Petras Džervus

2015-10-15 Audronė Tamašauskaitė, Keliai ir tiltai Nr. 2 (10)

Valstybės įmonės „Vilniaus regiono keliai“ direktorius Petras Džervus visą gyvenimą vadovaujasi principu, kad gailėtis verčiau to, ką padarei, nei to, ko nepadarei. Jo gyvenime būta netikėtų posūkių, tačiau arčiausiai širdies visada buvo rūpestis keliais. „Vilniaus regiono kelių“ vadovas įsitikinęs, kad darbų kokybę labiausiai lemia žmogiškasis faktorius. Kelių priežiūroje kažin ar kada nors galėsime išsiversti be žmonių, kad ir kokia moderni būtų technika. Faktas, kad į kelių priežiūros sektorių žmonės nori ateiti dirbti, nors tai ir ne ta sritis, kur galima uždirbti labai daug pinigų.

P. Džervus baigė tuometį Vilniaus inžinierinį statybos institutą (VISI) ir įgijo automobilių kelių specialybę. Aplinkybės taip jau susiklostė, kad vykti dirbti pagal paskyrimą į Tiumenę jis negalėjo – mažas vaikas, jauna šeima, tad teko ieškotis darbo Lietuvoje.

„Be abejo, sovietiniais metais paskyrimas buvo privalomas, bet buvo ir tam tikrų išimčių. Kreipiausi į Susisiekimo ministeriją ir man buvo leista nebevykti į Sibirą, o pasiieškoti darbo mūsų šalyje“, – pasakojimą apie savo karjerą pradėjo „Vilniaus regiono kelių“ vadovas P. Džervus.

Ką tik iškeptas specialistas įsidarbino Vilniaus respublikinėje gamybinėje kelių valdyboje, kuri valdė 44 automobilių kelių valdybas visuose šalies rajonuose. Šviesios atminties Česlovas Radzinauskas, tuometis valdybos vadovas, palaimino P. Džervaus atėjimą į šią įmonę ir naujokas šešerius metus joje dirbo inžinieriumidispečeriu. Minėta įmonė anuomet buvo dabartinės Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos analogas.

„Pirmojoje darbovietėje pramokau dirbti administracinį darbą automobilių kelių ūkio šakoje. Kelis kartus per metus tekdavo atlikti kelių apžiūras, kas ketvirtį sumuodavome duomenis apie kelių tinklo pokyčius, planuodavome visos Respublikos kelių tvarkymo ir priežiūros darbus“, – sakė jis.

Valdybos dispečeriams darbo barai buvo suskirstyti teritoriniu principu. Ką tik mokslus baigusiam kelininkui teko atokesnės šalies vietos. Būtent todėl per tuos šešerius metus P. Džervus puikiai susipažino su Žemaitijos, Suvalkijos, Dzūkijos keliais.

Pasiprašė į provinciją

Gyvenimas jo nelepino, atlyginimai nebuvo dideli, su šeima gyveno užmiestyje. Žūtbūt reikėjo gerinti buities sąlygas, todėl P. Džervus pasiprašė į provinciją. Taip jau sutapo, kad tuo metu Alytaus kelių valdyboje įvyko tam tikri pasikeitimai – minėtos įmonės vyriausiasis inžinierius išvyko vadovauti Marijampolės kelių valdybai ir Romualdas Snarskis, kurį P. Džervus vadina pačiu svarbiausiu jo gyvenime kelininku-mokytoju, pakvietė jį į atsilaisvinusią darbo vietą Alytuje.

P. Džervaus karjera Alytaus kelių valdyboje tęsėsi nuo 1986 m. iki 1992 m. Jis atėjo į puikiai veikiantį, sustyguotą kolektyvą. Pasak jo, ši valdyba visada buvo pavyzdinė įmonė. Kelių apžiūrose ji pelnydavo prizines vietas. Tiesa, Alytaus krašte nėra nei vieno magistralinio kelio, bet valstybinės reikšmės krašto ir rajoniniai keliai ten visada rūpestingai prižiūrimi.

„Šios įmonės lygis yra aukštas tiek darbo kultūros, tiek turimos techninės bazės atžvilgiu ir visais kitais aspektais“, – pabrėžė pašnekovas.

Kas tai lėmė? P. Džervus mano, kad labiausiai įmonės veiklos sėkmė priklauso nuo jos vadovo. Alytaus kelių valdybos direktorių R. Snarskį jis prisimena kaip aukštos erudicijos, kultūringą, puikiai išmanantį techninius dalykus ir sugebantį sutelkti kolektyvą bendram tikslui žmogų. Dirbdamas Alytuje kelių valdybos vyriausiuoju inžinieriumi P. Džervus ne tik organizavo kelių priežiūrą, bet ir statybos bei remonto darbus. Žodžiu, darbų spektras buvo platus. Itin didelių kelių statybos darbų ši įmonė nevykdė, tačiau daug patobulino kelio dangas ir nemažai jų paklojo.

Tokios dangos – tai skalda, smulkios dalelės, žvyras, į kuriuos buvo įmaišoma dervos. Pastaroji frezomis buvo ilgai maišoma kelyje, trys ar keturi greideriai mišinį versdavo į abi kelio puses ir išlygindavo. Ši technologija jau pasenusi, bet toks būdas tada Lietuvoje buvo efektyviai taikomas. Jį kurį laiką naudojo ir Ignalinos kelių valdyba, bet esą jiems ne itin sekėsi.

Netikėti gyvenimo posūkiai

Buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Kartu su ja, anot P. Džervaus, atėjo ir ganėtinai sunkūs laikai. Jis gavo pasiūlymą dirbti privačioje komunalinio ūkio bendrovėje miesto gatvėms prižiūrėti. Pasiūlė tris kartus didesnį atlyginimą nei Alytaus kelių valdyboje.

„Išėjau. Valdybos viršininkas suprato mano pasirinkimo motyvus. Tačiau tai buvo viena iš mano gyvenimo klaidų“, – prisipažino dabartinis „Vilniaus regiono kelių“ vadovas.

Jo teigimu, šios privačios bendrovės kūrimosi pradžioje viskas atrodė gražu ir perspektyvu, bet netrukus jos akcininkai pradėjo nebesutarti ir bendrovė subyrėjo. Po dvejų metų P. Džervus suskato ieškotis kito darbo, nes ten dirbti buvo neįmanoma.

Kelių specialistas papuolė į, kaip jis pats sako, įdomią kompaniją – bendrą Lietuvos ir JAV įmonę – „Coca-Cola“ gamyklą, kuri buvo statoma Alytuje. Ten jis eksploatacijos vadovu dirbo ketverius metus ir šiandien sako, kad darbas buvo labai įdomus, o patirtis – neįkainojama. P. Džervus susidūrė su amerikietišku darbo organizavimu, kuris jam paliko didelį įspūdį.

Teko nuo nulio sumontuoti „Coca-Colos“ pilstymo liniją, kurios priežiūrai ir remontui jis vadovavo per visą darbo šioje gamykloje laiką. Linijos atnaujinimo procesas arba, kitaip tariant, vienų mechanizmų keitimas kitais, vyko nuolat, nes reikėjo taikytis prie gaminamos produkcijos dažnai keičiamų standartų.

Atgal į kelininkų šeimą

„Atvirai pasakius, galop dirbti šios gamyklos vis tame pačiame ceche kasdien po 8 valandas pasidarė nebeįdomu. Tuo metu, kai vyko mechanizmų modernizavimas, šis darbas traukė, tačiau vėliau, kai darbas tapo rutina, nusibodo“, – prisipažino kelininkas.

1995 m. kelių valdybos buvo reorganizuotos į regioninių kelių įmones. Kaip tik tuo metu, kai P. Džervui gamykloje jau buvo pabodę ir buvo steigiama valstybės įmonė „Alytaus regiono keliai“, jos vadovu tapo R. Snaskis. Jis kelių specialistą P. Džervų pakvietė sugrįžti į Alytaus kelių tarnybos viršininko pareigas. Atgal į kelininkų šeimą jis grįžo praradęs trečdalį atlyginimo, bet šio žingsnio niekada nesigailėjo, nes darbas „ant kelio“ buvo labiausiai prie širdies.

Nuo 1998 m. iki 2008 m. P. Džervus ten ir dirbo bei mano, kad sekėsi neblogai, nes po dešimtmečio jam buvo pasiūlyta dalyvauti konkurse „Vilniaus regiono kelių“ direktoriaus vietai užimti.

Vadovaudamasis principu, kad geriau gailėtis to, ką padarei, nei to, ko nepadarei, jis neilgai svarstęs, pasitaręs su šeima, sutiko dalyvauti konkurse.

„Esu pasistatęs tėviškėje namelį. Mano gimtasis kaimas yra Punia. Iki šiol ten ir gyvenu. Be abejo, šiek tiek yra nepatogumų, bet tai jau atskira tema“, – paatviravo „Vilniaus regiono kelių“ vadovas, šias pareigas einantis jau 7 metus.

Jis nė kiek nesigaili šio svarbaus apsisprendimo, nors iš pradžių buvo labai sunku. Darbo pradžia sutapo su ekonominiu nuosmukiu: mažėjo atlyginimai, buvo atleidžiami darbuotojai. Laimė, pavyko išgyventi ir šiandien sekasi neblogai. Ne vienerius metus trukęs darbas kelių priežiūros srityje suformavo tvirtas P. Džervaus nuostatas.

„Mano supratimu, kelių priežiūros sritis neturėtų būti pelno siekiantis dalykas. Nuostata, kad privatus verslas bet kuriuo atveju yra geriau už valstybinį sektorių, nėra visiškai teisinga kelių priežiūroje. Šis darbas pasižymi sezoniškumu. Žiemos darbai, kuriems išeikvojami du trečdaliai finansinių ir darbo resursų, trunka pusę metų. Vadinasi, tiek laiko per metus mes užsiimame rutinine kelių priežiūra. Tačiau ji irgi labai reikalinga. Sakyčiau, kad šiandien valstybei mažiausiomis sąnaudomis teikiame maksimalią naudą“, – tęsė kelių priežiūros darbų vadovas.

Palengva vejamės Europą

1981 m., kai P. Džervus pradėjo dirbti Lietuvos kelių sistemoje, šalyje vyravo žvyrkeliai, ypač rajoniniuose keliuose. Tada jie vadinosi vietiniais keliais. Mūsų kelių dangų tobulinimas tada ir iki 2008 m., jo teigimu, išskyrus pirmuosius nepriklausomybės metus, vyko gana sparčiai. Šiandien bent jau Vilniaus regione tėra mažiau nei 30 proc. žvyro dangų viso įmonės prižiūrimo kelių tinklo. Tikrai neblogas rodiklis.

„Pasivažinėjame po Europą, pamatome jos kelius ir galime daryti išvadą, kad mūsų kelių priežiūra yra aukšto lygio. Ženklai, ženklinimas, kelkraščiai ir šlaitų šienavimas – visu tuo mes drąsiai galime lygiuotis su kitomis Europos valstybėmis“, – patikino P. Džervus.

Pavasarį jam teko keliauti po tikrai ekonomiškai stiprią Italiją. Jis važinėjo ne pagrindinėmis magistralėmis, o nacionaliniais keliais, kurie prilygsta mūsų krašto keliams. Kelininko manymu, jei Italijoje vyktų kelių apžiūros, Veronos, Milano krašto keliai užimtų vieną iš paskutinių vietų, palyginti su Lietuvos keliais, turint omenyje jų priežiūrą.

Mūsų šalyje keliai prižiūrimi puikiai, bet stinga lėšų asfalto dangoms atnaujinti. Anot pašnekovo, dangos dėvisi ir kelia nepatogumų keliaujantiesiems. Tačiau net ir senuose Vilniaus regiono keliuose nerasime nei duobių, nei kreivų ženklų, nei kitokių vietų, kurios akivaizdžiai badytų akis.

Be abejo, labai norėtųsi, kad Lietuvoje kelių apšvietimas nakties metu būtų toks, kaip ir išsivysčiusiose šalyse, ypač Šiaurės Europos šalyse. Tai leistų gerokai pagerinti saugų eismą, būtų patogu, modernu. Net ir toje pačioje Lenkijoje gyvenvietės apšviestos, o įvažiavus į Lietuvą tarsi patenkame į akliną tamsą.

„Tiesa, jau vejamės Europą pagal eismo organizavimą sankryžose. Mes statome daug žiedinių sankryžų, nes tai saugu, patogu, gražiai jas įrengiame. Jau pradedame suprasti, kad žiedinėse sankryžose gražiai dera mažosios architektūros elementai“, – pasidžiaugė įmonės vadovas.

Vilniaus regiono kelininkai labai didžiuojasi šiemet Kernavės sankryžoje pastatę Trijų Karalių skulptūrą. Ten labai graži vieta – susikerta keliai nuo Vilniaus, Trakų ir Kernavės.

Architektūros detalės sankryžose gražus, bet nepigus malonumas, reikia ir menininkų patarimų. P. Džervaus nuomone, gražiomis architektūros detalėmis ir sankryžų apželdinimu galėtų labiau pasirūpinti savivaldybės, seniūnijos.

Jo teigimu, Europoje esame vadinamųjų „kalnelių“ keliuose ir gatvėse įrengimo čempionai. Nors eismo dalyvius jie kartais erzina, bet greitį mažinti tikrai labai padeda.

Svarbiausia – kokybiški keliai

„Vilniaus regiono kelių“ vadovas įsitikinęs, kad darbų kokybę labiausiai lemia žmogiškasis faktorius. Kelių priežiūroje kažin ar kada nors galėsime išsiversti be žmonių, kad ir kokia moderni būtų technika. Faktas, kad į kelių priežiūros sektorių žmonės nori ateiti dirbti, nors tai ir ne ta sritis, kur galima uždirbti labai daug pinigų.

„Mes traukiame darbuotojus iš visos Lietuvos galbūt todėl, kad esame valstybės įmonė ir griežtai laikomės įstatymų: atlyginimas garantuotas ir mokamas laiku, bent jau dvi atostogų savaitės vasarą, atlyginama už viršvalandžius, suteikiamos visos socialinės garantijos, puikiai sutvarkytos darbo vietos, atnaujinta technika. Visu tuo stengiamės kompensuoti mažesnius nei privačiame sektoriuje atlyginimus“, – paaiškino P. Džervus.

Vilniaus regiono kelininkams svarbiausia, kad keliai būtų saugūs ir patogūs visuomenei. Kaip patikino vadovas, visas savo jėgas ir energiją stengiamasi atiduoti Jo Didenybei Keliui, ir jiems puikiai tai pavyksta. Tiesa, tie, kas mano kitaip, turi su įmone atsisveikinti, tačiau tokių darbuotojų tėra vienetai. Įmonės kolektyvas draugiškas. Nestinga jaunų ir gabių specialistų. 60 proc. jų sudaro administracijos darbuotojus, kurių iš viso yra 30.

2 tūkst. 800 km kelių prižiūri 330 žmonių, įskaitant ir administraciją. Labai svarbus vaidmuo tenka įmonės padaliniams. P. Džervus džiaugiasi, kad visų 5 kelių tarnybų vadovai tikrai gerai dirba.

Pasak jo, „Vilniaus regiono keliai“ yra išskirtinė Lietuvoje įmonė, palyginti su analogiškomis šalies įmonėmis, vien jau todėl, kad tenka rūpintis sostinės, kuri nuolat plečiasi, priemiesčio ir užmiesčio keliais. Juose srautai, ypač darbo dienomis, tikrai dideli.

Vasarą paprasčiau. Didesnė bėda žiemą, nes pirmiausia rūpinamasi magistraliniais keliais, o tik po to keliais užmiestyje. Savivaldybės dažnai savo kelius prižiūri ne itin vykusiai, tad, įmonės vadovo nuomone, tai turėtų daryti geriausiai šį reikalą išmanantys kelininkai.

Teisė į kokybiškus kelius

Lietuvoje yra 11 didesnių ar mažesnių kelius prižiūrinčių įmonių, kurių kiekviena dalyvavimo konkursuose kelių priežiūros darbams atlikti problemas sprendžia vis kitaip.

VĮ „Vilniaus regiono keliai“ – viena didžiausių įmonių šalyje. Ji, panašiai kaip Kaunas ir Šiauliai, turi 6 administracinius rajonus, bet neturi savo asfalto bazės. Vilniuje jų yra 5, jos aprūpina įmonę asfaltbetoniu, bet be tokios bazės savivaldybės skelbiamuose konkursuose asfaltavimo darbams įmonė dalyvauti negali.

„Taigi, rangos darbų mes atliekame ne taip jau daug. Jei neklystu, jie sudaro 15 proc. mūsų bendro finansavimo. Kita vertus, jei dirbi rangos darbus, tuo metu negali atlikti kelių priežiūros darbų, kurie yra svarbiausia mūsų paslauga eismo dalyviams“, – pabrėžė P. Džervus.

Anot jo, ypač pastaraisiais metais nuolat primenama, kad valstybės įmonė turi būti pelninga. Vilniaus regiono kelininkų vadovas mano, kad kelių priežiūrai iš biudžeto skirti pinigai neturėtų būti taupomi, o pelną gali atnešti tik rangos darbai, kurie, deja, atima kelių priežiūrai skirtą laiką.

„Žinoma, būtų puiku, kad valstybės finansavimas būtų pakankamas, tačiau tai neįmanoma, juolab kad kelių priežiūros kaštai nuolat didėja, o keliams atitenka ne visi Kelių priežiūros ir plėtros programos pinigai. Bėda ta, kad keliai šiandien dėvisi daug greičiau, nei jie yra atstatomi“, – tvirtino kelininkas.

Pasak P. Džervaus, kiekvienas Lietuvoje – provincijoje, rajono centre ar kaime – gyvenantis žmogus nusipelno gerų kelių. Tai svarbu ir šalia jo gyvenančiajam, ir juo važiuojančiajam.

Jis nemano, kad reikėtų keisti šiuo metu egzistuojančią kelių priežiūros įmonių struktūrą, tačiau būtų gerai labiau centralizuoti kai kurias funkcijas. Tarkime, žemių visuomenės reikmėms pirkimo klausimus, derinimo, projektavimo darbus. O štai kelių priežiūros kontrolė sutvarkyta puikiai.

„Aš pasigendu štai ko: mes apleidome krašto kelius. Kitas aspektas – mūsų žvyrkeliai. Prioritetas Nr. 1, mano supratimu, pastarųjų skaičiaus mažinimas, padengiant juos juodąja danga“, – akcentavo įmonės vadovas.

Keliaujant po Europos šalis jam įstrigo matytas vaizdas, kad ten nėra kelkraščių, kurie reikalauja itin daug priežiūros. Toks platus kaip pas mus kelias esą beveik niekam nereikalingas, pakaktų jo ir siauresnio.

P. Džervaus teigimu, ilgokai truko, kol suvokėme, kad keliuose yra svarbios ir mažosios žiedinės sankryžos. Blogiausia, kad trumpas šiltojo sezono metas, kuriuo vyksta intensyvūs kelių statybos ar atnaujinimo darbai, dar labiau sutrumpėja dėl įvairių užtrukusių įžanginių dalykų – projektavimo, viešųjų pirkimų konkursų. O jei dar pastarieji apskundžiami teismams?

Vilniaus kelininkų vadovo įsitikinimu, ne politikams spręsti, kuris ir kurioje vietoje kelias turi būti tvarkomas pirmiausia. Šį eiliškumą geriausiai gali nustatyti tik kelininkai, su kuo jie šiandien puikiai susitvarko.

2015-10-09 Vilniaus regiono keliai info

VĮ „Vilniaus regiono keliai”, įsteigta 1995 metais, tąsia senas Vilniaus krašto kelininkų tradicijas -prižiūri kelius pietrytinėje Lietuvos teritorijoje, kuri ribojasi su Baltarusija. VĮ „Vilniaus regiono keliai” eksploatuoja 2835 km kelių, kas sudaro 13 proc. Lietuvos valstybinių kelių tinklo.

Nuolat rūpestingai prižiūrime kelius, kuriais važiuoja kasmet vis didėjantys transporto srautai. VĮ „Vilniaus regiono keliai“ kelininkų kasdienis rūpestingas darbas didina eismo saugumą, gerina ekologinę būklę regiono keliuose. Mūsų įmonės kelininkų kolektyvas kelius prižiūri ir tvarko taip, kad jie eismo dalyviams būtų saugūs ir patogūs visais metų laikais.

2014-11-24 Eglė Liepytė, Keliai ir tiltai Nr. 1(8)

Valstybės įmonė „Vilniaus regiono keliai“ šiuo metu prižiūri beveik 2800 kilometrų valstybinių automobilių kelių, kurių didžiąją dalį sudaro rajoniniai keliai. Kuo gyvena šios įmonės kelininkai, artėjant žiemos sezonui? Apie veiklos ypatumus ir aktualius įmonei faktorius kalbėjomės su VĮ „Vilniaus regiono keliai“ direktoriumi Petru Džervumi.

„Viskas būtų labai paprasta, jei turėtume pakankamai lėšų keliams tvarkyti, kelio statiniams atnaujinti ir darbuotojams išlaikyti. Dabar gi dėl to tenka susidurti su įvairiais iššūkiais“,– pasakojimą pradėjo „Vilniaus regiono kelių“ direktorius P. Džervus.

Įmonės vadovas neslepia, kad finansavimas kelių priežiūrai ne mažėja, o didėja. Tačiau pinigų vis tiek kelių priežiūrai nepakanka, kad jie būtų tokie, kokie yra pas kaimynus lenkus.

Direktoriaus teigimu, seniau Lietuva didžiavosi šalies keliais. Vos kirtus Lenkijos ir Lietuvos sieną buvo galima pastebėti, kad keliai mūsų šalyje daug geresni nei pas kaimynus. Dabar rezultatas jau kitoks – įvažiavę į Lietuvą jaučiame nedidelę nuoskaudą. Atsilikome nuo kaimynų, nes ilgai mūsų šalies keliams neskiriamas būtinas dėmesys.

Viena to priežasčių – greičiausiai nebuvo įvertintos transporto priemonių Lietuvos keliuose augimo tendencijos, nes esame tranzitinė valstybė, transporto srautai didėja, juolab kad Lietuvoje pravažiuojančių automobilių, palyginti su mūsų šiaurinėmis kaimyninėmis Latvija ir Estija, žymiai daugiau. Pasak direktoriaus P. Džervaus, automobilių skaičius mūsų šalyje tenkantis tūkstančiui gyventojų yra gerokai didesnis nei minėtose Baltijos valstybėse.

„Sovietiniais metais nutiesti žvyrkeliai jau „nugyventi“. Kelių specialistui liežuvis neapsiverčia juos vadinti žvyrkeliais, nes žvyro dangų beveik nebeliko. Žvyrkeliai po truputį virsta gruntkeliais. Juk kiekvieną vasarą nuo žvyrkelių nudulka iki 2 cm sluoksnio žvyro dangos. Aritmetika paprasta: kasmet po kelis centimetrus plonėjant žvyro sluoksniui, po 10–15 metų nieko nebelieka“, – pasakojo P. Džervus.

Kai keliuose žvyro danga susidėvi, profiliuojama tai, kas lieka, t. y. smėliuką ar gruntą, kad būtų išlygintos duobės, tačiau šie kelio lyginimo darbai duoda tik trumpalaikį rezultatą. Kelininkai supranta ir žmonių pasipiktinimą, kad duobės ir kelio „bangos“ vėl atsiranda vos tik praėjus 4 ar 5 dienoms po žvyrkelio suprofiliavimo greideriu.

„Ir apskritai tų žvyrkelių „užjuodinimas“ (asfalto klojimas – red. pastaba), mano supratimu, lėtokas procesas. Tačiau atsiremiame į dvi medalio puses. Pinigų paklodė per siaura ir per maža, todėl jos užtempti ant visų tvarkytinų kelių neužtenka. Reikia pasirinkti prioritetus“, – svarstė P. Džervus.

Pinigai skirstomi netolygiai

VĮ „Vilniaus regiono keliai“ yra sostinės ir šalia jos esančius kelius aptarnaujanti įmonė. Palyginti su kitais šalies regionais, čia nėra patys prasčiausi keliai. Kaip yra skirstomos lėšos šio regiono keliams?

Pasirodo, pinigai skirstomi ne pagal kelių kategorijas. Skiriant lėšas labiau orientuojamasi pagal kelių svarbą ir reikšmę visuomenei. Beje, kelių priežiūrai skirti pinigai padalijami ganėtinai netolygiai. Viską lemia eismo intensyvumas. Kuo daugiau automobilių vienu ar kitu keliu važiuoja, tuo labiau tas kelias dėvisi ir tuo daugiau lėšų kelininkai privalo skirti jo priežiūrai.

Vilnius – ypatingas regionas. Daug dirbančių žmonių Vilniaus mieste gyvena jo užmiestyje, kurio keliais tenka rūpintis su tokiu pat dėmesiu, kaip ir sostinės gatvėmis.

Minėti žmonės gyvena vaizdingose vietose, kurios su sostine susietos vietinės reikšmės keliais, vedančiais į rajoninius kelius. Pastarųjų finansavimas truputį mažesnis nei šalies tranzitinių kelių – Minsko ar Druskininkų kryptimis. Magistraliniams ir svarbesniems krašto keliams vis dėlto tenka Vilniaus regiono kelių biudžeto „liūto dalis“, o kitiems keliams lieka mažiau lėšų.

Tuo tarpu gyventojai, kurie 7 valandą ryto išvažiuoja iš savo užmiesčio rezidencijų ir 17 valandą vakaro Vilniuje prasprūsta pro transporto spūstis, siekdami laiku grįžti namo, susiduria su rajoninių kelių būklės problema.

Minėtų kelių priežiūrai stinga lėšų, tad kelininkai laikosi tam tikro jų tvarkymo ir priežiūros eiliškumo. Tai ypač aktualu žiemos metu. Deja, iki 7 valandos ryto paruošti rajoninius kelius normaliam eismui nėra nei fizinių, nei finansinių galimybių. Pasak P. Džervaus, tam reikėtų ir kelių priežiūros technikos plėtros, ir didesnio darbuotojų skaičiaus, ir galbūt kitokios prioritetų tvarkos.

„Žmonės galbūt pagrįstai pyksta ant kelininkų. Jiems atrodo, kad nieko nedarome, o tik „plauname“ Europos Sąjungos pinigus. Skaityti kurio nors straipsnio apie kelius komentarus yra pats nedėkingiausias darbas pasaulyje, nes prisiskaitai tiek visko, kad net sugalvoti negalėtum. Apmaudu“, – pokalbį tęsė „Vilniaus regiono kelių“ vadovas P. Džervus.

Įmonės direktorius pabrėžė, kad rajoninių kelių priežiūrai jo vadovaujama įmonė išleidžia apie 30 proc. lėšų. Bet tų pinigų nėra tiek daug, kad pakaktų visiems keliams. „Nežinau, kokio dydžio toji bendra pinigų suma turi būti, kad 30 proc. lėšų pakaktų visiems keliams prižiūrėti taip, kad jais būtų patenkinti visi naudotojai“, – nuostabą išreiškė regiono kelių vadovas P. Džervus.

Galvos skausmas – kelio ženklai

P. Džervaus teigimu, išlaidos keliams kasmet kinta. Šiuos pokyčius diktuoja tokie faktoriai kaip infliacija, degalų kainos, darbuotojų atlyginimai. Natūralu, kad gyvendamas augančios ekonomikos valstybėje žmogus už savo darbą teisėtai nori gauti vis didesnį atlygį. Tačiau net ir didėjantis finansavimas „Vilniaus regiono keliams“ neleidžia tenkinti visų poreikių.

Dar vienas svarbus aspektas – gaunamos lėšos neatitinka būtino kiekio pinigų, reikalingų tam, kad būtų atkurta nusidėvėjusių kelių ir kelio statinių būklė.

„Kol neatkreipi dėmesio į esamą situaciją, žmonės to paprastai nepastebi. Bet jūs pasižiūrėkite, į ką panašūs mūsų kelių ženklai. Didžiosios dalies ženklų garantinis laikotarpis pasibaigęs jau senokai, spalvos išblukę, plėvelė yra sutrūkinėjusi – ženklus būtina keisti. Nekalbu jau apie sušaudytus, sulankstytus ir visaip kitaip suniokotus kelio ženklus, kuriems pakeisti ne visada turime lėšų“, – apgailestavo įmonės direktorius P. Džervus.

Pasak vadovo, jeigu ženklas dar yra šiek tiek panašus į ženklą, dėl lėšų stokos nauju jis nekeičiamas, nors techninės eismo reguliavimo priemonės turi atitikti tam tikrus standartus. Išblukusių kelio ženklų, nematomų ypač tamsiuoju paros metu, iš viso neturėtų būti.

Vilniaus regiono kelininkams didelį rūpestį kelia ir eismo saugumas. Jie laikomi kone labiausiai atsakingais už saugų eismą šalyje, nors puikiai žinoma, kad 95 proc. saugus eismas priklauso nuo vairuotojų atsakomybės, o ne nuo kelio techninių parametrų ar galimybių. Bet tie likusieji 5 proc. uždeda pakankamai daug prievolių.

„Kartais erzina, kai važiuoji per gyvenvietę, o ten vienas po kito kalniukai, kaip kokie „linksmieji“ kalneliai. Bet nepaisant nepatogumų yra ir teigiamas dalykas. Vairuotojai tokiame kelyje priversti mažinti automobilių greitį, taip gerindami eismo saugumą gyvenvietėse“, – pasakojo P. Džervus.

Lietuvoje šiuo metu daug dėmesio skiriama žiedinių sankryžų įrengimui. Tai tikrai gerai, nes žiedinė sankryža smarkiai sumažina skaudžių avarijų tikimybę. Plėtojamas dviračių ir pėsčiųjų takų tinklas.

Kelių technologijos pasenusios?

Įmonės vadovui P. Džervui dar prieš 15–20 metų teko stebėti, kaip tiesiami keliai Prancūzijoje, Ispanijoje, Vokietijoje. Žinome, ir kaip šiuo metu kelių statyboje dirba lenkai. Kelio konstrukcija, medžiagos, asfalto sudėtis yra labai svarbūs ir brangiai kainuojantys komponentai.

Pasak kelių inžinieriaus specialybę turinčio vadovo, Lietuva negali sau leisti tokios prabangos – tiesti kelius pagal vokiečių ar lenkų standartus. Tarkime, vien tik Augustavo aplinkkeliui Lenkijoje buvo skirta milžiniška pinigų suma. Rezultatas puikus.

Ne paslaptis, kad Lietuvos geografinė padėtis ir klimato ypatumai taip pat turi didelės įtakos mūsų keliams. Nutiestas kelias negali būti amžinas, nors juo važiuoja ir mažiau transporto priemonių. Pasirodo, jį veikia nepalankios gamtos sąlygos, tad kelias dėvisi ir pats savaime.

„Ne per vienerius metus priėjau prie išvados, kad taupyti kelių sąskaita turbūt kažkam patogu. Kiekvieną kartą, atėjus naujai valdžiai, buvo manoma, kad per 4 kadencijos metus keliui nieko nenutiks, ir buvo „nubraukiama“ dalis kelių finansavimui skirtų pinigų. Jie buvo skiriami švietimui, sveikatos apsaugai, teisėsaugai ir panašiai. Vėl nauja valdžia, ir vėl istorija kartojasi. Mes, kelių prižiūrėtojai, esame tampomi tarsi guma, kuri vieną gražią dieną per daug įtempta gali trūkti“, – nuogąstavimus išreiškė P. Džervus.

Technikos parkas atnaujintas

„Vilniaus regiono keliams“ jau pavyko atsikratyti sovietinės technikos. Ji pakeista moderniais vakarietiškais mechanizmais. Be to, techninė įmonės bazė beveik visiškai aprūpinta reikiamomis priemonėmis – sandėliais, barstytuvais, valymo technika.

„Šiuo metu Vilniaus regione atsirado viena problema – pradeda trūkti greiderių. Senieji labai susidėvėję, o atsarginių dalių jiems sunku gauti. Naujas greideris kainuoja apie 800 tūkst. litų. Iš turimo amortizacinio fondo per metus surenkame apie 3 mln. litų. Šias lėšas skiriame naujoms investicijoms. Iš jų apie tris ketvirčius yra skiriama technikos parkui atnaujinimui, bet to vis vien nepakanka“, – situaciją aiškino P. Džervus.

Direktorius neslėpė, kad jo vadovaujama įmonė bendradarbiauja su savivaldybėmis ir seniūnijomis, todėl daugelis yra patenkintos kelininkų darbų kokybe ir kaina. Kelių priežiūros įmonę užsiimti ne tik valstybinių kelių priežiūra, bet ir kitais darbais verčia pinigų stoka, tad ji, atlikdama įvairius rangovo darbus, stengiasi užsidirbti iš papildomų šaltinių – neretai laimi savivaldybių skelbiamus konkursus keliams prižiūrėti.