Vidmantas Lisauskas

2018-05-21 Alfa.lt

Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Kauno apygardos teismui perdavė Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Kauno valdybos pareigūnų tirtą baudžiamąją bylą, kurioje kaltinamas buvusios valstybinės įmonės „Kauno regiono keliai“ (šiuo metu VĮ „Kelių priežiūra“) vadovas. VĮ „Kauno regiono keliai“ buvęs vadovas Vidmantas Lisauskas kaltinamas piktnaudžiavimu tarnyba, turto iššvaistymu bei apgaulingu apskaitos tvarkymu, o jo artimas giminaitis A. L. kaltinamas padėjimu piktnaudžiauti, iššvaistyti turtą ir apgaulingu apskaitos tvarkymu.

Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Kauno apygardos teismui perdavė Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Kauno valdybos pareigūnų tirtą baudžiamąją bylą, kurioje kaltinamas buvusios valstybinės įmonės „Kauno regiono keliai“ (šiuo metu VĮ „Kelių priežiūra“) vadovas.

VĮ „Kauno regiono keliai“ buvęs vadovas Vidmantas Lisauskas kaltinamas piktnaudžiavimu tarnyba, turto iššvaistymu bei apgaulingu apskaitos tvarkymu, o jo artimas giminaitis A. L. kaltinamas padėjimu piktnaudžiauti, iššvaistyti turtą ir apgaulingu apskaitos tvarkymu.

Ikiteisminio tyrimo duomenys leidžia teigti, kad VĮ „Kauno regiono keliai“ priklausantis turtas (keliams remontuoti skirta technika bei medžiagos) galimai neteisėtai buvo naudojamas V. Lisausko artimo giminaičio A. L. vadovaujamos bendrovės vykdytuose kelių statybos remonto darbuose.

Šiame ikiteisminiame tyrime pranešimai apie įtarimus įteikti dar trims VĮ „Kauno regiono keliai“ darbuotojams, tačiau jie, pripažinę savo kaltę, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

2018-05-21 LRT.lt

Kauno apygardos prokuratūra Kauno apygardos teismui perdavė Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Kauno valdybos pareigūnų tirtą baudžiamąją bylą, kurioje kaltinamas buvusios valstybinės įmonės „Kauno regiono keliai“ (dabar – VĮ „Kelių priežiūra“) vadovas. VĮ „Kauno regiono keliai“ buvęs vadovas Vidmantas Lisauskas kaltinamas piktnaudžiavimu tarnyba, turto iššvaistymu bei apgaulingu apskaitos tvarkymu, o jo artimas giminaitis A. L. kaltinamas padėjimu piktnaudžiauti, iššvaistyti turtą bei apgaulingu apskaitos tvarkymu.

Kauno apygardos prokuratūra Kauno apygardos teismui perdavė Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Kauno valdybos pareigūnų tirtą baudžiamąją bylą, kurioje kaltinamas buvusios valstybinės įmonės „Kauno regiono keliai“ (dabar – VĮ „Kelių priežiūra“) vadovas.

VĮ „Kauno regiono keliai“ buvęs vadovas Vidmantas Lisauskas kaltinamas piktnaudžiavimu tarnyba, turto iššvaistymu bei apgaulingu apskaitos tvarkymu, o jo artimas giminaitis A. L. kaltinamas padėjimu piktnaudžiauti, iššvaistyti turtą bei apgaulingu apskaitos tvarkymu.

Anot STT pranešimo, ikiteisminio tyrimo duomenys leidžia teigti, kad VĮ „Kauno regiono keliai“ priklausantis turtas – keliams remontuoti skirta technika bei medžiagos – galimai neteisėtai buvo naudojamas V. Lisausko artimo giminaičio A. L. vadovaujamos bendrovės vykdytuose kelių statybos remonto darbuose.

Šiame ikiteisminiame tyrime pranešimai apie įtarimus įteikti dar trims VĮ „Kauno regiono keliai“ darbuotojams, tačiau jie, pripažinę savo kaltę, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

2018-05-21 Kauno diena

Teismui perduoda buvusio valstybės įmonės „Kauno regiono keliai“ (dabar – „Kelių priežiūra“) vadovo Vidmanto Lisausko baudžiamoji byla – jis kaltinamas piktnaudžiavimu tarnyba, turto iššvaistymu bei apgaulingu apskaitos tvarkymu. Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) teigia, kad be V. Lisausko, padėjimu piktnaudžiauti, iššvaistyti turtą bei apgaulingu apskaitos tvarkymu kaltinamas ir jo artimas giminaitis Audrius Lisauskas. Tarnyba nenurodo kaltinamųjų pavardžių ar tikslaus giminystės ryšio. BNS anksčiau rašė, jog A. Lisauskas yra V. Lisausko sūnus.

Teismui perduoda buvusio valstybės įmonės „Kauno regiono keliai“ (dabar – „Kelių priežiūra“) vadovo Vidmanto Lisausko baudžiamoji byla – jis kaltinamas piktnaudžiavimu tarnyba, turto iššvaistymu bei apgaulingu apskaitos tvarkymu.

Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) teigia, kad be V. Lisausko, padėjimu piktnaudžiauti, iššvaistyti turtą bei apgaulingu apskaitos tvarkymu kaltinamas ir jo artimas giminaitis Audrius Lisauskas. Tarnyba nenurodo kaltinamųjų pavardžių ar tikslaus giminystės ryšio. BNS anksčiau rašė, jog A. Lisauskas yra V. Lisausko sūnus.

Pasak STT, „Kauno regiono kelių“ turtas (keliams remontuoti skirta technika bei medžiagos) galimai neteisėtai buvo naudojamas A. Lisausko vadovaujamos bendrovės „Tauro ženklas“ skelbtuose kelių statybos ir remonto darbuose.

Tarnybos teigimu, ikiteisminiame tyrime įtarimai pareikšti dar trims „Kauno regiono kelių“ darbuotojams, tačiau jie, pripažinę savo kaltę, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Kauno apygardos prokuratūra perdavė bylą Kauno apygardos teismui.

STT 2016 metų gegužę pranešė, kad dėl įtarimų piktnaudžiavimu sulaikė V. Lisauską ir dar tris vadovaujančius įmonės darbuotojus.

2018-05-21 15min.lt

Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Kauno apygardos teismui perdavė Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Kauno valdybos pareigūnų tirtą baudžiamąją bylą, kurioje kaltinamas buvusios valstybinės įmonės „Kauno regiono keliai“ (šiuo metu VĮ „Kelių priežiūra“) vadovas.

Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Kauno apygardos teismui perdavė Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Kauno valdybos pareigūnų tirtą baudžiamąją bylą, kurioje kaltinamas buvusios valstybinės įmonės „Kauno regiono keliai“ (šiuo metu VĮ „Kelių priežiūra“) vadovas.

Pranešime žiniasklaidai rašoma, kad „Kauno regiono kelių“ buvęs vadovas Vidmantas Lisauskas kaltinamas piktnaudžiavimu tarnyba, turto iššvaistymu bei apgaulingu apskaitos tvarkymu, o jo artimas giminaitis Audrius Lisauskas kaltinamas padėjimu piktnaudžiauti, iššvaistyti turtą bei apgaulingu apskaitos tvarkymu.

Ikiteisminio tyrimo duomenys leidžia teigti, kad „Kauno regiono keliams“ priklausantis turtas (keliams remontuoti skirta technika bei medžiagos) galimai neteisėtai buvo naudojamas A.Lisausko vadovaujamos bendrovės vykdytuose kelių statybos remonto darbuose. Šiame ikiteisminiame tyrime pranešimai apie įtarimus įteikti dar trims „Kauno regiono keliai“ darbuotojams, tačiau jie, pripažinę savo kaltę, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

2016-05-13 Audronė Tamašauskaitė, Keliai ir tiltai Nr. 1(11)

Važiuodami iš Vakarų Lietuvos į sostinę, ar grįždami iš Europos vidurio namo bei traukdami į šiaurę per Latviją ar Estiją, būtinai pravažiuojame Kauną arba jo apylinkes, regione esančius rajonus: Raseinius, Kėdainius, Jonavą, Birštoną, Prienus. Tai Kauno žiedas su geresniais ar blogesniais keliais, jungiančiais šalies pramonės, logistikos ir susisiekimo infrastuktūrą: kelius, geležinkelius, oro ir upių uostus. Pastaruoju metu šalia Kauno kuriasi logistikos ir prekybos centrai, krovinių terminalai, technologijų ir gamybinių pajėgumų parkai. Kelių, nusidriekusių per vidurio Lietuvą, priežiūra rūpinasi VĮ „Kauno regiono keliai“.

VĮ „Kauno regiono keliai“ direktorius Vidmantas Lisauskas: „Išeitį iš padėties visada randame.“

„Kauno regiono kelių“ direktorius V. Lisauskas kasdien atvažiavęs į darbą 7.30 val. stengiasi kiek galima greičiau susipažinti su situacija keliuose, informacija, atsiųsta elektroniniu paštu, dokumentais, spauda. 10 val. į kabinetą susikviečia savo pavaduotojus aptarti dienos darbus, pasidalinti rūpesčiais, problemomis,
o neretai ir džiugia naujiena. Jei reikia, dar prieš pasitarimą telefonu susisiekia su Kauno regiono Kelių tarnybų viršininkais, kad galima būtų sužinoti situaciją keliuose iš pirmų lūpų. Juk kelininkams rūpi daug kas: ir kelių būklė, ir oro sąlygos, eismo dalyvių saugumas, darbų eiga, sprendžiami klausimai ir esamos problemos.

Rezultatai – kas mėnesį

Kabinete vykstantys pasitarimai – mažesnės apimties. Didesnieji planuojami iš anksto ir jie būna produktyvesni, retkarčiais į pasitarimus kviečiami ir žurnalistai, rengiami seminarai. Susitinkama pavasarį ir rudenį, kai keliųapžiūrose dalyvauja ir Lietuvos automobilių kelių direkcijos (LAKD) prie Susisiekimo ministerijos specialistai, kurie nustato įvairius trūkumus.

„Išplėstiniai susirinkimai vyksta kartą per mėnesį, jei nėra didesnių problemų, ir rečiau. Klausimai yra patys įvairiausi – ir gamybiniai, ir gamtos sąlygų, ir ką blogai darome, ir kas bei kur pakliuvome, kas ko nepadarė ar reikiamu metu nepabarstė kelio“, – paprasta kalba paaiškino kelių priežiūros įmonės vadovas.

Tokiuose posėdžiuose dalyvauja pats V. Lisauskas, jo trys pavaduotojai, Kelių tarnybų vadovai ir, reikalui esant, darbų saugos, vidaus audito, finansų arba viešųjų pirkimų specialistai. Pastarųjų dalyvavimas priklauso nuo numatytų svarstyti klausimų. Kviečiami tie specialistai, kurie išmano tuo metu įmonei aktualius reikalus.

„Kiekvieną mėnesį susumuojami pasiekti rezultatai, tad pirmiausiai ir pradedame apie juos kalbėti. Vėliau trumpai aptariame finansinius reikalus, po to – rimtesnius klausimus, kurie sukelia įtampą ar tam tikrų problemų“, – teigė regioninės kelių direktorius.

V. Lisauskas suformuluoja temas, aktualius klausimus siūlo ir jo pavaduotojai. Kelių tarnybų vadovai taip pat turi teisę pasisakyti, pasiaiškinti ar paklausti.

„Tai, ko nežinome, bandome išsiaiškinti iki galo. Būna ir taip, kad ne viskas nuo mūsų priklauso. Būna, kad kliūčių darbui atsiranda dėl teisės aktų neatitikimų ar skubių Kelių direkcijos nurodymų. Ieškome kompromiso susirinkimo metu, jei negalime operatyviai atsakyti, bandome išgvildenti net ir praėjusių susirinkimų klausimus“, – patikslino kelininkų vadovas.

Bendradarbiauja su policija

Sunkiausia kelius prižiūrėti žiemą. Kelininkams rūpi, kad keliai būtų nuvalyti ir pabarstyti, kad žmonėms netektų važiuoti slidžiais keliais ir, neduok Dieve, patekti į avarines situacijas.Rūpi jiems ir kiekvieno kelio ženklo būklė, ir atitvarai, ir nuokalnės ar įkalnės. Jei mato problemą, stengiasi ją kuo operatyviau išspręsti.

Direktoriaus teigimu, ne visada pavyksta sugaudyti kelių chuliganus, sudaužiusius kelių ženklus, ar, tarkim, vairuotojus, atsitrenkusius į atitvarus. Juk padarytą žalą turi kažkas – draudimo kompanija ar įvykio kaltininkas – atlyginti.

„Tiesa, pastaruoju metu reikalai kiek pasitaisė, kai radome bendrą sutarimą su policija. Kažkas atsitrenkė į atitvarus, policija fiksuoja avariją ir apie tokį eismo įvykį praneša mums. Sutvarkėme sistemą, kad dauguma nuostolių, padarytų keliams, gultų ant kaltininkų pečių“, – aiškino V. Lisauskas.

Bėda su žvyrkeliais

Įmonės „Kauno regiono keliai“ direktorius neslepia, kad kelininkai turi didelių bėdų su žvyrkeliais.

Kasmet jie apie 1 ar 2 cm nudulka, tad šiuo metu pasiektas toks lygis, kad beveik nėra ko greideriuoti. Tai daryti tenka dažnai, o darbo rezultatai, pasak V. Lisausko, vis prastesni, nes nėra žvyro dangos: „Greideriuodami išverčiame molį, kuris iš apačios jau yra išlindęs, arba akmenis. Beveik nieko gero iš to neišeina“, – teigia regiono įmonės vadovas.

Nuolat vertinama kelių, tiltų, viadukų būklė. Planuojami remonto darbaiderinami su LAKD, finansavimas skiriamas pagal prioritetus.

Einamajam mėnesiui planinius darbus Kelių tarnybos numato pačios. Įmonės administracija kontroliuoja, kad išlaidos nebūtų viršytos.

„Vienai Kelių tarnybai galbūt reikia daugiau lėšų duobėms sutvarkyti, kitai – žvyrkelių priežiūrai. Bendromis jėgomis su tarnybomis suderiname darbų proporcijas. Pinigų kiekis tas pats, jis staiga nepadidėja, tad verstis reikia su tais pačiais pinigais, kuriuos mums skiria valstybė“, – pokalbį tęsė įmonės direktorius.

Įmonės vadovas apgailestavo, kad kelių, viadukų ir tiltų būklė regione pamažu blogėja. Tragiškų situacijų – tilto ar viaduko griūties – neturėtų būti, nes kelininkai kaip įmanydami šiuos objektus prižiūri, tačiau, anot V. Lisausko, tokios problemos kaupiasi: „Joms išspręsti reikia pinigų. Ir tikrai didesnių, nei mes dabar gauname. Daug tiltų ir viadukų prašosi remonto. Smarkiai blogėja asfaltbetonio dangų būklė. Senos jos. Kas 10–15 metų jos turėtų būti remontuojamos, o mes atnaujinimo laukiame dešimtmečiais ir apsiribojame tik kelių lopymu. Būna ir taip, kad nelabai ką yra ir lopyti.“

Išvada viena – dėl dabartinio finansavimo kelių nusidėvėjimo tempas yra spartesnis nei jų atstatymo.

Saugus eismas

„Kauno regiono kelių“ direktorius sako, kad krašto ar magistraliniuose keliuose padaugėjus žiedinių ir šviesoforais reguliuojamų sankryžų, nepavyksta išvengti techninių avarijų, bet beveik nebeįvyksta žūčių.

Regiono kelininkai stengiasi, kad posūkių į kairę salelės būtų visose didesnėse sankryžose. Įrengta tikrai nemažai greitį ribojančių kalnelių.

„Jų visi prašo dar daugiau. Bandome šiuos norus riboti, nes tai jau tapo savotiška mada, ir kartais jaučiame, kad šiuo klausimu perlenkiama lazda“, – patikino pašnekovas.

Tarptautinės automagistralės „Via Baltica“ viduriu nutiesta raudona linija, kuri draudžia lenkti. Anot V. Lisausko, reikia pripažinti, kad tai efektyvi priemonė saugumui didinti.Nors, kaip sako direktorius, yra tokia „kelių erelių“ kategorija, kurios nesustabdys nė pastatyta betoninė siena, bet normaliam žmogui tai yra tarsi papildomas akcentas, kad lenkimas tose vietoselabai pavojingas, palyginti su kitais kelio ruožais.

2015-10-15 Audronė Tamašauskaitė, Keliai ir tiltai Nr. 2 (10)

Valstybės įmonės „Kauno regiono keliai“ direktorius Vidmantas Lisauskas sako į kelių sektorių patekęs atsitiktinai. Ukmergės 2-oje vidurinėje mokykloje būsimas kelininkas mokėsi išties gerai, todėl turėjo ne vieną pasirinkimo galimybę. Tiesa, statybų sritis traukė turbūt labiausiai, juolab kad tuomečiam moksleiviui vasaros atostogų metu tekdavę padirbėti statybose. Tik likimas jo norus pakoregavo savaip ir nuvedė kitu keliu, kurį V. Lisauskas vadina tikrai įdomiu ir prasmingu.

Mokykla, tarpukariu pastatyta A. Smetonos gimnazija, išsiskyrė ne tik savita architektūra ir buvusios šiokios tokios prabangos likučiais, bet ir buvo tiems laikams gana pažangi, netrūko įvairiausios visuomeninės veiklos – galėjai lankyti chorą, dramos ir šokių būrelius, sportuoti, moksleivių ansamblis bandė mėgdžioti bitlus, raumenis pumpavo kultūristai.

„Dalyvavau beveik visur, tačiau rimčiausiai domėjausi futbolu. Tai buvo hobis, didelių lūkesčių su juo nesiejau, bet teko ir Lietuvos aukščiausios lygos futbolo komandos „Vienybė“ sudėtyje pažaisti“, – prisiminė jis.

Vasarą dirbo statybose, kad prisidurtų pinigų, nes tėvai gyveno kukliai, tačiau šis užsiėmimas savotiškai patiko ir nebuvo veikla per prievartą. Domėjosi ir inžineriniais sprendimais.

1970 m. V. Lisauskas įstojo į tuometį Vilniaus inžinierinį statybos institutą (VISI). Vykdamas į šalies sostinę jis mąstė apie studijas instituto Miestų statybos fakultete, tačiau pokalbio su profesoriumi Steponu Roku metu gavo pasiūlymą mokytis kelininku ir pats nepajuto, kaip sutiko.

„Sutikau tiesiog spontaniškai. Automobilių keliai, inžinerija – nelengva, plataus profilio specialybė. Darbo daug, reikėjo rengti projektus, ir bendrabučio sąlygomis tai nebuvo labai paprasta. Tačiau keisti profesiją nenorėjau nei studijuodamas, nei baigęs mokslus. Atliktos praktikos neišgąsdino, jos savotiškai sekėsi, ir pajutau, kad specialybė man patinka“, – tęsė įmonės vadovas.

Grįžo į Ukmergę

„Kauno regiono kelių“ direktorius neslėpė, kad baigęs institutą teorinių žinių turėjo pakankamai, bet praktikoje buvo žalias.

Jauną specialistą traukė į gimtus kraštus, todėl sugrįžo į savo miestą. Norėjo dirbti kelių statybos organizacijoje, bet pastaroji svajonė neišsipildė – pateko į Ukmergės autokelių eksploatavimo valdybą.

„Paskyrimą galėjau rinktis, nes pagal studijų baigimo rezultatus kurse buvau trečias ar ketvirtas. Jau buvau vedęs. Vilniaus universitete anglų kalbą studijavusi žmona taip pat ukmergiškė, turėjome sūnų, dar ir todėl pasirinkau Ukmergę“, – paaiškino V. Lisauskas.

Ukmergės autokelių valdyboje darbų vykdytoju jis dirbo 5 metus, tačiau viskas prasidėjo nuo darbo Techniniame skyriuje, braižant remonto darbų vykdymo grafikus. Į kelininkų šeimą jauną specialistą „įvedęs“ valdybos vyriausias inžinierius, šviesaus atminimo Vytenis Ruseckas, labai nudžiugo, kai jo mokinys vos per porą dienų kokybiškai nubraižė grafiką, kurio tikėtasi tik po mėnesio.

Nuotykių kupina pradžia

Susirgus senbuviui darbų vykdytojui, teko skubiai perimti jo darbus. Buvo žiema. Naujasis darbų vykdytojas nuvyko į pirmąjį objektą – vieną iš kelio Deltuva – Vepriai ruožų. Ten jo ir laukė nuotykiai.

Pirmiausia jis susipažino su moterimi, vairavusia „valandinę“ mašiną GAZ- 51. Julė, toks buvo jos vardas, ir padėjo naujokui išsisukti iš netikėtos situacijos.

„Objekte pamačiau gal 20 sunkvežimių, vežusių žvyrą. Reikėjo jį operatyviai ant kelio paskleisti, nes šalo, o traktorininkas, turėjęs tampyti prikabinamą greiderį, miegojo statybiniame vagonėlyje. Pasimečiau. Tačiau padėti suskato ta pati Julė. Pusiau apgirtusį kolegą ji išmetė lauk iš vagonėlio, šis šaltyje greitai atsigavo, prablaivėjo, ir tą dieną susitvarkiau visus numatytus darbus“, – pasakodamas nusijuokė Kauno regiono kelininkų vadovas.

Anot jo, tais laikais išgėrinėjantys kelininkai nieko nestebino, kartais jie ir į darbą neateidavo, bet rasti su jais bendrą kalbą pavykdavo, darbai judėjo į priekį.

Antrasis akibrokštas šiame darbe buvo susijęs su buitimi. Jaunai šeimai su sūneliu pabodo glaustis pas tėvus, įsidrąsino paprašyti buto.

„Viršininku tuomet buvo Grigorijus Kravcovas – geraširdis žmogus, bet labai karšto būdo. Jis pasakė: „Pastatysi namą pagal tipinį projektą, butą turėsi. Lėšų bus skirta, bet iš valdybos sandėlio medžiagų negausi.“ Žodžiu, suktis teko taip, kaip išmaniau, juolab kad tais laikais statybinės medžiagos buvo didelis deficitas. Pradėti naują kvartalą plyname lauke dėl 10 butų taip pat buvo sudėtinga“, – kaip šiandien prisimena ponas Vidmantas.

Savo jaunai šeimai stogu virš galvos rūpinęsis V. Lisauskas turėjo susidoroti su ne viena problema. Pirmiausia – gauti statybinių medžiagų. Namas buvo mūrijamas iš geltonų plytų, tuomet gamintų Daugėlių statybinių medžiagų kombinate. Pirmam aukštui jų pakako, o antrajam pritrūko.

Jaunojo darbų vykdytojo būta apsukraus. Jis rado būdą, kaip patekti pas Lietuvos Plano komiteto pirmininko pavaduotoją (pagal tuometę hierarchiją ši pareigybė buvo bene aukštesnė nei dabartinio ministro), kurio ir paprašė plytų. Šis ne tik atrėžė, kad jų neduos, bet ir V. Lisauskui girdint nurodė savo sekretorei daugiau klientų su tokiais smulkiais klausimais į jo kabinetą neįleisti. Tačiau aplinkiniais keliais dalį plytų davė, likusias pavyko išpešti užsimezgus neblogiems santykiams su gamykla. Namą statė beveik 4 metus, iki 1980-ųjų, bet savo tikslą – turėti būstą – V. Lisauskas pasiekė.

Valdžia išsuko nuo tarnybos

Tuo metu, kai V. Lisauskui buvo pasiūlyta vykti į Tauragės autokelių valdybą, jis su žmona jau gyveno ką tik pastatytame bute, buvo gimęs ir antrasis jųdviejų vaikas. Pasirodo, Tauragėje vyriausiasis inžinierius buvo pakviestas į tarnybą armijoje, todėl prireikė naujo darbuotojo.

„Ukmergėje ir mane ne kartą yra kvietę į karinį komisariatą, tačiau žmona tuomet laukėsi kūdikio, nepaėmė. Ta pati problema pasikartojo Tauragėje po pusės darbo metų – grėsė būti pašauktam į karinę tarnybą. Ministerijos vadai tada mane išsuko“, – paatviravo kelių specialistas.

Pasak jo, tuomet Tauragės autokelių valdyboje buvo sudėtinga situacija. Darbų nestigo. Reikėjo likviduoti prie geležinkelio stoties buvusią morališkai pasenusią asfaltbetonio bazę, tačiau naujoji dar tik buvo statoma, todėl senąją teko eksploatuoti slapčia. Tai truko apie pusantrų metų.

Vyriausiojo inžinieriaus darbas buvo susijęs su planų vykdymu. Teko tvarkyti žvyro karjerą, kasdien įdarbinti dešimtis iš autotransporto įmonės samdomų savivarčių – ji irgi turėjo vykdyti savo planus. Neturint patikimos asfaltbetonio gamyklos tai nebuvo taip paprasta.

V. Lisausko žmona su vaikais gyveno atskirai – Ukmergėje. Po metų jis gavo butą Tauragėje, tačiau vėlgi nebaigtame statyti blokiniame name. Ir vėl teko suktis, kaip gauti trūkstamų statybinių medžiagų. Jų buvo, bet pavykdavo gauti ne kiekvienam. Statybininkų nesamdė, prabangos nesivaikė, daug ką įsirengė pats savo rankomis, gavęs apdailos medžiagų „per blatą“. Žodžiu, išbandymų nestigo ir ten. Tačiau ir Tauragėje ilgiau neužsibuvo.

Pasikeitė Tauragės autokelių valdybos viršininkas, o V. Lisauskui buvo pasiūlyta vykti į Šilutę. Apie tai jis pasakė savo sutuoktinei, bet ši atsakė, kad dar toliau į Žemaitiją nevažiuos. Tuomečiam autoritetingam kelininkų vadovui Česlovui Radzinauskui teko gerokai padirbėti, kol įkalbėjo.

Šilutėje – geraširdžiai žmonės

Šilutėje jis tapo kelininkų viršininku. Būsto iš karto irgi niekas neskyrė, todėl glaudėsi įmonės svečių kambaryje. Žmona ir du vaikai liko Tauragėje. Po pusantrų metų V. Lisauskas gavo 3 kambarių butą miesto centre, bet jį įsirengdamas vėl pradėjo nuo sienų.

„Į Šilutę vykti ne itin norėjau, bet tas kraštas man paliko labai gerą įspūdį. Ten dirbau daugiau nei 12 metų ir daugelį sutiktų žmonių iki šiol noriu minėti tik geruoju. Pamenu, skubiai reikėjo ekskavatoriaus. Pakako vieno skambučio melioratoriams, ir būtina technika buvo pristatyta į objektą. Puikiai sugyvenau ir su autotransportininkais, statybininkais“, – prisiminęs patikino V. Lisauskas.

Gamta ten savita. Vietos žmonės labai mėgavosi žvejyba, bet jam šis pomėgis „neprilipo“ – stigo laiko. Prie šio vadovo pasikeitė kartos, ne vieną naują darbuotoją būtent jis priėmė.

Šilutės krašte yra daug tiltų, tarp jų nemažai tikrai egzotiškų, dar vokiečių laikais statytų . Tekdavo jais rūpintis. Įmonė įsigijo nemažai technikos, rekonstravo asfaltbetonio bazę, naują geležinkelio atšaką įrengė, nes reikėdavo iškrauti nemažai skaldos, druskos, kitų medžiagų, sutvarkė įmonės teritoriją ir aplinką. Nemažai darbų tekdavo atlikti ir kaimyniniame Šilalės rajone, nes vietinių kelininkų pajėgumai buvo menkesni.

Potvyniai darė daug žalos

Šilutės autokelių valdyba, kuriai V. Lisauskas pradėjo vadovauti 1982 m., buvo nemaža įmonė. Joje dirbo iki 250 žmonių. Ir tuomet jau buvo kalbama apie estakadą į Rusnę.

1981 m. žemiausiame užliejamame maždaug 500 m ilgio ruože buvo supiltas kelio pylimas, tikintis, kad potvynio vanduo pratekės pro kiek arčiau Šilutės esančią estakadą. Prasidėjus neeiliniam tų metų potvyniui, pylimas buvo nuplautas per keletą valandų.

Įdomumo dėlei V. Lisauskas papasakojo, kad prieš potvynį į visas puses pradeda bėgti pelės, po to sujuda smulkesni gyvūnai, tada pasigirsta šniokštimas vandens, kuris didele jėga ima skverbtis per pievas, ir galop į kelius išbėga didieji laukiniai žvėrys.

Potvyniai kelininkams pridarydavo daug žalos tiesiog akimirksniu. Nutiestus žvyrkelius vietomis nuplaudavo, ledų lytys tiltus apgadindavo. Nors stichijos metu žmonių perkėlimu rūpindavosi vietos valdžia, netrūkdavo darbo ir kelininkams tvarkant vandens išgraužtas asfalto duobes, atstatinėjant užlietų kelių ženklinimą, renkant ir perdavinėjant duomenis apie apsemtus ruožus ir apsėmimo gylį.

„Kuo toliau nuo Šilutės, tuo baisiau įvairiems valdininkams viskas atrodė. Buvo sudarytos sąlygos žmonėms iš potvynio zonos evakuoti, bet dauguma jų savo namų nepalikdavo. Pabundi, o po lova telkšo vanduo, į būsto sienas ledo lytys trinasi. Egzotika, bet pavojinga…“, – potvynius vaizdžiai apibūdino buvęs Šilutės kelininkų vadovas.

Kelių sektoriaus reforma

Lietuva vėl tapo nepriklausoma valstybe. Po penkerių metų, 1995-ųjų pavasarį, balandžio 13 d., V. Lisauskas pradėjo dirbti Kaune.

Tapti naujos Kauno įmonės vadovu jam pasiūlė tuo metu Kelių direkcijos generaliniu direktoriumi dirbęs Gintaras Striaukas. V. Lisauskas iškart sutiko, nes norėjo grįžti į vidurio Lietuvą, arčiau namų ir uošvių (tėvai jau buvo mirę), kurie tuomet jau buvo sulaukę vyresnio amžiaus, sirguliavo. Jo žmona dar apie metus dirbo ir gyveno Šilutėje, po to ir ji atvyko į Kauną.

„Atkūrus šalies nepriklausomybę buvo sudėtingas metas. Darbų kasmet mažėjo, lėšų stigo, dalį darbuotojų teko atleisti, tad kelių priežiūra buvo tik šiokia tokia. Išlaikyti daugiau kaip keturiasdešimt visuose Lietuvos rajonuose esančių įvairaus dydžio ir galimybių kelių priežiūros įmonių buvo mažai vilčių, todėl kelių sektoriuje nuspręsta vykdyti reformą, kuri tų dienų kontekste buvo tikrai reikalinga“, – savo nuomonę išsakė valstybinės kelių įmonės vadovas.

Iš kito Lietuvos krašto atvykęs direktorius pirmiausia stengėsi adaptuotis naujoje aplinkoje, pažinti įmonėje dirbusius žmones, juos įvertinti. Iš pradžių teko vadovauti tik Kauno autokelių valdybai, per kelis mėnesius sutvarkyti visus juridinius vienos įmonės likvidavimo, kitos – „Kauno regiono kelių“ su 6 padaliniais – įkūrimo reikalus, suformuoti administraciją.

„Savo veiklą Raseinių kelių tarnyba pradėjo nuo nulio. Kėdainių autokelių valdyba oficialiu įmonės padaliniu tapo 1996-aisias, nes dar turėjo ankstesnių sutarčių ir įsipareigojimų, kuriuos reikėjo įvykdyti. Nebuvo paprasta iš atskirų buvusių įmonių sulipdyti vieną“, – prisiminė įmonės direktorius.

Dėmesys magistralei „Via Baltica“

Susisiekimo ministerijai tuomet vadovavo ministras Jonas Biržiškis, kuris labai prisidėjo prie kelių reformos. Buvo įkurtas Kelių fondas, nes reikėjo pinigų kelių priežiūrai ir naujesnei technikai įsigyti. Tuo metu kelininkams labai trūko apyvartinių lėšų, stigo jų ir darbuotojų atlyginimams.

„Ne iš gero gyvenimo privalėjome itin taupyti. Turėjau specialų sąsiuvinį, kuriame rašydavau, ką perkame. Net ir tokias smulkmenas kaip varžtų pirkimas kontroliuodavau“, – paatviravo „Kauno regiono kelių“ vadovas.

Pamažu, ypač technikos parke, padėtis gerėjo. Našiau dirbančios mašinos įmonei buvo daug naudingesnės. Pavyzdžiui, senasis kelių barstytuvas vienu pakrovimu galėjo pabarstyti vos 5 km, o naujasis jau įveikdavo iki 40 km atstumą.

„Neturėjome nei vieno kompiuterio, bet ir juos įsigijome, išmokome naudotis. Pamažu susitvarkėme darbo sąlygas, pastatėme druskos sandėlius ir stogines, kelių priežiūros techniką ėmėme laikyti po stogu“, – geraisiais pokyčiais pasidžiaugė direktorius.

Įmonei „Kauno regiono keliai“ priklauso 90 km magistralės „Via Baltica“ Kauno, Prienų ir Kėdainių rajonų ribose. Pasak V. Lisausko, šis kelias įmonei yra ir džiaugsmas, ir skausmas. Eismo intensyvumas magistralėje labai didelis, todėl ypač didelis dėmesys skiriamas jo priežiūrai žiemą (kelias prižiūrimas 24 valandas per parą), saugaus eismo priemonių diegimui.

Dideli transporto srautai sukoncentruoti magistraliniame kelyje Kaunas – Zarasai – Daugpilis, kai kuriuose įmonės prižiūrimuose krašto keliuose – Jonava – Kėdainiai – Šeduva, Kaunas – Prienai – Alytus ir kt.

V. Lisausko teigimu, tiltų būklė palaipsniui blogėja. Tai susiję ir su ekonominio nuosmukio metu sumažėjusiu finansavimu, ir su senomis technologijomis. Nekokybišką tiltų hidroizoliacinę medžiagą graužia druskos, turėklai rūdija, nes jie nėra cinkuoti – tokius įrengti būdavo didelė prabanga.

Pagarba pavaldiniams

V. Lisauskas teigė, kad ekonomikos pakilimo Lietuvoje metais kelininkų stigo, tačiau įmonė didelių problemų neturėjo. Tai galbūt lemia neblogos darbo sąlygos. Atlyginimai nėra dideli, bet garantuoti, pagrįsti ir laiku mokami.

„Stengiamės dirbti tvarkingai, atsakingai. Manau, kad didelės įtakos geram klimatui mūsų kolektyve turi garbingas, padorus ir sąžiningas elgesys su pavaldiniais“, – patikino „Kauno regiono kelių“ vadovas.

Šiuo metu įmonėje yra apie 20 proc. priešpensinio amžiaus darbuotojų. Įmonės direktorius mano, kad šių žmonių išėjimo iš darbo vajaus nebus – savo darbo vietas jie paliks juk ne vienu metu.

„Be to, nesame jau tokie nusenę, turime ir jaunimo. Pripažįstu – jaunų specialistų iš Vilniaus Gedimino technikos universiteto ateina mažai, nes nedaug jų baigia kelių mokslus arba pasuka pas mūsų privačius konkurentus. Iš Aleksandro Stulginskio universiteto pas mus jaunimo ateina daug, bet ne visi čia pritampa“, – apie jaunų specialistų problemą kalbėjo V. Lisauskas ir pridūrė, kad neblogus specialistus ruošia Kauno kolegija, kuriems sudaromos sąlygos toliau mokytis VGTU.

Įmonės direktorius teigė, kad „Kauno regiono keliuose“ dirbantys žmonės yra kolegiški, darbštūs ir geranoriški. Žodžiu, suformuotas geras kolektyvas.

Įdomus ir prasmingas darbas

Šiuo metu „Kauno regiono keliai“ apie ketvirtadalį įmonei skiriamų valstybės biudžeto lėšų uždirba papildomai, atlikdami rangos darbus. Į klausimą, kaip teks dirbti, kai jų dalis sumažės iki 20 proc., direktorius V. Lisauskas atsakė: „Problema ne ta, kaip įmonė išsivers. Įmonė prisitaikys. Man labiau skauda galvą dėl to, kad pradedame nustekenti kelius – mūsų ir mūsų tėvų sukurtą turtą.“

Pasak kelininko, neskirdami reikiamo dėmesio šalies automobilių keliams, elgiamės neūkiškai, neapdairiai.

Tačiau V. Lisauskas nebuvo linkęs savo pokalbio baigti liūdna gaida, juolab kad Lietuvos regionų kelių įmonės šiemet švenčia gražų 20 metų jubiliejų. Anot direktoriaus, yra kuo pasidžiaugti, nes per tą laiką kelininkai nuveikė daug naudingų savo šaliai ir jos žmonėms darbų.

„Dabar, kai pensija ir man nebetoli, galiu pasakyti, kad gyvenau ne veltui. Kiekviena mano diena buvo vis kitokia, kupina pačių įvairiausių smulkmenų, bet darbas – įdomus ir, tikiuosi, prasmingas. Esu skolingas savo šeimai, bet patenkintas tuo keliu, kurį pasirinkau“, – nuoširdžiai prisipažino įmonės „Kauno regiono keliai“ vadovas.

2015-10-09 Kauno regiono keliai info

Per pastarąjį dvidešimtmetį įmonė perėmė eksploatuoti labai reikalingus statinius – viadukus per geležinkelį Mauručiuose ir šalia Garliavos, tiltą per Šešuvą ir Turžėnų apylanką kelyje Kaunas-Zarasai, Kauno vakarinio aplinkkelio antrąją juostą, paplatintą tiltą per Nemuną Prienuose, rekonstruotus magistralinių kelių Kaunas-Zarasai-Daugpilis ir Vilnius-Prienai-Marijampolė ruožus ir daug kitų eismo saugą ir vairuotojų darbo sąlygas gerinančių objektų. Bene reikšmingiausias Lietuvos kelininkų darbas, apėmęs ir Kauno regioną, buvo tarptautinio kelio „Via Baltica” tiesimas. Jis pagerino Estijos, Latvijos ir Lietuvos valstybių susisiekimą su Vakarų Europos šalimis Didelis šio tarptautinio kelio ruožas – apie 90 km – eina per Kauno regioną. Jį prižiūri Kėdainių ir Kauno kelių tarnybos. Deja, šiuo metu jis jau nebeatitinka smarkiai išaugusių transporto srautų poreikių, o antrosios eismo juostos Marijampolės link statyba ir ruožo Sitkūnai-Truskava rekonstrukcija dėl įvairių priežasčių daugelį metų strigo. Džiugu, kad pagaliau ledai „ mirties kelyje” pajudėjo. Neatpažįstamai pasikeitė kelių priežiūros, ypač žiemos tarnybos, technologijos, įdiegtos įvairius dirbančių įmonės automobilių ir mechanizmų parametrus fiksuojančios priemonės leidžia pastoviai kontroliuoti ne tik darbuotojų darbo efektyvumą, bet ir kuro bei medžiagų naudojimą. Žymiai išsiplėtusios informacijos rinkimo, kaupimo ir perdavimo galimybės leido ne tik geriau organizuoti žiemos tarnybos darbus, bet ir teikti nuolatinę operatyvią informaciją apie padėtį keliuose praktiškai visiems suinteresuotiems vartotojams.

2014-11-24 Petras Vizbaras, Keliai ir tiltai Nr. 1(8)

Pažvelgę į Lietuvos kelių žemėlapį ir transporto eismo pasiskirstymo diagramą keliuose pastebėsime, kad bene didžiausi transporto srautai tenka vidurio Lietuvai. Jie juda rytų ir vakarų, šiaurės ir pietų, pietvakarių, pietryčių ir kitomis kryptimis. Vidurio Lietuvoje taip pat išvystytas geležinkelių, oro ir upių transportas. Visų rūšių transporto srautai turi įtakos kelių apkrovai. Apie tai, kaip vidurio Lietuvos keliai išlaiko didžiulius krovinių ir keleivių srautus, kalbėjomės su įmonės „Kauno regiono keliai“ direktoriumi Vidmantu Lisausku.

Valstybės įmonė „Kauno regiono keliai“ patikėjimo teise šešiuose Lietuvos rajonuose prižiūri 2674,744 km valstybinės reikšmės kelių, iš jų 187,07 km magistralinių, 620,05 km krašto ir 1867,624 km rajoninių kelių, kurio balansinė vertė 2013 m. pabaigoje buvo 744 685 452 litų. Įmonėje dirbančių 340 darbuotojų kolektyvas nuoširdžiai stengiasi išlaikyti bent patenkinamą kelių būklę, bet tenka nelinksmai konstatuoti, kad padėtis po truputį blogėja. Svarbiausioje įmonės prižiūrimoje arterijoje – kelio „Via Baltica“ daugiau nei 90 km ilgio atkarpoje– dėl sunkiasvorio transporto poveikio neatlaikančių silpnų kelių pagrindų susiformavo į jokius techninius normatyvus nebetelpančios provėžos tarp Truskavos ir Aristavos, o atkarpai nuo Mauručių Marijampolės link jau prigijo „mirties kelio“ pavadinimas.

Regiono kelių priežiūrai kasmet yra skiriama apie 30 mln. litų, įskaičiuojant ir PVM. Šios lėšos yra naudojamos tik būtiniausiems kelių remonto darbams: žiemos tarnybai, juodų dangų išdaužų ir plyšių užtaisymui, kelio ženklų atnaujinimui, žvyrkelių profiliavimui, tiltų, pralaidų, vandens nuvedimo sistemų palaikymui bei kitiems neatidėliotiniems darbams. Nedidelė dalis tenka eismo saugos priemonėms ir avarijų padarinių likvidavimui. „Jeigu pasakyčiau, kad trūksta lėšų, pasakyčiau labai švelniai“, – teigia įmonės direktorius V.Lisauskas. „Ankstyvą pavasarį, aptariant kelių priežiūros darbų programą, Susisiekimo ministerijos, Lietuvos automobilių kelių direkcijos ir regioninių įmonių vadovai buvo priversti svarstyti, kokiomis priemonėmis galima sutaupyti kelis šimtus tūkstančių litų“, – guodėsi V.Lisauskas. Aišku, kad siekiant bent jau stabilizuoti padėtį reikia rimtesnių investicijų, kurių labai mažai. Po šia prasme regionui palyginti sėkmingų 2011 m, kai vyko kelių Nr. 145 Kėdainiai – Šėta – Ukmergė, Nr.129 Antakalnis – Jieznas – Alytus – Merkinė, A16 Vilnius – Prienai – Marijampolė atskirų ruožų rekonstravimo ir dangų stiprinimo darbai, buvo remontuojama tilto per Nemuną kelyje A5 Kaunas – Marijampolė – Suvalkai kairioji pusė, 2012 m. vidurio Lietuvos regiono keliai skaičiuojamosiomis kainomis nusidėvėjo 54.9 mln. litų, o įmonė iš Lietuvos automobilių kelių direkcijos perėmė sukurto ilgalaikio turto – kelių ir jų statinių projektavimo, statybos, rekonstrukcijos, dangų stiprinimo darbų už 49 mln. litų. 2013 m. atitinkamai nusidėvėjimo priskaičiuota 56,3 mln. litų, perimta turto tik už 14,95 mln. litų. Nusistovėjusi investicijų į kelius tendencija nekinta ir šiais metais.

Kodėl Lietuva taip nenoriai investuoja į savo šalies kelius? Ne taip seniai viename analitiniame žurnale teko skaityti specialistų diskusiją, kurią apibendrindamas žurnalo redaktorius investicijas į kelius sulygino su vandentiekio ir nuotekų tinklų įrengimo programa ir konstatavo, kad žavėtis investicijomis į infrastruktūros objektus nereikėtų, nes kartą investavus reikės nuolat skirti lėšų jiems išlaikyti. Minėta programa, kurios vienas iš deklaruojamų tikslų yra įrengus tinklus gyvenvietėse sustabdyti jų tuštėjimą, tikriausiai irgi reikalinga, nes gamtinių reikalų atlikimas už tvarto nepuošia civilizuotos XXI a. valstybės. Tačiau galima sutikti su minėto leidinio redaktoriumi, kad tai dirbtinė, vienai lokaliai gyventojų grupei tarnaujanti investicija, kurios dėl suprantamų priežasčių dažnai kratosi net tie, kuriems iš principo ji skirta. O kas bus, jei gyvenvietė, nepaisant visų užkeikimų, vis tiek išsivaikščios ar net visai išnyks iš žemėlapio, kad ir dėl dulkančios žvyruotos centrinės gatvės, sutampančios su valstybinės reikšmės keliu? Beje, tos programos vykdytojai kažkodėl šventai įsitikinę, kad protingiausia yra ją įgyvendinti perkasant kelius.

Tuo tarpu kelių išgalvoti ir iš naujo kurti nereikia. Lietuva turi gerai išplėtotą kelių tinklą, kurį tereikia išlaikyti ir pagal poreikius modernizuoti. Pagrindinis kelių modernizavimo kriterijus paprastas – eismo intensyvumas. Jei keliu naudojasi atitinkamas vairuotojų skaičius, reiškia, kad kelias yra reikalingas ir jis turi atitikti elementarius patogumo, eismo saugos, ekologinius ir kitus reikalavimus.

Kelių transportas sukuria apie 13 proc. šalies BVP. Šis rodiklis didžiausias Europos Sąjungoje, o kelių transporto indėlis paslaugų eksporto struktūroje beveik 7 kartus didesnis nei geležinkelių, 9 kartus nei oro ir 10 kartų nei jūrų transporto. „Lietuva dėl geografinės padėties tiesiog pasmerkta būti tranzitine valstybe. Bent jau tol, kol visi išmoksime skraidyti, o tai turėtų būti dar negreitai, – juokauja įmonės vadovas V. Lisauskas. – Apie investicijų į kelius ekonominius parametrus taip pat neverta kalbėti, nes kiekvienas rimtesnis projektas grindžiamas ekonominiu efektyvumu, o jo rodikliai dažnai būna įspūdingi.“ Tenka priminti, kad 2009 m., prasidėjus ekonominei krizei, kelių priežiūros ir plėtros programa buvo sumažinta apie 40 proc., jos apimtis panaši išliko iki šių dienų. Vienintelis reikšmingesnis pokytis – priimtas sprendimas per dvejus metus 10 proc. padidinti kelių priežiūros programos dalį, kuri skiriama savivaldybių, miškų ir nacionalinių parkų vidaus keliams tvarkyti, atitinkamai mažėjant valstybiniams keliams skiriamai daliai. Ar tai teisinga? Tai atskira tema. Tačiau pats procesas labiau primena suplyšusios paklodės tampymą.

Įmonės darbuotojai kasmet užtaiso apie 30 000 kv.m juodų dangų išdaužų, apie 1000 kv. m įvairių deformacijų, 23 000 m išilginių ir skersinių plyšių, daugiau nei 48 000 kv. m juodų dangų apdoroja bitumine emulsija ir skaldele vadinamaisiais „lopinėliais“. Pinigai sunaudojami nemaži, o nauda yra trumpalaikė. Bent dalinai gelbėtų ištisinis dangų paviršiaus apdorojimas, tačiau pastaraisiais metais jo įrengimo tempai tokie, kad esminio teigiamo lūžio pasiekti nepavyksta. Nepraleidžiame progos, pagrįstai ar nelabai, pasišaipyti iš duobėtų Kauno miesto gatvių. Tačiau čia gyvenantiems anaiptol nejuokinga. Labai nesinorėtų, kad su tokiu „malonumu“ susidurtų ir valstybiniais keliais važiuojantys žmonės. Beje, pasiekęs dugną Kaunas jau po truputį pradėjo tvarkytis.

Kelininkai puikiai supranta, kad valstybė turi daug svarbių rūpesčių, ypač šiuo metu. Bet juk kalbama apie 69 mlrd. litų vertės valstybės „vizitine kortele“, „ekonomikos stuburu“ vadinamą šalies nacionalinį turtą. Vien jau kažkada suformuoto požiūrio „neužkasinėsime pinigų į asfaltą“ revizija būtų žingsnis į priekį. Galbūt problemos, kuri savaime neišnyks, o tik augs ir brangs, geranoriškas suvokimas ir žmoniškas paaiškinimas visuomenei būtų naudingas ieškant papildomų finansavimo šaltinių?

Vis dėlto šviesa tunelio gale matosi. Šiuo metu į žiedines rekonstruojamos Birštono ir Jonavos sankryžos, baigiami planuoti juodų dangų paviršiaus apdaro darbai. Yra tikimybė, kad artimiausiais metais, galų gale išsisprendus žemės paėmimo visuomenės poreikiams klausimams, prasidės kelio A5 Kaunas – Marijampolė – Suvalkai rekonstrukcija, magistraliniame kelyje A6 Kaunas – Zarasai – Daugpilis savo eilės sulauks palnuoti aplinkkeliai, vyksta kitų didžiausių regiono skaudulių atnaujinimo projektavimas.