Juozas Steponkevičius

2011-12-04 Mindaugas Aušra, Keliai ir tiltai Nr. 6

1995 m. spalio 19 d., minint automagistralės Vilnius – Kaunas 25 metų sukaktį, Vievyje atidarytas kelių muziejus. Muziejaus vadovas – vienas jo įkūrėjų ir aktyvus puoselėtojas, kelininkas veteranas, kelių inžinierius Juozas Stepankevičius, nors jis šiuo metu save vadina tik gidu. Įsikūręs miesto centre, valstybės įmonės „Automagistralė“ patalpose, muziejus savo užuomazgas pradėjo dar prieš 1990 m.

Pats Juozas Stepankevičius studijavo Kauno politechnikos institute, o 1957 m., įgijęs kelių statybos ir eksploatacijos inžinieriaus diplomą, įsidarbino Alytaus KSER-22. 1960 m. ministras paskyrė J. Stepankevičių į Vievio AKV dirbti vyriausiuoju inžinieriumi ir jis šias pareigas ėjo 11 metų, kol tapo valdybos viršininku. Dirbant vyriausiuoju inžinieriumi J. Stepankevičiui teko išbandyti naująją Vilnius – Kaunas automagistralę, kuri simboliškai ir yra susijusi su kelių muziejumi. Nuo 1995 m., atsisakęs „Automagistralės“ vadovo posto, pradėjo dirbti kelių muziejaus vedėju ir šis darbas iki pat šiandien jam suteikia didžiausią malonumą.

„Medžiagą muziejui jau daug seniau buvo pradėjęs rinkti muziejininkas Ričardas Kasperavičius, bet jis turėjo per mažai eksponatų, todėl muziejus negalėjo egzistuoti“, – pasakoja J. Stepankevičius. Greitai buvo užsiimta eksponatų rinkimu. „Kreipėmės į kelių direkciją, siuntėme raštus, o galiausiai ir patys važiavome“, – sako jis.

Šiuo metu muziejuje eksponuojami tiltų, viadukų, sankryžų, autobusų stočių, gamybinių bazių ir kitokių statinių maketai, kelių tiesimo ir tvarkymo senieji įrankiai, mašinos, vežimai, kelio ženklai. Tai ir senasis akmenskaldžio apavas „čempės“, kojoms apsaugoti nuo kūjo smūgio skaldant akmenis, garsioji „kalamaška“, savivartis vežimas ir pagrindinis Žemaičių plento tiesimo mechanizmas. Didžiąją dalį eksponatų muziejui paaukojo ir paprasti žmonės, kurie šeimose turėjo kelininkus, todėl galėjo suteikti rakandų iš kelininko gyvenimo. Nė vieną kartą buvo siūlyta ir nupirkti eksponatus, bet J. Stepankevičius į tai atsako paprastai: „Gali į muziejų atvežti, bet išvežti – tikrai ne.“

Fonduose saugomi senieji Lietuvos kelių žemėlapiai, nuotraukų albumai. Sukaupta daug knygų, žurnalų, kitų leidinių lietuvių ir užsienio kalbomis apie kelių tiesimą ir priežiūrą. Čia galima pamatyti ir unikalią prieš 100 m. Tilžėje išleistą knygelę „Įrankis pagerinimui ir sutaisymui šosejų ir paprastų kelių“. Muziejuje saugomi S. Kerbedžio, P. Vileišio, kitų žymiausių praeities ir dabarties kelininkų portretai, nuotraukos. Tarp eksponatų – ir žalvarinė lenta, nulieta tilto per Nemuną 1930 m. pastatymo proga.

Stenduose pateikiama daug duomenų apie Lietuvos kelių vystymosi raidą nuo Gintaro kelio, Žemaičių plento iki šių dienų magistralių Vilnius – Kaunas – Klaipėda, Vilnius – Panevėžys, „Via Baltica“ ir kitų. Plačiai yra nušviečiama magistralinio A1 kelio istorija.

1970 m. atidaryta viena moderniausių Vilnius – Kaunas magistralių Sovietų Sąjungoje. Iki tol nebuvo tiesaus kelio nuo Kauno iki Vilniaus, nes dalį senojo ruožo užliejo Kauno marios. Ruožas Kaunas – Klaipėda pradėtas tiesti 1971 m., nes senasis Žemaičių plentas nebetenkino didėjančių transporto srautų. J. Stepankevičius pasakoja, kad už šios autostrados tiesimą reikėtų dėkoti tuometiniam automobilių transporto ir kelių ministrui Vladislovui Martinaičiui. „Buvo labai iškalbus ir mokėjo replikuoti. Gerai kalbėjo su Maskvos vadovybe. Savo interesų nepaisė, bet užtat sukūrė savo kelininkų gvardiją. Jo darbo metais pakilo kelininkų autoritetas, o Lietuvos ūkis veržėsi į priekį“, – prisiminė J. Stepankevičius.

Be eksponuojamų daiktų, susijusių su pačiais keliais, muziejuje daug statybos medžiagų, uolienų, mineralų, kristalų pavyzdžių, atvežtų iš įvairių pasaulio kraštų. Tai ne tik paties muziejaus vedėjo bei gido atrasti mineralai, bet ir lankytojų atvežtos uolienos. Kadangi muziejus palaiko ryšį su Rusijos Uralo kalnų kasėjais, kolekcijai nesvetimi akmenys ir iš tolimųjų Europos kraštų. J. Stepankevičius šioje kolekcijoje turi ir istorinių akmenų, kuriais buvo grindžiami keliai. „Anksčiau visi atvažiuojantys į turgų privalėdavo sumokėti duoklę akmenimis. Jie buvo naudojami kelių tiesimui.“

Vis dėlto pats kelių muziejus turi ir dar daugiau ekspozicijų. Jei esate kada nors automobiliu partrenkę lapę, žebenkštį ar ežiuką, žinokite – juos galite sutikti čia. Prieš gerą dvidešimtmetį savo neįprastą kolekciją pradėjęs kaupti J. Stepankevičius tikina, jog daugumos į jo kolekciją patekusių gyvūnų likimas baigėsi kelyje arba kažkur šalia kelio. O viskas prasidėjo tuomet, kai Juozas savo sode pagavo žebenkštį, vėliau – kurmį. Šie gyvūnėliai tapo pirmaisiais eksponatais. Muziejaus vadovas prisipažįsta, jog dabar, kai autostrada aptverta apsauginėmis tvoromis, kolekcija nepasipildo.

Seniausiam Lietuvos kelių muziejaus medžioklės ir ekologijos skyriaus eksponatui – 30 tūkst. metų. Šiam faktui įrodyti į Lietuvą vyko net Norvegijos ekspertai. Tai – mamuto iltis, rasta kasant tuometinį žvyro karjerą Kazokiškėse. „Atkarpa tarp Elektrėnų ir Žiežmarių yra pabarstyta mamuto gabaliukais. Kazokiškių sąvartynas kažkada buvo žvyro smėlio karjeras. 15 metrų gylyje buvo iškastas visas mamutas, bet niekas nežinojo, kad ten mamutas, todėl krovė į savivarčius ir gavosi tokia skalda. Iltis netyčia iškirto iš pakrauto sunkvežimio“, – vieno įdomiausių eksponatų istoriją pasakoja J. Stepankevičius.

Tačiau tobulėti ribų nėra. Pasikliauti vien entuziazmu ar geranoriška parama neužtenka. Vievio muziejui dėmesio šiandien nestinga, tačiau jam būtina kuo greičiau įgyti tvirtą teisinį statusą: tai leistų operuoti solidesnėmis lėšomis, dar labiau papildyti eksponatų kolekciją, gausinti darbuotojų skaičių, parengti šiuolaikinį verslo planą. Vievio kelių muziejus yra patogioje geografinėje vietoje – tarp dviejų didžiausių Lietuvos miestų, todėl gausėjantis automobilių, turistų srautas taptų tiek papildomu veiklos stimulu, tiek dar vienu finansiniu šaltiniu.