Romualdas Balčiūnas

2015-10-14 Jolanta Tamošaitienė, Keliai ir tiltai Nr. 2 (10)

Baigęs vidurinę mokyklą iš pradžių norėjau būti transportininku, tiksliau – mechaniku. 1980 m. stojau į tuometinį Kauno politechnikumą, bet ačiū Dievui neįstojau. Automechanika tuomet buvo savotiškai prestižinė specialybė, aš taip pat svajojau ją įgyti ir taisyti „žiguliukus“. Pamenu, statyba man irgi patiko. Neįstojęs į automechanikus, politechnikume įstojau į autokelių eksploataciją ir statybą. Bestudijuojant 1982 m. mane paėmė į tarybinę armiją, o iš jos grįžęs 1984 m. sėkmingai baigiau mokslus ir nuo 1985 m. pradėjau dirbti Alytaus autokelių valdyboje techniku.

Darbe mane pasitiko šaunus kolektyvas, dirbdavome visada su ugnele. Vėliau tapau kelių priežiūros punkto viršininku Kaniūkuose, o nuo 2008 m. – Alytaus kelių tarnybos viršininku. Beje, tik pradėjęs dirbti supratau, kad reikia siekti mokslų ir 1985 m. įstojau į Vilniaus inžinerinio statybos instituto (VISI) neakivaizdines studijas. Po trejų studijų metų mokslus mečiau. Prie mokslų grįžau vėliau ir tik 2005 m. sėkmingai baigiau studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete.

Kelininko specialybės niekuomet nebuvau apleidęs, visada dirbau tik šioje srityje. O tarp mano kolegų buvo visko. Atsidarius sienoms, kai prasidėjo laisvosios prekybos, vadinamųjų spekuliantų, laikai, daug rimtų žmonių išėjo į tokį „verslą“, prekiavo lietuviškomis prekėmis Lenkijoje, Jugoslavijoje. Iš ten veždavo prekes į Lietuvą. Dabar džiaugiuosi, kad nesusigundžiau greitu uždarbiu prekyboje, neišėjau iš kelininkų ir sėkmingai su kolektyvu pergyvenome ne vieną ekonomikos krizę.

Šiuo metu gyvenu Alytuje Pulko gatvėje, pastate, kuriame kadaise buvo Autokelių valdyba – mano darbovietė. Likimas savotiškai pasišaipė iš manęs, kad pirmą kartą į šį pastatą atėjau kaip darbuotojas siekti karjeros, o dabar čia gyvenu. Tiesiog su laiku įmonė išsikėlė į kitą pastatą, o buvusios administracinės patalpos buvo privatizuotos ir paverstos gyvenamaisiais butais. Gretimai stovi du namai ir beveik visi jų gyventojai – buvę ir esami kelininkai.

Kadangi kelininko duoną jau valgau tris dešimtmečius, kiekvienas kelias aplink Alytų yra išvaikščiotas, gerai pažįstamas ir palytėtas ne po vieną kartą.

Dabar turime modernią techniką. Tuo metu, kai pradėjau dirbti, punkte turėjome vieną automobilį GAZ, tevažiuojantį 30 km/val. greičiu, tad jei norėdavome apvažiuoti kokį kelią, tokia mašina tegalėdavome per dieną nuvažiuoti vieną maršrutą, tarkime Kaniūkai – Daugai, ir viskas. Mano kelių priežiūros zona buvo Nemunaitis, Daugai. Dirbdavome šiuose keliuose, taip pat ir miškuose. Daugiausiai ruošdavome kelių pagrindus, tiesdavome žvyrkelius. Dabar turime daug šiuolaikinės technikos, sovietinės beveik nebenaudojame. Specifiniams darbams turime dar sovietinius traktorius MTZ ir K-700. Jais naudojamės tik esant labai gilioms žiemoms, kai keliuose prisninga stori sniego sluoksniai.

Daug dėmesio skiriame kelių priežiūrai ir rangoviniams darbams. Žiemą svyruojant temperatūrai tiltai ir viadukai greitai apledėja, tampa slidūs. Siekdami optimizuoti išlaidas, galvojame pirkti mažą barstytuvą, kad didelių automobilių nereikėtų varyti didelius atstumus, jog šie pabarstytų nedidelius kelio ruožus. Manome, kad automobiliu su įmontuotu barstytuvu galėtų važinėti budintis meistras, galintis pats įvertinti kelio dangą ir esant reikalui pabarstyti tam tikrus ruožus. Beje, ne tik tiltai, bet ir kitos probleminės vietos keliuose greitai gali tapti slidžios. Per tiek darbo metų mintinai žinau, kur ir kada taip gali atsitikti. Pavyzdžiui, kelyje Alytus – Daugai posūkis ties 44 kilometru labai greitai gali apledėti, taip pat ir kelio danga pirmame miškelyje važiuojant Daugų link (ten pastatėme greičio ribojimo ženklus).

Kelyje Daugai – Meškučiai esame apriboję krovininių automobilių eismą, nes kelio danga sena, be to, ten įsikūrę karjerai, senos ir naujos gyvenvietės, taigi įvairių automobilių eismas labai intensyvus. Džiaugiamės, kad bent per gyvenvietes besidriekianti šio kelio atkarpa yra išasfaltuota, nes žvyrkeliai labai stipriai dulka. Tikimės, kad laikui bėgant visas kelias bus išasfaltuotas. Taip pat ir Stakliškių žvyrkelis, kurio 3 kilometrus ruožo mums priklauso prižiūrėti.

Kadangi užmiestyje mokyklų mažėja, beveik nėra tokio mūsų prižiūrimo kelio, kad juo nevažiuotų mokyklinis autobusas. Mokyklos įsikūrusios Nemunaityje, Makniūnuose, Pivašiūnuose, Butrimonyse, dar iš mūsų prižiūrimų vietų dalis mokinių autobusiukais vežami ir į Merkinės mokyklą. Net iš Alytaus kaimo dalis vaikų mokykliniais autobusiukais važiuoja į Pivašiūnus. Taigi, judėjimas didelis. Jeigu vairuotojai rimti, patyrę, net ir sningant tikrai visais keliais galima važiuoti, tik vairuotojas turi pasirinkti saugų greitį. Apskritai džiaugiamės, kad pastaruoju metu mūsų prižiūrimuose keliuose nebuvo skaudžių avarijų. Gana seniai, kai dar nebuvo rekonstruotas kelias Alytus – Daugai, avariją patyrė lietuvių prekybininkų autobusiukas, skubėjęs grįžti iš Lenkijos. Pačiam teko traukti žmonių kūnus iš sumaitoto automobilio. Pamenu, žuvo keturi keleiviai. Priežastis – vairuotojas nepasirinko saugaus greičio, galbūt net užmigo prie vairo, nes avarija įvyko ankstų rytą. Menu ir kitą avariją kelyje Alytus – Merkinė vėlyvą rudenį, tuomet skaudžią avariją patyrė dvi moterys, važiavusios tiesiog plikomis padangomis. Tokiais atvejais kalti tikrai ne kelininkai, nors neretai yra bandoma apkaltinti būtent juos.

Alytaus kelių tarnybos viršininku tapau 2008 m., prieš pat atslenkant ekonomikos krizei. Iš darbo teko atleisti apie 30 darbuotojų. Iš 50 dabartinių darbuotojų (sovietmečiu jų buvo apie 140) nuolatinis branduolys sudaro apie 20 žmonių. Tai savo darbą mylintys žmonės, su kuriais dirbu jau ne vienerius metus, esame puikiai susidirbę. Buvo ir tokių, su kuriais dirbau, kai dar nebuvau vadovas. Kai juo tapau, kai kurie iš jų tai sunkiai priėmė, todėl teko kalbėtis, su kai kuriais net atsisveikinti. Juk man, kaip vadovui, svarbiausia, kad mano sprendimai tinkami būtų ne draugystei, o darbui.

Laisvalaikį mėgstu leisti tėviškėje Kaišiadorių rajone, sodyboje. Ten nusiraminu, atgaunu jėgas. Su žmona užauginome du sūnus, vienas turi nuosavą verslą, kitas yra reklamos specialistas. Bandžiau vieną jų patraukti į kelininko profesiją, deja, jam nepatiko dirbti sunkiomis oro sąlygomis. Savo atžaloms leidau patiems ieškoti savarankiško gyvenimo kelio. Žmona kilusi iš Kauno. Kai susituokėme, ji sutiko kraustytis į mažesnį miestą Alytų. Iš pradžių gavome tik mažytį apleistą kambarėlį, susiremontavome, vėliau persikėlėme į butą. Buvome jauni, dėl buities sąlygų daug nesukome galvos, nes galvojome tik apie ateitį. Menu, kiek džiaugsmo buvo, kai nusipirkome pirmą šaldytuvą ar nespalvotai rodantį televizorių. Daug laimės buvo ir 1995 m. nusipirkus pirmą „Opel Eskona“ markės automobilį.

Kai tėtis kelininkas, kelininkais tampa visa šeima. Jeigu oras atšiaurus, pusto, jie jau žino, kad tėčio nematys ir dienomis, ir naktimis. Dabar dirbti lengviau, mūsų amatą palengvina technika bei informacinės technologijos. Kita vertus, anksčiau ir eismas buvo mažesnis. Mažiau buvo tiek lengvųjų automobilių, tiek sunkiasvorių, kenkiančių keliams. Daug prekių buvo gabenama geležinkeliais. Dabar kelius laužo, išspaudžia provėžas perkrauti sunkiasvoriai automobiliai. Savaitgaliais jie iš esmės nėra tikrinami, dėl to stipriai perkrauti alina Lietuvos kelius. Mūsų krašto kelius prieš porą metų gerokai apgadino miškavežiai, kai Alytaus rajone vasarą praūžė didžiulė vėtra, sudarkiusi daug miškų plotų. Tvarkydami medieną, miškavežiai apgadino nemažai mūsų prižiūrimų kelių, teko juos remontuoti iš įmonės pinigų.