Romualdas Kačerauskas

2015-10-15 Jolanta Tamošaitienė, Keliai ir tiltai Nr. 2 (10)

Romualdas Kačerauskas, įmonės „Telšių regiono keliai“ direktorius, pats kadaise buvęs telšiškis, jau apie 20 metų kasdien važinėja į darbą iš Mažeikių. Jis stengiasi važinėti ne tuo pačiu maršrutu, kad pats galėtų sekti situaciją keliuose žiemą ir vasarą. Tai ypač aktualu žiemos metu. „Važiuodamas į darbą jau savotiškai dirbu. Atvykęs žinau, kokia dangos būklė, duobės, slidu ar kelias jau pabarstytas. Tuomet belieka įsijungti į organizacinį darbą“, – pasakojimą pradėjo kelių įmonės vadovas.

Jo nuomone, nesaugiausia keliuose – naktį. Dėl to, kad vairuotojas negali iš tolo matyti nei pėsčiųjų, keliaujančių be atšvaitų, nei netikėtai į kelią išbėgančių gyvūnų. Pašnekovas pasakojo, kad jam pačiam yra tekę susidurti su žvėrimis kelyje, bet sunkiai nėra nuketėjęs. Gal kiek daugiau nukentėdavo jo vairuojami automobiliai. Dažniausiai Telšių regiono keliuose pasitaiko sunkiai prognozuojamos stirnos, daugiausiai bėdų sukeliančios lengviesiems automobiliams.

Dėl tamsiame kelyje einančių pėsčiųjų įmonės direktorius R. Kačerauskas automobilio bagažinėje vežiojasi atšvaitų. Sustojęs juos uždeda žmonėms ir ragina visada nešioti šviesą atspindinčias priemones. Vadovas tiki, kad tai padės išgelbėti ne vieną gyvybę kelyje.

Visiems reikėjo daug gerų kelių ir kuo greičiau

Vadovaujantį kelininko darbą R. Kačerauskas dirba nuo 1979 m. „Baigiau Vilniaus inžinerinį statybos institutą (VISI), kaip jaunas specialistas buvau paskirtas pradėti kelininko karjerą į Telšių autokelių valdybą. Iš pradžių dirbau meistru, paskui – darbų vadovu. Tais laikais atidirbti reikėdavo trejus metus“, – pasakojo „Telšių regiono kelių“ vadovas.

Pašnekovas maloniai prisimena, kad daugiametis autokelių valdybos viršininkas A. Dobradziejus mėgo dirbti su jaunais specialistais, sudarydavo jiems palankias sąlygas perimti labiau patyrusių darbuotojų patirtį. Tuo metu jauna R. Kačerausko šeima, kaip ir daugelis sovietiniais metais pradedančiųjų, Telšiuose gavo vieno kambario tarnybinį butą, pamažu įsikūrė, apsigyveno.

R. Kačerauskui, kaip jaunam specialistui, norėjosi augti karjeroje ir toks šansas jam pasitaikė. „Po kurio laiko autokelių valdyba Mažeikiuose ieškojo pavaduotojo, taigi man buvo pasiūlyta tapti viršininko pavaduotoju. Čia išdirbau iki 1995 m.“, – svarbų savo karjeros etapą prisiminė pašnekovas.

Anot jo, Mažeikių kelių valdyba tuomet valdė apie 390 km valstybinės reikšmės kelių, apie 60 proc. iš jų buvo asfaltuotų. Mažeikiškiai be kelių priežiūros turėjo ir asfaltbetonio bazę, vykdė rangos darbus. Ypač daug darbų buvo susiję su Mažeikių naftos perdirbimo įmonės statybomis, nes buvo reikalingi privažiuojamieji keliai.

Tai pat buvo nutiestas Mažeikių aplinkkelis, rekonstruotas kelias Mažeikiai – Kuršėnai, Seda – Židikai, kiti Mažeikių rajono keliai. „Dirbome su sovietine technika, objektų buvo daug, visiems reikėjo daug gerų kelių su asfalto danga. Užsakovai spausdavo mus dėl terminų, net grasindavo sankcijomis už darbų nevykdymą ar vėlavimą, – prisiminė direktorius. – Būdavo ir taip, kad vieno objekto nebaigi, ir keliesi su technika į kitą, nes pastarojo valdžia pasiskundė kažkam iš aukščiau. Gaudavome įsakymą skubiai pradėti darbus. Vis dėlto svarbu paminėti, kad sovietiniais metais dėl prastesnės technikos darbų tempai buvo žymiai lėtesni.“ Kadangi R. Kačerauskas Mažeikių autokelių valdyboje kuravo kelių priežiūrą, ši sritis nebuvo iš lengvųjų: „Tai buvo sunkūs laikai. Rangoviniai darbai atimdavo visus resursus, buvo asfaltuojami nauji keliai rajone. Reikėdavo kartais tiesiog pyktis su savo vadovais, kad gaučiau tądien reikalingą techniką ir darbuotojus pradėtiems darbams tęsti, nes jie tądien būdavo numatyti darbams kituose objektuose.“ O kelių priežiūra apėmė tik duobių lopymą, žvyravimą, greideravimą, kelio paviršiaus šiurkštinimą. Direktorius sakė, kad tik prasidėjus gegužei užvirdavo rangoviniai darbai, todėl jam reikėdavo labai kruopščiai suplanuoti savo kuruojamos srities darbus: „Stengdavomės kelių remonto darbus atlikti iki gegužės, o rudenį tekdavo įmonės darbuotojus prašyti padirbėti savaitgaliais ar net ir po darbo.“

R. Kačerauskas prisiminė, kad sovietmečiu darbo specifika ir vadyba buvo visiškai kitokia. Buvo daug neefektyvios technikos, daug vairuotojų ir mechanikų. Remonto dirbtuvės nuolat buvo pilnos remontininkų ir sugedusių mašinų, o darbams tai dienai technikos trūkdavo. Trūkdavo tiek vikšrinių ar ratinių mechanizmų, tiek ir sunkvežimių. Kaip teigė R. Kačerauskas, pati technika buvo neefektyvi. Savivartis sunkvežimis ZIL ar MMZ vienu kartu veždavo apie 4 t keliams reikalingos medžiagos: žvyro, smėlio ar asfalto. Dabartinė technika vienu kartu gali vežti net iki 40 t. Taigi, dabar vienu vežimu yra sutaupomas anų laikų visos dienos darbas. Ir vadinamieji sovietiniai greideriai buvo mažiukai, neefektyvūs, vos patys save pavežantys. Dabartiniai – kompiuterizuoti, iš karto valantys kelią įvairiose pusėse, atliekantys daugybę techninių procesų.

Taigi, anksčiau reikėdavo daug daugiau darbuotojų. Dabartinei įmonei „Telšių regiono keliai“ priklauso Telšių, Plungės ir Mažeikių kelių tarnybos. Iš viso įmonėje dirba 140 darbuotojų. Anksčiau vien Telšių autokelių valdyboje dirbo 180 darbuotojų.

Paklaustas, ar pats, būdamas kelininku, gaudavo tarnybinį automobilį, R. Kačerauskas pasakojo, kad teko turėti ne vieną, nors ir sunkiai, bet važiuojančią techniką. Tai vadovas prisimena su šypsena: „Pavyzdžiui, „Volgas“ gaudavome jau bent penkerius metus atitarnavusias taksi parke, kurį valdė transporto įmonė. Gavus tokį automobilį, reikėdavo jį nuolat remontuoti. Tada važinėdavau tik su vairuotoju, kad sugedus „Volgai“ būtų kam ją remontuoti. Daugiausia kuriozų būdavo su važiavimu į Vilnių. Kadangi kelias tolimas, reikdavo pasiimti į bagažinę keletą kanistrų benzino, nes „Volga“ jį mėgo, o, be to, nežinojome, kada grįšime namo, nes nebuvome garantuoti, kad kelyje nieko nenutiks su mūsų automobiliu.“

Sunkiausia atleisti darbuotojus

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo buvo nuspręsta reorganizuoti kelių sektorių, nes kelių priežiūra ir rangoviniai darbai painiojosi. Kūrėsi apskritys. Buvo nutarta sukurti kelių priežiūros įmones apskričių principu. Kuriant Telšių regiono kelių įmonę, dabar VĮ „Telšių regiono keliai“, R. Kačerauskui buvo pasiūlyta užimti direktoriaus pareigas. Kūrėsi apskrities kelių įmonė, prie jos buvo prijungtos apskrities visų rajonų valstybinės kelių įmonės, atsirado žmonių perteklius, nes kai kurios pareigos dubliavosi kelis kartus.

Pasak pašnekovo, teko racionalizuoti naujos įmonės darbo procesą. Vienus žmones reikėjo atleisti, kitiems persikvalifikuoti, naujus priimti. Tuomet reikėjo nuspręsti, kokią techniką pirkti, nes ana jau buvo ir techniškai, ir morališkai pasenusi. „Iš pradžių neturėjome net kompiuterio, teko man jį skolintis. Kai ėmėme pamažu naudoti kompiuterius, ne visi darbuotojai buvo tuo patenkinti, nes nemokėjo jais naudotis. Pamažu pradėjome keisti senąjį technikos parką, – apie „Telšių regiono kelių“ kūrimąsi pasakojo R. Kačerauskas. Anot jo, sunkiausi buvo 2009 m., kai į Lietuvą atslinko ekonomikos krizė. „Turėjome atleisti apie 30 proc. darbuotojų. Tai buvo ypač sunku, nes jau buvome daug investavę į žmones, kurie taip pat buvo daug davę įmonei. Buvo sunku atleisti ilgai dirbusius gerus specialistus, bet beveik visi sėkmingai įsidarbino kitur. Kita vertus, manau, kad nėra taip jau gerai visą gyvenimą prabūti vienoje darbovietėje ir dirbti vieną darbą. Tuomet žmogus užsisėda, nustoja tobulėti, mažiau įdeda pastangų, darbai tampa rutina“, – sakė R. Kačerauskas. Dabar jis labiausiai džiaugiasi subūręs darnų įmonės kolektyvą, optimizavęs darbuotojų veiklą, kad daugelis jų yra įvaldę įmonėje naudojamą buhalterinę, dokumentų valdymo ir jų sudarymo, projektavimo, transporto darbo priežiūros bei apskaitos, kelių oro sąlygų stebėjimo programas, neretai kiekvienas iš jų pakeičia anksčiau dirbusių dviejų žmonių darbą.

Vadybai padeda šiuolaikinės technologijos

Vadovas pasakojo, kad šiuolaikinėje vadyboje taupyti laiką ir resursus padeda įvairių programų diegimas. R. Kačerauskas su šypsena prisimena, kaip iš pradžių senieji darbuotojai nenorėjo naudoti nei „Word“, nei „Exel“ programų, net buhalteris buvo linkęs viską skaičiuoti popieriuje. Įdiegus darbo vietai taikomą kompiuterinę programą ir sujungus darbų apimtis, greta dirbantis darbuotojas neretai perėmė buvusio darbuotojo darbą, nė kiek neapleisdamas savo pareigų. „Kadangi turime atskirose savivaldybėse dirbančių kelių tarnybų ir pastoviai veikiančių nutolusių darbų vykdymo objektų, įmonėje naudojama dokumentų valdymo programa įgalina akimirksniu gauti naujausią svarbią darbinę informaciją, vadovų pavedimus ar nurodymus, duomenų bazėse susirasti reikiamas sutartis, raštus, juos redaguoti, bendrinti, ruošti atsakymų projektus, pranešimus, planuoti darbus ar užsakymus ir t. t. Projektuotojai šiais laikais yra taip pat apsiginklavę moderniausiais matavimo prietaisais. Dirbant lauke, jų visa renkama informacija įrašoma į skaitmenines laikmenas, iš kurių vėliau perkeliama tiesiai į kompiuterį, kuriame apdorojama projektavimo programomis“, – pasakojo jis.

Naujos technologijos taip pat naudojamos teritorijų apsaugoje, atsisakyta sargų. Jas stebi vaizdo kameros ir speciali informavimo sistema, turinti galimybę, esant ribų pažeidimams, operatyviai iškviesti apsaugos darbuotojus. Kelininkų automobiliai turi navigacijos įrangas, galima sekti jų darbą keliuose, sunaudojamus degalus. Visi duomenys yra sukeliami į kompiuterį ir prieinami kiekvienam pagal jo užimamas pareigas ir atliekamą darbą. „Praėjo tie laikai, kai niekas nežinodavo, ką šiuo metu veikia greiderio ar barstytuvo vairuotojas, dabar matome netgi, ar buldozerinio verstuvo peilis pakeltas nuo žemės paviršiaus, ar jis darbinėje padėtyje. Be to, kompiuteris apskaičiuoja ne tik degalų sąnaudas, bet ir optimaliausią maršrutą. Sumažėjo galimybių sukčiauti“, – pasakojo direktorius.

Taip pat specialiose stotelėse kompiuterinė technika stebi kelio dangos būklę, matuoja oro temperatūrą, išskaičiuoja rasos taško temperatūrą ir t. t. Taigi, technika gali perspėti kelininkus apie esamą plikledį, artėjančią lijundrą ar apsnigtą slidžią dangą, rekomenduoti nedelsiant pradėti žiemos kelių priežiūros darbus arba skelbti, kad eismo sąlygos keliuose geros ir nebūtina išlaidauti, išvykstant apžiūrai į kelius. Tai palengvina darbus, taupo sąnaudas ir laiką.

Kelių meistrai, atlikdami periodines kelių apžiūras, visą padėtį keliuose registruoja vaizdo kameromis. Ši informacija detaliau peržiūrima dar kartą darbo vietose, priimant būtinus sprendimus, bei saugoma įmonėje ištisus metus kaip priemonė buvusios faktinės padėties informacijai atkurti arba darbų planavimo procesuose naudoti.

Kelininkų laiką taupo ir kompiuterizuoti viešųjų pirkimų procesai, kai dalyvauti konkursuose galima sukėlus duomenis elektroniniu būdu. Tai labai patogu ir ekonomiška, daroma mažiau klaidų.

Įsidarbina ir jaunimas

Pasak įmonės vadovo, lengvesnis periodas įmonei „Telšių regiono keliai“ prasidėjo nuo 2012 m. Vis dėlto su mažesniais ar didesniais iššūkiais įmonė susiduria nuolat. Dabar nemaža bėda tapo senstantis įmonės kolektyvas. „Nėra antro jaunesnio, kuris, jau perėmęs patirtį, galėtų pakeisti seną darbuotoją. Stengiamės perkvalifikuoti naujus darbuotojus iš statybininkų, ieškome jaunuolių kolegijose, būna, kad net iš užsienio šeimos sugrįžta, nori dirbti gimtinėje. Beje, sužinojome, kad Vilniaus Gedimino technikos universitetas priims mažiau mūsų srities specialistų. Tai reiškia, kad ši kadrų problema išliks“, – sakė „Telšių regiono kelių“ vadovas.

R. Kačerauskas pasakojo, kad šiemet jo vadovaujama įmonė žada priimti 4 jaunus perspektyvius specialistus. „Dabartinis jaunimas nėra prognozuojamas. Neretas susigundo išbandyti jėgas užsienyje užsidirbti daugiau pinigų. Sėslesni – tik turintys šeimas ir vaikų. Jaunimas greitai įsisavina naujas technologijas, mokosi dirbti šiuolaikiškai. Tai mus džiugina ir mes juos palaikome kaip galime“, – sakė R. Kačerauskas.

Keliams trūksta lėšų

VĮ „Telšių regiono keliai“ valdo 1310 km magistralinių, krašto ir rajoninės reikšmės kelių. „Džiaugėmės, kai buvo suremontuotas magistralinės reikšmės kelias Šiauliai – Palanga. Kai mes jį perėmėme, jis buvo siauras, sulūžęs, jo remontas surydavo didžiulę dalį skiriamų pinigų kelių priežiūrai. Šiuo metu jis atnaujintas ir priežiūrai reikalinga mažiau lėšų. Galime jas skirti kitiems keliams, bet ir kiti keliai sensta, reikalauja vis daugiau dėmesio. Kai kurie suklypę, susibangavę, bet dar yra išvažiuojami. Didžioji dalis jų yra sovietiniais laikais tiesti keliai. Jų viršutinę dangą reiktų pakeisti nauja, bet dėl lėšų stygiaus tai padaryti galime tik nedaugeliui. Kiekvienas kelias sensta ir laukia savo eilės atnaujinimui ar rekonstrukcijai, mes laukiame finansavimo.

Pasak direktoriaus, kai kelininkams krizės laikotarpiu (maždaug nuo 2009 m.) lėšos buvo sumažintos beveik perpus, pastaruoju metu jos ryškiai ir neišaugo, o keliai nuolat dėvisi ir reikalauja atstatymo. „Ankstesniais metais išasfaltuodavome po 20–30 km krašto kelių ir jautėme, kad keliai atsinaujina. Deja, dabar to nėra. Antai pernai išasfaltavome tik 2 kilometrus, danga buvo atnaujinta ir sustiprinta vos 3,56 km kelių ruožų. Pagal eismo saugumo programą pernai atnaujinta minimaliai: rekonstruota porą sankryžų ir įrengta 4 km pėsčiųjų takų“, – apgailestavo įmonės vadovas.

Anot R. Kačerausko, jų įmonė prižiūri 402 km žvyrkelių. Jis nerimauja, kad kiekvienais metais jie menksta, nudulka, jų sankasos nėra deramai tvarkomos, keliai nebetenkina jų naudotojų poreikių. Keliai prastos būklės, bet jeigu nėra sunkios žiemos ir nepermerkia lietūs, išlieka naudojami ir išvažiuojami. „Žvyrkelis toks jau kelias, kad kasmet nudulka apie 1–2 centimetrus nuo kelio dangos, o lėšų jiems atstatyti negauname. Tiesiant žvyrkelius, yra supilama apie 30 centimetrų dangos, iš kurių jau belikę tik pusė ir mažiau. Kai žiemą ir pavasarį orai būna drėgni, žvyrkeliuose ima lįsti drėgnieji gruntiniai sluoksniai, kelias pažliunga. Taigi, trūkstant lėšų, silpnų kelio dangų daugėja, žmonės ima skųstis dėl blogų ar sunkiai išvažiuojamų kelių. Taikome įvairias pastangas, kad išsaugotume esamus žvyrkelius, ribojame sunkiasvorių transporto priemonių eismą. Vasarą stengiamės profiliuoti žvyrkelius, bet jei tokiame kelyje jau yra likę tik didesni akmenys, tai toks kelias profiliavimui nebepasiduoda. Nuo 2009-ųjų tokių dangų įstengiame atnaujinti per kalendorinius metus tik po 8–10 km, todėl nenuostabu, kad pavasarinių polaidžių metu, riboto eismo kelių ilgis didėja po 15–20 proc. kasmet“, – apgailestavo R. Kačerauskas.

2015-10-09 Telšių regiono keliai info

Šiuolaikiška, moderni, inovatyvi – visi šie epitetai tinkamai apibūdina mūsų įmonę. Plėsdami savo veiklą, kurdami darbo vietas, gerindami infrastruktūrą, statydami ir remontuodami kelius, tvarkydami aplinką kuriame pridėtinę vertą, prisidedame prie krašto ekonomikos stiprinime ir Lietuvos, kaip tranzito valstybės, įvaizdžio. Kryptinga ir šiuolaikiška vadyba, tikslingos investicijos leido pelnyti eismo dalyvių ir visuomenės pasitikėjimą bei pasiekti gerų veiklos rezultatų. Įmonės veiklos rezultatų kreivė turėjo ir turi aiškią tendenciją kilti aukštyn. Svarbiausias mūsų veiklos principas – kad keliai būtų saugūs ir patogūs. Vedami šio tikslo siekiame kuo efektyviau teikti paslaugas, tenkinti eismo dalyvių poreikius paisant aplinkos ir visų visuomenės grupių interesų. Dirbdami jaučiame atsakomybę už savo veiksmus, atliktais darbais norime parodyti, jog daugiausia dėmesio skiriame kelių eismo dalyviui, jo saugumui ir patogumui, o kelius tvarkome ir statome taip, kad jie galėtų tenkinti mūsų modernėjančios visuomenės poreikius.

2014-11-24 Mindaugas Aušra, Keliai ir tiltai Nr. 1(8)

Lietuvos valstybinių kelių tinkle vis dar yra nemažai žvyrkelių – apie 7000 km. Važiuojant jais blogai jaučiasi ne tik vairuotojai, bet ir aplinkiniai: kelias dulka, teršia aplinką, kelia triukšmą, o transporto priemonės sunaudoja daugiau degalų. Žvyrkeliai paprasčiausiai kenkia aplinkai. Siekiant asfaltuoti tokį kelią, privaloma pertvarkyti ne tik paviršių, bet ir kelio dangą, o tam reikia papildomų lėšų. Kiekvienas greiderio važiavimas, lyginant kelią, dalį jo paviršiaus nužeria į kelkraštį, žvyro sluoksnis plonėja, o kelias silpsta. Kai kuriose žvyrkelių vietose kelio danga tampa tokia plona, kad kelias virsta panašiu į gruntkelį.

Šalies valstybinius kelius prižiūri ir valdo 11 valstybės įmonių, pavaldžių Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos. VĮ „Telšių regiono keliai“ prižiūri 1309,77 km valstybinių kelių, iš kurių 67,23 km turi magistralinę reikšmę, 344,49 km – krašto ir 898,05 km rajoninių kelių. Apie regioninių kelių priežiūros ypatumus kalbėjomės su įmonės „Telšių regiono keliai“ direktoriumi Romualdu Kačerausku.

„Kelias, kaip ir bet kas žemėje, laikui bėgant dėvisi, todėl nebetenkina poreikių. Kas tiko prieš dvidešimt metų, šiandien – problema“, – filosofiškai pokalbį pradėjo įmonės vadovas R. Kačerauskas. „Automagistralių Telšių regione nėra, tačiau magistralinės ir krašto reikšmės keliai sudaro 30 proc. bendro prižiūrimų kelių tinklo. Visi šie keliai turi asfaltbetonio arba kito tipo juodą dangą. Dalis jų jau yra atnaujinti iš kelių priežiūros ir plėtros programos bei kitų finansavimo šaltinių lėšų. Kita dalis dar laukia savo eilės. Periodiškai atliekamais paprastojo remonto darbais yra palaikoma minimaliai pakenčiama jų eksploatacinė būklė“, – pasakojimą tęsė R. Kačerauskas.

Likę 70 proc. kelių Telšių regione yra rajoninės reikšmės. Daugiau negu 45 proc. iš jų – žvyrkeliai. Pastarojo kelio tipo dangos yra labiausiai susidėvėjusios arba sulaužytos. Joms atstatyti lėšų skiriama ypač mažai. „Telšių regiono kelių“ darbuotojų atlikti važiuojamosios dalies konstrukcijų tyrimai 2013 m. parodė, kad daugiau kaip 60 proc. žvyrkelių nebeturi nė pusės stiprumui ir lygumui užtikrinti reikalingo smėlio bei žvyro sluoksnių storio. Apie 20 proc. žvyrkelių jau yra pasiekę pavojingą reikiamo kelio dangos storio ribą – gruntas iš apačios drėgnomis oro sąlygomis arba po didesnio žiemos įšalo, liaudiškai tariant, „lipa“ į viršų ir maišosi su profiliuojamuoju sluoksniu. Būtent tokie ruožai labiausiai kelia nerimą, nes eismas pavasarį ar rudenį bet kuriuo metu gali nutrūkti. Miesto gyventojams tai ne bėda, nes šie gali susilaikyti nuo vienos ar kitos kelionės, tačiau kaimo žmonėms tokia kelio būklė – tikras pragaras.

Kas laužo kelius?

„Kas labiausiai laužo kelius? Yra daug priežasčių, viena iš jų – gamta. Tačiau su ja turime sugyventi taikiai“, – tęsė R. Kačerauskas. „Jeigu keliuose galėtume laiku atlikti periodinio remonto darbus: griovių bei pakelių rezervų valymą ar atstatymą, profiliuojamojo sluoksnio atnaujinimą, užaukštėjusių bei suvelėnavusių briaunų nukasimą, tokių problemų būtų kur kas mažiau“, – priduria įmonės vadovas. Trūkstant lėšų tinkamam dangų atnaujinimui, kelio sankasos bei vandens nuvedimo sutvarkymui, kiekvieną pavasarį regioninius kelius prižiūrinti įmonė susiduria su sunkiai išvažiuojamais žvyrkeliais.

Kita svarbi priežastis – sunkiojo automobilių transporto ir kitų technikos priemonių skaičiaus didėjimas regioniniuose keliuose. Bendras automobilių eismo intensyvumas regionuose kasmet didėja vidutiniškai 10 proc. Siekdami didesnio darbo efektyvumo, vežėjai stengiasi organizuoti pervežimus taip, kad vienu važiavimu būtų vežama kuo daugiau krovinių. Tačiau prieš 20–30 m. tiesti keliai buvo projektuoti mažesniems krovinių svoriams ir transporto srautams. Anksčiau statytam keliui rusiškas ratinis traktorius K 700 buvo rimtas krūvis. Dabar tuo pačiu žvyrkeliu ar gyvenvietės asfaltuotu keliuku lekia sunkiasvoriai sunkvežimiai, dažnai 3–4 kartus sunkesni už minėtąją sovietinę techniką.

Eismo ribojimas regioniniuose keliuose

Eismo ribojimo taikymas pagal ašių apkrovą pavasario polaidžio metu kasmet auga. 2012 m. buvo ribojamas eismas 21 rajoniniame kelyje, kurių bendras ilgis 176 km, o 2013 m. – jau 32 rajoninių kelių ruožuose, kurių ilgis 228 km. Tai beveik 30 proc. daugiau, palyginti su 2012 ir 2013 m. 2014-aisiais 38 rajoninių kelių atkarpose, kurių ilgis 247 km, eismo ribojimas keliuose padidėjo iki 40 proc., palyginti su 2012 m. Tokia tendencija rodo, kad padėtis tampa grėsminga. Jeigu ir ateityje nebus skiriama daugiau dėmesio šio tipo keliams, situacija regioniniuose keliuose gali būti sunkiai valdoma.

„Visiškai uždrausti eismą valstybinės reikšmės keliuose dėl pavasario polaidžio dar neteko, nes prie kiekvieno kelio gyvena žmonės. Priklausomai nuo situacijos pavasarį, ribojame tik sunkiasvorio transporto eismą“, – guodėsi įmonės direktorius R. Kačerauskas. Šiuolaikinis gyvenimas yra organizuojamas taip, kad be susisiekimo keliais jis sunkiai įmanomas. Tačiau ribojamo eismo keliai po didesnio įšalo pradeda užsidarinėti patys, sukeldami didžiulius nepatogumus vietiniams gyventojams. Taip atsitiko ir 2013 m. kovą, kai 4 regioniniai keliai Rietavo savivaldybėje, kurių bendras ilgis apie 45 km, pralūžo taip, kad teko šalia jų laikyti budinčius traktorius, galinčius pagelbėti subjurusios kelio dangos purve klimpstantiems automobiliams.

Tiesa, pastačius svorį ribojančius kelio ženklus, tranzitinis transporto eismas tuose ruožuose aprimsta. Bet vietos gyventojai, ūkininkai ir verslininkai, ypač užsiimantys miškininkystės veikla, dažnai nepaiso draudimų ir toliau blogina padėtį keliuose. Vietinius ūkininkus galima suprasti, nes miške geriausia dirbti esant įšalui. Pradėjus jam leistis, suruoštą medieną reikia skubiai išvežti apdirbti, o laukuose pavasarinius darbus sunku atidėti vasaros sezonui. Dažnas vairuotojas ribojamo eismo kelyje rizikuoja ir bet kokiu būdu stengiasi apeiti draudimą, užmiršdamas apie keliui daromą žalą.

Kelių nusidėvėjimo tempai

VĮ „Telšių regiono keliai“ prižiūri 904,88 km kelių su asfalto danga. Skaičiuojama, kad tokio tipo važiuojamų dalių normalus tarnavimo laikas yra apie 20 metų nuo jų įrengimo, rekonstravimo ar kapitalinio remonto atlikimo, su sąlyga, kad eksploatacijos metu periodiškai bus atliekami reikalingi paprastojo remonto darbai. „Vadinasi, pas mus, Telšių regione, kiekvieną dešimtmetį turėtų būti atliktas kapitalinis ar panašus remontas mažiausiai 452 kilometruose juodų dangų keliuose, o paprastasis remontas, sustiprinant jų paviršių skaldele, – 904 kilometruose. Tačiau tikrovėje yra kitaip. Per pastaruosius 10 metų VĮ „Telšių regiono keliai“ atstatė tik 91 km kelių su asfalto arba panašia danga. Paprastasis remontas buvo atliktas tik 405 km. Dar 19-oje kilometrų atlikti kiti remonto darbai, pastiprinantys arba atstatantys kelio konstrukcijas.

Paskaičiavus, per dešimtmetį Telšių regiono asfaltbetonio dangą turinčiame valstybinių kelių tinkle buvo atlikta tik 22 proc. reikalingos rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbų, o kelio paviršiaus įrengimo darbais danga sustiprinta tik 44 proc. visų būtinų remontuoti kelių. Jau ilgą laiką Telšių regiono valstybinių kelių nusidėvėjimas žymiai didesnis nei gaunama investicijų jiems atstatyti. Šis atotrūkis auga kasmet. Neskiriant didesnio dėmesio keliams, regione asfalto ir juodos dangos yra susidėvėjusios 55 proc. nuo pradinės kelių vertės, o žvyro dangos – net daugiau kaip 80 proc. Jeigu būtų padidintos kasmetinės investicijos į važiuojamosios dalies dangų atstatymą bent tris kartus, nei pastaraisiais metais buvo skiriama, galbūt regionas galėtų planuoti kelių nusidėvėjimo stabdymą.

VĮ „Telšių regiono keliai“ taip pat prižiūri 404,9 km žvyrkelių. 2004–2008 m. buvo išasfaltuota apie 88 km kelių su žvyro danga, t. y. apie 17 km per metus. 2009–2013 m. – apie 42 km arba apie 8 km per metus. Asfaltavimo darbų tempas per pastaruosius 5 metus sulėtėjo daugiau kaip pusė, o ir pati darbų programa sumenko. Į žvyrkelių asfaltavimo planą yra įtraukti tik tie keliai, kuriuose eismo intensyvumas viršija 300 automobilių per parą, nes jie yra priskiriami labiausiai transportu apkrautiems rajoninės reikšmės keliams. Likusiems keliams padengti vis dažniau taikoma supaprastinta minkštos arba bituminės dangos technologija. Deja, ir šiuos, pigesnius, žvyrkelių dangų patobulinimus, esant nepakankamam valstybinių kelių sektoriaus finansavimui, sunku planuoti.

Kaip yra prižiūrimi keliai?

Vadovaujantis kelių priežiūros vadovo I dalimi, „Automobilių kelių priežiūros normatyvais KPV PN-14“ ir kelių priežiūros sutartimi su Lietuvos automobilių kelių direkcija, kurioje yra numatytas finansavimas, žvyrkeliai prižiūrimi pagal žemiausią III šio tipo kelių priežiūros lygį ir jie turi būti profiliuojami kartą per 32 darbo dienas. Tačiau dėl silpnos žvyro dangų konstrukcijos toks periodiškumas yra ne visiems keliams tinkamas, nes prie jų gyvenantys žmonės pradeda skambinti ir reikalauti greideriuoti anksčiau, negu buvo numatyta. „Norėtųsi visiems padėti ir pagerinti važiavimo sąlygas, tačiau technika taip pat kainuoja. Pasidavę emocijoms, sunkiai sudurtume galą su galu“, – sakė R. Kačerauskas.

Žvyrkelių greideriavimo kokybė priklauso nuo meteorologinių sąlygų, ypač nuo kelio dangos drėgmės. Tokio kelio negalima tinkamai suformuoti esant per daug sausai kelio dangai arba ilgą laiką lyjant. Dėl šios priežasties dangos yra stebimos ir darbai atliekami tik tada, kai drėgmė tampa tinkama darbui. Gyventojams kur kas lengviau būtų sulaukti kito greideriavimo, jeigu periodiškai būtų atliekamas nudulkėjusios žvyro dangos atstatymas. Tačiau pastaraisiais metais pagal tam tikslui skiriamas lėšas galima žvyruoti tik apie 12–15 km kelių ruožų. Įvertinant tai, kad pinigų iš Kelių direkcijos gaunama nepakankamai, kasmet yra tvarkomos tik labiausiai susidėvėjusios kelių atkarpos. Skaičiuojama, kad jei finansavimas keliams nesikeis, prie to paties žvyrkelio darbų galima bus grįžti tik po 20–30 metų.

Prognozės

Viskas priklauso nuo oro sąlygų rudenį ir pavasarį. Jeigu rudenį lietingų dienų teks nedaug, anksti užšals bei mažai bus atšalimo ir atšilimo ciklų, regioniniai keliai bus pakenčiami, o tie, kurie buvo neseniai remontuoti – nekels jokių problemų eismo dalyviams. „Jeigu nuobodūs lietaus debesys ilgai svečiuosis padangėje ir nuolat plūsis savo graudžiomis ašaromis ant prabjurusių kelio dangų, kelininkai vargo patirs daugiau. Jie taps visų problemų atpirkimo ožiais, ypač rudenį, kai prasidės rinkimai į savivaldybių tarybas“, – linksmai pokalbį baigė R. Kačerauskas.