Stasys Būrė

2016-12-07 Edita Balčiūtė, Keliai ir tiltai Nr. 2(12)

Tauragės apskrityje nuo seno labiausiai žinomas magistralinis kelias Peterburgas–Berlynas. Jis nutiestas dar praėjusiame šimtmetyje – 1830–1836 m. Tai buvo vienas labiausiai prižiūrimų kelių, kuriam teko pergyventi net kelias rekonstrukcijas. Kelis kartus keitėsi jo danga: grindinį keitė skalda, vėliau asfaltbetoninis. Daug dėmesio šiam keliui skiriama ir dabar. Norima atgaivinti Hanzos kelią – nutiesti patogų susisiekimą iš Vokietijos per Karaliaučiaus sritį, Lietuvą, Latviją, Estiją į Skandinavijos šalis.

2015 m. nutiestas Panemunės aplinkkelis, pastatyti nauji tiltai per Nemuną ir Nemuno prataką. Visa tai pagerins susisiekimą su Kaliningrado sritimi ir per ją einančiu tranzitiniu keliu į Lenkiją ir Vokietiją.

VĮ „Tauragės regiono keliai“ šiuo metu prižiūri 1436,945 km valstybinės reikšmės kelių, tarp jų – 65,968 km magistralinių, 337,476 km – krašto ir 994,501 km – rajoninės reikšmės kelių. Asfaltinių dangų yra 824,809 km, arba 57,40 proc. Likusieji 612,136 km, arba 42,60 proc. – žvyrkeliai. Įmonė prižiūri ir 119 tiltų, kurių bendras ilgis – 4238,49 m. Jurbarko tiltas per Nemuną – ilgiausias automobilių tiltas Lietuvoje. Jo ilgis 494 m, jis pastatytas 1978 metais ir artimiausiu metu jam būtina atlikti kapitalinį remontą. Tai svarbus transporto mazgas tarp regionų, nukreipiantis nemažą transporto srautą iš Lietuvos šiaurės vakarų į pasienį su Lenkija ir Europa.

VĮ „Tauragės regiono keliai“ kiekvieną pavasarį patiria ypatingą reiškinį, kai besikeičiant orams ir tirpstant sniegui susidaro potvyniai, kurių metu Nemuno vandenys apsemia regiono prižiūrimus kelius. Kelininkai teigia, kad tai įprastas reiškinys, todėl jie visada pasiruošę netgi tokioms ekstrimalioms situacijoms.

VĮ „Tauragės regiono keliai“ l. e. direktoriaus pareigas Stasys Būrė: „Inžinieriaus darbe irgi esama kūrybos“

Nuo pat kelininko karjeros pradžios vyriausiojo inžinieriaus pareigas užimantis Stasys Būrė sako, jog nors ir sunku patikėti, bet kelininko darbas yra labai kūrybiškas: tai buvimas gamtoje, nuolatinis galvojimas, kur ir kaip tiesti kelią, dinamika ir rezultatas, išliekantis ilgam ir vertinamas kiekvieno, kas tuo keliu važiuoja.

Po studijų – į vyriausiojo inžinieriaus pareigas

Stasys Būrė gimė ir augo Dzūkijoje, Latežerio kaime, šalia gražiosios Ratnyčėlės upės. Druskininkų 1-ąją vidurinę mokyklą jis baigė 1972 m. Jau 1969 m. pradėjo kurtis Vilniaus inžinerinis statybos institutas (VISI), kuris būsimų studentų ieškojo mokyklose. S. Būrė kartu su savo suolo draugu P. Terteliu nusprendė, kad studijuoti norėtų būtent tame institute. Baigę mokyklą jiedu pateikė stojimo dokumentus į VISI, įsikūrusį J. Basanavičiaus gatvėje Vilniuje. „Keliai mane visada traukė – darbas gamtoje, nuolatinė kaita ir dinamika. Tai ne tas pats, kas sėdėti kontoroje, todėl ir pasirinkau kelių statybos studijas“, – sako S. Būrė. Konkursas tada buvo nedidelis, pavyko puikiai išlaikyti stojamuosius egzaminus ir pradėti studijas. Pirmas kursas būsimajam inžinieriui nebuvo lengvas, nes teko studijuoti daug bendrųjų dalykų: filosofiją, istoriją, fiziką, o šie mokslai nebuvo jo mylimiausias „arkliukas“. Kai po antro kurso prasidėjo specialybės dalykai, studijuoti pasidarė ir įdomiau, ir lengviau. Baigęs pirmąjį kursą, S. Būrė praktiką atliko lauko keliuke dabartinių parodų rūmų „Litexpo“ link, kur teko išmokti dirbti su nivelyru ir teodolitu. Prieš antro kurso mokslo pradžią jam teko dengti kultūros namų stogą, o ne rinkti obuolius sodininkystės ūkyje Kaniūkuose, kaip planuota. Visus vargus atpirko tretieji studijų metai, kai S. Būrė kartu su kitais lietuviais studentais buvo išsiųstas į Jakucko miestą Sibire. Čia, Rusijos atšiaurioje glūdumoje, teko tvirtinti mūrinių ir blokinių namų pamatus. „Reikėjo stiprinti namų polius, ant kurių jie stovėjo, juos atkasinėti, o žiemą polius stiprino kiti. Po pastatais pildavome žvyrą ir betonuodavome. Šis darbas nebuvo gerai apmokamas – daugiausiai mokėdavo už medinių namų griovimą“, – prisimena S. Būrė. Jis net toli nuo Lietuvos nesijautė svetimas, nes aplink buvo daug lietuvių studentų, vykdavo kultūriniai renginiai. Vis dėlto dirbti reikėdavo daug ir sunkiai. Stovykloje studentams valgyti duodavo mažokai, todėl savaitgaliais jiems tekdavo darbuotis laivuose, o už tai gaudavo produktų. Lietuvių studentai daržoves, o ypač svogūnus ir česnakus, vežėsi į Sibirą iš Lietuvos. Bebaigiant ketvirtą kursą, prieš pat diplominio darbą gynimą, S. Būrei praktiką teko atlikti Kirgizijoje, į kurią studentai buvo skraidinti lėktuvu, vėliau su autobusu buvo nuvežti į kalnus, kuriuose buvo statoma nauja Naryno hidroelektrinė. „Mums aukštai kalnuose reikėjo daryti privažiavimus ir pralaidas, nes esamas kelias buvo planuojamas užtvindyti. Apačioje tekėjo didelė srauni Naryno upė. Sprogdintojai sprogdino uolas, kad būtų galima pradėti kelio tiesimo darbus“, – patirtimi Kirgizijoje dalijasi S. Būrė. Ten buvo praleista visa ketvirto kurso vasara ir nuveikta didelių, visai nestudentiškų darbų: padarytas pralaidos antgalis, taip pat padaryta dalis pamatų būsimo tilto atramai. Čia maitinimas buvo žymiai geresnis negu Jakucke: tradiciniai aštrūs kirgizų valgiai, sriubos, ypatingai paruošta mėsa ir tarpekliuose raškomos vynuogės. Padirbėję ir iki neatpažįstamo rudumo įdegę lietuviai studentai į tėvynę grįžo traukiniu. Kelionė iki Maskvos truko 2 paras, tad jos metu net pietietiškas įdegis suspėjo pradingti. Labiausiai S. Būrei apmaudu dėl to, kad kelionės metu buvo sugadinta juosta, kurioje buvo nufotografuoti įspūdingi Rusijos tiltai. „Vienoje stotelėje į traukinį įlipo milicininkas ir paėmęs mano fotoaparatą apšvietė visą juostą“, – dėl nuotraukų netekties dar ir dabar apgailestauja „Tauragės regiono“ kelių vadovas S. Būrė.

Lazdijai

1977 m., baigęs VISI, S. Būrė gavo paskyrą į Lazdijų autokelių valdybą, kuriai tuo metu vadovavo Z. Šliuževičius, vyriausiuoju inžinieriumi dirbo V. Krasinskas, o S. Būrei teko darbų vykdytojo pareigos, nors realiai dirbo inžinieriumi. Po paskyros gavimo per trejus metus darbų nuveikta išties nemažai: pastatytas tiltas kelyje Lazdijai–Kučiūnai–Veisiejai per Zapsės upę – jį sudarė 3 angos. Be to, S. Būrė buvo atsakingas už visą kalnakasybą, žvyro karjerų eksploataciją. Tiltų statyba nebuvo paprasta ir lengva: tiltą teko daryti sausumoje, sukalti polius, padaryti antšalus, iškasti naują vagą, daug ką sutvirtinti. Kitaip tariant, buvo pakeista upės vaga. Dirbant Lazdijuose būstą reikėjo nuomotis, niekas ten jų nesuteikdavo, kadangi Lazdijai – mažas miestelis ir naujų gyvenamųjų plotų nestatė.

Inžineriniai darbai, prasidėjus karo metams

1979 m. pabaigoje, sovietams pradėjus karą su Afganistanu ir pritrūkus karininkų, S. Būrei teko važiuoti tarnauti į Kaliningrado sritį ir dvejus metus ten dirbti karininku Kelių kuopoje, Tiltų statybos būryje. Dirbti nebuvo itin sunku, nes ten buvo visa reikiama technika. „Turėjome ir mašiną, kuri iš karto kalė 4 polius, ir lentpjūvę ant ratų, ir kitos technikos. Dirbome karinių pratybų poligonuose, kuriuose darydavome kelius, pralaidas. Poligonuose vyko nuolatinės pratybos, mokymai, apžiūros, patikrinimai. Teko pabūti ir išminuotoju: randi miną, uždedi trotilo ir susprogdini. Kai sprogdinti vietoje nebuvo galima, veždavome minas į karjerus“, – pasakoja S. Būrė. Atlyginimas už tokį darbą buvo gerokai didesnis negu dirbant Lietuvoje darbų vykdytoju, todėl didesnių nuoskaudų, kad negali darbuotis Lazdijuose, S. Būrė nejautė. Tuo labiau jog būdamas toliau nuo Lietuvos sukūrė šeimą. Jo išrinktąja tapo plungiškė, dirbanti Klaipėdoje, miesto statybos projektavimo institute. Grįžęs iš tarnybos Kaliningrade, bet neradęs darbo Klaipėdoje, S. Būrė 1982 m. įsitvirtino Telšių autokelių valdyboje, kur jam buvo pasiūlytos Techninio skyriaus viršininko pareigos.

Darbai tęsėsi Telšiuose

Įmonė vykdė kelių remonto ir kapitalinės statybos darbus. „Pamenu, tiesėme kelią tarp Rietavo ir Kvėdarnos, kur telkšojo vieni pelkynai. Dar tuo metu automagistralės nebuvo, bet paruošiamieji darbai jau vyko. Telšiai nuo kitų rajonų dar skyrėsi ir tuo, kad darydavo dangas „permerkimo“ būdu: iš pradžių reikėjo pilti skaldą, ant jos skystą bitumą, tada vėl skaldą, ir vėl bitumą“, – apie įmonės vykdytus darbus Telšiuose pasakoja S. Būrė.

Nespėjus praeiti net dvejiems metams, 1984 m. S. Būrė gavo rimtą pasiūlymą dirbti Tauragėje. Su žmona, gerai apsvarstę pasiūlymą, priėmė sprendimą persikelti iš Telšių į Tauragę.

Inžinierius Tauragėje

Darbo pasiūlymas atskriejo iš Vyriausios gamybinės autokelių valdybos Vilniuje. Kadangi Marijampolės autokelių valdyboje keitėsi vadovai, dirbti į šį miestą buvo paskirtas Tauragės autokelių valdybos vyriausias inžinierius, o jo poziciją užimti buvo pasiūlyta S. Būrei. Tuo metu įmonei vadovavo A. Ašmonas, prieš dvejus metus persikėlęs iš Mažeikių. Įmonė klestėjo – iš 44 valdybų pagal darbo rezultatus ji puikavosi pirmajame penketuke. Be to, ir kolektyvas buvo geras, ir aplinkybės įmonei dirbti rezultatyviai buvo palankios: buvo statoma nauja asfaltbetonio gamykla, dirbo dvi maišyklės ir montuojama trečia, buvo naikinama sena bitumo bazė, gelžbetonio cechas. Naujoji asfalto gamykla buvo galinga – su didelėmis aikštelėmis skaldai ir smėliui, 4 uždaromis bitumo saugyklomis, kurios būdavo visiškai užpildytos, kuro sandėliais, bitumo virimo ir šildymo katilais, 3 maišyklėmis. „Darbų būta ir jų vykdyta taip pat nemažai. Kartą asfaltavimo sezoną baigėme net sausio mėnesį. Tauragėje veikė Maskvai pavaldžios gamyklos, tarybiniai ūkiai bei kolūkiai, kuriems reikėjo asfaltuoti kelius, teritorijas, gamybines aikšteles, aerodromus, tad bitumu aprūpindavo mus tiek, kiek reikia, – prisimena S. Būrė. – Mineraliniai milteliai, kurie dedami į jį, buvo deficitas. Jeigu jų nebūdavo, kaip mineralinių miltelių pakaitalas buvo naudojamos kalkės. Žiemos metu reikėdavo remontuoti kelių mechanizmus, taisyti maišykles. Detalių asfalto klotuvams ar betono maišyklėms ieškodavome Rusijos gamyklose. Čia, Lietuvoje, detalių gauti buvo neįmanoma, todėl tekdavo važiuoti tiesiogiai į pačias klotuvų gamyklas. Rusams trūko maisto, todėl veždavome pilnus krepšius mėsos, apie 20–30 kilogramų, o neretai ir daugiau, todėl jie mums be eilės parūpindavo įvairių detalių. “Tokiu būdu Tauragės autokelių valdybos turima technika per žiemą būdavo paruošiama vasaros sezono darbams. Kai technikos nepavykdavo gauti lengvai, mechanizmus tekdavo susirinkti iš detalių. Pavyzdžiui, taip buvo surinktas naujas asfalto klotuvas. Vėliau įmonė gavo vokiečių gamybos klotuvą „S-750“, kuris puikiai veikė ir jau šiais metais kaip eksponatas bus perduotas Kelių muziejui. Tokiu klotuvu buvo klojamos iki 7,5 m. pločio asfalto dangos, nors Smalininkų aplinkkelyje buvo klojama net iki 9 m pločio danga. „Iš esmės visi turimi objektai buvo gana stambūs, tarkime, kelias nuo Jurbarko iki Viešvilės – jo danga vietomis siekė 9 m plotį. Šį kelią klojome iki Šilutės rajono ribos, o statybų darbai užtruko apie šešerius metus. Tuo pat metu teko platinti ir tiltą per upę Jūra“, – prisimena S. Būrė. Vėliau prasidėjo kapitalinis kelio Ryga–Šiauliai–Tauragė– Kaliningradas iki ir už Tauragės miesto remontas, išplatinant asfalto dangą iki 12 m. O kelio ruožas per Tauragę buvo galutinai rekonstruotas tik prieš septynerius metus. Atėjus dirbti naujajam inžinieriui, Tauragės autokelių valdyba turėjo 2 senas maišykles, 2 klotuvus, 3-jų volų plentvolius, kelis buldozerius „S100“ („Stalinas“), ekskavatorius ir autogreiderius bei kitos technikos. Visa tuometinė technika buvo varoma dyzeliu ir sunaudodavo daug degalų, bet dažnai gesdavo. Vėliau mechanizmų bazė buvo papildyta ir naujesne vakarietiška technika.

Kelių reformų audrose

1993 m. pradėjo pūsti artėjančių reformų vėjai: eksperimento būdu prie Tauragės buvo prijungta Jurbarko kelių valdyba. Šilalės kelininkai buvo prijungti vėliau, kai susikūrė VĮ „Tauragės regiono keliai“. Nuo tos akimirkos Tauragės regiono kelininkams pagrindiniu dalyku tapo kelių priežiūra, o ne rangoviniai darbai, todėl tiek specialiosios technikos nereikėjo, pasikeitė užduotys ir poreikiai, didėjo kokybės reikalavimai ir atsakomybė. „Mums priklausančius kelius nelengva prižiūrėti – turime visą Panemunės ruožą su potvynio metu užliejamais keliais, magistralinio kelio A12 ruožą Kryžkalnis–Panemunė. Prie Kryžkalnio laikosi žemesnė temperatūra ir žiemos metu ten reikia dažniau barstyti. Nenaudojame galingos technikos valymo darbams, barstytuvams iš anksto yra sudaryti kelių priežiūros maršrutai, viskas griežtai kontroliuojama“, – apie kelių priežiūros darbo specifiką pasakoja „Tauragės regiono kelių“ vadovas S. Būrė. Po reformos kelių statybos funkcijos nebeliko, įmonei buvo pavesta rūpintis tik kelių priežiūros ir remonto, kelių tinklo rekonstravimo, remonto planavimo, dokumentacijos ruošimo, naujovių diegimo įmonės valdyme, kelių inventorizacijos, projektavimo ir kitais darbais. Susidarius ekstremalioms situacijoms, pasirūpinama kelio ženklų pastatymu, apvažiavimų padarymu. Įmonė „Tauragės regiono keliai“ prižiūri ir daug dėmesio, ypač po potvynių, reikalaujančius tiltus, tarp jų – ir ilgiausią tiltą Lietuvoje – per Nemuną Jurbarke, siekiantį 494 m. Šiuo metu kaip tik ruošiamas jo remonto projektas, o remonto darbai gali užtrukti iki dvejų metų.

Amžinas kelininkas

Visą gyvenimą vyriausiuoju inžinieriumi pradirbęs S. Būrė sako, kad direktoriaus pozicijos jis nenorėtų užimti: per daug popierizmo, vadovavimo, atsakingų sprendimų, ypač darbuotojų klausimais. Jam širdžiai mielesnis techninis ir kartu kūrybinis darbas – kelių tiesyba ir priežiūra. Šiuo metu S. Būrei labiausiai gaila, kad kelininkams sumažintas finansavimas ir vyriausybinio lygmens dėmesys, o asfalto dangos daug kur susidėvėjusios, jas reikia keisti, remontuoti. Viskam trūksta lėšų, o garbės raštai ir įvairios padėkos už ilgametį pasiaukojimą kelininko darbui neguodžia. Be to, kita akis badanti problema – jaunų specialistų trūkumas. Nors universitetai ir kolegijos paruošia kelininkų, tačiau jie keltis į mažus miestelius nenori, atlyginimai nedideli, perspektyvų nėra. Nepaisant visų sunkumų ir nevisada palankiai susiklosčiusių gyvenimiškų aplinkybių, S. Būrė sako, kad kelininko darbo nekeistų į nieką, rinktųsi tą sunkų darbą, bet su aiškiai matomais ir ilgai išliekančiais rezultatais.

2015-10-09 Tauragės regiono keliai info

Valstybinių kelių būklė per pastaruosius kelerius metus pablogėjo. Ypač suprastėjo asfalto ir žvyro dangos. Mažai dėmesio skinama žvyrkelių profiliuojamo sluoksnio atkūrimui, todėl danga Valstybinių kelių priežiūra vykdoma planingiau, kokybiškiau negu vietinių, todėl ir valstybinių kelių tinklas geresnis. Vietinių kelių remonto ir priežiūros konkursus dažnai laimi organizacijos. Nemažai problemų prižiūrint valstybinius kelius kelia vandalizmas keliuose. Dėl sulaužytų kelio ženklų, sugadintų kelio statinių gali įvykti avarijos. Žemės ūkio ir kita sunkiasvorė technika, važiuojanti keliu, dažnai teršia bei laužo asfalto ir žvyro dangas. Ypač daug pažeidimų daroma kertant miškus ir medieną kraunant kelio juostose. Reikalingos veiksmingesnės pažeidėjų drausminimo priemonės, kelius prižiūrinčių įmonių darbuotojams būtina suteikti įgaliojimus rašyti pažeidimų protokolus.