Piotras Bakanovas

2016-12-07 Edita Balčiūtė, Keliai ir tiltai Nr. 2(12)

Nuo seno Lietuvoje puošti ar pažymėti sodybas, pakeles ar sustojimo vietas buvo ir tebėra tradicija. Prie kelio stovintys kryžiai, koplytstulpiai ar koplytėlės buvo tradicinė Lietuvos kraštovaizdžio dalis, UNESCO įtraukta į Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo šedevrų sąrašą. Tai buvo ženklai, atspindintys to meto žmonių pasaulėjautą, kurios pagrindas buvo religinės vertybės. Pasaulietinės tematikos objektų, kurių daugumos paskirtis buvo memorialinė, atsirado daug vėliau.

Iš sovietinės sitemos paveldėta moraliai senstelėjusi kelių infrastruktūra reikalavo intensyvios rekonstrukcijos ir plėtros. Šis procesas ypač paspartėjo Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare. Naujai statomi keliai buvo pritaikyti dideliam eismo intensyvumui ir naujiems eismo saugumo reikalavimams. Kelias tapo labai sudėtingu statiniu, turėjusiu didelės įtakos Lietuvos kraštovaizdžiui. Nauji inžineriniai sprendimai generavo naujų aplinkos tvarkymo principų atsiradimą.

VĮ „Šiaulių regiono keliai“ ėmėsi iniciatyvos kelio aplinką tvarkyti kitaip, nei tradiciškai Lietuvoje buvo įprasta. Aplinkai formuoti panaudota visuma priemonių, kad būtų užtikrintas maksimalus funkcionalumas ir saugumas, numatyta galimybė plėtoti esančią struktūrą, aplinka papildyta meniniais objektais. Taip buvo sukurta papildoma kelio vertė kultūrine prasme ir fukcionalūs vietos išskirtinumą žymintys objektai.

VĮ „Šiaulių regiono keliai“ direktorius Piotras Bakanovas: „Kelias – ne tik inžinerinis statinys“

Nuo pat studijų laikų Lietuvos kelių infrastruktūra besirūpinantis Piotras Bakanovas sako, kad XXI amžiuje privalu kelią suvokti ne tik kaip inžinerinį statinį. Kelias – tai ne tik atkarpa, kuria nuvykstama iš taško A į tašką B. Tai yra galimybė pažinti tam tikrą kraštą, jo istoriją, sustojant poilsio zonose, kuriose galima pailsėti prieš tolimesnę kelionę ir nors akies krašteliu žvilgtelti į to regiono kultūros paveldą.

Negirdėtos neregėtos idėjos gimimas

P. Bakanovas sako, kad tas, kas Lietuvoje sugalvoja unikalią, niekam negirdėtą ir nematytą idėją, rizikuoja būti nulinčiuotas iš anksto nepamatuotu skepticizmu persmelktos visuomenės reakcijos: „O kam to reikia? Kiek tai kainavo? Jie turbūt švaisto mokesčių mokėtojų pinigus.“ Tokia žmonių reakcija visiškai suprantama, nes mes dar viską vertiname iš vadinamosios krautuvininko pozicijos, kai svarbiausia yra materialinė nauda. „Mūsų įmonės komandos ir visų prie mūsų prisijungusių institucijų bei kitų įvairių specialistų darbo rezultatai – įrengtos poilsio aikštelės šalia kelių ir papuoštos žiedinės sankryžos – pinigėlių į kišenes niekam nepribers. Gal tada jų iš tiesų nereikia?“ – šiek tiek ironizuoja ilgametis įmonės vadovas. Niekam nieko neketinantis įrodinėti P. Bakanovas mano, jog esame europiečiai. Tie laikai, kai pakelėse buvo statomi monumentai asmenybėms, vaizduojamas tarybinio kaimo romantizmas, baigėsi ir metas išsivaduoti iš dvasiškai tuščiavidurių, ideologinio socializmo pergalės ženklų. Jeigu tai daro visa Europa, netgi tokios šalys kaip Andora kelių infrastruktūroje realizuoja menines kelio įrengimo idėjas, kodėl to negalime daryti ir mes? P. Bakanovui teko daug važinėti po Europą, studijuoti kitų šalių patirtį ir dalytis savąja, mokytis, kaip galima kelininkų darbą organizuoti geriau ir jį vykdyti pagal visus šiuolaikinius kokybės reikalavimus. Tai, kad kelius galima prižiūrėti geriau ir egzistuoja kitoks supratimas apie kelių, pastatų ar aplinkos priežiūrą, buvo pirmoji paskata pabandyti kažką panašaus padaryti savo krašte. Visa P. Bakanovo vadovaujama įmonės „Šiaulių regiono keliai“ komanda pradėjo gilintis į tuos dalykus, ėmė rinkti pavyzdžius, vaizdus, kaupti nuotraukų galeriją, analizuoti, kaip ir ką galėtų įgyvendinti savo regione. Atsitiktinai, vykdant kelių priežiūros darbus ir kelių statytojams talkinant, pavyko rasti keletą unikalių riedulių. Taip gimė visiškai nauja Lietuvoje idėja – kelio dekoravimas meniniais akcentais: Šiaulių regione patyrusio kelininko P. Bakanovo suburtos komandos dėka atsirado modernios ir funkcionalios poilsio aikštelės, dekoratyviniais elementais papuoštos žiedinės sankryžos. Šalia kelio Ryga–Kaliningradas įrengta poilsio aikštelė „Akmenų kelias“, magistralinio kelio ruože Panevėžys–Šiauliai atsirado „Mokas“, poilsio aikštelė „Sūpynės“, magistralinio kelio šalikelėje įsitaisė „Kristinis“, žiedines sankryžas papuošė projektai „Volas“, „Keliaujam?“, „Ramučiai“ ir kt.

Ir kelininkai gali puošti Lietuvą

Meninė ir novatoriška poilsio aikštelių ir žiedinių sankryžų įrengimo koncepcija turi aiškų savo tikslą – parodyti visuomenei, kad kelias yra daugiau nei tik inžinerinis statinys. „Keista, kai manęs klausia, kam to reikia. Man nereikia. Reikia mums visiems, mūsų visuomenei. Kodėl niekam nekyla klausimų, ar to reikia, kai menininkai vykdo iniciatyvas deklaratyviais pavadinimais „Papuoškime Lietuvą“. Tada sau ir kitiems užduodu retorinį klausimą: kodėl Lietuvos negali puošti kelininkai?“ – šypsosi visai dar naujų idėjų Lietuvoje iniciatorius P. Bakanovas.

Lietuvoje ir anksčiau buvo puošiami keliai, tačiau išliko tie puošybos elementai, kurie turi vertę mums, mūsų savimonei. Vienas iš pavyzdžių yra Druskininkų pakelėje esantis tautodailės meistrų sukurtas medžio skulptūrų ansamblis „Čiurlionio kelias“. Taigi ir anksčiau, ir dabar šalia kelio išlieka aiškus poreikis ir kultūriniam kontekstui. Į kelio įrengimą privalu žiūrėti išprususiomis akimis – funkcionalumas nėra svarbiausias dalykas. „Pamenate garsųjį šūkį, kad ekonomika privalo būti ekonomiška? Tik, deja, iš to ekonomiškumo baigiame išeliminuoti kultūrą. Tai, ką darome šalikelėse ar žiedinėse sankryžose, nevadiname menu, tai daugiau kultūros reiškinys“, – savo idėjų prasmę paaiškina P. Bakanovas. Iš tiesų, VĮ „Šiaulių regiono keliai“ ėmėsi rizikingo kelių infrastruktūros rekonstrukcijos projekto: keliai buvo įrenginėjami pagal visus standartus, užtikrintas maksimalus funkcionalumas ir saugumas, o aplinka papildyta ir puošybos meniniais objektais.

Įvertinimas ir vertė

Paklaustas, ar buvo įvertintas, P. Bakanovas šypsosi. Keista, bet jokio didesnio atgarsio šie nauji kelio objektai visuomenėje nesulaukė. Tiesa, buvo keletas informacinio pobūdžio pranešimų vietiniuose laikraščiuose, bet tuo viskas ir baigėsi. „Šiaulių regiono kelių“ vadovas vis dėlto džiaugiasi, kad jų darbai nebuvo pastebėti ir jie galėjo toliau ramiai dirbti – be jokio visuomenės įsikišimo ar trukdymo.

Šiuos dekoratyvinius kelio objektus pastebėjo tik tie ir tik tos institucijos, kurios kasdieniame darbe ir turbūt gyvenime pastebi visus naujus kultūrinius-meninius reiškinius, atsirandančius Lietuvoje. „Lietuvos dizainerių sąjunga įvertino mūsų pastangas ir įteikė padėkos raštą „Šiaulių regiono keliams“. Neretai tokius darbus įvertina ir žmonės, kuriems iš tikro įdomi šalies kultūra. Visai neseniai, šių metų liepos 1 d., Šiauliuose debiutavome ir Lietuvos architektų sąjungos surengtoje parodoje, kur eksponavome savo darbus – pristatėme dvi poilsio aikšteles“, – didžiuodamasis savo komandos pasiektais rezultatais pasakoja regiono kelių vadovas. Jo nuomone, kol kas šiuos dalykus apskritai sunku vertinti, nes tai visiškai naujas reiškinys ir turi praeiti laiko, kad būtų galima pasakyti, ar idėja pasiteisino, ar ne. Iš tiesų net patys menininkai atsargiai žiūri į šiuos projektus: nežino, kaip juos pavadinti, prie kokios meno ar ne meno rūšies priskirti. Kol kas su dizaineriais, architektais ir kraštotyrininkais prieita prie išvados, kad tai ne menas, o dekoratyvinis pakelės akcentas. Taigi, įvertinimui dar ne laikas – dabar laikas vertinimui ir atsakymams į klausimus: „O kas čia tokie?“

Regiono kelių vadovui pati brangiausia yra prašalaičių, keliaujančių mūsų keliais, ir žmonių, švenčiančių šventes naujai sukurtose erdvėse, nuomonė. „Būna važiuoji pro šalį, sustoji ir žiūri, kiek daug pozityvo žmonėms suteikia mūsų sukurtas objektas: žmonės sustoję ilsisi, skaito, fotografuojasi, susipažįsta su Šiaulių krašto padavimais, legendomis. Klausia, ką reiškia vienas ar kitas daiktas, pravažiuoja ir šypsodamiesi rodo pirštu. Būtent toks įvertinimas labiausiai ir motyvuoja tęsti pradėtus darbus, o prieš dešimt metų buvusios abejonės šiuo metu jau išsklaidytos“, – prisipažino P. Bakanovas.

Dekoratyviniai kelio objektai įprasmina krašto istoriją

Įmonės „Šiaulių regiono keliai“ direktorius visų nuopelnų už įrengtus dekoratyvinius kelio objektus neprisiima ir sako, kad idėjų generavime dalyvavo visi jo kolektyvo darbuotojai, vyko aktyvus tarpinstitucinis bendradarbiavimas, virė diskusijos su dizaineriais ir architektais. Susibūrusi komanda rodė iniciatyvą tvarkytis, degė ambicijomis. Visiems kartu sutarus, buvo priimtas sprendimas poilsio aikšteles ir žiedines sankryžas įrengti ne šiaip meniškai, o taip, kad meniniai kelio akcentai įprasmintų to krašto istoriją, kultūrą, žinomą padavimą ar legendą. Kitaip tariant, kilusi idėja buvo siejama su konkrečia vietove.

Nors į gyvenimą paleistų savo „vaikų“ P. Bakanovas ir nėra linkęs išskirti, bet pasakojimą iliustruoja padavimu apie Bijotės ežerą, kurio pagrindu ir buvo įgyvendintas poilsio aikštelės projektas „Kristinis“ šalia magistralinio kelio A12 Ryga–Šiauliai–Tauragė–Kaliningradas. Pasak legendų, senovėje dangumi vaikščiojo debesys ir žmonėms atspėjus jų vardą, jie nusileisdavo į žemę. Kartą užėjus dideliems debesims žmonės pradėjo šaukti: „Bijom bijom!“, debesis nusileido ir taip atsirado Bijotės ežeras. Taip legendos pagrindu gimė poilsio aikštelės meninis akcentas – krintančių akmenų skulptūra, kuri iš tolo matoma pravažiuojantiems, kelia susidomėjimą ir verčia sustoti.

Kitas aplinkos sutvarkymo projektas „Mokas“ pūpso įsitaisęs šalia magistralinio kelio A9 Panevėžys–Šiauliai. Tai ne šiaip dekoratyvinis kelio akcentas, tai – prieš akis išnyranti gyvenimo pamoka, kad negalima liesti to, kas tau nepriklauso. Kelininkai, tiesdami kelius, iškasė akmenų, kurių vienas buvo nenusakomai didelis, su per šoną einančia siūle, kurioje buvo matyti metalinių pleištų liekanų. Tai rodo, kad jis buvo bandytas skelti, tačiau perskelti jo nepavyko. Tad kelininkai akmenį ir sugrąžino į jo vietą, įrengė poilsio aikštelę, kurioje galima sustoti, pailsėti, pamąstyti ir paskaityti apie šių akmenų atsiradimo istoriją. Tokiu pat principu įrengti ir kiti poilsio aikštelių projektai.

Labai linksmai kelionėje nuteikia ir ją pagyvina žiedinių sankryžų įrengimas, susijęs su tos vietovės aktualijomis. Vienas iš tokių pavyzdžių žiedinėje sankryžoje ties Joniškio miestu magistraliniame kelyje A12 Kaliningradas–Ryga yra besiganančios karvutės. Meninės idėjos pagrindas – aliuzija į Joniškio miestą kaip agrarinį kraštą su linksma ir ironiška interpretacija. „Lyg ir paprasta, nesudėtinga, bet tokie dalykai labai maloniai ir linksmai nuteikia. Daug kas klausia, o kodėl karvutės nusisukusios nuo savivaldybės, rodo jai pasturgalius. Galbūt taip yra todėl, kad jos laukia iš Šiaulių sugrįžtančio šeimininko, kuris, išvežęs pieną, sūrį ir sviestą, turėtų parvežti grąžos – duonos ar kitų skanėstų“, – šypsojosi regiono kelių vadovas.

Tokie projektai įrodo, kad šalia kelio esančių objektų funkcionalumo tikrai nesugadina meniniai objektai ar kiti estetiniai sprendimai. Anaiptol. Jie netgi savitai įprasmina kelininko darbą, kurio rezultatas atlieka daugiau funkcijų negu tik kelio, pritaikyto važiuoti įvairiam transportui, įrengimas.

Savitas sprendimas optimizuoti poilsio aikštelių tinklą

„Šiaulių regiono kelių“ direktorius džiaugiasi, kad šiame neeiliniame mūšyje neliko vienišu kariu ir jo idėjas suprato ir palaikė tiek dizaineriai, architektai, tiek ir Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos, o ypač daug pastangų dėjo valstybės turto skyriaus vedėjas Juozas Kondrotas. „Mūsų lėšos ribotos, finansavimas ne visada pakankamas, bet mums svarbiausia – noras kažką keisti, kad keliautojai jaustųsi visaverčiais eismo dalyviais, o tik vėliau ieškome tiksliniams sprendimams reikalingų lėšų. Suprantu, jog kai kam gyvenimas toks sunkus, kad net trūksta pinigų pavalgyti, bet tai nesuponuoja to, kad nereikia skaityti ar mokytis. Taip, šioje srityje lėšos ribotos ir esama begalės darbinių rūpesčių. Bet tai nereiškia, jog turime apsiriboti tik kasdiene ūkine veikla“, – įsitikinęs P. Bakanovas.

Gimus tokioms idėjoms, savanoriškai ir noriai jų realizavimo procese dalyvavo „Šiaulių regiono kelių“ ir Kelių tarnybų darbuotojai. Buvo organizuotos talkos, daug dirbta; prie neeilinių idėjų prisidėjo aplinkos tvarkymo specialistai. Iš tiesų pagrindinis tikslas buvo poilsio aikštelių tinklo optimizavimas, jų pritaikymas žmogui, funkcionalumas ir tvarkingumas; kreiptas dėmesys ne tik į inžinerinį sutvarkymą, bet ir estetinį vaizdą. Vienų aikštelių buvo atsisakyta, kitur buvo įrengtos naujos, dar kitur rekonstruotos senosios. Šiauliai, ko gero, pirmieji suvokė, kad reikia dirbti kitaip, kad reikia pradėti puoštis ir į kelininko darbą integruoti kultūrinį-meninį kontekstą. Pritarimo buvo sulaukta ne tik valstybiniu, bet ir tarptautiniu lygiu. Neseniai buvo atvykęs Europos kelių direktorių konferencijos CEDR generalinis sekretorius Michelis Eggeris ir domėjosi, kaip Lietuvoje statomi tokie kultūriniai objektai. Iš šalies gali pasirodyti, kad viskas gimsta tiesiog sėkmingai susiklosčius aplinkybėms. „Dažnai man pažįstami sako: „Tau gerai, tu radai dizainerį, tu radai akmenį“, bet tenka žmones nuvilti – niekas nieko neatneša ir už tave nepadaro“, – guodėsi regiono kelių vadovas.

Įmonės direktorius užsimena ir apie skolą gamtai, kurią neišvengiamai reikia grąžinti už tai, jog anksčiau buvo dirbta nekreipiant dėmesio į aplinkosaugos reikalavimus, aplinkos taršą ir pačią gamtą. Jausdamas įsiskolinimą gamtai P. Bakanovas sako, kad privalome kompensuoti padarytą žalą ir kelius tiesti taip, kad aplinka būtų kuo mažiau pažeidžiama, o kelias ir gamta susijungtų į vieną nedalomą visumą.

Verta atkreipti dėmesį į tai, kad šie kelio objektai ypatingų investicijų ir priežiūros darbų nereikalauja. Skulptūros padarytos iš vykdant kelio tiesimo ir priežiūros darbus rastų akmenų, turimų senų kelininkų rakandų. „Šiuos meninius objektus vadinu vandalizmui atspariais: juk niekas neištemps to akmens ar volo, neišsineš geležinių hamakų, kuriuose sūpuojasi akmenys; spardyk juos kiek tinkamas, jei norisi. Priežiūros irgi nedaug tereikia – nebent žolę nupjauti ir kitus aplinkos tvarkymo darbus atlikti, o už tai mums valstybė moka atlyginimą“, – situaciją apie mažai sąnaudų reikalaujančią poilsio aikštelių priežiūrą vaizdžiai nupasakojo įmonės vadovas.

Stimulas kitiems ir ateities planai

„Šiaulių regiono kelių“ direktorius džiaugiasi, kad jo vadovaujama įstaiga tapo tokių neeilinių projektų pradininke ir autore Lietuvoje, ir sakosi, jog noriai dalintųsi savo patirtimi, dalytų patarimus, jei ir kiti regionai kelius nuspręstų tiesti suvokdami jų tiesybą ne tik kaip inžinerinio projekto realizavimą. Ilgametis kelininkas tikisi, kad į Šiaulių regiono kelių tinklą integruotas meninis-kultūrinis kontekstas taps stimulu pradėti dirbti kitaip, žvelgiant plačiau, vertinat ne tik Lietuvos, bet ir Europos patirtį. „Viskas ateina iš supratimo ir noro kažką keisti, daryti kitaip. Lygiai taip pat kaip mums suteikė impulsą svečiose šalyse pamatyti dalykai kažką panašaus daryti savo regione. Taip dabar mes bandome savo darbais perteikti impulsą kelininkams ar kultūrą puoselėjantiems žmonėms. Tikiuosi, kad tai, ką dabar darome, padės išryškinti ir pagražinti Šiaulių regiono aplinką ir kraštovaizdį“, – tikėdamas kitokia kelių ateitimi pasakojo įmonės vadovas P. Bakanovas.

Šiuo metu direktoriaus galva jau užimta naujomis idėjomis. Nors ir nelinkęs iš anksto kalbėti, bet puse lūpų užsimena apie poilsio zonos įrengimą šalia Kuršėnų, tęsiant tą pačią temą: poilsio aikštelę susieti su tos vietovės istorija. Įmonės direktorius išduoda paslaptį, kad tai bus susiję su Kuršėnų vietovardžio kilme ir šio miestelio atsiradimo legenda. „Tai ne paskutiniai mūsų darbai. Jų yra numatyta bent keletas, parinktos vietos, padarytos meninės vizualizacijos. Taip, šiuo metu trūksta lėšų, bet visada reikia būti pasiruošus, kai tik jų atsiras, skubiai imsimės mums didelę prasmę ir svarbą turinčių darbų“, – entuziastingai pasakojimą baigė VĮ „Šiaulių regiono keliai“ direktorius P. Bakanovas.

2015-10-15 Audronė Tamašauskaitė, Keliai ir tiltai Nr. 2 (10)

Valstybės įmonės „Šiaulių regiono keliai“ direktorius Piotras Bakanovas vadovo duonos pirmąkart paragavo dar studijuodamas Vilniaus inžinieriniame statybos institute (VISI). Vėliau, imdamas pavyzdį iš savo gyvenimo kelyje sutiktų puikių vadovų, dirbdamas mėgstamą darbą, jis nė akimirką nesudvejojo, kad kelininko profesija – neeilinė, ir tai yra jo pašaukimas.

Lietuvos kelių sektoriuje P. Bakanovas pradėjo dirbti 1979 m., tačiau pasirinkti būtent kelininko profesiją nusprendė dar 1972 m., tarnaudamas kariuomenėje. Būtinosios tarnybos metu kartu su draugu jam teko net 300 km važiuoti Sibiro keliais. Tuomet apie kelius jis sako neturėjęs jokio supratimo. Pamatęs krašto kelią, kurį jis pavadino bekele, netikėtai suvokė, koks svarbus ir naudingas yra kelininko darbas.

„Abu nusprendėme, kad po kariuomenės būtinai tiesime kelius. Grįžę pradėjome studijuoti. Tokių kaip aš mano kurse buvo bent keturi. Baigę studijas pasirinkome darbo vietas ir stengėmės kiek galima greičiau išmokti kelininko darbo ypatumų“, – prisiminė „Šiaulių regiono kelių“ direktorius P. Bakanovas.

VISI P. Bakanovas įgijo kelių inžinieriaus specialybę. Dar studijų metu jis jau puikiai žinojo, ko jam gyvenime labiausiai reikia. Pasirinkto tikslo prasmę dar labiau sustiprino tokie puikūs dėstytojai kaip V. Jasiulaitis, L. Vidugiris, E. Palšaitis ir daugelis kitų.

„Jie ne tik išmokė būti profesionalais, bet ir įskiepijo pagarbą neeilinei kelininko profesijai. Tai, kad kelininkai turi suprasti visuomenės poreikius, būti lojalūs jai ir savo šaliai, dabar skiepijame ir savo pavaldiniams. Esu įsitikinęs, kad pasirinkau tinkamą specialybę ir esu tuo labai patenkintas“, – prisipažino kelių įmonės vadovas.

Studentas – vadovas

Studijų metais taip jau susiklostė aplinkybės, kad būsimas profesionalus kelininkas vasaros praktikos metu bent du kartus vadovavo statybiniam studentų būriui. Vieną kartą P. Bakanovas dirbo meistru Rokiškio tarpkolūkinėje statybos organizacijoje, kur tokie pat studentai buvo jo pavaldiniai. Kitąsyk – kelių statybinių medžiagų susivienijime „Granitas“, kuris Pakruojo rajone tuo metu statė Klovainių skaldos gamyklą.

„Ten dirbome tris mėnesius, buvau apie 50-ties studentų būrio vadas. Šiame būryje triūsė ir tokie kelininkai kaip P. Džervus, V. Molis, dabartinis mano pavaduotojas E. Gudonis bei daugelis kitų. Tam tikra prasme jie „išėjo“ iš mano rankų, – tęsė jis. – Beje, studentų statybinio būrio vadas tais laikais buvo didelis viršininkas.“

Pakruojyje keliai suvedė su žinomu kelių inžinieriumi Jonu Biržiškiu. P. Bakanovas su juo sutarė, kad po studijų sugrįš į tas pačias statybas – reikėjo tiesti geležinkelį iš Klovainių į Pakruojį. Jaunas specialistas pažadą ištesėjo. Po studijų pasiprašė paskyrimo į susivienijimo „Granitas“ Pakruojo filialą, kur dirbo vienerius metus.

Suteikė puikias sąlygas

Baigęs mokslus P. Bakanovas sukūrė šeimą. Šiaulietė žmona sutiko vykti kartu su juo į „Granitą“, juolab kad jaunam specialistui buvo suteiktos gana puikios gyvenimo sąlygos – naujame name Pakruojyje jam skyrė 3 kambarių butą.

„Klovainiuose tebevyko skaldos gamyklos statyba. Mano objektas buvo geležinkelio tiesimas. Prisipažinsiu – nieko ypatingo ten nenuveikėme: paruošėme apie 8 km trasos sankasą bei kitus paruošiamuosius darbus. Po metų gavau pasiūlymą dirbti Pakruojo kelių valdyboje vyriausiuoju inžinieriumi. Juo buvau pusketvirtų metų“, – prisiminė P. Bakanovas.

Tuomet susisiekimo viceministru dirbo Petras Makrickas. Jis atvažiavo į Pakruojį ir P. Bakanovui pasiūlė vykti į Naująją Akmenę vadovauti Kelių valdybai. Naujojo kelininkų viršininko buities klausimai buvo išspręsti labai paprastai: Pakruojyje jis turėjo 3 kambarių butą, o Naujojoje Akmenėje 25 butų name jam skirtas 4 kambarių butas.

Naujosios Akmenės kelių valdybai jis pradėjo vadovauti 1983 m. gruodžio 12 d. ir ten dirbo beveik trylika metų. Kaip šiandien pamena – nebuvo tai žila senovė, tačiau nuo to laiko prabėgo 30 metų ir tada, kaip ir daugelyje rajonų šalies pakraščiuose, buvo sudėtinga situacija.

Anuomet 80 proc. šio krašto žvyrkelių pavasarį būdavo neišvažiuojami, todėl jie buvo uždaromi, kad automobiliai neklimptų. Tiesa, tada nebūdavo tokio didelio transporto priemonių srauto. Pasak jo, šiais laikais tokia padėtis būtų tragiška.

Didelis dėmesys žvyrkeliams

„Tuomet žvyrkeliams skirdavome labai daug dėmesio, nes reikėjo tuos kelius sutvarkyti. Per 10 metų žvyrkelių būklė Naujosios Akmenės rajone akivaizdžiai pasikeitė – jie tapo išvažiuojami visais metų laikais, o kai kurie ir išasfaltuoti“, – pasakojo direktorius.

Tokie keliai kaip Kuršėnai – Mažeikiai, Naujoji Akmenė – Šiauliai, Viekšniai – Triškiai – Telšiai šiame krašte yra vieni svarbiausių. Pasak P. Bakanovo, nuo tų laikų kelių tinklas labai nepasikeitė, bet šiandien jis labiau ištobulintas ir išpuoselėtas – kad ir kaip būtume nepatenkinti mūsų keliais, bet jų būklė gerėja nuolat.

Kelininkai darė viską, kad tokie keliai būtų išvažiuojami ne tik žiemą ir vasarą, bet ir pavasarį bei rudenį. Vežė žvyrą ten, kur reikėjo, neutralizuodavo durpynus, platino, statė pralaidas ir tiltus. Tai yra didelis, kruopštus darbas, kuris per dieną, savaitę ar vienerius metus nepadaromas. Veikdavo 4–5 aikštelės kasdien žiemą ar vasarą. Asfaltavimo darbai vykdavo tik vasarą ir tik nuo 1983 m., kai atsirado asfaltbetonio bazė.

Planų vykdymo vajus

Anot P. Bakanovo, darbai prasidėdavo nuo planų: „Tai svarbus procesas. Planuoti stengdavomės taip, kad juos įvykdytume. Medžiagos, degalų kiekiai buvo riboti, o poreikiai neatitikdavo galimybių. Anksčiau svarbiausias galvosūkis buvo ne kaip nusipirkti, o kur gauti bitumo, nes jis buvo didelis deficitas. Vienokį limitą nustatydavo Respublikinė gamybinė kelių valdyba, o realiai iš Mažeikių gamyklos galėjai pasiimti dažniausiai visai kitokį bitumo kiekį.“

Naujosios Akmenės kelininkai dirbo ir šeštadieniais, ir sekmadieniais, o ypač daug – ketvirčio pabaigoje, kai reikėjo įvykdyti ketvirčio planus. Tada labai svarbu buvo panaudoti turimas lėšas, vyko „šturmai“.

Dažniausiai planus jie įvykdydavo. Priešingu atveju vadovas būdavo kviečiamas „ant kilimėlio“ į ministeriją, į gamybinę kolegiją. Per visą 13 metų vadovavimo Naujosios Akmenės kelių valdybai laiką bent dveji metai P. Bakanovui buvo ypač gausūs papeikimų – viršininkas jų gavo bent 11. Už ką? „Beveik už nieką. Tarkime, viename kolūkyje numatomas partinis rajkomo (rajono komiteto – red. pastaba) susirinkimas. Jei nenušienautos pakelės, o partijos pirmasis sekretorius jas pamatė, gauni pylos ir nuo partijos, ir nuo savo vadovų ministerijoje, kuriai sekretorius pasiskųsdavo, – prisiminė sovietmečio tvarką pergyvenęs kelininkas. – Bet skriaudos nejaučiu. Tiek buvusi valdžia, tiek ir dabartinė, su kuria man teko susidurti per visus savo darbo metus, – buvo kompetentinga, tvarkinga ir rodanti pavyzdį, kaip mums visiems reikia dirbti.“

Vertino turimą techniką

Tuometė Naujosios Akmenės kelių valdyba turėjo vikšrinius traktorius T-75, greiderius DZ-98, įvairiausių ekskavatorių. Gauti transporto priemonių iš Autotransporto įmonės, kuri turėjo savo darbų ir kitų tikslų – pervežti kuo daugiau tonų krovinių ir nuvažiuoti kuo daugiau kilometrų – buvo kiek sudėtingiau. „Šių dienų akimis žiūrint, technika buvo archajiška, atsilikusi. Bet iš anų laikų pozicijos, kitos neturėjome, todėl ir ta buvo gera. Palyginti galėjome tik su didesnių Kelių valdybų turima technika“, – tikino P. Bakanovas.

Įmonės direktorius taip pat džiaugėsi turėjęs tarnybinę 10 metų senumo „Volgą“, kurią gavo po kapitalinio remonto ir kurios jau nebereikėjo Panevėžio taksi parkui. Tiesa, 1991 m. jam, kaip įmonės vadovui, buvo skirta naujutėlaitė „Volga“, tuomet ką tik pargabenta iš M. Gorkio gamyklos Rusijoje.

Įdomiausia tai, kad šis automobilis tebestovi įmonės garaže. „Atsisėdu ir dabar dar darbuotojus pavežu“, – juokavo „Šiaulių regiono keliai“ direktorius.

Didelė kadrų kaita

Sovietiniais metais žmonių buvo daug, o darbuotojų nuolat trūkdavo. Ir ne tik kelių įmonėse. Jų stigdavo ir statybininkams, ir melioratoriams.

Pasak P. Bakanovo, tekdavo darbuotojų ieškoti netgi įvairiose netikėtose vietose, pavyzdžiui, prie alaus bačkos. „Be abejo, buvo pagrindinis stabilus kolektyvas, bet veikla plėtėsi, neturėjome didelio supratimo apie darbų organizavimą, valdymą, galbūt todėl darbuotojų mums nuolat trūkdavo, nors jų skaičius, palyginti su šiandiena, buvo tikrai per didelis. Buvo ir tokių darbuotojų, kurie nuolat keisdavosi. Jie sakydavo, kad kastuvą gaus bet kur. Būdavo ir tokių kuriozų – įsidarbino, o į darbą taip ir neatėjo.“

Šiandien savo pavaldiniams direktorius sako šitaip: „Jei tu nesusitvarkai per 8 darbo valandas, tave reikia keisti. Nes privalai dirbti būtent tiek valandų per parą, kiek yra numatyta. Jei nesugebi, kažkas su tavimi negerai.“

„Šiaulių regiono kelių“ direktoriaus manymu, kiekvieną vadovą taip pat reikia vertinti pagal jo pasiektus rezultatus, o ne pagal tai, kiek laiko jis praleidžia darbe. P. Bakanovui labai nepatinka, kai vadovai pasakoja, kaip jiems sunku dirbti. Jo teigimu, tiesiog negražu taip elgtis.

Jis niekada nepamirš Česlovo Radzinausko, savo laiku vadovavusio Respublikinei gamybinei autokelių valdybai. Šis žmogus buvo didelis to meto viršininkas, bet labai tolerantiškas, profesionalas, nekapstydavo smulkmenų, aptardavo esminius klausimus, ramiai išklausydavo ir neabejodavo, kad įsipareigojimai bus įvykdyti.

Kelialapis į Šiaulius

1995 m. kovo pradžioje P. Bakanovas gavo pasiūlymą dirbti „Šiaulių regiono keliuose“.

Tuo metu ekonominės blokados padariniai buvo dar labai juntami – kelių statybos objektų ir pinigų stigo. Naujojoje Akmenėje kelininkai neretai dirbo vos 3 dienas per savaitę, iš 200 darbuotojų beliko pusė. Nepaisant to, žiemos kelių tarnyba tada dirbo kaip iš pypkės. Ją pavyko išlaikyti.

„Man paskambino Gintaras Striaukas, tuometis Lietuvos automobilių kelių direkcijos vadovas. Pokalbis truko vos 15 sekundžių. Tiek pakako, kad išgirsčiau pasiūlymą vykti dirbti į Šiaulius. Sutikau, nes esu šiaulietis. Buto šįkart jau niekas nebeskyrė. Susisiekimo ministru tuo metu buvo J. Biržiškis. Vėl keliai mus suvedė…“ – tęsė įmonės direktorius.

P. Bakanovo manymu, 10 šalies regionų kelių įmonių sukūrimas – labai apgalvotas žingsnis. Pirma, valstybinei kelių priežiūrai neleista subyrėti, antra, veikiant kartu išgyventi buvo didesnė tikimybė nei kiekvienam atskirai.

„Tik gaila, kad tada daug netekome, daug žmonių praradome. Nemažai jų nuėjo dirbti į privatų sektorių. Valdiškoje struktūroje tuomet nebuvo lengva. Kirbėjo daug klausimų: kaip valdyti finansus, kelius, darbuotojus, procesus. Vėl teko atleisti dalį darbuotojų. Keisti valdymo principus. Visiškai pasikeitė įmonės finansų valdymas“, – išvardijo direktorius.

Skandinaviškas modelis

Lietuvoje regioninės kelių įmonės sukurtos pagal skandinavišką modelį. Tuo užsiėmė Automobilių kelių direkcija, kuri parengė projektą, o Susisiekimo ministerija jį patvirtino.

„Apsilankę Skandinavijos šalyse supratome: mes jų sąlygomis galėtume dirbti, jie mūsų – jokiu būdu. Nei technika, nei lėšomis negalėjome į juos lygiuotis. Tačiau tobulėti privalėjome. Palaipsniui mums pavyko nusipirkti modernios technikos ir siekti kokybės“, – pasakojo P. Bakanovas.

Pasak įmonės direktoriaus, šiandien kelininkai dirba kitaip – tai jų 20 metų veiklos rezultatas. Bėda ta, kad provincijoje kaskart vis sudėtingiau surasti reikiamos kvalifikacijos darbuotojų. Jauniems specialistams nėra galimybių skirti nei buto, nei didesnio atlyginimo. Tiesa, jo vadovaujama valstybės įmonė, siekianti pelno, pritarus valdybai gali skirti dalį pinigų jaunam specialistui būsto nuomai ar kitiems svarbiems poreikiams. Tačiau tai nėra labdara – už tai tenka atidirbti.

„Mūsų tikslas – padėti žmogui, suderinus jo ir įmonės tikslus bei galimybes. Atlyginimas priklauso nuo darbo krūvio, kokybės ir rezultato. Mano vadovaujamoje įmonėje yra atvejų, kai pavaldiniai uždirba daugiau nei aš. Taip sutvarkyta motyvacijos sistema. Priedai skiriami griežtai laikantis įstatymų. Juos skiria valdyba, atsižvelgusi į veiklos rezultatus“, – pabrėžė P. Bakanovas.

Į klausimą, kokį sprendimą jam, kaip vadovui, buvo priimti sunkiausia, direktorius atsakė: „Krizės metu, kai labai sumažėjo finansavimas, sunkiausia buvo atleisti žmones. Tada atleidome 145. Beje, net du kartus man reikėjo atleisti tokį didelį darbuotojų skaičių, jaučiu kaltę. Bet viskas buvo daroma dėl tų, kurie liko. Sklido kalbos, kad savus palikau. Reikėjo sukąsti dantis ir dirbti. Nebijau tiems žmonėms pasižiūrėti į akis, bet širdyje jaučiu gėdą.“

„Niekada nebus taip, kaip mes norime. Gyvenimas viską surikiuos savaip. Ir mes, kelininkai, turėsime prisitaikyti prie realios situacijos ir, garantuoju, prisitaikysime, nes esame pasiruošę įvykdyti svarbias šiandienos užduotis ir pasiekti didelius tikslus rytoj“, – baigdamas pokalbį patikino „Šiaulių regiono kelių“ direktorius P. Bakanovas, palinkėjęs savo vadovaujamo kolektyvo žmonėms puikios sveikatos ir užtikrinto darbo.

2015-10-09 Šiaulių regiono keliai info

Šiaulių regiono kelių tinklas per 20 metų patobulėjo –nutiesti nauji aplinkkeliai, rekonstruoti kelių ruožai. Tačiau svarbu kelius ne tik nutiesti bei rekonstruoti, bet ir ištisus metus tinkamai prižiūrėti, o esant reikalui – ir remontuoti. Šį atsakingą darbą atlieka valstybės įmonės „Šiaulių regiono keliai” kelininkai. VĮ „Šiaulių regiono keliai” prižiūri 2786,249 km Šiaulių apskrities kelių, iš kurių 218,951 km yra magistraliniai, 603,330 km – krašto keliai, l 963,968 km -rajoniniai keliai. Skirstant pagal dangų tipus -1587,259 km kelių su juodąja ar asfaltbetonine danga, o 1198,990 km -žvyrkeliai. Šiaulių regiono įmonės kelininkai yra labai imlūs kelių priežiūros naujovėms, todėl neatsitiktinai pirmasis modernios konstrukcijos druskos sandėlis – ekologiškas, ekonomiškas ir patvarus statinys, kuriam nereikalinga speciali priežiūra, buvo pastatytas Šiaulių Ištisus metus rūpestingai prižiūrime ne tik svarbiausius per Šiaulių regioną nutiestus kelius, kurie nuolat modernėja ir jais važiuoja vis didesni transporto srautai, bet ir visus regiono kelius. Tai pagerina mūsų regiono ekologinę situaciją, kelių būklę, didina eismo saugumą. Mūsų įmonės daugiau kaip 300 kelininkų kolektyvas dirba atsakingai ir nuoširdžiai, ir savo kelius prižiūri taip, kad jie būtų saugūs ir patogūs visiems eismo dalyviams įvairiais metų laikais.

2015-05-07 Juozas Vaitiekūnas, Keliai ir tiltai Nr. 1(9)

Valstybės įmonė „Šiaulių regiono keliai“ prižiūri ir eksploatuoja 209 vnt. tiltų ir viadukų kurių bendras ilgis siekia 5,212 km. Didžiąją tiltų ir viadukų dalį sudaro gelžbetoninės konstrukcijos. VĮ „Šiaulių regiono keliai“ atsakingai prižiūri daugiausiai tiltų iš visų regioninių valstybės įmonių, pavaldžių Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos.

Seniausias eksploatuojamas tiltas Šiaulių regione – 1923 m. pastatytas krašto kelyje Nr. 211 Linkuva-Žeimelis per Beržtalio upę. Jauniausias – 2014 m. naujai perstatytas kelio Nr. 148 Raseiniai-Tytuvėnai-Baisogala 45,215 tiltas per Šušvės upę. Ilgiausias prižiūrimas tiltas – 117 m per Ventą, esantis kelio Nr. 194 Užventis –Tryškiai-Viekšniai 54,04 km. Lyginant pagal kelių kategorijas daugiausiai tiltų yra rajoniniuose keliuose – 111 vnt., krašto – 55 vnt., magistraliniuose – 44 vnt.

Šiaulių krašto tiltai yra plačiai nušviesti knygose, fotografijose, dainose. Iš tikro kraštas gali dižiuotis upių, tiltų ir viadukų gausa. Tai istorinio paveldo ir šiuolaikinių magistralinių kelių sankirtų inžinerininių sprendimų derinys. Visa tai ne tik puošia kraštą, bet ir įpareigoja valstybės įmonę „Šiaulių regiono keliai“ deramai jais rūpintis.

Daugiausiai tiltų suprojektuoti ir pastatyti pokario metais t.y. 67 % VĮ “Šiaulių regiono keliai prižiūrimų tiltų. Atkreipiamas dėmesys, kad šalyje vidutinis paros metinis intensyvumas keliuose yra padidėjęs nuo sovietmečio laikotarpio. Todėl gelžbetonio gyvavimo trukmė skaičiuojama apie 80 m. Priklausomai nuo ilgaamžiškumo įtakos veiksnių, tikėtina, jog ateina laikas kai vienu metu daug tiltų reiks remontuoti ir perstatyti.

Bėgant laikui irsta kelio danga kartu ir hidroizoliacijos sluoksnis, deformaciniai pjūviai nuo apkrovų tampa nesandarūs, nefunkcionuoja vandens nuvedimo sistemos, tai yra veiksniai įtakojantys tilto būklės kitimą. Šiuos elementus atsakingai remontuoja ir keičia VĮ “Šiaulių regiono keliai“ specialistai.

Įmonė prižiūri net 40 tiltų kurie trumpesni nei 9 m. Tokiems tiltams nereikalaujant didelių finansinių išteklių perstatomi į didelio diametro gofruotas pralaidas. Mūsų įmonės specialistų ir technikos dėka, tokiu būdu keletą tiltų pavyko pertvarkyti. Tokios pralaidos tampa mažiau reiklesnės priežiūrai nei buvę tiltai, prailgina statinio ilgaamžiškumą.

Pagrindiniai veiksniai nurodantys tilto ilgaamžiškumą:

• tilto įrengimo kokybė, konstrukciniai sprendiniai;
• eksploatacijos trukmė;
• tilto priežiūra;
• aplinkos poveikis;
• išorės veiksniai.

Tiltų ir viadukų būklė

Kasmet yra atliekamos tiltų ir viadukų apžiūros kurių rūšys yra tokios:

• Nuolatinės (apžiūra atliekama ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį vizualiai apžiūrint tilto ir jo elementų bendrą būklę, patikrinant priežiūrą ir naudojimo sąlygas).
• Metinės (kasmetinis tilto visų konstrukcijų būklės, tilto priežiūros ir naudojimosi sąlygų vizualinis patikrinimas).
• Esminės (Lietuvos automobobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos nustato būtinumą atlikti tilto esminę apžiūrą įvertinę metinių apžiūrų išvadas ir rekomendacijas)
• Specialios (laikomosios galios teorinis ir eksperimentinis tyrimas atliekant specialius instrumentus stebėjimus ir matavimus, kai pastebima kad tilto konstrukcijose yra pavojingi defektai).

Nuolatines ir metines apžiūras atlieka mūsų tiltus prižiūrinčios įmonės kelių tarnybų specialistai. Apžiūrų metu statiniai yra vertinami pagal atskirus tiltų elementus: paklotą, perdangas, atramas, prietilčius, po to įvertinama bendra tilto konstrukcijos būklė.

Metinis tiltų vertinimas yra skaičiuojamas pagal penkiabalę sistemą įvertinus VĮ „Šiaulių regiono keliai“ tiltų bendra būklė yra patenkinama. 5 balais –įvertinta 17% tiltų; 4 balais- įvertinta 64% tiltų, 3 balais- įvertinta 17% tiltų; 2-įvertinta 2% tiltų. Blogai įvertinti tiltai per ateinančius porą metų planuojami rekonstruoti arba naujai perstatyti.

Ne visi defektai pavojingi vienodai

Specialistai teigia, kad defektų atsiradimą bei tiltų techninės būklės blogėjimą dažniausiai lemia bloga medžiagų, statybos, o neretai ir priežiūros kokybė bei projektavimo klaidos. Šios tendencijos lėmė nemažas investicijas eksploatuojamų statinių remontams ir rekonstrukcijoms ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Senos statybos tiltuose dažniausiai atsirandantys defektai: neleistino dydžio plyšiai, betono ir armatūros korozija, per mažas apsauginis betono sluoksnis, nuoskylos, atsiradusios dėl pasikartojančios drėgmės, užšalimo bei atšilimo, konstrukcijų ir jungiamųjų elementų korozija.

Galima išskirti tipinius nekonstrukcinių elementų defektus, kurie blogina bendrą tiltų techninę būklę: suirusi kelio danga, pažeistas ar suiręs hidroizoliacinis sluoksnis, nesandarūs deformaciniai pjūviai, pažeistos ar sukorodavusios atraminės dalys, nefunkcionuojanti vandens nuvedimo sistema arba apskritai jos nebuvimas, supleišėję ir sudūlėję karnyziniai blokai ir šalitilčių bordiūrai (dažniausiai dėl druskų poveikio), sukorodavę ir pažeisti turėklai ir atitvarai.

Dauguma tiltų yra suprojektuoti ir pastatyti vadovaujantis 1952, 1962 ir 1984 metų sovietinėmis projektavimo normomis, todėl automobilių eismo apkrovos vidutiniškai yra nuo 1,5 iki 2 kartų mažesnės už europines. Šiuo metu realios tiltų apkrovos jau europinės, o laikomoji tiltų galia ir patikimumas ženkliai atsilieka. Nors Lietuvoje tokiems statiniams galioja penkerių metų garantinis laikotarpis, tiltų ir viadukų gyvavimo trukmė priklausomai nuo panaudotų medžiagų yra: gelžbetoniniams – 80 m., plieniniams – 50 m., mediniams – 20 metų.

Lietuvoje 92 proc. tiltų yra gelžbetoninių konstrukcijų, todėl jų eksploatacijos patikimumo ir ilgaamžiškumo didinimas yra vienas svarbiausių transporto statybos uždavinių.

Suremontuoti tiltai

Tiltas per Ventą kelyje Nr. 159 Užventis-Šaukėnai-Kuršėnai km 4,34, kurio ilgis 34 m, pastatytas 1927 m. Tilto konstrukcija gembinė, rėminė nekarpyta. Esamo tilto būklė patenkinama, tačiau tiltas yra krašto kelyje ir 4,52 m esamas plotis jau yra per mažas. Ateityje šis tiltas bus rekonstruojamas (perstatomas). 2012 m. buvo atliktas šio tilto remontas. Sauso tarkretavimo būdu buvo atstatytas nutrupėjęs armatūros apsauginis sluoksnis, įrengti metaliniai atitvarai, nudažytas fasadas.

2012 m. šio objekto projektavimą ir remontą realizavo VĮ „Šiaulių regiono keliai“ savo jėgomis ir daug lėšų nereikalaujančiomis techninėmis priemonėmis. Tilto remonto projektui vadovavo VĮ „Šiaulių regiono keliai“ inžinierius Juozas Vaitiekūnas, darbų vadovas VĮ „Šiaulių regiono keliai“ Kelmės kelių tarnybos darbų vadovas Petras Gedvilas.

Tiltas per Gryžuvos upę rajoniniame kelyje Nr. 2126 Pavydai- Pagryžuvys-Tytuvėnėliai km 0,21.

Abipus Gryžuvos upelio įsikūręs Gryžuvos kaimas, kuriame yra dvi labiausiai lankomos vietos. Prie kaimelio stūkso senas, net iš pirmojo tūkstantmečio išlikęs Pagryžuvio piliakalnis ir Pagryžuvio dvaras, kuris pirmą kartą buvo metraštininkų paminėtas XVI a. Dvaro rūmai mena romantizmo architektūros stilių, dvaro parke teka upelis, apaugęs retų veislių medžiais, tarp kurių vinguriuoja takeliai. Tai dėmesio verta ir vietinių gyventojų bei svečių lankytina vieta.

Nepažeidžiant susidariusios gamtos ir architektūros harmonijos, nuspręsta nestatyti naujo tilto, bet suremontuoti esamą – seną, 1930 m. statytą rėminį monolitinį tiltą.

Tilto remonto darbai buvo atliekami taip, kad būtų išsaugota senoji statinio architektūra. Darbų projekto autorius VĮ „Šiaulių regiono keliai“ inžinierius Juozas Vaitiekūnas, o darbus atliko VĮ „Šiaulių regiono keliai“ Kelmės kelių tarnybos darbų vadovas Petras Gedvilas.

Kelio Nr. 155 Kuršėnai-Mažeikiai 2,74 kilometre, kairėje kelio pusėje prie Ringuvos upelio ant nebenaudojamo tilto įrengta poilsio aikštelė. Projekto „Tiltas-aikštelė“ tikslas – poilsio zonos įrengimas ir nebenaudojamo tilto išsaugojimas vaizdingoje vietovėje.

Ši vietovė įdomi ir istoriniu aspektu. Ringuvo upelio dešiniame krante, netoli santakos su upe Venta buvo VI-XV a. senkapis, kuris sovietiniais metais buvo sunaikintas. Tiesiant kelią Kušėnai-Mažeikiai, 2,74 kilometre kairėje kelio pusėje, prie stovėjimo aikštelės reikėjo įrengti poilsio zoną, o laisvos žemės poilsiavietei įrengti nebuvo. Kilo idėja – poilsio aikštelę įrengti ant seno, 1930 m. statyto, bet nebenaudojamo tilto. Atlikus nesudėtingus nepriklausomos Lietuvos metais statyto tilto remonto darbus, jis buvo prikeltas naujam gyvenimui, bet jau kitai paskirčiai – ant jo įrengta poilsio aikštelė. Dabar pravažiuojantys vairuotojai ar poilsiaustojai gali ilsėtis, grožėtis gamta, klausytis upelio čiurlenimo, lakštingalų giesmių. Tikslingai ir su išmone panaudotas istorinis krašto paveldas dabar neša naudą visuomenei.

Kelyje Nr. 2106 Kelmė-Noreišiai-Bubiai randama istorinė skliautinė pralaida

Šiaurės Vokietijos, Prūsijos ir Livonijos miestų prekybinė ir politinė sąjunga šimtus metų išlaikė savo įtaką Baltijos regionui. „Via Hanseatica“ kelio vietoje 1836-1858 metais buvo nutiestas antras svarbus tuometinės carinės Rusijos plentas Sankt Peterburgas-Karaliaučius, jungiantis Rygą, Joniškį, Šiaulius, Tauragę. Manoma, kad akmens mūro pralaidos su šiek tiek pakeistais antgaliais įrengtos tiesiant minėtą plentą. Viena tokia skliaustinė pralaida buvo suremontuota vykdant kelio remonto darbus, kelyje Nr. 2106 Kelmė-Noreišiai-Bubiai. Pralaidos angos aukštis – 2,3 m., plotis – 2,1 m., ilgis – 16 metrų.

VĮ „Šiaulių regiono keliai“ didžiuojasi suremontuotais, atstatytais ir rekonstruotais tiltais bei pralaidomis. Kai kurių objektų techninė būklė buvo tokia bloga, dalį tiltų konstrukcijų elementų teko pilnai keisti ar naujai formuoti. Įmonė ir jos specialistai: inžinieriai, projektuotojai ir darbų vadovai stengiasi išsaugoti tai, kas gali turėti istorinę ir kultūrinę vertę. Įmonė „Šiaulių regiono keliai“ rūpinasi, kad seni inžineriniai statiniai būtų išsaugoti ir kuo jautriau integruoti į naujai tvarkomos darnios aplinkos konsepciją.