Rimantas Jaraminas

Audronė Tamašauskaitė, Keliai ir tiltai Nr. 2(12)

„Kelininko specialybę pasirinkau pamatęs afišą, kurioje buvo parašyta: „Kelininkų klubas kviečia į šokių vakarą 4-uose rūmuose, M. Gorkio gatvėje, šokiams su grupe „Antanėlis“. Nuėjau. Šis vakaras man labai giliai įstrigo į atmintį. Taip visam gyvenimui prisirišau prie automobilių kelių“, – prisipažįsta Rimantas Jaraminas, šiuo metu vadovaujantis jau 25 metus pelningai dirbančiai valstybės valdomai AB „Problematika“, kurios pagrindinis tikslas – kokybiškas rangovų ir kelių priežiūra besirūpinančių įmonių darbas keliuose.

R. Jaraminas – tikras vilnietis, sostinėje gimęs ir augęs. 1972 m. baigė Vilniaus miesto 21-ąją vidurinę mokyklą ir tais pačiais metais įstojo į Vilniaus inžinerinio statybos instituto (VISI) Miestų statybos fakulteto automobilių kelių specialybę.

Kelininko specialybę jis pasirinko pamatęs afišą dar nebaigęs vidurinės mokyklos. Tada buvo kovo mėnuo, 11 klasė. Šiandien tai traktuojama kaip įdomus sutapimas, mat Rimantui buvo peršama kita specialybė. Jam sakė: tavo ilgi pirštai, tu turi būti muzikantu arba geru chirurgu. Tačiau medicina netraukė, o ir įstoti jos studijuoti buvo sunku: jei baigei vidurinę mokyklą su pagyrimu, dar nereiškė, kad įstosi, nes buvo labai didelė konkurencija, po 8–9 kandidatus į vietą.

R. Jaraminas įstojo į automobilių kelių specialybę, baigė mokslus ir niekada nesižvalgė atgal. Šis žmogus sako nupiešęs savo gyvenimą tokį, kokiame geriausiai save įsivaizdavo.

Kelias ant medinių rąstų

Po 2 kurso,1974 m., R. Jaraminas atliko praktiką su statybiniu būriu Jakutijoje. Iš Lietuvos išvyko 40 žmonių. Būdami studentai jie statė namus iš medinių rąstų vietos gyventojams. Tiesė ir kelius, bet ne tokius, kokius mes įsivaizduojame. Ten – amžino įšalo kraštas, todėl keliai statyti ant rąstų. Pirmiausia juos dėdavo išilgai, po to skersai, vieną prie kito glausdami pagal visą kelio plotį. Ant viršaus buvo pilamas smėlio pasluoksnis ir skleidžiama skalda. Rąstai neleisdavo keliui išsikraipyti – įšaldavo visam laikui. Sunaudotos medienos kiekiai buvo milžiniški.

1975 m. R. Jaraminas nuvyko praktikai į Severaluralską – už Uralo, 500 km atstumu nuo Sverdlovsko. Dirbo inžinerinių tyrinėjimų srityje kartu su Leningrado projektuotojų brigada.

„Su labai šaunia kompanija iš „Hidroprojekto“ įgijau labai daug praktikos. 2,5 mėn. praleisti taigoje nėra juokai. Uodai, musės aplinkui, šaukšto dubenyje nematydavai vakare ant stalo nuo sukandžiojimų, – prisiminė bendrovės direktorius. – Tačiau tokie dalykai užgrūdina. Pabuvęs tokiose sąlygose supranti, kiek mūsų žmonės kentėjo ištremti į Sibirą.“

Po 4 kurso būsimieji sovietinės armijos leitenantai turėjo 8 mėn. mokymus Karmėlavos poligone.

Veikla po studijų

Studijos buvo baigtos 1977 m. ir jaunas specialistas buvo paskirtas į Raseinių kelių statybos valdybą Nr.11, kuriai vadovavo Anapilin jau iškeliavęs ilgametis kelininkas Jonas Prėskienis, vadovavęs dar ir Akmenės bei Šakių kelių valdyboms.

„Ėmiau dirbti magistralės Kaunas–Klaipėda statybose: iš pradžių – meistru, po to – darbų vykdytoju. Apsiauni aulinius batus ir klampoji per purvyną – žymi trasas, sankasas pili, pralaidas dedi. Darbo daug, oro sąlygos nelepino, nes teko suktis ir žiemą, ir vasarą. Pamenu kaip šiandien: 14 sunkvežimių, 3 buldozeriai, 2 ekskavatoriai ir 6 „T-100“ („Stalinas“). Mano konsultantais Nr.1 buvo tie patys mano darbininkai“, – tęsė pokalbį R. Jaraminas.

Buvo visko: ir išgeriančiųjų, ir pravaikštininkų, ir nesąžiningų vairuotojų. Darbų vykdytojas – aštresnio būdo, greitai visą reikalą perkando. Tokiais atvejais sakoma: kol neturi patirties, neperlenk lazdos. Reikėjo laviruoti.

Anot R. Jaramino, žmonių charakterio savybės skirtingos: vienas yra dvasiškai stipresnis, kitas – silpnesnis, vienas alkoholiui atsparus, kitas – ne itin, vienas vartoja jį dažniau, kitas – kartą per savaitę. Kartu išgerti kviesdavo, bet R. Jaraminas kategoriškai atsisakydavo ir stengdavosi vengti per daug artimų ir draugiškų santykių.

Senas žiguliukas

1978 m. pavasarį, studijų baigimo proga, tėvai savo sūnui nupirko pirmo modelio 7 metų žiguliuką. Problemų buvo – automobilio variklis stiprus, bet byrėdavo kitos detalės. Draugai padėdavo deficitinių dalių gauti, detalių rasdavo ir turguje.

R. Jaramino teigimu, padangos tada buvo demisezoninės, niekas kelių taip, kaip dabar, nebarstydavo ir nekildavo jokio erzelio. Dabar, anot jo, „žmonės išpaikinti, reikalauja magistralėje net žiemą užtikrinti 100 km/val. greitį. Kodėl turėtume? Tarkime, Suomijoje jau seniai 70 km/val. greitis. Tik pabandyk jį viršyti – iš karto bauda. Mes įsivaizduojame esą pasaulio bamba“.

R. Jaraminas meistru dirbo 6 mėn., vėliau jį paskyrė darbų vykdytoju, tačiau tik 2,5 mėn. Netrukus R. Jaraminui buvo pranešta, kad tęsti karjeros jis kviečiamas į Vilnių.

„Tėvai – sostinėje, žinoma, kad norėjau grįžti. Taip jau sutapo, kad tuometėje Vyriausiojoje gamybinėje autokelių valdyboje reikėjo inspektoriaus-inžinieriaus. Į šias pareigas mane pasiūlė Vitolis Kurapka, Dispečerinio skyriaus viršininkas“, – patikslino pašnekovas.

Inžinieriumi R. Jaraminas dirbo 3 metus: darbų priėmimas rajonuose, kelių statyba, priežiūra. R. Jaraminas akcentavo, kad sovietmečiu buvo kita sistema, kitokie parametrai. Pagrindinė išraiška – kilometrų skaičius. Tada buvo 11 kelių statybos valdybų, 2 tiltų statybos valdybos Vilniuje ir Kaune, 10 Kelių remonto – statybos valdybų bei 33 Autokelių eksploatavimo linijinių valdybų. Specifika buvo kitokia – kelių eksploatacija perpinta su statyba ir remontu. Dabar ji irgi perpinta, bet kitokiu principu.

Specialisto darbo zona buvo Kaunas, Šakiai, Jurbarkas, Raseiniai ir Kėdainiai. Darbo krūvis – didelis. Vyko magistralės Kaunas–Klaipėda statyba, kuri buvo baigta tik 1987 m. Į jos statybą buvo sukoncentruotos visos statybinės organizacijos.

Dabar tai skamba keistai, bet anuomet visos statybinės medžiagos buvo ribotos. Bitumas – deficitas Nr. 1. Labai trūko skaldos, cemento, metalo, betoninių gaminių, kelių statybinės technikos.

Pinigų – iki soties

Tais laikais Kelių statybinių medžiagų įmonių susivienijimui „Granitas“ vadovavo vėliau tapęs susisiekimo ministru Jonas Biržiškis, Klovainiuose veikla buvo prasidėjusi, tad Lietuvos masteliu gaminta 2 mln. kub. m skaldos, ir jos trūko. Dabar gaminama, ko gero, 3 mln., ir jos nestinga. Tada darbai vyko intensyviai, niekas neribojo lėšų, bet trūko statybinių medžiagų. R. Jaraminas neabejoja, kad strateginis planavimas tais laikais buvo geras, bet stigo kvalifikuotos darbo jėgos, mechanizmų, technikos. Jei į Lietuvą iš Tiumenės nebūtų buvę perkelti atitinkami technikos bei medžiagų resursai, automagistralė Kaunas–Klaipėda turbūt nebūtų baigta net ir iki pirmųjų nepriklausomybės metų. Ir taip jau vėluota 2 metus. Didžiulių tuometinės vadovybės, visų kelių ir tiltų statybinių organizacijų mobilizuotų pastangų dėka automagistralė buvo baigta 1987 m.

„Tada pinigus turėdavai „įsisavinti“ tiesiogine ta žodžio prasme, nes kiekvienai iš kelių organizacijų darbų apimtis kitiems metams planuodavo nuo praėjusiais metais pasiekto lygio plius 4 proc. augimas. Gaila tik, kad sveikos logikos nebuvo“, – prisiminęs anuos laikus apgailestavo bendrovės direktorius.

Veikė tik metus

„Problematikoje“ dirbo ir buvęs ilgametis transporto ir plentų ministro pavaduotojas, o vėliau transporto ministras Petras Kazys Makrickas. Man teko garbė būti jo pavaldiniu, o po to kartu dirbti vienoje komandoje – jis vėliau mano pavaldiniu buvo. Dėl didžiulės P. Makricko darbo patirties Lietuvos kelių sistema buvo pažangiausia visoje Sovietų Sąjungoje. Mūsų keliai buvo patys geriausi“, – didžiuodamasis tarė R. Jaraminas.

Vyriausioji gamybinė autokelių valdyba, kur dabartinis „Problematikos“ direktorius dirbo ir inžinieriumi, ir vyr. inžinieriumi, ir skyriaus viršininku, 1988 m. buvo reorganizuota į Kelių statybos ir priežiūros įmonių gamybinį susivienijimą „Keliai“. Jis veikė tik metus ir buvo padalintas į dvi dalis, atskiriant valdymo funkciją nuo gamybos. Prie ministerijos buvo suburta 30 žmonių grupė ir pavadinta Kelių departamentu, taip pat įkurtas gamybinis-eksploatacinis padalinys – bendrovė „Lietuvos keliai“, kurioje labai trumpą laiką R. Jaraminas dirbo vyr. inžinieriumi.

1991 m. kovą ministro J. Biržiškio sprendimu buvo įkurta Lietuvos valstybinė autokelių direkcija. R. Jaraminą paskyrė direkcijos laboratorijos viršininku. Deja, svarbius darbus vėliau teko atidėti dėl pašlijusios sveikatos.

Ne pyragais lijo

Laboratorijoje, kuri vėliau buvo pertvarkyta į valstybinę kelių įmonę „Problematika“, dirbo 24 žmonės. Nors darbo priemonės nebuvo pavyzdinės, atliekami tyrimai buvo pakankamai kokybiški. Netgi būdavę rangovų nepasitenkinimo, kad per daug iš jų reikalaujama.

„Didelės įtakos, kaip ir dabar, turėjo darbuotojų patirtis. Kelininkas profesionalas, pažiūrėjęs į asfaltbetonį, gali pasakyti, kas blogai. Asfaltas negali būti lygus kaip stalas. Jis turi būti ruplėtas, atsparus deformacijoms. Labai svarbūs ir žmogaus įgūdžiai, gamybinė patirtis. Kelių ereliais vadinami kelių padaužos, o aš taip vadinu tuos, kurie visą savo gyvenimą paaukojo keliams“, – savo nuomonę išsakė direktorius.

Laboratorijos vadovu R. Jaraminas dirbo nuo 1991 m. liepos 1 d. Kai buvo paskirtas įmonės „Problematika“ direktoriumi, jam buvo 37 metai.

„Pradžia buvo sunki: patalpos ankštos, administracinis pastatas medinis, garso izoliacija prasta, nešilta, žiemą viduj 14–15 laipsnių šilumos, visur kiaurai košė vėjas. Kažkiek remontuodavome, bet medžiagos buvo deficitas, – toliau pasakojo įmonės vadovas. – Kai 1993 m. perėmėme objektą, kuriame dabar esame, statybininkai buvo įpareigoti pasirūpinti ir statybinėmis bei remonto medžiagomis. 3 plytelių rūšys ir kelios spalvos – toks buvo pasirinkimas. Beje, iš 24 darbuotojų už persikraustymą į patalpas Galvės gatvėje buvome tik dviese – aš ir P. Makrickas. Galvės gatvė buvo miesto užkampis.“

Kai pirmos dienos buvo tikrai ne pyragai, jaunasis direktorius net buvo ėmęs mąstyti, ar neįkišo galvos ten, kur jo niekas neprašė.

Iki šiol jis be galo dėkingas buvusiam ministrui J. Biržiškiui bei Kelių direkcijos generaliniam direktoriui Gintarui Striaukui, kurie padėjo atsistoti ant kojų. Vien jau tai, jog ministerija skyrė krūvą pinigų, kad iš Jelgavos gamyklos būtų parsivaryti du mikroautobusai „Latvija“, kurių vienas kainavo net 5 tūkst. JAV dolerių, buvo istorinis įvykis.

Užklupo krizė

1991 m. „Problematikos“ direktoriaus atlyginimas buvo 17 tūkst. 200 talonų arba vadinamųjų „vagnorkių“. Po to juos vertė į litus santykiu 1:100. Taigi, atlyginimas – vos 172 litai. Darbuotojai gaudavo apie 100 litų. Tačiau, kaip sako R. Jaraminas, be sunkaus periodo neateina ir geras gyvenimas.

Po 3 metų, maždaug 1996 m., įmonės kolektyvas pajuto, kad laipsniškai imama vis geriau tvarkytis. Deja, daug ką sujaukė krizės metai, kurie „Problematikoje“ pasireiškė 1999-aisiais. Sustojo darbai. Būtent tada buvo sprendžiamas klausimas, ar bus naikinamas Kelių fondas. Sušlubavo pinigų injekcijos į kelių sektorių.

„Tais metais turėjome vos 13 tūkst. litų pelno, kai prieš tai – ir 100 tūkst., ir daugiau. Laimė, niekas nieko žemyn galva nekabino, nes realiai vertino susiklosčiusią situaciją, – pasidžiaugė aukštesnių viršininkų supratingumu direktorius. – Kai veikė Kelių fondas, kelininkai geriau gyveno. Privalumas: ką surinkai į fondą, tas tavo, niekas pinigų neatėmė. Dabar mes turime Kelių priežiūros ir plėtros programą. Jei dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepanaudojai visų skirtų pinigų, šie grįžta į bendrą valstybės biudžetą ir jau kitais metais skirstomi iš naujo.“

Darbas vakarietiškai

„1997–1998 m. pajutome, kad mūsų laboratorija deda didžiules pastangas dirbti vakarietiškai. 1998 m. atvyko 3 ekspertai iš Vokietijos ir mus labai tikrino. Mes pirmieji Baltijos šalyse parengėme laboratorijos kokybės sistemą, parengėme reikiamus dokumentus ir pateikėme paraišką Vokietijos akreditacijos įstaigai DAP akreditavimo pažymėjimui gauti. Siekėme, kad visi mūsų bandymai būtų pripažįstami ne tik Lietuvoje, bet ir visose ES valstybėse, Šveicarijoje, Norvegijoje. Tai didelis pasiekimas. Kai gavome tarptautinį akreditavimo pažymėjimą, plačiai nuskambėjome visoje žiniasklaidoje“, – neslėpė R. Jaraminas.

„Problematika“ su vokiška įranga dirbo ir anksčiau. Pirmoji įranga iš Vokietijos atkeliavo 1993 m., papildoma – 1994–1998 m. Daug ką nupirko Kelių direkcija iš savo asignavimų. Tuo labai rūpinosi buvęs direkcijos vadovas Gintaras Striaukas.

Deja, šalies kelių sistemą išbalansavo 2008 m. atėjusi ekonomikos krizė. Bendras šalies automobilių kelių finansavimas buvo sumažintas daugiau kaip du kartus. Tačiau „Problematikai“ pavyko įveikti krizę gana sklandžiai. Sunkmetis įmonės rodikliams įtakos turėjo, bent jau nebuvo labai skausmingas.

Padarė pertrauką

Tiesa, R. Jaraminas darbe „Problematikoje“ buvo padaręs pertrauką. Nuo 2006 m. gegužės iki 2011 m. balandžio jis dirbo Lietuvos automobilių kelių direkcijos direktoriaus pavaduotoju, po to trejus metus privačiame sektoriuje.

„2011–2014 m. „Problematikai“ vadovavo Vladas Šeporaitis. Jį paskyrė įmonei pakeitus statusą į akcinę bendrovę. Manau, kad jam neblogai sekėsi. Ir šiuo metu randame ką aptarti“, – apie kolegą palankiai kalbėjo dabartinis įmonės vadovas.

Anot jo, „Problematikoje“ labai geras, darbštus, kvalifikuotas kolektyvas. Visi vienas kitą supranta iš pusės žodžio. „Didžiuojuosi tuo, kad esu šio nuostabaus kolektyvo narys“, – sakė R. Jaraminas. Nors neverta neigti, kad sėkmingam darbui pačią didžiausią įtaką daro užsakymų skaičius, suteikiamų paslaugų kainos ir gautų rezultatų patikimumas.

R. Jaramino teigimu, komerciniuose dalykuose niekada nebūna, kad tavo pasiekimų kreivė nuolat kyla į viršų. Čia tarsi sinusoidė: vienais metais – geriau, kitais – prasčiau. Kitaip tariant, vadinamoji pelno marža kasmet svyruoja, nes viskas priklauso nuo rinkos, ir nežinia kokiu turi būti fenomenu, kad suvaldytumei nuo tavęs nepriklausančią situaciją.

Grįžo atgal

R. Jaraminui bedirbant privačiame sektoriuje, dabartinis susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius pasiūlė jam sugrįžti į „Problematiką“. Po antro pokalbio su ministru dabartinis bendrovės vadovas sutiko toliau eiti pradėtą kelią.

„Manau, kad Susisiekimo ministerija į mus žiūri palankiai. Ministerija atlieka savo kaip valdytojo ir savininko funkcijas, paskirta kompetentinga valdyba, su kuria susiklostė labai konkretūs ir dalykiški santykiai. Jei įmonė dirba stabiliai, jai gali būti skirta ir mažiau dėmesio. Jo labiau reikia tada, kai kažkas stringa. Čia viskas pakankamai dinamiška ir normaliai veikia. Galbūt didesnio ministerijos aktyvumo norėtųsi kai kuriais mokestinės prievolės – mokamų valstybei dividendų dydžio – klausimais“, – sakė R. Jaraminas.

Jis pabrėžė, kad komercinėje įmonėje nebūna rutininių dienų, kasdien vis kažkas naujo. Vieną dieną sprendžiami tiekimo klausimai, kitą rūpinamasi ateinančiais metais. Netrukus reikės formuoti strateginį planą 2017 m. Ir ne tik. Teks planuoti darbus ir iki 2020 m. Vėlgi galvos skausmas, ką konkretaus įrašyti, kad nebūtų „skylių“. Svarbu, kad planai neliktų popieriuje, o būtų realizuoti su nauda įmonei ir valstybei.

Akis į akį

Bendrovės „Problematika“ direktorius stengiasi su darbuotojais bendrauti žiūrėdamas jiems tiesiai į akis.

„Žinau vadovų, kurie kiekvieną pirmadienį organizuoja gamybinius pasitarimus. Šitai suprantu savaip. Jei reikia, darbuotojus sukvieti į pasitarimą, bet jei nėra būtinybės, kam žmonėms trukdyti? Jei skubūs darbai ar yra papildomos informacijos, sukvieti skyrių vadovus ir su jais pasišneki. Kam reikia kviesti visus žmones ir jiems aiškinti savo tiesas?“ – retoriškai paklausė jis.

Pasibaigus birželiui darbuotojai buvo sukviesti į susirinkimą ir informuoti, ką įmonė nuveikė per šių metų pirmąjį pusmetį, kokiose skyriuose atsiliekama nuo darbo grafiko, ką reikėtų keisti, tobulinti ar koreguoti, ką numatoma nuveikti iki metų pabaigos, į kokias realias sritis numatomos investicijos ateityje.

Taip nori pats bendrovės vadovas. Jis nemėgsta kalbėti už akių. Jei išlenda kažkokia problema, pasako tiesiai. Taip jau įpratę ir darbuotojai, kurie niekada nevengia išvardinti negeroves. Tada jos sprendžiamos.

„Nenoriu, kad tarp manęs ir darbuotojų atsirastų takoskyra. Yra dalykų, kuriuos žinau tik aš. Jei žmogus turi psichologinių problemų, niekada nevengiu pasikviesti į kabinetą draugiško pokalbio. Jei mano pavaldinys turi asmeninių sunkumų, visada stengiuosi jį morališkai palaikyti, padrąsinti. Skambinti man galima visą parą. Patariu neužsisklęsti. Na taip, yra buvę atvejų, kai pasikarščiuodavau, galbūt be reikalo duodavau pylos, todėl vėliau gailėdavausi“, – atviravo direktorius.

R. Jaraminui nepatinka darbo drausmės pažeidimai. Jis labai nemėgstu žmonių, kurie vėluoja, nes tai negražu, nepadoru ir neetiška.

Trys rugsėjai

R. Jaraminas laisvalaikiu mėgsta ūkio darbus, auginti ir prižiūrėti augalus. Su žmona, biologijos mokytoja, užaugino sūnų ir dukrą. Jiedu yra baigę M. Romerio universitetą. Sūnus – advokatas, dukra dirba akcinėje bendrovėje „Lietuvos geležinkeliai“ juriste. Turi du anūkus – dukters atžalas, o sūnus dar nevedęs.

Galima sakyti, kad šio žmogaus gyvenime lemtingiausi buvo trys rugsėjai. Su žmona, kuri dar studijavo tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute, kelių inžinierius susipažino per draugo vestuves. Jos vyko 1978 m. rugsėjį. Po vienerių metų, taip pat rugsėjį, įvyko R. Jaramino sutuoktuvės, dar po metų, irgi rugsėjį, gimė sūnus.

Mindaugas Aušra, Keliai ir tiltai Nr. 8

Pasaulinio masto pažangiųjų technologijų pavyzdys – mobili kelio linijų ženklinimo matavimo sistema LTL-M – neseniai buvo pradėta naudoti ir Lietuvoje. Tai kelių horizontaliojo ženklinimo matavimo įrenginys, kuris parodo pažymėtos kelio linijos atspindį (matomumą)tamsiuoju paros metu bei linijos plotį. Išmatuoti parametrai leis išsamiau ir tiksliau kontroliuoti saugiam eismui didelės įtakos turintį faktorių – kelių linijų dažymo kokybę. Retroreflektometras – vienintelis kelio horizontaliojo ženklinimo parametrų matavimo įrenginys Baltijos šalyse, šiuo metu naudojamas tik pažangiose šalyse, tokiose kaip JAV, Danija, Švedija.

Pasaulinio masto pažangiųjų technologijų pavyzdys – mobili kelio linijų ženklinimo matavimo sistema LTL-M – neseniai buvo pradėta naudoti ir Lietuvoje. Tai kelių horizontaliojo ženklinimo matavimo įrenginys, kuris parodo pažymėtos kelio linijos atspindį (matomumą)tamsiuoju paros metu bei linijos plotį. Išmatuoti parametrai leis išsamiau ir tiksliau kontroliuoti saugiam eismui didelės įtakos turintį faktorių – kelių linijų dažymo kokybę.

Retroreflektometras – vienintelis kelio horizontaliojo ženklinimo parametrų matavimo įrenginys Baltijos šalyse, šiuo metu naudojamas tik pažangiose šalyse, tokiose kaip JAV, Danija, Švedija.

Kontroliuojami horizontalaus kelio ženklinimo rodikliai yra: geometriniai parametrai, matomumas dieną, spalvų kampų taškai, matomumas naktį, atsparumas slydimui ir džiūvimo laikas. Svarbiausias rodiklis – matomumas naktį. Įranga, kuri matuoja atspindį, gali būti taškinėrankinė ir nepertraukiamo matavimomobili. „Įsigijome mobiliąją įrangą, todėl pirmiausia norėčiau apibūdinti įrangos paruošimą, nes montuojat įrenginį prie automobilio,prieš kiekvieną matavimą reikia sureguliuoti visą sistemą“, – teigia bendrovės „Problematika“ direktorius Rimantas Jaraminas. Prieš kiekvieną matavimą įranga kalibruojama ir tai užtrunka apie pusę valandos.

Šis įrenginys matuoja atspindį naktį ir kelio dangos ir linijos spalvų kontrastą, „katės akis“, linijos plotį, nuvažiuoto kelio ilgį bei rodo GPS koordinačių duomenis. Rezultatai yra pateikiami „Google Earth“ programoje, vaizdo medžiagoje kartu su išsamia analize lentelėse. Programa „Google Earth“ gaunamas detalus viso kelio horizontalaus ženklinimo vaizdas. Matavimo įrenginys yra valdomas planšetiniu kompiuteriu, o matavimo metu reikalingi parametrai papildomai įvedami rankiniu būdu. Vieną kartą išmatavus kelią, duomenis galima analizuoti (vidurkinti) skirtingai – kas 20 m, 30 m ir t. t. „Google Earth“ programos dokumente galima analizuoti ir vertinti, kodėl vienoje ar kitoje kelio ruožo vietoje rezultatai buvo geresni ar blogesni.

„Diegiant naują sistemą LTL-M buvo būtina patikrinti mobilaus prietaiso matavimo tikslumą. Kadangi turime analogišką kalibruotą rankinį atspindžio matavimo įrenginį, nusprendėme jo matavimo rezultatus palyginti su mobiliojo matavimo įrenginio išmatuotomis vertėmis. Rankiniu prietaisu vieno metro mobilia matavimo įranga išmatuotame ruože buvo matuojami penki taškai. Tokių matavimų buvo atlikta daugiau nei trisdešimt. Paskaičiavę visų matavimų absoliučią daugumą ir susisteminę paklaidas, gavome tikslesnius rodiklius, nei deklaruoja gamintojas, o gautas determinacijos koeficientas patvirtino įrenginio tikslumą ir tinkamumą naudoti matavimams valstybinės reikšmės keliuose“, – teigė bendrovės direktorius R.Jaraminas.

Įrenginio matavimo laukas – 1 m ir 1 m. Matavimo sąlygos reikalingos tos pačios, kaip ir matuojant rankiniu būdu, tačiau duomenų apdorojimas priklauso nuo užsakovo užduoties terminų, jis gali būti įvykdytas operatyviau, o gauta informacija bus išsamesnė. Šį prietaisą galima naudoti matavimams prieš pasibaigiant kelio horizontaliojo ženklinimo garantiniam laikui, taip siekiant išsiaiškinti, ar jau reikia perdažyti esamus kelio ženklinimus. Taip pat su šiuo įrenginiu galima atlikti kontrolinius matavimus, jeigu iškyla rangovo ir užsakovo nesutarimų.

Reiktų paminėti, kad retroreflektometro LTL-M gamintojas pastoviai tobulina ir atnaujina šio įrenginio programinę įrangą. Siekiama, kad įrenginys matuotų kuo daugiau kelio ženklinimo elementų. Reiktų atkreipti dėmesį ir į tai, kad lietingu bei žiemos laikotarpiu matavimai šiuo prietaisu negalimi.

„Norime akcentuoti tai, kad įrenginys LTL-M matuoja vieną svarbiausių eismo saugumą lemiančių faktorių – horizontalaus kelio ženklinimo matomumą naktį. Rezultatų ataskaitoje pateikiama, kuriuose kelio ruožuose atspindys netenkina reikalavimų, o kur horizontalus kelio ženklinimas dar tinkamas. Tai labai svarbus aspektas taupant valstybės lėšas“, – pasakojimą apie pažangią matavimo sistemą baigė „Problematikos“ direktorius R.Jaraminas.