Viktoras Baltmiškis

2015-10-14 Jolanta Tamošaitienė, Keliai ir tiltai Nr. 2 (10)

1969 m. baigiau tuometinę Telšių 3-iąją vidurinę mokyklą. Mano dėdė, kuris dirbo Klaipėdos Kelių remonto ir statybos valdyboje apželdinimo meistru, pakvietė mane vasarą padirbėti jų įmonėje. Tiesą sakant, tuomet net negalvojau būti kelininku, bet smalsumas nugalėjo ir nutariau pabandyti. Daug mano artimųjų dirbo miškininkais, tokią profesiją svarsčiau rinktis ir aš. Mano tėtis ir senelis buvo eiguliai, todėl miško darbai man buvo pažįstami nuo vaikystės. Tėtis svajojo, kad tapčiau miškininku, tačiau jo svajonė neišsipildė – tapau kelininku. Kitas mano dėdė taip pat dirbo kelininku, bet Mažeikių kelių valdyboje.

Klaipėdos Kelių remonto ir statybos valdyboje buvau priimtas dirbti meistru. Tais pačiais metais rudenį buvau išsiųstas mokytis į Autokelių mokymo kombinatą Kaune. Pasimokęs pusę metų, grįžau dirbti į Klaipėdą, o 1971 m. įstojau į Kauno politechnikumą, kuriame studijavau autokelių ir tiltų statybą ir eksploataciją. Tais laikais jie ruošdavo inžinierius, mokslai buvo labai rimti, praktiką atlikau Panevėžio penktojoje statybos valdyboje. 1974 m. po mokslų vėl grįžau į Klaipėdą, man pasiūlė Priekulės kelių punkto viršininko pareigas. Gyvenau Palangoje su dėde, nes jis turėjo namą. Kiekvieną dieną važinėjau autobusais į Klaipėdą, o iš čia – į Priekulę. Nemažas galas kelio sunkumų nesudarydavo, nors kelionė į vieną pusę užtrukdavo pusantros valandos.

1976 m. buvau paskirtas Palangos kelių remonto punkto viršininku. Čia pradirbau iki 1995 m. Kadangi tais metais buvo panaikintas Palangos kelių remonto punktas, mane paskyrė dirbti Kretingos kelių tarnybos viršininku. Vykdant kelių priežiūros reorganizaciją, punktai, tokie kaip Palangoje, buvo panaikinti, prijungiant juos prie kelių tarnybų. Palangos kelių remonto punktas buvo prijungtas prie Kretingos. Pagrindinė mūsų kelių tarnybos veikla tapo kelio Klaipėda – Palanga priežiūra ir remontas. Visus kelius, priklausančius Kretingos kelių tarnybai, teko išvaikščioti, apžiūrėti juos po keletą kartų, iki šiol pamenu beveik visus kelių vingius.

Nuo 2007 m. kovo buvau paskirtas Klaipėdos kelių tarnybos viršininku. Mėgstamą Kretingą palikau, nes tiesiog buvau rotuotas, kai iš Klaipėdos kelių tarnybos pareigų pasitraukė ankstesnis viršininkas. Man pačiam keisti darbo vietą buvo sunkoka, nes Kretingos tarnyboje buvau įleidęs šaknis. Kretingoje jau buvo suburtas puikus kolektyvas, buvome suremontavę darbo patalpas, sutvarkę daug sunkesnės būklės kelių.

Karjeros pradžioje, kai dar tik pradėjau vadovauti kelių darbams, pagrindinė mūsų technika buvo autogreideris, buldozeris, o vėliau ir barstytuvas. Kai jų dar nebūdavo, žiemą kelių barstymui buvo naudojama žmonių fizinė jėga. Sovietiniais laikais net ir rusišką asfalto klotuvą ne visi kelininkai turėdavo. Pamenu, užtaisant duobes paruošimo darbai buvo atliekami rankomis, dirbome kastuvais ir laužtuvais. Pakelių šienavimas taip pat vykdavo rankomis, šienaudavome dalgiais. Ir tokio pobūdžio darbą žmogus dirbdavo ne dieną, o mėnesius per visą vasarą. Tačiau iš tų laikų įstrigo tai, kad kelininkai, nors ir daug dirbdami fiziškai, buvo atsidavę darbui. Beje, sovietiniais metais kelių sektoriui reikalavimai buvo aukštesni nei dabar, o juos įvykdyti reikėjo be vakarietiškos technikos. Iki gegužės vidurio pakelės turėdavo būti jau nušienautos, taip pat turėjo būti vykdomi ir kiti kelių remonto darbai. Visko fiziškai spėti buvo neįmanoma. Geresni atlyginimai būdavo kelių statyboje, melioracijoje. Taigi, mums žmonių nuolat trūkdavo, nemaža buvo ir darbuotojų kaita. Tačiau džiaugdavomės, kad turėjome nemažai ir senų darbuotojų, išmanančių ir mylinčių savo darbą.

Kai dirbau Kretingoje, atsirado vakarietiškos technikos. Darbą palengvino barstytuvai, juos dėdavome į MAZ automobilius, barstydavome smėlį su druska. Nebereikėjo laužtuvų taisant duobes, gavome automatinių frezų.

Mano dėdė meistru dirbo iki 1980 m. Kartais klausdavau jo patarimo, aptarinėdavome visus darbus bei kitus reikalus. Džiaugiuosi, kad ir jaunoji karta – mano sūnus Paulius, tapo kelininku. Jis dirba „Klaipėdos regiono kelių“ Techninio ir projektų rengimo skyriaus viršininku. Jis baigė Vilniaus Gedimino technikos universitetą ir savo profesija yra patenkintas, kelininko duonos atsisakyti nežada.

Važiuodamas namo, visada stebiu kelią, toks jau kelininko būdas. Nors mano kelias iš darbo namo priklauso Kretingai, jeigu ką nors pastebiu, skambinu kolegoms pranešti. Pavyzdžiui, žiemą kolegos anksti ryte gali būti nuvalę sniegą, bet man važiuojant apie 7 val. ryto situacija gali būti pakitusi. Mums taip pat skambina gyventojai, kad nuvalytume ar taisytume kelius. Smagu, kad esant skubiai situacijai, žmonės patys reaguoja, ieško pagalbos.

2015-10-09 Klaipėdos regiono keliai info

Per dvidešimt metų iš esmės pasikeitė naudojama kelių priežiūros technika ir taikomos technologijas, įgyvendintos naujos eismo saugumo priemonės. Nepasikeitė tik žiemą kaprizingi, sudėtingi prižiūrėti ketiai Baltijos jūros įtakos zonoje, kur šaltį keičia atlydis, o atlydį – lietus. Prisimindami 1995 metus galime pripažinti, kad nemažai Klaipėdos regiono kelių buvo duobėti, po žiemos kelių dangos būdavo iškilnojamos, šalikelėse arti važiuojamosios dalies augo medžiai. Kelių priežiūros srityje buvo daug rankų darbo, o keliams prižiūrėti skirta technika dažnai gesdavo. Po kelių priežiūros įmonių reorganizacijos 1995 m., jau per pirmąjį dešimtmetį iš esmės pasikeitė mūsų turimos kelių priežiūros mašinos. Dabar darbams naudojame Vakarų šalyse pagamintus galingus ir ekonomiškus savivarčius, modernius greiderius, ekskavatorius, traktorius. Pradėtos diegti naujos technologijos, ypač žiemos keliams prižiūrėti. Klaipėdos kelių tarnybos darbuotojai užtikrina tinkamą savo kelių priežiūrą ir saugų eismą.