Skirmanta Žemaitienė

VĮ „Kauno regiono keliai“ Saugaus eismo ir kelių priežiūros skyriaus vyresnioji inžinierė

  • Kauno regiono keliai jungia Lietuvą su išoriniu pasauliu

    2015-10-14 Jolanta Tamošaitienė, Keliai ir tiltai Nr. 2 (10)

    1972 m. baigiau vidurinę mokyklą Marijampolėje, vėliau – tuometinį Vilniaus inžinerinį statybos institutą (VISI), miesto statybos specialybę. Mama dirbo statybos organizacijoje buhaltere, gal tai ir padarė man įtaką, kad pasirinkau būtent tokią specialybę. Kelių sektoriuje, Kauno kelių eksploatavimo linijinėje valdyboje, pradėjau dirbti 1977 m., gavusi paskyrimą iš VISI.

    Tuomet jau buvau ištekėjusi, pasitarėme su vyru ir nutarėme, kad Kaunas mums tiks abiems. Vyras tuo metu dirbo Ignalinoje. Man pradėjus dirbti Kaune, persikėlė ir jis, taip pat rado laisvą vietą ir ėmė dirbti kelių sektoriuje.

    Iš pradžių abu su vyru dirbome gamybos meistrais skirtinguose padaliniuose. Nors iš šalies tai gal atrodė nemoteriškas darbas, bet man jis patiko. Kadangi buvau gamybos meistrė, atėjusi dirbti gavau pirmąjį objektą žvyrkelyje Kaunas – Pakuoiis. Kai kur reikėjo pakelti sankasą, kitur ištiesinti kelią. Iš pradžių turėjau tik teorinių žinių, o pradėjusi dirbti iš karto susidūriau su griežta darbine praktika. Man pačiai objekte reikėjo padirbėti nivelyru ir teko išsitraukti net instituto geodezijos studijų užrašus, kad pagilinčiau žinias praktikoje. Tačiau po truputį įsivažiavau į darbų rutiną, atėjo patirtis ir pasitikėjimas savo jėgomis. Smagu buvo ir tai, kad darbininkai, nors jiems vadovavo jauna moteris, maloniai priėmė kolektyve, palaikė mane.

    Kitiems toks darbas gal atrodo vyriškas, nes oro sąlygos būna visokiausios: lyja, pusto ar pučia stiprus vėjas, kepina saulė. Tačiau man šis darbas labai patiko, buvo smagu, kad nereikia sėdėti užsidarius kabinete. Patiko ir tai, kad dirbau laukuose, sprendžiau įvairias technines užduotis, organizuodavau darbus.

    Po 15 metų, šiek tiek pasikeitus įmonės darbų pobūdžiui, pradėjau dirbti kelių priežiūroje meistre, vėliau tapau darbų vadove. Tuomet reikėjo vadovauti nedideliems kelių remonto ir priežiūros darbams. Kelių priežiūroje mano pareigos daugiau buvo organizacinio pobūdžio.

    1995 m. reorganizavus kelių sektorių, po metų tapau naujai įkurtos valstybinės kelių priežiūros įmonės „Kauno regiono keliai“ inžiniere. Nuo tada daugiau laiko turėjau praleisti kabinete prie popierių, buvo daug skaičiavimų. Pagrindiniu mano darbo baru tapo sąmatų skaičiavimas.

    Kelių direkcijai metų pradžioje skyrus lėšas kelių priežiūrai, numatydavome darbus visiems metams, atlikdavome skaičiavimus, ruošdavome darbų sąmatas. Tapusi inžiniere, sėdau prie kompiuterio, reikėjo išmokti naudotis specialiomis programomis. Iš pradžių buvo kiek sunkoka, bet greitai išmokau, prisitaikiau ir prie darbo kabinetine. Po kurio laiko atsirado specialiosios sąmatų programos, teko dalyvauti mokymuose, išmokau dirbti ir su šiomis programomis. Taigi, jau 19 metų, kai dirbu kanceliarinio pobūdžio darbą. Pripratau, todėl ir nesigailiu.

    Dabar žiemos metu esu atsakinga ir už žiemos kelių priežiūros tarnybą. Ši tarnyba darbą pradeda dar prieš šaltąjį sezoną. Parengiame dokumentus, darbo grafikus, kuriuose numatyta, kaip vyks kelių priežiūros darbai žiemos metu įvairaus lygio keliuose. Jau prasidėjus šaltajam sezonui, turiu palaikyti ryšį su Kelių direkcija bei kitomis kelių tarnybomis. Jeigu, tarkime, ėmė pustyti vienos tarnybos prižiūrimame kelyje, pranešame ir kitai, kad ruoštųsi gamtos stichijai. Taip pat palaikau ryšį ir su gyventojais, išklausau jų nusiskundimus, sprendžiame, kaip tikslinga reaguoti. Vasarą tvarkau eismo apribojimo dokumentus, išrašinėju leidimus tvarkyti komunikacijas keliuose.

    Niekada nesigailėjau, kad dirbu kelių sektoriuje. Man patinka, kad darbas ne monotoniškas. Vis kažką sužinai, išmoksti ką nors naujo, ir mane tai traukia, nes dirbame draugiškame kolektyve. Gera, kai einant į darbą nereikia galvoti, kaip čia reikės nesutikti vieno ar kito žmogaus.

    Laisvalaikiu mėgstu skaityti, keliauti, dirbti sode, lankau koncertus, teatrą, parodas… Džiaugiuosi bet kokiu laisvalaikiu. Jau 36 metai, kai dainuoju chore „Leliumai“.

    Mano du sūnūs jau suaugę, sukūrę šeimas. Džiaugiuosi augančiais penkiais anūkais. Vyresnysis sūnus baigė buvusį Kūno kultūros institutą edukologijos bakalauro ir biologijos mokslų magistro studijas. Prieš keletą metų pasitraukė iš aktyvaus sporto ir dirba odontologijos srityje. Šiek tiek treniruoja jaunuosius sportininkus. Gyvena netoli Kauno. Jaunesnysis baigė Kauno technologijos universitetą (KTU), įgijo statybos bakalauro diplomą. Dabar su šeima gyvena Čikagoje, užsiima interjerų verslu.