Stanislavas Kablys

AB „Eurovia Lietuva“ generalinis direktorius

  • AB „Eurovia Lietuva“ vadovas Stanislavas Kablys – nuosaikios ir solidžios konkurencijos šalininkas

    Audronė Tamašauskaitė, Keliai ir tiltai Nr. 2(10)

    Generalinio direktoriaus Stanislavo Kablio vadovaujama bendrovė „Eurovia Lietuva“, prieš keturis dešimtmečius veiklą pradėjusi kaip Vilniaus kelių valdyba Nr. 9, yra viena seniausių kelių tiesimo įmonių Lietuvoje. Ne kartą keitėsi įmonės pavadinimas, tačiau pagrindinis principas – siekti aukščiausios darbų kokybės – liko tas pats. Bendrovės sėkmę ir šiandien lemia puikiai sustyguotas kolektyvas ir solidus vadovo požiūris į rinkos diktuojamas sąlygas.

    S. Kablys vidurinę mokyklą baigė Biržuose 1974 m. Ilgokai mąstė, kur mokytis toliau. Tada atrado tiltus ir atėjo į kelius, kurių iš pradžių visai nenorėjo statyti. Baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą (VISI) ir įgijo automobilių kelių specialybę.

    „Mane traukė jūreivystė, bet tik Taline ir tuometiniame Leningrade buvo jūreivystės akademijos. Mokslai būtų buvę rusų kalba, o tai man nepatiko. Jei akademija būtų buvusi Klaipėdoje, būčiau išplaukęs į jūrą“, – prisipažino kelininku tapęs bendrovės „Eurovia Lietuva“ generalinis direktorius S. Kablys.

    Rizikinga paslauga

    Stojamųjų egzaminų į VISI metu buvo nutikimas, kuris vos nepakeitė jaunuolio likimo. Stanislavas į vieną bendrabučio kambarį pateko su uteniškiais, kurie ne itin mokėjo matematiką. Su jais susidraugavo per dvi savaites vykusius parengiamuosius kursus.

    „Vyko matematikos egzaminas raštu. Jiems viską išsprendžiau, o sau spėjau tik du trečdalius užduoties įveikti. Buvau baigęs jaunojo matematiko mokyklą, bet gavau vos trejetą, nors matematiką puikiai išmaniau. Du mano draugai iš Utenos gavo po 4, o vienas netgi 5“, – papasakojo dabartinis generalinis direktorius S. Kablys.

    Kitą dieną būsimi studentai atėjo į matematikos egzaminą žodžiu. Stanislavas docentui į visus klausimus atsakė teisingai, bet šis ketino parašyti tik ketvertą. „Dėstytojau, kodėl jūs man rašote ketvertą?“ – paklausė S. Kablys. „Iš matematikos raštu matau tavo trejetą net su dviem „uodegomis“, – paaiškino profesorius. Būsimas studentas nesutiko su tokiu vertinimu, todėl dėstytojas užsimanė paklausinėti papildomai.

    „Su juo ginčijomės ir dar į 11 papildomų klausimų atsakiau. Galop komisijos kolegoms pritarus, man parašė 5. Tai ir padėjo įstoti, – paaiškino pašnekovas ir pridūrė, kad dabar, ko gero, pirma išspręstų savo uždavinius, o tik po to padėtų draugams. – Tada buvo jaunystė, patirties stoka. Net nejutau, kad stojantieji tarpusavyje konkuruoja. Būčiau neįstojęs, būčiau išėjęs į armiją, kurios nei kiek nebijojau.“

    Pagalba mokslininkui

    Pirmo kurso pabaigoje S. Kablys pradėjo papildomai dirbti VISI Kelių katedros kelių tyrimo laboratorijoje. Tuo metu profesorius Steponas Rokas rašė disertaciją, o jis su dar vienu kurso draugu laboratorijoje darė visą juodą darbą.

    „Laboratorijoje atlikdavome asfalto tyrimus, jungėme bitumą su siera bei kitais junginiais, tyrėme, taip norėdami pagerinti asfalto mišinių kokybę. Nieko ypatinga neišradome, nes pagal profesoriaus darbo metodiką atlikome tik labai mažą darbų dalį“, – tęsė bendrovės „Eurovia Lietuva“ vadovas, mokslininkui talkinęs su kurso draugu P. Malinausku, kuris vėliau dirbo Kelių direkcijoje.

    Studentams taip pat buvo įdomu sužinoti, kaip veikia bitumas, sumaišytas su siera. Angliškuose žinynuose būta informacijos, kad siera turėtų stabdyti bitumo senėjimo procesą, bet tyrėjai Lietuvoje didelės įtakos nepastebėjo: „Moksliniai bandymai tam ir skirti, kad surastumei tai, ko dar nėra. Mes bandėme su siera, kiti – su kitokiais priedais. Dabartiniuose mišiniuose sieros nėra. Tai nėra tiek efektyvu, kad būtų tikslinga ją naudoti.“

    Ši nedidelė laboratorija buvo prie Aušros Vartų, daug žmonių joje tilpti negalėjo, tad kitų kursų studentai atlikti bandymus su kitais galimais bitumo priedais ateidavo kitomis dienomis.

    Profesorius S. Rokas savo mokslinį darbą Maskvoje gynė gerokai vėliau, su jo darbu S. Kabliui susipažinti taip ir neteko.

    Praktika užsienyje

    Trečiame kurse Stanislavas tapo kurso grupės seniūnu. Baigusiam tris kursus pažangiam studentui buvo pasiūlyta praktinių žinių pasisemti Lenkijoje. Valdžia jį patikrino įvairiais aspektais, kaip ir buvo įprasta tais laikais, ir neradusi „kabliukų“ išleido į užsienį siekti mokslo aukštumų.

    „Pusketvirtos savaitės dirbome ruberoido gamyklos statybose Glivicoje, netoli Katovicų“, – patikslino studentiškos praktikos vietovę.

    1977-ųjų Lenkija. Kuo ji skyrėsi nuo Lietuvos? Pasak generalinio direktoriaus, buvo matyti, kad lenkai gyvena kitaip, bet kad kitaip dirba, pasakyti nebuvo galima. Tose statybose dirbo daugiausia kaliniai, kurių darbas buvo niekam tikęs. Lenkija nebuvo turtinga šalis, keliai sovietmečiu buvo labai prastos būklės, statybose stigo technikos. Ypač daug darbų statybininkai atlikdavo rankomis. Lenkijos parduotuvėse buvo galima įsigyti geresnių prekių, bet kelių technikos ten buvo daug mažiau nei mūsų šalyje.

    Vėliau pagal vieną studentų mainų programą jam buvo pasiūlyta vykti mokytis į Čekiją. Susitarimą nutraukė netikėtai atsiradęs vieno aukšto partinio veikėjo sūnus, kurį ir išsiuntė mokytis, nors jo specialybė buvo visai kita – civilinė statyba. Vėliau S. Kablys buvo sutikęs tą žmogų – pagal specialybę jis taip ir nedirbo.

    Darbo pradžia

    Studijos buvo baigtos 1979 m., gautas paskyrimas į Kauno politechnikumą dėstyti paskaitas apie tiltų statybą. S. Kablys to ėmėsi su malonumu, bet netrukus pamatė, kad tai bergždžias darbas. Moksleiviai ten esą rinkosi daugiausia dėl to, kad baigtų vidurinę mokyklą. Dėstytojas atiduodavo visą širdį, bet beveik niekas paskaitų nesiklausydavo. Dirbo metus, nusivylė, grįžo į Vilnių ir įsidarbino bendrovės „Eurovia Lietuva“ pirmtakėje – Vilniaus kelių valdyboje Nr. 9 Liepkalnio gatvėje.

    „Čia pradėjau dirbti 1980 m. meistru. Pirmasis mano savarankiškas objektas buvo Purniškėse, kelyje Vilnius – Utena. Mano darbo karjera prasidėjo nuo žemės darbų šiame kelyje. Surenkami gelžbetoniai vamzdžiai buvo įleidžiami į giliai žemę kaip vandens nuvedimas skersai kelio – vadinamosios pralaidos. Tų laikų statybos keliuose mums paliko nemažai problemų, nes vamzdžiai padėti per giliai, daug jų buvo palaidota galvojant apie būsimą melioraciją“, – paaiškino specialistas.

    Meistrui darbas labai patiko, vienu metu net jo specializacija buvo vamzdžių statyba. Beje, S. Kablys iki šiol nepamiršo savo pirmos darbo dienos pabaigos, kai darbų vykdytojo paklausė, kodėl neužrakinamos degalų cisternos, kuriose supiltas benzinas ir dyzelinas. „Kam gi jas rakinti, jei per sugedusią sklendę čiurkšlė teka?“ – buvo atsakyta.

    „Šiandien kalbame apie taupymą, ekologiją, o buvo laikai, kai viskas upeliais tekėdavo. Po dvejų metų pradėjo dėti spynas, bet labai juokingai – iš viršaus degalų vis tiek galėdavai pasisemti. Kai kurie vairuotojai „prirašinėdavo“ reisus, todėl degalai turėjo būti nurašyti, netgi dalį dyzelino jie išpildavo tiesiog į griovius. Tik vėliau, kai degalai pabrango, pradėta ir gamtą šiek tiek tausoti, ir degalus taupyti“, – pasakojo „Eurovia Lietuva“ generalinis direktorius.

    Betoninis kelias

    Sovietiniais metais nuolat kažko trūkdavo. Kai statė betoninį kelią Vilnius – Utena, stigdavo cemento. Jo atsiveždavo iš Akmenės, Baltarusijos. Technika labai netobula buvo. Nepertraukiamo darbo maišyklė keldavo problemų. Vienose betoninio kelio plokštėse buvo sudedamas pakankamas kiekis cemento, kai jo netrūkdavo, kitose cemento būdavo mažiau.

    „Manau, kad „Via Baltica“ turėtų būti tik betoninis kelias. Vilnius – Utena nelabai sėkmingas kelias, nes jį statant buvo netobulos aplinkybės: primityvi technika, sovietinis darbas. Geras produktas, kuris pasaulyje populiariai naudojamas ir vis populiarėja labai apkrautiems keliams tiesti, nustumtas tarsi į nepageidaujamą vietą“, – vardijo kelių statybos specialistas.

    Tačiau, pasak jo, pagrindinės klaidos buvo padarytos tada, kai buvo sumanyta išvalyti betono plokščių siūles. Buvo nupirkta labai brangi mašina iš tuometės Jugoslavijos, o specialios mastikos tai įrangai neįsigyta. Vėliau tik šios mašinos priekabos ratai tiko ZIL-ams. „Nupirko įrangą, bet nenupirko pagrindinio produkto. Norėjo panaudoti kaip rezervuarą skysčiams laikyti, bet netiko. Pagamino mastiką, bet ši irgi nelabai tiko nupirktai įrangai. Po 7 ar 8 metų sumanė siūles tvarkyti ir padarė esminę klaidą, dėl kurios betoninis kelias pradėjo „šokinėti“. Bevalant siūles betonas buvo supjaustytas per visą storį. Kelių direkcija nusprendė ir apsiriko. Manau, tikrai nenorėjo, kad būtų blogiau, bet nebuvo pagalvota, kad betonas „vaikšto“, todėl negalima buvo suardyti konstrukciją, – papasakojo įmonės generalinis direktorius.

    Jis sakė, kad betono paviršių klojo autogreidas, kuris paskleisdavo ir vibratoriais sutankindavo mašinomis atvežtą mišinį. Specialus betono klotuvas buvo pagamintas baltarusių pagal amerikiečių licenciją. Žmonės šiame kelyje dirbo 1,5 arba 2 pamainomis. Įmonės meistru tuomet buvęs S. Kablys prie kelio Vilnius – Utena dirbo nuo 1980 iki 1987 m., kuriais jis ir buvo baigtas.

    Gyveno bendrabutyje

    S. Kablys meistru dirbo gana ilgai – beveik 11 metų. Gyveno Kalvarijų gatvėje jam skirtame vieno kambario šeimyniniame 20 kvadratinių metrų ploto bendrabutyje su balkonu ir vaizdu į Šeškinę. Dabar tai – netoli „Siemens“ arenos. Kosmetinį remontą teko padaryti pačiam, nes prieš tai bendrabutyje gyveno šeima su 2 vaikais ir būsto būklė nebuvo gera. Statybinės medžiagos buvo deficitas, todėl jų tekdavo gauti mainais už kažką kitą.

    „Dirbau pačiuose tolimiausiuose objektuose – prie Molėtų, Utenos. Tie specialistai, kurie priklausė partijai ar buvo įtakingų asmenų giminaičiai, baigę tą patį, kaip ir aš, iš karto tapdavo darbų vykdytojais ir dirbo arčiau sostinės“, – pasakojo S. Kablys.

    Jis sako kažkiek „paklajojęs“ po įvairius šalies statybos objektus, bet rimčiausias iš jų – betoninis kelias Vilnius – Utena. Tais laikais įmonė turėjo 2 asfalto klotuvus, kurių vienas buvo vokiškas, kitas – tarybinis. Klotuvų darbą reguliuodavo rankiniu būdu, sukant sraigtus rankenomis. Pasak pašnekovo, vokiškas klotuvas dabar atrodytų kaip dinozauras, bet jis turėjo bent jau elektrinius variklius klotuvo aukščiui reguliuoti ir rankomis sraigtų sukti nereikėjo. Ypač netobuli buvo didieji volai, kuriems perjungus pavarą, jie sudrebėdavo ir įrenginio hidraulika palikdavo asfalte sunkiai išlyginamus nelygumus.

    Nepriklausomybė ir karjera

    „Lietuvoje buvo atkurta nepriklausomybė ir niekas nesugriuvo. Nuo 1990 m. rimtų kelių nestatėme, tiesėme nedidelius keliukus. Finansavimas buvo menkas, bet jo pakakdavo. Nedidelis buvo ir kolektyvas. Jis sumažėjo natūraliai – kažkas išėjo į pensiją, kažkas Anapilin, keli mechanikai pasirinko privatų verslą“, – prisiminimais dalijosi generalinis direktorius S. Kablys.

    1995 m. „Eurovia Lietuva“ jau buvo privatizuota, bet vėliau kontrolinis akcijų paketas buvo parduotas prancūzams. Pastaruoju metu „Eurovia Lietuva“ priklauso didžiausiam Europos kelių tiesimo koncernui „Eurovia Vinci“. Ryšiai su Prancūzijos kelininkais leido išplėsti ryšius su klientais ir partneriais daugelyje Europos valstybių.

    „Tuo metu, kai akcijas pardavėme prancūzams, buvau vyriausiuoju darbų vykdytoju, o generaliniu direktoriumi – Valentinas Norkūnas. Reikalai pajudėjo, – toliau pasakojo S. Kablys, netrukus tapęs bendrovės komercijos, po to – ir techniniu direktoriumi, o dar vėliau, 2006 m., – generaliniu direktoriumi. – Tiesa, vos nesugriuvome, kai mechanikai buvo sumanę atidaryti įvairius nedidelius servisus – suskaldyti bendrovę į UAB‘us. Laimė, tai neįvyko, išgelbėjo prancūzai. Iš pradžių jiems buvo parduota apie 83 proc. bendrovės akcijų.“

    Labai reikšmingo akcijų paketo „Eurovia Lietuva“ generalinis direktorius sako neturėjęs. Pardavė ir už dalį gautų pinigų pradėjo statytis 3 kambarių kooperatinį butą, nusipirko automobilį, ir taip pagerinęs savo buitį.

    „Tie, kurie manė, kad akcijas reikia laikyti, klydo. Prancūzai dividendų beveik nemokėjo, nes visą pelną investuodavo į bendrovės plėtrą. Tie, kas akcijas išsaugojo 19 metų, manau, neišlošė. Pabrango akcijos, bet pabrango nekilnojamasis turtas ir visa kita“, – savo nuomonę išsakė užsienio kapitalo įmonės vadovas S. Kablys.

    Gyvenimas pasikeitė

    Vos tik įsigiję akcijų prancūzai į valdymą kišosi mažai. Iki pat pensijos liko vadovauti tas pats V. Norkūnas. Bendrauti su akcininkių atstovais teko tik vertėjų pagalba, kuriems nebuvo lengva, nes literatūrinė anglų kalba nuo techninės skiriasi kaip žemė ir dangus.

    Būdamas komercijos direktoriumi ponas Stanislavas užsispyrė mokytis anglų kalbos, iš kurios į lietuvių kalbą yra išvertęs ne vieną knygą, tarp jų ir metodiką apie bitumines emulsijas. „Kiekvieną vakarą išversdavau po du knygos lapus. Kai vėliau perskaičiau pirmus savo vertimus, net juokas paėmė, tačiau darbas nenuėjo perniek“, – prisiminė S. Kablys.

    „Vieną kartą teko atsisėsti prie stalo ir vertėjauti prancūzams, nes jie problemų su anglų kalba neturi. Jie daug investuoja į kalbas, jei dirba su tarptautinėmis rinkomis. Mūsų koncerno vadovai moka po 3 ar net 4 užsienio kalbas. Pabandžiau pramokti prancūzų kalbos ir aš. Pusę metų mokiausi įvairių mandagumo frazių bei šnekamosios kalbos, bet jei negali bendrauti nuolat, kalba yra mirusi. Nėra ir poreikio, nėra ir laiko“, – sakė „Eurovia Lietuva“ vadovas.

    Pasak jo, su įmonės vadovais prancūzais neformalių susitikimų būta tik anksčiau, prieš 10 metų, o šiuolaikinis pasaulis sukasi pragmatiškumo ir susvetimėjimo link: visi vizitai suskaičiuoti minutėmis, darbo intensyvumas begalinis.

    Paveldėtas kolektyvas

    S. Kabliui, kaip jis pats sako, ėmus vadovauti bendrovei „Eurovia Lietuva“ nebuvo lengva: „Paveldėjau labai nusenusį kolektyvą. Prieš krizę buvo juntamas rinkos atsigavimas, teko įdarbinti daug naujų darbuotojų. Atėjusius tiesiai iš VGTU reikėjo iš naujo mokyti. Dabar pas mus daugiausia trisdešimtmečių. Vyresnio žmogaus motyvacija krenta: jei per gyvenimą nieko gero nepasiekė, jau nepasieks…“

    Pasak direktoriaus, 60-mečiams nėra paprasta suspėti su naujų technologijų progresu, tačiau jis dar labiau nusivylęs jaunesne nei trisdešimtmečiai karta. Esą jie motyvuoti dar mažiau, nes gyvena daug sočiau nei buvusios kartos. Jiems mašina nebėra džiaugsmas. Tokiems įmonės vadovas pasako be užuolankų: „Nenorite dirbti, eikite iš čia!“

    Bendrovės generalinis direktorius paatviravo: „Niekada nepalaikiau vyrų moteriškėjimo ir moterų vyriškėjimo. Kolektyve netoleruojama baimė, bet jie turi mane suprasti ir klausyti, diskutuoti ir rasti sprendimus. Gyvenimas turi paslėptų žiauriųjų pusių, ir tai reikia žinoti. Nemažai atleidau iš darbo ištižėlių. Jei žmogus praranda pasitikėjimą, turi išeiti. Kitokių žaidimų nežaidžiu.“

    Akcinėje bendrovėje „Eurovia Lietuva“ dirba apie 220 darbuotojų, įskaitant ir 40 papildomai vasaros sezono metu įdarbinamus žmones.

    Koja kojon su pažanga

    Įmonės turimos technikos atgimimas prasidėjo 1996 m., kai buvo nupirkta pirmoji bitumo ar emulsijos išpurškimo mašina. Ji iki šiol gerai dirba, tačiau šiemet nupirkta nauja.

    „Turime vieną naujausių Lietuvoje technikos parką. Įmonė technologine prasme labai stipriai eina į priekį – pas mus palyginti naujos maišyklės, klotuvai, kuriuos keičiame maždaug kas 4–5 metus. Technikos parkas atitinka šiandienos poreikius“, – sakė generalinis direktorius, pridūręs, kad krizės metais bendrovė ne tik išgyveno, bet ir labai daug ko pasimokė. Iš pradžių buvo įdiegta 3D technologija, dabar diegiama BIM.

    Bene pažangiausiu įmonės skyriumi vadovas S. Kablys įvardino buhalteriją, kur šiuo metu yra diegiama nauja apskaitos programa, leisianti atlikti detalesnį analitinį darbą ir padėsianti operatyviau reaguoti į pelno ir nuostolių santykį.

    „Kuo operatyviau gausime duomenis, tuo greičiau galėsime reaguoti, kur klimpstame į balą ir ką turime ar galime tuoj pat pakeisti. Toji programa labai brangi, bet ji yra papildoma stiprybė prieš konkurentus. Visur, kur ji buvo įdiegta, patirti kaštai atsipirko su kaupu“, – pasidžiaugė pažangą įmonėje diegiantis vadovas.

    Į klausimą, ar diegiama nauja įmonės valdymo sistema nėra akcininkų kontrolės dalis, S. Kablys atsakė: „Mano reikalas dirbti, o jų žiūrėti, kaip dirbama. Visi sprendimai yra iš anksto apmąstyti, apsvarstyti, akcininkai manimi pasitiki. Jei nebus pasitikėjimo, jokia kontrolė nepadės. Biudžetą aptariame maždaug 3 kartus per metus. Rinka signalizuoja – yra ar nėra pinigų. Svarbu planavimas, kuris yra specifinis dalykas, nes užsakymų rinkoje kreivė šokinėja. Anksčiau būdavome labiau valstybinių užsakymų vykdytojai, dabar tapome lankstesni, daugiau dalyvaujame privačių įmonių konkursuose.“

    Baigdamas pokalbį bendrovės „Eurovia Lietuva“ generalinis direktorius S. Kablys kelininkams palinkėjo vakarietiško požiūrio, nuosaikios ir solidžios konkurencijos, pagarbos kaimynams ir mažiau pavydo. Pasak jo, „kartu veikdami galime gyventi geriau. Už nuosaikią ir solidžią konkurenciją galiu pakelti taurę. Reikia elgtis dorai ir garbingai, o stumdymasis teismuose nėra tas kelias, kuriuo reikėtų eiti. Kas žino, galbūt turime praeiti tą paauglišką maišto etapą, kad subręstume? Viską išgydys laikas, o rinka sustatys į savo vietas, ir laimės tie, kas priima ilgalaikius ir solidžius sprendimus.“