Viktoras Jurcaitis

2015-10-14 Jolanta Tamošaitienė, Keliai ir tiltai Nr. 2 (10)

Pažintis su keliais mano gyvenime prasidėjo 1971 m., baigus Mažeikių vidurinę mokyklą. Po mokyklos įstojau į Vilniaus inžinerinį statybos institutą (VISI), automobilių kelių specialybę. Po mokslų paskyrimą gavau į Alytaus automobilių kelių valdybą, kur pradėjau darbų vykdytojo pareigas. Iš pradžių apsigyvenau kambarėlyje, įkurtame virš darbo kabinetų palėpėje administraciniame pastate, dabartinėje Alytaus Pulko gatvėje. Po pusantrų metų greta iškilo kelininkų daugiabutis, ten ir gavau butą.

Pirmasis mano darbo objektas buvo kelyje Antakalnis – Jieznas. Džiaugiuosi, kad buvau paskirtas dirbti šalia patyrusio darbų vykdytojo, nes galėjau semtis praktinės patirties. Vėliau atsakomybės ėmiausi pats. 1989 m. tapau vyresniuoju inžinieriumi. Tada daugiau atsirado darbo prie popierių kabinete, į mano pareigas įėjo ir darbų kontrolė. 1995 m., kuriantis „Alytaus regiono keliams“, kurį laiką dirbau vyresniuoju inžinieriumi, Alytaus kelių tarnybos viršininku, galiausiai tapau įmonės „Alytaus regiono keliai“ techninio skyriaus viršininku. Tuomet buvau atsakingas už sąmatas, projektus, darbų priežiūrą, kontrolę, darbų priėmimą, derinimą. Trumpai tariant, numatytiems darbams ruošėme techninę dokumentaciją, ją ruošiame ir dabar.

Man 1976 m. atvažiavus į Alytų ir ėmus dirbti, technika nebuvo nauja, geresnę techniką gaudavo kelių statytojai, o mes dirbome prie kelių priežiūros ir nedidelių remonto darbų. Pavyzdžiui, barstytuvai buvo įrengiami nurašytuose ZIL automobiliuose, kuriems savivartyje pritaisydavo barstyklę. Net ir druskos ne visada turėdavome, o barstomas smėlis neretai užšaldavo. Ekskavatoriai taip pat buvo negalingi, maži. Įmonei nuosavo transporto trūko, todėl teko nuomotis iš kitų organizacijų. Būdavo ir taip, kad užsakai 10 nuomojamų mašinų, gauni vieną, nes kitos buvo išnuomotos didesniems objektams. Be to, technika gedo, jos priežiūrai reikėjo daug mechanikų. Buvo naudojama tokia praktika: kitur nurašyti automobiliai pas mus atitarnaudavo po 20 metų. Juos nuolat remontuodavome, o tai taip pat atsieidavo nemažus pinigus.

Ypač atsakingas kelininkų darbas žiemą. Jie keliasi anksčiausiai ir dirba tikrai pasiaukojančiai. Kartais net darosi pikta skaitant interneto puslapių antraštes, neva keliai nenuvalyti, kelininkai pramiegojo pūgą ar panašiai. Jeigu daugelis pasėdėtų prie barstytuvo vairo ar šiaip kabinoje nuo 4 valandos ryto, apie kelininkų darbą kalbėtų visai kitaip.

Savo darbą mėgstu, esu juo patenkintas, manau, kad mano gyvenimas susiklostė gana sėkmingai. Su žmona užauginome sūnų ir dukrą, turime du anūkus. Sūnus gyvena ir dirba logistikos įmonėje Vilniuje, yra baigęs socialinius mokslus. Dukra yra baigusi anglų kalbos studijas Vilniaus pedagoginiame universitete. Ji kurį laiką mokytojavo, vėliau išvažiavo į Didžiąją Britaniją, dirbo, ištekėjo už škoto. Šiuo metu jie abu gyvena Dubajuje. Jos vyras miestų projektuotojas, o ji, deja, tik namų šeimininkė, nes Dubajuje rasti darbo moteriai užsienietei yra labai sunku.