Vaidas Stravinskas

VĮ „Kauno regiono keliai“ Kėdainių kelių tarnybos viršininkas

  • Kauno regiono keliai jungia Lietuvą su išoriniu pasauliu

    2015-10-14 Jolanta Tamošaitienė, Keliai ir tiltai Nr. 2 (10)

    Manau, kad tapti kelininku mane pastūmėjo aplinka, kurioje augau.

    Mano tėtis Stasys Stravinskas – kelininkas, pradėjęs dirbti kelių sektoriuje nuo 1966 m. Jis buvo ilgametis Pasvalio AKV viršininkas, nuo 1995 m. įmonėje „Panevėžio regiono keliai“ dirbo direktoriaus pavaduotoju, buvo atsakingas už kelių priežiūrą. Taigi kelininko duona man pažįstama nuo mažumės. Vasaros atostogų metu jis dažnai mane pasiimdavo kartu, kai važiuodavo tikrinti, kaip vykdomi kelių tiesimo ir priežiūros darbai. Man, vaikui, šis darbas atrodė labai vyriškas, įdomus, dinamiškas.

    Teko matyti, kaip buvo tiesiami pagrindiniai to meto mūsų rajono keliai. Seneliai gyveno Dzūkijoje, dažnai važiuodami ilgą kelią iš Panevėžio į Merkinę stebėdavome, kaip keičiasi ir gerėja Lietuvos keliai, diskutuodavome apie darbų eigą.

    1991 m. baigęs vidurinę mokyklą, svarsčiau studijuoti Kauno politechnikos instituto filiale Panevėžyje, bet neišsirinkęs širdžiai mielos specialybės, nuvažiavau į Vilniaus Gedimino technikos universitetą (VGTU), tuometinę Kelių katedrą, ir pridaviau dokumentus. Po ketverių studijų metų tapau automobilių kelių bakalauru. Vėliau tęstinėse studijose įgijau kelių inžinieriaus specialybę. Taip pat turiu aplinkos inžinerijos magistro diplomą.

    Man bestudijuojant, į VGTU atvažiavo bendrovės „Panevėžio keliai“ direktorius Algimantas Butkūnas ieškoti darbuotojų. Kadangi buvau iš Panevėžio, su direktoriumi sutarėme, kad po studijų dirbsiu pas juos. 1996 m. baigęs studijas, ėmiau dirbti darbų vykdytoju „Panevėžio keliuose“. Vyko šiaurinio Panevėžio aplinkkelio statybos, darbus pradėjome nuo trasos žymėjimo. Teko dirbti įrengiant kelio sankasą, kloti dangos pagrindo sluoksnius.

    Technika tuomet dar buvo sovietinė, tik vėliau buvo nupirktas vienas kitas vakarietiškas įrenginys, automobilis, mobiliojo ryšio taip pat dar nenaudojome. Iki bazės spręsti problemų kartais tekdavo ir pėstute nueiti pora kilometrų. Pirmajame savo objekte teorines žinias pritaikiau praktikoje. Iš pradžių buvo visko, būdavo, kad ir suklysdavau, bet tos klaidos nebuvo esminės, viską galėjome pataisyti darbų metu. Iškildavo ir kitų bėdų: pavesdavo technika, darbuotojai… Kasdien tekdavo susidoroti su iššūkiais, bet darbas patiko.

    Mano pirmaisiais darbo metais nebuvo vykdomi europiniai projektai, finansavimas buvo menkas. Pamenu, iš pradžių darbams keliuose teturėjau kelis savivarčius sunkvežimius, buldozerį, volą ir taip teko suktis, kad įvykdyčiau man paskirtus darbus.

    Vėliau teko padirbėti ir prie magistralinio kelio „Via Baltica“ rekonstrukcijos darbų. Man buvo patikėtos padalinio vadovo pareigos. Buvo rekonstruojamos dvi kelio atkarpos Panevėžio ir Kėdainių rajonuose, iš viso 21 km. Taigi darbų apimtys didėjo, didėjo ir atsakomybė.

    2001 m. balandį gavau pasiūlymą eiti Kėdainių kelių tarnybos viršininko pareigas. Aišku, pareigos buvo aukštesnės, bet nerimą kėlė tai, kad iš Panevėžio važiuoju į mažesnį miestą. Pasvarstęs supratau, kad mane apėmė noras išbandyti save naujose pareigose, nes reikėjo vadovauti 70 žmonių kolektyvui. Viliojo ir tai, kad Kėdainių kelių tarnyba garsėjo savo nuveiktais darbais ir gerais specialistais. Ilgametis Kėdainių įmonės vadovas Kazimieras Zigmantas tapo tarnybos inžinieriumi ir padėjo adaptuotis naujose pareigose. Kadangi nevengiu bendrauti su darbuotojais, kolektyve greitai radome bendrą kalbą.

    Iš pradžių į darbą teko važinėti iš Panevėžio. Tai 60 km atstumas, nors važiuodamas į darbą galėdavau apžiūrėti kelių būklę, nuolatinis lakstymas į darbą ir atgal taip pat mane vargino. Kadangi tarnybos patalpose buvo keletas butų, buvo leista viename jų apsigyventi ir man. Žmona liko Panevėžyje, po poros mėnesių gimė pirmas sūnus, todėl vis vien tekdavo dažnai važiuoti į Panevėžį. Galiausiai į minėtą butą atsikraustė ir žmona. Ėmėme gyvenimą kurti Kėdainiuose. Radome draugų, pažįstamų, dar po kurio laiko įsigijome namą, gimė antras sūnus. Dabar visas mūsų gyvenimas, pomėgiai ir laisvalaikiai verda Kėdainiuose, jaučiamės čia įleidę šaknis. Panevėžyje vis dar lankomės, nes tai mano vaikystės miestas, ten gyvena mano mama, brolis. Jis taipogi pasirinko kelininko profesiją, dirba „Panevėžio keliuose“.

    Man ėmus vadovauti Kėdainių kelių tarnybai, pastatai reikalavo remonto, technika, kaip ir kitose kelių tarnybose, buvo nudėvėta, tačiau po truputį tvarkėmės, jautėme augimą iki pat 2008 m. Deja, atėjus sunkmečiui, teko stipriai taupyti, iš darbo turėjome atleisti pensinio amžiaus darbuotojus bei keletą mažiau reikalingų specialistų. Nuo 70 darbuotojų kolektyvas sumažėjo iki 50. Vienu metu lėšų taupymo sumetimais dirbome tik 4 dienas per savaitę, bet darbo našumą didino išaugusi darbuotojų kvalifikacija, atnaujinama technika, pamažu prisitaikėme dirbti ir su mažesniu darbuotojų būriu.

    Iš mūsų prižiūrimų kelių svarbiausiu laikyčiau magistralinį kelią „Via Baltica“, kurio prižiūrime 55 km. Kol šis tarptautinės reikšmės kelias buvo naujas, rūpesčių turėjome mažiau. Deja, laikui bėgant įsispaudė provėžos, tapo sunku prižiūrėti kelią žiemos metu, o valyti ir barstyti jį turime nuolat (kartais net po 4 kartus per parą), nes tai svarbi transporto arterija, kuria nuolat juda didelis automobilių srautas. Šiais metais buvo atnaujintas 21 km kelio „Via Baltica“ ruožas.

    Iš viso prižiūrime 554,12 km kelių, iš jų nemažai svarbių krašto kelių: Jonava – Kėdainiai – Šeduva, Kėdainiai – Krekenava – Panevėžys, Aristava – Kėdainiai – Cinkiškiai, Kėdainiai – Šėta. Daugeliui jų jau reikėtų rimto remonto, bet, deja, kol kas apsiribojame tik jų priežiūros darbais. Kėdainių rajone turime 32 tiltus, kai kurių amžius siekia net 50 metų. Daugeliui iš jų reikalingas kapitalinis remontas.

    Mūsų tarnyboje kolektyvas draugiškas, susiformavęs, esant reikalui, kiekvienas yra pasiruošęs pakeisti vieni kitus darbe. Kai darbuotojai išeina į pensiją, jų vietas stengiamės perduoti jauniems ir perspektyviems specialistams. Administracijos darbuotojų amžiaus vidurkis siekia 50 metų, eilinių darbuotojų ir mechanizatorių – 45 metai. Kėdainiuose yra ir kitų rimtų įmonių darbdavių, bet darbas mūsų kelių tarnyboje taip pat yra gana vertinamas ir geidžiamas. Artėjant pavasariui ir gausėjant darbų apimtims, sulaukiame nemažai norinčių dirbti mūsų kolektyve. Kas įsidirba, lieka ilgam. Žmones čia traukia geros darbo sąlygos, gana nauja vakarietiška technika, darbo stabilumas. Džiaugiamės, kad kasmet sulaukiame jaunuolių, norinčių atlikti praktiką mūsų kelių tarnyboje.

    Kasmet stengiamės dalyvauti konkursuose, kad atliktume kuo daugiau rangos darbų. Reikia paminėti, kad konkurencija Kėdainiuose didžiulė, kadangi tai geografinis Lietuvos centras, į konkursus suguža įmonės iš Kauno, Raseinių, Ukmergės. Kai rangos darbų prasme metai būna geri, gebame papildomai užsidirbti iki 25 proc. nuo gaunamo finansavimo iš biudžeto.

    Mane žavi, kad kelininko darbas nėra monotoniškas, kiekvieną dieną tenka spręsti vis kitas problemas. Vadovaudamas Kėdainių kelininkų kolektyvui ir organizuodamas darbus, pusę savo darbo laiko praleidžiu keliuose, atidžiai stebėdamas jų būklę ir vykdomus darbus. Savo tarnyboje bandome pritaikyti, diegti įvairias inovacijas, žengti koja kojon su šiuolaikiniais technikos pasiekimais.

    Aš, kaip kelininkas, galiu pasakyti, kad Lietuvos keliai pribrendo rimtoms investicijoms, nes keliai – šalies veidas ir pasididžiavimas. Visiems malonu važinėti lygiais, neduobėtais ir nedulkančiais keliais. Tikimės, kad artimiausiu metu investicijos į kelių sektorių tik augs.