dirbo 1 tūkst. 47 darbuotojai. Mieste buvo įkurta 12 gamybinių padalinių – ruožų. Įmonė turėjo savo žvyro karjerą Zatyšiuose. Kolektorių ruožas prižiūrėjo miesto požeminių tunelių labirintą, kurių ilgis – 32 km. Trestas ėmėsi prižiūrėti visus miesto tiltus ir viadukus.

Būtent „Kelių – tiltų eksploatacijos trestas“ nutiesė, rekonstravo ir ne kartą remontavo visas naująsias pokario Kauno gatves. 1985 m. jų ilgis – 555 km, iš jų 431 km – jau asfaltuotų. Neįmanoma visų darbų išvardinti. Įmonė dirbo įrengiant visus parkus naujuosiuose rajonuose. Nei skulptūrų, nei paminklų statymas neapsiėjo be tresto pagalbos.

1958 m. KTET savo jėgomis pastatė arkinį viaduką P. Kalpoko gatvėje. Darbų vykdytojas – P. Kirna.

Nuo pokario iki pastarųjų metų Kauno miestui priklausančių tiltų ir viadukų priežiūra – „Kauno kelių“ pareiga. Šiuo metu Kauno miesto savivaldybei priklauso 25 tiltai ir viadukai.

1973 m. „Kelių – tiltų eksploatacijos trestas“ baigė didelės apimties darbus – Z. Angariečio gatvės (dabar – Veiverių pl.) rekonstrukciją. Čia buvo nukasta ir supilta 250 tūkst. kub. metrų grunto, paklota 26 tūkst. tonų asfalto.

Senoji Utenos gatvė nuo Savanorių prospekto žemyn į Jonavos gatvę vingiavo siauru ir pavojingu serpentinu. Statant Varnių tiltą, buvo rekonstruota dabartinė Varnių (tada Ziberto) gatvė, o kairiajame Neries krante atlikti didžiuliai tilto prieigų rekonstrukcijos darbai. Jie baigti 1985 m. Senosios Utenos gatvės dalies visai nebeliko. Dabar tai plati Nuokalnės gatvė, Tvirtovės alėjos tęsinys Varnių tilto link. Likusi Utenos gatvės dalis rekonstruota 1999 m.

Naujausi laikai

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, įvyko reorganizaciniai pokyčiai. 1991 m. balandžio 16 d. „Kelių – tiltų eksploatacijos trestas“ buvo reorganizuotas į Savivaldybės įmonę „Kauno keliai“.

Vėliau, 2000-ųjų liepos 5 d., SĮ „Kauno keliai“ reorganizuota į AB „Kauno keliai“ ir AB „Laboratorinių bandymų centras“. 2005 m. įmonė buvo privatizuota. Nuo tų metų rugsėjo 14 d. iki 2006-ųjų sausio 31 d. jai vadovavo generalinis direktorius Žilvinas Vasiliauskas.

2006 m. vasario 29 d. „Kauno keliai“ tapo uždarąja akcine bendrove. Nuo tada su neilga pertrauka jai vadovauja generalinis direktorius Ramūnas Šilinis. Jis šiuo metu užima ne tik generalinio direktoriaus pareigas, bet yra išrinktas ir bendrovės Valdybos pirmininku.

Privačioje bendrovėje prasidėjo intensyvi įmonės modernizacija: atnaujinama visa kelių tiesimo, remonto bei aplinkotvarkos darbams atlikti būtina technika bei transportas, betono mišinių gamybos mazgas, įrengiamos naujos, visiškai automatizuotos betono gaminių ir asfaltbetonio gamyklos, nuosavame Zatyšių smėlio ir žvyro karjere pastatoma nauja žvyro skaldos gamybos linija.

Pradedamos teikti pastatų griovimo-demontavimo bei statybinio laužo perdirbimo į skaldą paslaugos, prekiaujama betono gaminiais, mišiniais, karjere išgaunamais produktais, vykdomi išorės inžinierinių tinklų klojimo, sąvartynų statybos darbai, riedėjimo takų oro uostuose tiesimo ir remonto darbai. Intensyviau atliekami užmiesčio kelių bei miesto gatvių tiesimo ir remonto, automobilių stovėjimo aikštelių įrengimo prie stambių prekybos centrų, sandėlių, pramonės įmonių, asfaltbetoninės ir betoninių plytelių dangos įrengimo darbai, sniego valymo darbai bei mechanizmų nuoma.

Tam, kad technologiškai bei racionaliai būtų atliekami užmiesčio kelių, miestų ir miestelių gatvių tiesimo bei remonto darbai visoje Lietuvoje, 2006 m. buvo įkurtas „Kauno kelių“ filialas Klaipėdoje. Ši bendrovė yra Lietuvos karjerų asociacijos, Statybos industrijos asociacijos narė.

Puikūs specialistai

Bendrovių „Kauno keliai“ ir „Kauno tiltai“ pastangomis 2011 m. buvo pradėtas įgyvendinti svarbus projektas – dalies A. Juozapavičiaus prospekto Kaune rekonstrukcija, kuri truko beveik ketverius metus. Po rekonstrukcijos gatvė labai išgražėjo.

Po asfaltu aptikti seni grindiniai buvo inventorizuojami, ardomi. Akmenys iš dalies panaudoti pačiame prospekte, atkuriant senojo turgelio aikštę, aikštelę prie seniūnijos, paminklo ir ąžuolo Šančių olimpiečiams.

Dalis prospekto pakliūva į kultūros vertybių apsaugos (KVA) zoną. Darbų metu buvo naujai įtraukiami į KVA sąrašus prieškariniai kanalizacijos kolektoriai.

Šių darbų vadovas – Vladas Elzbutas, įmonėje dirbantis nuo 1970 m. Šis griežtas, kruopštus ir reiklus kelininkas išugdė daug jaunų specialistų, tarp jų – ir Liną Prapiestį, kuris jau ir pats dirba darbų vadovu.

V. Elzbutas 1968 m. baigė Kauno politechnikumo autokelių ir tiltų statybos ir eksploatacijos specialybės kursą ir įgijo techniko statybininko kvalifikaciją. Po ketverių darbo metų įmonėje, 1974 m. balandžio 18 d. už gerą darbą ir pasiaukojimą bendrovei jis buvo paskirtas darbų vykdytoju. Nuo 2006 m. kovo mėn. 1 d. ir iki šiol jis dirba 6-os kelių tarnybos darbų vadovu.

Pastarojo mokinys L. Prapiestis 2007 m. baigė Kauno technikos kolegijos pagrindinių neuniversitetinių statybos inžinerijos studijų krypties kelių tiesimo studijų programą ir įgijo inžinieriaus profesinę kvalifikaciją. Tų pačių metų liepos 5 d. jis pradėjo dirbti ,,Kauno kelių“ 6-oje kelių tarnyboje meistro pareigose. Savo mokytojo, darbų vadovo V. Elzbuto, prižiūrimas, jaunas specialistas uoliai mokėsi ir netrukus buvo pastebėtas. 2013 m. birželio 3 d. L. Prapiestis buvo paskirtas 1-os kelių tarnybos darbų vadovu. Jam teko nelengva užduotis – tiesti Panemunės – Sovetsko aplinkkelį, labai sudėtingą inžinerinį objektą. Dabar jis vykdo žvyrkelio ties Vilkija rekonstrukciją.

Darbai verda

Dar vienas didelės apimties objektas, prie kurio triūsė „Kauno kelių“ specialistai, – K. Petrausko gatvės 630 m ilgio ruožas nuo Vydūno alėjos iki Radvilėnų plento. Šio projekto vertė – daugiau nei 2 mln. eurų (7 mln. litų).

Rekonstrukcijos metu ši judri gatvė buvo gerokai paplatinta, vietoj dviejų juostų įrengtos keturios. Joje buvo paklota nauja kelio danga ir atlikti požeminiai darbai – nutiesti nauji buitinių nuotekų, vandentiekio vamzdynai, įrengta lietaus surinkimo sistema. Rekonstruojant šį ruožą pastatyti nauji gatvės apšvietimo stulpai, K. Petrausko ir Aukštaičių gatvių sankryžoje įrengtas šviesoforas, įdiegta troleibusų linija. Laikantis paveldosaugos reikalavimų, buvo atkurti prieškario Kauną primenantys elementai – įrengti tašyto akmens kelkraščiai ir pasodinta medžių alėja.

„Kauno kelių“ specialistai vykdo ir kitus didelės apimties projektus. 2015 m. pavasarį pradėtas įgyvendinti Kauno laisvosios ekonominės zonos (LEZ) plėtros pirmasis etapas. Nauja asfalto danga paklota gatvėse, vedančiose į LEZ teritoriją, jų bendrasis ilgis – daugiau nei 3 km. Šiame ruože tiesiami inžineriniai tinklai.

Bendrovė „Kauno keliai“ kartu su įmone „Latvijas tilti“ Klaipėdoje atlieka Baltijos prospekto ir Minijos gatvės sankryžos rekonstrukcijos darbus.

Be didesnės apimties darbų, „Kauno keliai“ kiekvienais metais vidutiniškai vykdo ir apie 30 mažesnės apimties projektų. Įmonė glaudžiai bendradarbiauja su Kauno technikos kolegija, kurią baigę absolventai neretai įsilieja į bendrovės kolektyvo gretas.

Kitąmet įmonės laukia dar viena graži sukaktis – UAB „Kauno keliai“ minės savo veiklos 75 m. sukaktį.

Geležinio Vilko projektas

„Kauno keliai“ sėkmingai įgyvendino daugelį svarbių projektų. Atlikusi A. Juozapavičiaus prospekto Kaune rekonstrukciją, ši įmonė šalies sostinėje Vilniuje kartu su Latvijos bendrove „Latvijas tilti“ ėmėsi dar sudėtingesnio projekto – estakados virš Geležinio Vilko gatvės statybų. Rekonstrukcijos apimtis – ruožas nuo A. Goštauto iki M. K. Čiurlionio gatvės.

Norėdami sutvarkyti dangą, iš pradžių Kauno kelininkai privalėjo atlikti daug būtinų darbų po žeme, todėl teko susidurti su gausybe netikėtumų ir sudėtingų užduočių. Būtent todėl dirbant šiame objekte teko pasitelkti daug unikalių technologijų.

Unikali Danijos inžinierių sukurta technologija buvo pritaikyta rekonstruojant senuosius tinklų kolektorius – tunelius, kuriuose eina šilumos, vandens ir kitų komunikacijų vamzdžiai bei laidai.

Tam, kad apie 50 metų eksploatuojama inžinerinė infrastruktūra nekeltų pavojaus aplinkiniams pastatams, gatvėms, reikėjo rekonstruoti po estakados nuvažiavimu esantį kolektorių, kurio bendras ilgis sudarė apie 125 m. Jo rekonstrukcijai panaudota Lietuvoje nauja pažangi technologija, plačiai naudojama Danijoje, Vokietijoje, Jungtinėse Valstijose. Tai vamzdžių įklotai, pagaminti iš impregnuoto derva poliesterio. Jie įtiesiami į susidėvėjusius vamzdžius, šiuo atveju – į kolektorių, įklotai apdorojami garais arba vandeniu. Vamzdžų įklotai yra gaminami įvairaus ilgio, o jų sienelių storis siekia nuo 3 mm iki 50 mm. Ši technologija yra plačiai taikoma Vakarų šalyse, tankiai apgyvendintose teritorijose, kur negalima pakloti vamzdynų atviru būdu kasant tranšėjas. Įgyvendinant projektą, buvo rekonstruota beveik 14 km po žeme esančių vandens, nuotekų ir kitų tinklų.

Geležinio Vilko gatvės projektą „Kauno keliai“ vertina kaip vieną didžiausių objektų. Rekonstrukcija buvo sudėtinga. Šlaite, esančiame tarp tilto ir tunelio, reikėjo įrengti kelią, kuriuo galima užvažiuoti ant estakados. Atlikus visus darbus, susisiekimas tapo gerokai patogesnis – automobiliai per Geležinio Vilko gatvę estakada gali judėti į A. Goštauto gatvę, o iš ten Neries krantine pasiekti Verslo trikampį, kitus rajonus.

Smarkiai sumažėjo transporto srautai Geležinio Vilko gatvės tunelyje. Atliekant kelio atnaujinimo darbus Geležinio Vilko gatvėje, buvo pakeistos požeminės komunikacijos, įrengti nauji vandentiekio, nuotekų, lietaus kanalizacijos tinklai. Rekonstruoto gatvės ruožo ilgis – 1,2 km (įskaitant ir 177 m estakados), projekto vertė – 10,14 mln. eurų (35 mln. litų).

Panemunės – Sovetsko aplinkkelis

2013 m. rugpjūtį, po gerokai užsitęsusių pirkimo procedūrų, UAB „Kauno keliai“ kartu su partneriu AB „Latvijas tilti“ pradėjo Panemunės – Sovetsko aplinkkelio tiesimą. Tai dalis tarptautinio projekto, kurio tikslas aplenkti A12 keliu Panemunę Lietuvoje ir Tilžę (Sovetską) Kaliningrado srities krante, sumažinti transporto eismą nuo daugiau kaip prieš šimtą metų pastatyto Luizės tilto. Aplinkkelį Rusijos pusėje ir tiltą per Nemuną statė Rusijos Federacijos statybininkai, o Lietuvos krante „Kauno keliams“ teko nutiesti apie 4 km kelių, partneriai iš Rygos pastatė tiltą per Nemuno prataką ir estakadine dalimi prijungė prie naujojo tilto per Nemuną.

Rengiant aplinkkelio projektą, buvo atsižvelgta į sudėtingas hidrologines ir geologines Nemuno deltos slėnio sąlygas. Pavasarį ar net ir žiemą įprastai Nemunas čia išsilieja plačiai po pievas, potvyniui slūgstant susidaro stiprios srovės, ledonešiai. Pasitaiko, kad vanduo neatslūgsta net keletą mėnesių. Slėnis išvagotas senvagių, gruntinis vanduo yra pačiame žemės paviršiuje, o po žeme slypi durpės, sapropelis ir kiti kelininkams nemalonūs siurprizai. Todėl projekte buvo numatyta kelio sankasą pakelti virš tikėtino maksimalaus potvynio lygio, sutvirtinti ją ir apsaugoti šlaitus nuo ledų panaudojant daug ir įvairių geotekstilinių gaminių.

Kelio projekto dokumentuose buvo įtraukta griežta sąlyga – iki galimo potvynio būtina pakilti su žemės sankasa iki 9,25 m aukščio virš jūros lygio. Kitaip grėsė, kad Nemunas visą darbą nuneš į Kuršių marias. Tam reikėjo vos per keletą rudens mėnesių supilti į sankasą apie 300 tūkst. kub. m grunto.

Ne tik suvežti, sutankinti, bet visą sankasą sluoksniais sutvirtinti tinklais ir geotekstile. Projekto dokumentuose buvo numatyta, kad didelė dalis grunto sankasai bus panaudota iš Nemuno vagos dugno, tačiau sugedus upeivių kranui, paaiškėjo, jog jie visai negalės pateikti tokio grunto. Kelininkams teko visą gruntą vežtis iš gana tolimų karjerų. Netrukus prasidėjo lietūs, gruntinio vandens lygis pakilo, pievos tapo ežerais, ir vietiniai privažiavimo keliukai, kad ir sustiprinti, atsidūrė po vandeniu. Atvežtą didesniais sunkvežimiais gruntą teko perkrauti į karjerinius sunkvežimius bei Lenkijoje išnuomotus „Krazus“ ir „plaukti“ iki tiesiamo kelio. Darbų vadovui Linui Prapiesčiui kasdien reikdavo organizuoti 70-ties sunkvežimių ir keliasdešimties kitų mechanizmų bei didelio būrio žmonių darbą.

Nors pradžia buvo panaši į neįmanomą misiją, iki žiemos Panemunės aplinkkelio sankasa buvo iškelta, o šlaitai išbetonuoti panaudojant geosintetinius klojinius. Toks metodas buvo panaudotas pirmą kartą Lietuvos kelių statyboje ir tik antrą kartą Lietuvoje. Darbų vadovas Kęstutis Kubilius išmokė jaunus darbininkus „siūti“ tiesiog objekte ir užpildyti betonu šią gana nelengvai suvaldomą medžiagą, šiaip jau labai panašią į tradicines antklodes.

Pastačius 477 m tiltą per Nemuno senvagę ir 90 m ilgio estakadą, buvo nutiesti visi keliai, įrengtos tvoros, apšvietimas, pastatytos vaizdo stebėjimo kameros bei kita įranga. Tačiau 2014 m. rudenį objektas nebuvo baigtas, nes koją pakišo Rusijos Federacijos statybininkai. Pagal tarptautinę sutartį jie privalėjo laiku pastatyti tilto per Nemuną atramą Lietuvos krante, tačiau stipriai pavėlavo, nes lietuviškos estakados dalies sijos turėjo būti uždėtos ant rusų pastatytos atramos. Projekto baigimo laikas buvo perkeltas į 2015 m. Šių metų birželį objektas buvo sėkmingai perduotas Lietuvos automobilių kelių direkcijai.

Pasak LAKD direktoriaus pavaduotojo Petro Tekoriaus, Panemunės aplinkkelis – tarptautinio bendradarbiavimo projektas, todėl jis reikšmingas ne tik ekonomine, bet ir valstybine prasme. Be to jis unikalus, nes buvo projektuojama ir dirbama labai sunkiomis geologinėmis sąlygomis.

Šiuo metu aplinkkeliu naudojasi tik pasienio tarnybos, o eismas juo pajudės įrengus pasienio kontrolės postus abiejų kaimyninių šalių pasienio pusėse.