Dr. Linas Vidugiris

Audronė Filimanavičienė, Keliai ir tiltai Nr. 8

Netrukus skaitytojus pasieks knyga, skirta žymiam Lietuvos tiltų statytojui ir inžinieriui Alfonsui Meškiniui (1925–2004) atminti. Knygos „Gyvenimas skirtas tiltams“ sudarytojas ir redaktorius L. Vidugiris prisipažįsta: „Norėjosi, kad A. Meškinio nuopelnai nenugrimztų į užmarštį. Jis buvo tikras savo šalies patriotas ir savo darbo fanatikas.“ Rengiant šį leidinį daug istorinių duomenų, aprašymų, prisiminimų, dokumentų ir nuotraukų pateikė mūsų kelininkai ir tiltų statytojai, buvę A. Meškinio studijų draugai, bendradarbiai, inžinieriaus šeimos nariai.

Netrukus skaitytojus pasieks knyga, skirta žymiam Lietuvos tiltų statytojui ir inžinieriui Alfonsui Meškiniui (1925–2004) atminti. Knygos „Gyvenimas skirtas tiltams“ sudarytojas ir redaktorius Linas Vidugiris prisipažįsta: „Norėjosi, kad A. Meškinio nuopelnai nenugrimztų į užmarštį. Jis buvo tikras savo šalies patriotas ir savo darbo fanatikas.“ Rengiant šį leidinį daug istorinių duomenų, aprašymų, prisiminimų, dokumentų ir nuotraukų pateikė mūsų kelininkai ir tiltų statytojai, buvę A. Meškinio studijų draugai, bendradarbiai, inžinieriaus šeimos nariai.

Įvertinimas – tik po daugelio metų 

Dar sovietiniais laikais A. Meškinis yra pasakęs: „Tiltų mes negalime statyti bet kaip, nes statome Lietuvai.“

Pasak L. Vidugirio, tai buvo vienas žymiausių savo meto Lietuvos tiltų statytojų, bet iki šių dienų nebuvo tinkamai įvertintas, pagerbtas. Inžinierius iš viso yra pastatęs apie 70 tiltų ir viadukų. Kai kuriuos jų ir projektavo.

Didelis inžinieriaus nuopelnas – originalios konstrukcijos tiltas per Nerį 100-ajame valstybinės reikšmės magistralinio kelio Vilnius–Kaunas–Klaipėda kilometre per Nerį šalia Kauno, Kleboniškyje. Žymusis tiltas buvo pastatytas 1964 m. naudojant pažangiausias to meto tiltų statybos technologijas. Šio tilto perdangos buvo montuojamos taikant gelžbetoninių blokų pusiausvyros-pakabinimo metodą, – tai pirmas tokios sudėtingos konstrukcijos statinys Lietuvoje.

Vėliau greta 337 m ilgio tilto buvo pastatytas dar vienas panašios konstrukcijos tiltas. Visiems darbams vadovavo A.Meškinis, o juos atliko kelių ir tiltų statybos bendrovė „Kauno tiltai“.

Istorinė teisybė buvo atkurta 2012 m., kai šiam tiltui buvo suteiktas Alfonso Meškinio vardas. Tiltas per Nerį A. Meškinio vardu pavadintas neatsitiktinai. Šis tiltų statytojas automagistralėje Vilnius–Klaipėda statė tiltus ir viadukus nuo Bačkonių iki Dubysos.

Iniciatyvos bevardžiui tiltui suteikti žymaus tiltų statytojo vardą ėmėsi knygos „Gyvenimas, skirtas tiltams“ sumanytojas ir organizatorius, Lietuvos kelių statybos tresto vyriausiasis inžinierius Kęstutis Akromas. Jam aktyviai talkino kolegos Vaclovas Lukaševičius, Viktoras Jankūnas, Viktoras Liausėdas.

Jaunystę aptemdė karas  

„Puikiai pamenu 1954-uosius, kai pradėjau dirbti Kauno politechnikos institute. Alfonsas tada studijavo 5 kurse. Jam skaičiau paskaitas apie specialius statinius, tad inžinierių pamenu dar kaip studentą“, – prisiminimais dalijosi L. Vidugiris.

A. Meškinio jaunystė nebuvo rožėmis klota. Ją aptemdė pirmieji okupacijos metai, slogios tremtys, Antrasis pasaulinis karas.

Palikęs Marijampolės Marijonų gimnazijos suolą, patriotiškai nusiteikęs Alfonsas įstojo į Tėvynės gynėjų gretas. Antrojo pasaulinio karo metais Kaune buvo įsteigta Karo mokykla, į kurią ir pateko A. Meškinis. 1944 m. jis priklausė tuomet labai populiariai P. Plechavičiaus rinktinei. Jo tėvas buvo Vyčio Kryžiaus ordininkas.

Visa tai jam sovietiniais laikais ir pakišo koją – nors dirbo daug ir atsakingai, už tai jokių apdovanojimų negavo. Maža to, kai visa tai išaiškėjo, A. Meškinis net buvo atleistas iš vyriausiojo inžinieriaus pareigų Ukmergėje.

L. Vidugirio teigimu, Marijampolės karo mokykla buvo skirta ugdyti kariūnus Lietuvai ginti. Hitlerininkai patriotų užmojus sužlugdė, kai vieną naktį mokyklą apsupo, sargybinius nušovė, o kariūnus suėmė ir išvežė. Alfonsas pateko į Štuthofo  koncentracijos stovyklą.

Jam bebūnant lageryje, vokiečiams kilo mintis, kad jis ir kiti panašūs jaunuoliai gali būti puikūs pagalbininkai kariuomenėje, tad iš koncentracijos stovyklos juos išvežė ir parengė būti priešlėktuvinės kariuomenės kariais. Pasinaudojęs tinkamu momentu A. Meškinis su draugais pabėgo ir pėstute patraukė į Lietuvą, tačiau sutiko rusų kareivius ir buvo mobilizuotas į sovietinę kariuomenę.

„Tarnavo 5 metus. Kariniame dalinyje Alfonsui jau teko ir statyti, ir taisyti tiltus. Vienas jų – Oderio tiltas, kurį remontavo. Vėliau studijų objektu Alfonsas pasirinko su tiltais susijusią specialybę. Tuo metu tiltų statytojo specialybės nebuvo, tad gavo kelininko išsilavinimą. Rašydamas kursinius darbus, jis labai išsamiai išnagrinėdavo visus tiltų konstrukcijų klausimus, o jo projektai buvo pavyzdiniai. Studijų inžinierinės išmonės viršūne tapo diplominis projektas, kurio sprendiniai pasižymėjo kruopštumu, kokybe, gilia užduoties ir problemos analize“, – prisimena knygos sudarytojas ir redaktorius L.Vidugiris.

Darbo valandų neskaičiavo

A. Meškinio vardo Kleboniškio tiltui suteikimo ir atminimo lentos atidengimo ceremonijoje dalyvavusi inžinieriaus dukra Eglė kalbėjo, kad jos tėvas tiltus statė nuo 1963 iki 1987 m., dirbo sunkų, atsakingą, bet jam labai mielą darbą.

L. Vidugiris patikslino – statydamas tiltus A. Meškinis dirbo dieną ir naktį, juolab kad kai kurie tiltai buvo statomi trimis pamainomis visą parą. Pavyzdžiui, betonavimo darbų negalima nutraukti. Be abejo, darbams vadovavo darbų vykdytojai, bet, pasak L. Vidugirio, A. Miškinis visose trijose pamainose dalyvaudavo: būdavo, numigdavo porą valandų ir vėl važiuodavo žiūrėti, kaip vyksta tilto statybos procesas.

„Po paskyrimo trejus metus padirbėjęs Smolensko srityje ir grįžęs į Lietuvą, Alfonsas statė tiltą Mažeikiuose, vėliau – per Dubysą Kauno–Klaipėdos automagistralėje, Varnių tiltą per Nerį Kaune ir dar daug kitų tiltų bei viadukų. Taigi tiltų statybos srityje Alfonsas įgijo labai didelės patirties ir tapo aukštos kvalifikacijos specialistu“, – pasakojo L.Vidugiris.

Pasak L. Vidugirio, patriotiškumo savo Tėvynei „nuodėmė“ jį lydėjo per visą sovietmetį. 1955–1976 m. LSSR automobilių transporto ir plentų ministras Vladislovas Martinaitis, vadovavęs kelių ir tiltų atstatymui po Antrojo pasaulinio karo, buvo itin reiklus ir labai vertino A. Meškinį. Neoficialiai ministras yra prasitaręs, jog esą negalintis nieko padaryti, kad šiam tiltų statytojui būtų suteiktas nusipelniusio inžinieriaus vardas.

Pačių geriausių A. Meškinio profesionalumo, pasiaukojamo darbo vertinimų nešykšti prisiminimuose ir jo kolegos, tiltų statytojai veteranai Kęstutis Akromas, Algirdas Steponavičius ir buvęs Tiltų statybos valdybos viršininkas Adomas Leliūga.

Anot jų, A. Meškinis buvo vienas profesionaliausių darbuotojų. Jei tik reikėdavę, visada pateikdavęs racionalius pasiūlymus, perprojektuodavo kai kurias tiltų konstrukcijas. Matydamas klaidas, jas atskleisdavo ir savo nuomonės laikydavosi iki galo, net jei tekdavo ginčytis ir pyktis su viršininkais. Kartą pastebėjęs betono blokus su broku, atsisakė juos montuoti. Niekas negalėjo jo priversti nematyti prastos kokybės. Ir dirbo jis iš širdies.

Kolegų manymu, A. Meškinis yra tikrų tikriausias Lietuvos tiltų statybos inžinierius legenda, atkakliu ir pasiaukojamu darbu savo vardą didžiosiomis raidėmis įrašęs į Lietuvos tiltų istoriją.

„Tuo pačiu A. Meškinis buvo labai paprastas žmogus. Jis nereikalavo sau geresnių darbo sąlygų – atskiro kabineto ar naujesnio automobilio. Tačiau pačiam darbo procesui inžinierius pareikalaudavo visko geriausio“, – tokį jį atsimena buvę bendradarbiai.