Nijolė Pečiulienė

Audronė Tamašauskaitė, Keliai ir tiltai Nr. 2(12)

Vilniaus universitete prieš 32 metus baigusi pramonės ekonomiką Nijolė Pečiulienė nuėjo dirbti į tuometį Organizacinį kelių tiesimo trestą, kur galėjo pasirinkti du kelius. Vienas jų buvo buhalterija. Mama, visą gyvenimą dirbusi buhaltere, patarė jai nesirinkti šios specialybės, kuri esą labai sunki. Tačiau gyvenimas susiklostė savaip.

Treste jauna specialistė pasirinko Pažangių darbo metodų skyrių ir ėmė dirbti ekonomiste inžiniere. Važinėdavo po Kelių valdybas, kurių Lietuvoje iš viso buvo 44, ir apskaičiuodavo, ar pagal numatytas sąmatas ir sutaupytas lėšas teisingai nustatomos sovietmečiu egzistavusios brigadinės rangos premijos.

„Mano darbas buvo nuolatinės komandiruotės. Nebuvau tik Jurbarke, o šiaip visos Kelių valdybos aplankytos. Atėjo metas, kai negalėdavau net pasižiūrėti į autobusą“, – šypsodamasi prisiminė savo karjeros pradžią dabartinė bendrovės „Problematika“ vyriausioji finansininkė N. Pečiulienė.

Kova dėl premijų

N. Pečiulienė yra atlikusi ne vieną patikrinimą. Ji pamena, kaip Molėtų kelių valdyboje tikrino mechanizmų darbą. Įdomu tai būdavo ar ne, lengva ar sunku, inžinierei tekdavo visą dieną važinėti kartu su mechanizatoriumi, atlikti darbo laiko fotografijas ir analizuoti jo darbą.

Maža to, revizorės apsilankymas kurioje nors valdyboje būdavo netgi naudingas kelininkams. Tarkime, po apsilankymo Ignalinoje paaiškėjo, kodėl tenykščių darbuotojų atlyginimas yra toks mažas. Paaiškėjo, kad jie nemoka sudaryti sąmatų, kitaip tariant, jų tinkamai „išpūsti“.

„Jie buvo per daug sąžiningi, nemokėdavo apsiginti, todėl ir menkai uždirbdavo. Mažos sudarytos sąmatos neleisdavo sutaupyti lėšų, tad nelikdavo pinigų ir premijoms išmokėti“, – paaiškino buvusi Kelių valdybų revizorė.

Ekonomikos ir finansų žinovė tikrinimo metu iš karto pamatydavo, kad tiems ar aniems kelininkams premijų nematyti. Ką tuomet darydavo? Akivaizdžių apgavysčių netoleruodavo, net ir kai jauną specialistę, vos 27 metų merginą, apšaukdavo vyriausieji inžinieriai ar net patys valdybų viršininkai. Jie labai nervindavosi, kai sužinodavo, jog jų darbuotojai negaus premijų, baimindavosi prarasti gerus mechanizatorius, kurie galėjo išeiti dirbti ten, kur daugiau moka.

Pramonės ekonomiką studijavusi jauna inžinierė nesileido stumdoma ir stengėsi pasisemti kuo daugiau žinių apie kelius, jų tiesimo ir priežiūros technologijas.

Vykti į Tiumenę atsisakė

N. Pečiulienė gimė ir augo Pakruojyje, tačiau po studijų liko sostinėje. Nelengva dilema jai iškilo tada, kai trestas iš Vilniaus buvo perkeltas į Kauną. 2 ar 3 kartus per savaitę tekdavo važinėti iš sostinės į Kauną, po to ji pavargo nuo kasdienių kelionių. Jai buvo pasiūlyta įsidarbinti Tiumenės filiale Lietuvoje – Vilniaus skyriuje, tačiau kai ji atvyko, pirmą dieną buvo pasiūlyta važinėti į Tiumenę, o apie tai nebuvo tartasi. Tuo metu ponia Nijolė jau buvo susipažinusi su savo būsimu vyru ir planavo santuoką.

„Tiumenėje buvo galima gerai uždirbti, tačiau darbo grafikas būdavo ne visai įprastas – vieną mėnesį dirbi, o kitą atostogauji ir skrendi į Lietuvą. Tai man nebuvo priimtina. Laimė, Vilniuje buvo palikta Organizacinio kelių tiesimo tresto laboratorija, kuri jau buvo reorganizuota į savarankišką įmonę „Problematika“. Kai nesutikau, filialo viršininkas, dabar jau amžinatilsį Tamulionis, pasikalbėjo su „Problematikos“ direktoriumi Rimantu Jaraminu, ir šis mane priėmė sekretore, pažadėjęs, kad įmonė plėsis ir atsiras darbo man kaip ekonomistei“, – neslėpė pašnekovė.

Išanalizavo naują apskaitą

N. Pečiulienė į darbą tuometėje valstybės kelių įmonėje „Problematika“ buvo priimta ką tik jai susikūrus – 1991 m. liepos 25 d. Dirbo sekretore, ištekėjo, vėliau išėjo 2 metų motinystės atostogų. Tada įmonėje dirbo 25 žmonės.

„Po 2 metų pertraukos vėl sugrįžau dirbti sekretore. Nuo ekonomikos neatitrūkau ir augindama vaiką – išstudijavau pirmąją nepriklausomoje Lietuvoje pasirodžiusią storą knygą lietuvių kalba apie vakarietišką finansinę apskaitą. Knyga buvo brangi, bet nusipirkau ir perskaičiau“, – tęsė pasakojimą įmonės darbuotoja.

Būtent tada ji suvokė, kas yra naujoviška finansinė apskaita, kurią „Problematika“ ėmė taikyti jau 1994 m. Buhalteriniai skaičiai tuomet dar buvo dėliojami tušinukais popieriuje. Pirmą kompiuterį įmonė įsigijo 1992 m. Šią informaciją darbuotojai aptiko ruošdamiesi „Problematikos“ veiklos 25 m. sukakčiai.

Pirmuoju įmonės kompiuteriu naudojosi direktoriaus pavaduotojas, o vėliau įsigytu antruoju – buhalterija. Pasak N. Pečiulienės, tai buvo tarsi kažkoks stebuklas – gali tekstą rinkti, čia pat jį pataisyti ir netgi atspausdinti. Vyr. finansininkė naudotis kompiuteriu sako išmokusi pati.

1994 m. įmonė įsigijo buhalterinę programą. N. Pečiulienė antrų dekretinių atostogų išėjo 1995 m., o grįžusi po 2 metų į darbą ėmėsi buhalterinių reikalų – sekretore dirbo jau kita moteris.

Buhalterijai – žalia šviesa

Nuo 1999 m. N. Pečiulienė tapo vyr. finansininke, pakeitusi darbuotoją, kuriai smarkiai pašlijo sveikata.

1997 m. buvo atnaujinta UAB „Rivilė“ BALANSO kompiuterinė finansinės apskaitos programa, su kuria rimtai pradėta dirbti tik po metų. „Su šia programa iki šiol labai lengva dirbti – suvesti duomenis, apskaičiuoti darbo užmokesčio išmokas. Tai puiki bazė įmonės veiklos ekonominei analizei“, – aiškino vyr. finansininkė.

Tuo metu buhalterijoje dirbo 3 buhalteriai ir darbo netrūko, nes įmonė sparčiai plėtėsi, reikalavimai didėjo. Jų tiek daug yra ir dabar.

Pasak N. Pečiulienės, buhalteriai yra tarsi pilkieji įmonės kardinolai. Jos teigimu, nuo finansininkų labai daug priklauso, nes jie yra įmonės veiklos metraštininkai. Į buhalteriją suplaukia visa ekonominė įmonės informacija. Specialistės patarimo dažnai klausia netgi pats įmonės vadovas.

Dar sakoma, kad buhalterijai – žalia šviesa. Su ja niekas neskuba nei aiškintis, nei pyktis, nes buhalteriai privalo ir gerai žino įstatymus, visus kitus reikalavimus.

„Kai tapau vyr. finansininke, aptikau nemažai neatitikimų, atsiradusių greičiausiai dėl buhalterinio darbo specifikos pagal seną kurpalį. Man prireikė 2 metų, kad viską sustatyčiau į savo vietas. Teko net skaičius sutikrinti su Mokesčių inspekcijos archyvo dokumentais“, – atviravo buhalterinius dalykus puikiai išmananti specialistė.

2000 m., kai įmonės buhalteriją nuodugniai tikrino tiek Mokesčių inspekcija, tiek Valstybės kontrolė, viskas jau buvo gerai. Tada „Problematika“ buvo įrašyta į patikimų įmonių sąrašą.

Tapo profesionale

Gyvenimas ėjo tolyn ir N. Pečiulienė sumanė pasitikrinti savo žinias, gebėjimus ir išlaikyti buhalterio profesionalo egzaminus. 2003 m. gruodžio 18 d. ji gavo pažymėjimą, kurį išdavė Lietuvos buhalterių ir auditorių asociacija. Specialistė lankė kursus, išlaikė 4 egzaminus, tarp kurių buvo ir teisė. N. Pečiulienė yra Lietuvos buhalterių ir auditorių asociacijos tikroji narė. Ji mano, kad būti gera finansininke reiškia nuolat mokytis ir tobulėti.

Antrą sertifikatą vyr. finansininkė gavo 2006 m., po seminaro Portugalijoje. Teko lankyti ir kursus Izraelyje.

Šiandien profesionalė džiaugiasi, kad per visus 25 m. įmonė dirbo pelningai ir per tą laiką tebuvo keli nepalankūs niuansai: 1998 m. užfiksuotas mažiausias pelnas, taip pat tais pačiais metais vieną kartą atlyginimai darbuotojams vėlavo porą dienų. Įmonės pakilimas buvo 2008 m., o ir paskolų iš bankų imta tikrai mažai. Kreditų grąžinimas nesukėlė jokių problemų.

Kitas įmonės statusas

Kai 2011 m. balandžio 1 d. „Problematika“ tapo akcine bendrove, akcininkui – valstybei – mokami dideli dividendai, pagal kurių apimtį per trejus metus bendrovė yra 5 vietoje šalies mastu.

„Įmonę, prieš jai tampant akcine bendrove, labai tikrino Susisiekimo ministerija. Buvo skirtas stiprus auditas. Po to buvo atliktas turto vertinimas“, – paaiškino finansininkė.

Nuo šių metų spalio 1 d. – vėl naujiena: visos įmonės Mokesčių inspekcijai turės teikti pirkimo – pardavimo sąskaitas ir važtaraščius. „Problematikos“ buhalteriai jau dabar turi ruoštis 2018 m. numatomiems pokyčiams. Finansinės apskaitos duomenys buhalterinėje programoje turės būti tvarkomi taip, kad Mokesčių inspekcija juos be vargo suprastų. Tai reiškia, kad programinėje įrangoje turės būti perkoduota visa apskaita. Mokesčių inspekcija galės matyti visus sandorius, tiekėjus, pirkėjus, kainas. Labiausiai baiminamasi dėl komercinių veiklos paslapčių. Tiesa, žadama, kad konfidencialumas bus užtikrintas.

Darbe – kaip namie

„Stiprus kolektyvas. Perduodamos tradicijos jauniems specialistams, nėra intrigų, motyvuoja puiki atmosfera, puikios, atsakingos ir darbščios buhalterijos moterys, čia dirba džentelmeniški vyrai. Jaučiuosi tarsi namie“, – taip savo darbovietę apibūdino buhalterė profesionalė, joje praleidusi jau ketvirtį amžiaus.

N. Pečiulienė dažnai pamąsto apie savo pamainą. Jei atsirastų jaunas, daugiau už ją sugebantis žmogus, ji užleistų savo darbo vietą be jokio pykčio, o apmaudu galbūt būtų tik truputį, kad kažkas žino ir moka daugiau už ją.

Moteris užaugino dvi dukras, dvi priešingybes, bet labai puikiai sutariančias merginas.

Vyresnėlė mokosi Kinijoje, studijuoja kinų kalbą. Ji yra labai charizmatiška, komunikabili, turi daug draugų. Jaunėlė mokosi ekonomikos ir politikos mokslų Lietuvoje ISM universitete, yra aktyvi mergina, savanoriauja.