Juozas Litvinas

2016-05-17 Austė Merkytė, Keliai ir tiltai Nr. 1(11)

Kelias – tai lyg žmogaus kūno arterijos: jų dėka visuomenė gyvena visavertį gyvenimą. Kelių tinklas vingiuoja per visą krašto teritoriją. Jis jungia didžiuosius šalies miestus, nusidriekia į mažus miestelius, pasiekia tolimiausias gyvenvietes ir pavienes kaimo sodybas. Be gerų kelių tinklo būtų neįmanomas ekonominis valstybės klestėjimas, gyventojų gerovės kilimas. Todėl žmonės, dirbantys kelių sistemoje, nusipelno didžiulės pagarbos ir dėmesio. Tai ištrauka iš Vytauto Klimaičio knygos „Suvalkijos kelininkų metraštis 1918–2008 m.“

VĮ „Marijampolės regiono keliai“ direktorius Juozas Litvinas: „Burtų lazdele pamojęs problemų keliuose neišspręsi“

Su įmonės „Marijampolės regiono keliai“ direktoriumi J. Litvinu teko kalbėtis atslūgus žiemos speigams ir plūstelėjus gaivesniam pavasario orui. Prisiminus žiemą, įmonės direktorius sakė, kad tikros žiemos jų regionas sulaukė tik savaitėlei kitai, tačiau plikšalos ir šlapdribos netrūko. O tai ir yra pavojingiausios oro sąlygos vairuotojams bei didžiausias darbymetis kelininkams.

Pirmadienis – darbų planavimo diena

Kiekvieną pirmadienį „Marijampolės regiono kelių“ direktorius J. Litvinas kartu su kolektyvu aptaria savaitės darbus. Į susirinkimą atvyksta du jo pavaduotojai, regioninės įmonės skyrių viršininkai ir pavaduotojai, trijų regiono įmonei pavaldžių kelių tarnybų viršininkai, skyrių vadovai, – iš viso apie 10 žmonių.

Tačiau iki to regioninės įmonės vadovas kartu su pavaduotojais ir inžinieriais tariasi, kokie artimiausi spręstini darbai ir kokios problemos.

Tai kelių priežiūros organizacija, todėl svarbiausia yra kelių priežiūra: žiemą ir vasarą. Taigi, daugiausia užduočių šiuo metu tenka direktoriaus pavaduotojui, atsakingam už kelių priežiūrą.

Pavaduotojas vyriausiais inžinierius rūpinasi sąmatų sudarymu ir jų eiga, kelių asfaltavimo darbų priežiūra ir rangos darbų priežiūra. Ypač didelis darbas derinimas su kitomis organizacijomis. Darbai magistraliniuose keliuose derinami su Valstybine kelių direkcija, o štai darbai krašto keliuose derinami su regioninėmis kelių įmonėmis.

Vyriausiojo mechaniko pareiga – pasirūpinti, kad technika būtų geros būklės, tačiau jam tenka dar ir prižiūrėti, kaip kertami krūmai pakelėse.

„Stengiamės ne priekaištauti, o tartis. Nėra tiek pinigų, kad galėtume taškytis priekaištais. Mūsų kolektyvas gana darbštus“, – sako įmonės vadovas.

Druską barsto ir pavasarį

Žiemą daugiausia klausimų tenka regiono kelių įmonės žiemos tarnybai. Tariamasi dėl kelių priežiūros, dėl reikiamo įsigyti druskos kiekio, nes įsisiautėjus žiemai jos teko išbarstyti daugiau. Sandėlyje visuomet turi būti šios kelininkams būtinos medžiagos. Jos reikia dar ir kovą, nes, kaip rodo ilgametė darbo patirtis, ir pavasarį žiemiški orai nesibaigia.

„Per septynis mėnesius šiame regione išbarstėme apie 5–7 tūkst. t druskos. Per mėnesį prireikia jos per 1 tūkst. t“, – pasakojo J. Litvinas.

Marijampolės regiono keliuose dirba 23 barstytuvai. Vienam tokio barstytuvo reisui reikia 160 t druskos. O kadangi į šio regiono kelių maršrutą patenka automagistralė „Via Baltica“, ji, pabjurus orams, barstoma kelis kartus per dieną.

Kalvarijos – Gražiškiai – tai tas kraštas, kur keliai dažniausiai būna probleminiai ir reikalauja didžiausios priežiūros.

„Nėra tiek nei finansinių, nei fizinių galimybių, kad žiemą vasarą Lietuvoje būtų puikūs keliai. Iš turimų lėšų optimaliausiu būdu stengiamės išsisukti, – teigia direktorius J. Litvinas. – Tik tada žmonės supranta, koks didelis turtas yra kelias.“

Palyginti nauja technika

Nepaisant gana sudėtingos finansinės situacijos, įmonės direktorius pasidžiaugė, kad technikos parkas nuolat atnaujinamas. Įmonė prižiūri automagistralę „Via Baltica“, todėl technika turi būti patikima, o darbas atliekamas ypač operatyviai ir kokybiškai.

„Šių metų didžiausias įmonės planuojamas pirkinys – greideris, kainuosiantis daugiau nei 200 tūkst. eurų. Technikos atnaujinimui ir remontui įmonė kasmet skiria 800 tūkst. eurų. Šiemet, be naujos technikos pirkimo ir jau esamos remonto, apie 60 tūkst. eurų bus skirta pastatams atnaujinti“, – apie investicijas pasakojo įmonės vadovas J. Litvinas.

Marijampolėje žiemos tarnybos technika buvo paruošta puikiai ir šiuo metu, baigiantis sezonui, ji išliko geros būklės.

Tikslas – sumažinti techninių avarijų

Kitas kelininkų rūpestis – avaringumo mažinimas keliuose. Lietuvos automobilių kelių direkcijai ėmusis daugybės saugumo ir avarijų prevencijos priemonių žūčių keliose gerokai sumažėjo, tačiau regione vis vien įvyksta palyginti daug techninių avarijų. Kelininkai tariasi, ko imtis, kad tokių avarijų skaičių pavyktų sumažinti.

Kiekvieno Lietuvos regiono kelininkai dirba su moksleiviais, su eismo dalyviais. Organizuojamos saugaus eismo dienos mokyklose, vaikų daželiuose, dalijami atšvaitai, rengiamos televizijos laidos, saugų eismą propaguojantys klipai. Kelininkai vyksta į rajonų bendruomenės, organizuoja žygius keliais po įdomias
vietoves.

„Valstybės įmonės „Marijampolės regiono keliai“ darbuotojų kolektyvas supratingas ir stropus. Nebūna, kad pyktumės. Lėšų nėra tiek, kad visus poreikius galėtume tenkinti, todėl belieka tartis, kur dirbti pirmiausia ir kokius sprendimus priimti, kad jie būtų racionaliausi“, – pabrėžė ilgametis įmonės vadovas
J. Litvinas.

Valstybinėje įmonė žmonės mėgsta dirbti dar ir todėl, kad čia – didesnės socialinės garantijos, garantuotos atostogos, veikia darbuotojų interesams atstovaujančios profesinės sąjungos. Darbas pamaininis, žmonės įpranta, kad turi stabilią darbo vietą.

2015-10-14 Audronė Tamašauskaitė, Keliai ir tiltai Nr. 2 (10)

„Keliai – mūsų turtas, pasididžiavimas ir valstybės vizitinė kortelė“, – teigia valstybės įmonės „Marijampolės regiono keliai“ direktorius Juozas Litvinas, gimęs ir augęs Šakiuose, Vilniaus inžinieriniame statybos institute (VISI) įgijęs kelių statybinių mašinų specialybę ir save laikantis tikru kelininkų vaiku. „Mano tėvas buvo kelių mechaniku, juo tapau ir aš“, – paaiškino įmonės direktorius, savo darbe neišvengęs nei streso, nei anekdotinių situacijų, tačiau niekada neturėjęs nė menkiausios nuobaudos.

Šakių Zigmo Angariečio vidurinę mokyklą J. Litvinas baigė 1970 m. pavasarį, o tų pačių metų rudenį jau pradėjo studijuoti Vilniuje. Studijos tuo metu truko penkerius metus.

„Mano tėvas buvo įmonės „Šakių kelių ruožas“ kūrėjas, vėliau dirbo kelių mechaniku Šakių autokelių valdyboje. Pamenu tuos laikus, kai mūsų statomo namo kieme stovėjo daug kelių technikos. Galbūt ir tai turėjo įtakos mano specialybės pasirinkimui, gal taip buvo nuo mažens man įskiepyta meilė technikai. Juk vikšrinį traktorių pirmą kartą pabandžiau vairuoti būdamas vos pirmoje klasėje. Tada kokį puskilometrį gatvės sniego nuvaliau. Važiavau tą puskilometrį pirmyn ir atgal“, – prisiminė kelių technikos specialistas.

Dar būdamas moksleivis J. Litvinas dirbdavo mechanizatoriumi, nors traktorininko pažymėjimo neturėjo. 10 klasę baigęs septyniolikmetis lygindavo kelius prie vikšrinio traktoriaus DT-75 prikabintu greideriu. Taip jis pavaduodavo atostogų išėjusius kelininkus. Vairuodamas traktorių jaunuolis skendėjo dulkėse, buvo karšta ir trošku, bet tai neatbaidė pasirinkti svajojamą specialybę.

Studijuodamas VISI praktikas taip pat atlikdavo Šakiuose. Vasaros metu po 2 mėnesius dirbdavo tai paprastu kelio darbininku, tai mechanizatoriumi. Tuomet jau turėjo vairuotojo pažymėjimą, kurį gavo sulaukęs vos pilnametystės, tad Šakių autokelių valdyboje studentui buvo leidžiama vairuoti ne tik vikšrinius, bet ir ratinius traktorius. Kontrolės itin griežtos anuomet nebuvo, o juk J. Litvino tėvas toje įmonėje dirbo vyriausiuoju mechaniku, todėl sūnus šia proga naudojosi aktyviai.

Taip, galima sakyti, artimai su keliais jis ir susipažino dar studentiškais laikais.

Nuo mechaniko iki pavaduotojo

Po studijų J. Litvinas gavo paskyrimą dirbti Vilkaviškio autokelių valdyboje. Nelabai norėjo vykti į šį miestą – toks niūrus jis jam atrodė. Tuomet labai traukė Jurbarkas, juolab kad žinojo – ten pradėtas statyti tiltas, būtų įdomu dirbti. Deja, Jurbarke naujų specialistų tąsyk nereikėjo.

Vilkaviškyje, kaip jaunas specialistas, iš karto gavo kambarį bendrabutyje, o po metų vedė ir gavo butą.

Vilkaviškio autokelių valdyboje būsimas direktorius trejus metus dirbo mechaniku, po to buvo paskirtas direktoriaus pavaduotoju, atsakingu už kelių priežiūrą.

„Dirbdamas mechaniku prižiūrėjau techniką. Ne, pats jos neremontuodavau, organizuodavau darbą, vadovavau technikos remonto ir priežiūros darbams. Būdavo ir taip, kad mechanizatoriams parodydavau, kaip reikia dirbti su technika. Mat nuo vaikystės pradėjęs domėtis kelių technika tuo metu jau buvau tikras šios srities praktikas“, – atviravo įmonės vadovas ir pridūrė, kad iki šiol nepraleidžia progos išbandyti kiekvieną naują įmonės techniką.

1979 m. pradėjęs dirbti pavaduotoju J. Litvinas ne tik ėmė vadovauti kelių priežiūrai, bet ir toliau kuravo mechanikų tarnybos darbą. Pasak jo, tuo metu 70 proc. įmonės veiklos sudarė kelių statybos darbai, kuriais daugiausia rūpinosi įmonės direktorius ir vyriausiasis inžinierius.

Kelininkai juto skriaudą

Sovietmečiu kelių technikos stigdavo. Tada dar daug būdavo traktoriais tempiamų greiderių, tekdavę žvyrą ant kelių barstyti ir kastuvais. Nebuvo paprasta, nes reikėjo žvyrą ant kelio paskirstyti tolygiai, taip mažinant tikimybę duobėms atsirasti.

J. Litvinas sako įžvelgiąs tuomet kelininkams darytą skriaudą – transportininkai mašinomis būdavo daug geriau aprūpinami nei kelių sektoriaus įmonės.

Žiemos metu intensyviausiai vykdavo kelių valymo darbai. Pagrindinė technika, būtina pastariesiems atlikti, buvo prie traktorių prikabinami sniego verstuvai ir prie sunkvežimių kėbulų pritvirtinami smėlio barstytuvai. Nemažai technikos kelininkai gaudavo ir iš melioratorių. Žiemos būdavo daug labiau snieguotos nei dabar – pusnys siekdavo 2 metrus. Technikos reikėdavę daug. Kitąsyk keliuose sniegą valydavo 40 ar 50 vienetų papildomai samdytų technikos vienetų.

Direktorius atsimena dar vieną itin snieguotą žiemą, buvusią 1995 m. Pusnis tada nuo kelio teko stumdyti net balandžio mėnesį.

Kuriozai su tarnybine mašina

Vilkaviškio autokelių valdybos direktoriaus pavaduotoju tapęs J. Litvinas pradėjo važinėti naujutėlaičiu tarnybiniu automobiliu „Moskvič“, kitaip dar vadintu „kabluku“.

„Toji mašina tada buvo laikoma geru gamykliniu automobiliu. Tiesa, juo važiuojant buvę streso. Pamenu, nauja mašina leidausi nuo kalniuko, kai pajutau, kad atsisakė stabdžiai. Kelyje aplenkiau greiderį, pasukau į kalniuką ir pamažu sustojau. Paaiškėjo, kad „išlindo“ gamyklinis brokas, nes nuo cilindriuko atsikabino stabdžių kaladėlės“, – kaip šiandien incidentą kelyje pamena tuometis Vilkaviškio autokelių valdybos direktoriaus pavaduotojas.

Jo tarnybinis automobilis „Moskvič“ buvo pakankamai lengva mašina. Ja, ypač žiemą, buvo galima visai paprastai nuslysti į griovį, todėl J. Litvinas joje vežiodavosi maišą žvyro ne tik keliams pabarstyti, bet ir automobilio stabilumui užtikrinti. Kastuvas ir žvyras praversdavo ir mašinai užklimpus.

„Vieną ankstų, vėjuotą ir dar tamsų žiemos rytą man bešnekant su kelyje greideriu dirbusiu mechaniku, pamačiau, kaip mano tarnybinį automobilį vėjas slidžiu keliu stumia į šoną. Variklis išjungtas, vairuotojo nėra, o mašiną vėjas nupūtė nuo kelio, ir ji nuslydusi atsidūrė griovyje. Gerai, kad šalia buvo greideris, kuriuo nustumtą automobilį pavyko atgal ištempti ant kelio“, – anekdotišką situaciją primenantį nutikimą su tarnybine mašina pasakojo kelininkas.

Vadovas trijuose asmenyse

Vilkaviškio autokelių valdybos direktoriaus pavaduotoju J. Litvinas dirbo iki 1983 m. – ketverius metus, o vėliau tapo šios įmonės viršininku. Tapo labai netikėtai – vieną penktadienį, išlydint į užtarnautą poilsį ilgametį kelininką, sekretorė pavaduotoją pakvietė prie telefono, ir šis sužinojo, kad jo viršininkas išvyksta į Kauną, ir todėl nuo pirmadienio Autokelių valdybai privalo pradėti vadovauti būtent jis. Su J. Litvinu dėl paskyrimo naujoms pareigoms niekas iš anksto nekalbėjo, todėl vėl prisiminusio tą lemiamą dieną įmonės vadovo balse buvo juntama jaudulio gaida.

Pasirodo, Vilkaviškio rajono partijos komitete šis reikalas jau buvo aptartas būsimam direktoriui nieko nežinant, o kiek vėliau naujoji kandidatūra, kaip ir įprasta, buvo patvirtinta ministerijos kolegijoje.

„Taip ir tapau viršininku. „Kabluku“ nebevažinėjau, sėdau į beveik naują „Volgą“, – patikino buvęs Vilkaviškio kelininkų vadovas.

Tapęs direktoriumi J. Litvinas neturėjo pavaduotojo, o po metų iš darbo išėjo ir vyriausiasis inžinierius, tad maždaug dvejus metus darbe jam teko suktis už tris. Pirmuoju šio direktoriaus pavaduotoju dirbo Valdas Kazakevičius, kuris iš Vilniaus buvo perkeltas į Vilkaviškį, o vyriausiu inžinieriumi pradėjo dirbti Vytautas Vilutis. Tada J. Litvinas lengviau atsiduso – darbo krūvis sumažėjo.

Už bitumą – dešrų ir gėrimų

Vilkaviškio kelininkai tais laikais dirbo intensyviai, nors statybinių medžiagų kelių statybai labai trūkdavo. Mišinio su derva keliuose patiesdavo apie 10 km per metus, asfaltbetonio – nuo 10 iki 20 km.

„Nors asfaltbetonis tada buvo didelis deficitas, turėjome bazę ir savo įmonės poreikiams jo pasigamindavome patys. Blogesnė padėtis buvo su bitumu. Norint jo gauti daugiau, reikėjo sugebėti suktis“, – neslėpė J. Litvinas.

Dėl bitumo dažnai vykdavo į Mažeikių gamyklą. Tam, kad jo gautų, veždavo ir dešrų, ir gėrimų, ir net pinigų. „Nuo dovanų kiekio ir bitumo kiekiai priklausydavo“, – pajuokavo direktorius.

Lauktuvių, kurios paspartindavo bitumo gavimą, į gamyklą kelininkai veždavo mažiausiai kartą per metus. Procesui paspartinti kai kada į pagalbą būdavo pasitelkiami ir kolūkių pirmininkai, kurie taip pat buvo labai suinteresuoti savo kolūkių kelių būkle.

Vilkaviškio kelininkų įmonės darbuotojai vasaros metu tiesdavo savo kelius, o rudeniui atėjus, pradėdavo ir iki Naujųjų metų rangos darbus tęsdavo kolūkių teritorijose.

J. Litvinui vadovaujant, iš Kybartų į Vilkaviškį buvo perkelta nauja asfaltbetonio bazė. Direktorius tai įvardina kaip vieną svarbiausių nuveiktų darbų.

Sunkus periodas – kelių reforma

Vilkaviškio autokelių valdybai J. Litvinas vadovavo iki 1995 m. Prieš 20 metų jis tapo valstybės įmonės „Marijampolės regiono keliai“, įkurtos buvusios Marijampolės autokelių valdybos bazėje, direktoriumi ir juo dirba iki šiol.

„Autokelių valdybos viršininkas tapo vyriausiuoju inžinieriumi, bet, kaip supratau, nuoskaudos nejuto, nes žinojo, kad pokyčių bus, vyko kelių reforma. Mane, kaip naująjį įmonės vadovą, kolektyvas, sakyčiau, sutiko labai draugiškai“, – pokalbį tęsė pašnekovas.

Pirmoji naujojo direktoriaus užduotis – parengti planus reorganizacijai, kurios tikslas buvo sujungti regiono rajonų kelių tarnybas. Pasak J. Litvino, buvo sunkus periodas, todėl antrą kartą patirti tą patį jis nenorėtų.

„Nežinau, kaip buvo kituose regionuose, tačiau pas mus teko sujungti tris labai dideles įmones – Marijampolės, Vilkaviškio ir Šakių, – pasakojimą tęsė direktorius.
– Visos jos turėjo asfaltbetonio bazes ir vykdė kelių statybą. Reformos metu buvo sakoma, kad užsiimsime tik kelių priežiūra, tad jokių asfaltbetonio gamyklų pasilikti negalėjome. Marijampolės, Vilkaviškio ir Šakių asfaltbetonio gamyklos iš pradžių buvo išnuomotos tuo metu dar valstybės įmonei „Alkesta“, o vėliau jai buvo perduotos. Tai reiškė, kad teks atleisti nemažai žmonių, kurių dirbo tikrai daug – apie 600.“

Kai kurie darbuotojai pradėjo ieškotis darbo kitur, nes iš tokio didelio būrio žmonių teturėjo likti tik 250–270. J. Litvinas geru žodžiu paminėjo buvusį „Alkestos“ generalinį direktorių Vytautą Zambacevičių, kuris perėmė tris asfaltbetonio gamyklas su visais jų darbuotojais.

Prasidėjo antrasis kvėpavimas

Marijampolės, Vilkaviškio ir Šakių autokelių valdybos į vieną darinį buvo sujungtos ir oficialiai kaip viena įmonė ėmė veikti nuo 1995 m. rugsėjo 1 d. Nuo to laiko smarkiai sumažėjo darbuotojų, o nuo 1996 m. sausio 1 d., pasak direktoriaus J. Litvino, prasidėjo visai naujas įmonės gyvenimas. Kaip jis atrodė?

„Dirbome mažiau, ypač vasarą. Iš pradžių buvo keista, nes buvome pripratę prie aktyvios veiklos. Šiek tiek tiesėme kelių ir toliau, bet pamažu kelių statybos darbų atsisakėme. Šiuo metu mūsų kelių priežiūros darbai sudaro net 90–95 proc. visų darbų“, – patikslino „Marijampolės regiono kelių“ vadovas.

Darbų mažiau, todėl ir technikos tiek nereikėjo, teko iš viso jos kiekio atsirinkti reikalingiausius mechanizmus. Daug kelių technikos, kuri atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo morališkai pasenusi, teko nurašyti, nemažai – parduoti.

„Dar įmonės nebuvo sukurtos, mes jau lankėmės Vokietijoje ir domėjomės vakarietiška kelių technika. Pradėjome nuo šiuolaikiškų barstytuvų ir pamažu perėjome prie naujesnės technikos“, – akcentavo ilgametis kelių įmonės vadovas.

Pinigų stigo, bet daugiausiai technika buvo perkama centralizuotai. Pas kelininkus atkeliaudavo nauji sunkvežimiai, prie kurių buvo pritvirtinti barstytuvai, kiti būtini kelių priežiūrai mechanizmai.

„Technikos parko atnaujinimu labai rūpinosi Kelių direkcija, o su naujos technikos gavimu prasidėjo tarsi antrasis kelių įmonių kvėpavimas. Pasikeitė ir požiūris į kelininkus. Kelių sektoriuje išgyvenome savotišką pakilimą“, – aiškino J. Litvinas.

Kelininkai tuo metu nuveikė labai daug darbų – vykdė žvyrkelių asfaltavimo, juodųjų kelio dangų atnaujinimo programas ir kt. Lėšų tam buvo skiriama pakankamai.

Stiprus krizės smūgis

Stiprų smūgį kelių sektoriui smogė 2009 m. ekonomikos krizė. Anot direktoriaus J. Litvino, neigiamus sunkmečio padarinius kelininkai, deja, jaučia iki šiol.

„Vėl teko sumažinti darbuotojų skaičių. Atleidome 70 darbuotojų, liko 175 žmonės. Iš darbo išėjo ne tik paprasti kelio darbininkai, bet ir meistrai. Žymiai sumažėjo atlyginimai“, – guodėsi įmonės „Marijampolės regiono keliai“ vadovas.

Pasak jo, dirbtinai buvo sumažinti kelių priežiūros lygiai. Apie trejus metus magistralė „Via Baltica“ nebuvo prižiūrima visą parą, kaip tai atliekama šiuo metu. Tiesa, sniego valymo darbai žiemą vykdavo dieną ir naktį, tačiau barstymo – toli gražu.

Kelių reformos ar ekonomikos krizės metu J. Litvinui sunkiausia buvo atleisti iš darbo žmones. Ir direktoriui džiaugiasi širdis, kai į įmonę ateina dirbti nauji specialistai. Neseniai meistre pradėjo dirbti moteris, baigusi Vilniaus Gedimino technikos universitetą.

„Auginti specialistą mums nėra lengva. Darbo vietų skaičius labai limituotas, o naują darbuotoją gali priimti tik į laisvą darbo vietą. Tai numatyti nėra paprasta, nes kadrų kaita pas mus labai maža“, – tvirtino Marijampolės kelininkų vadovas.

Supranta iš pusės žodžio

Kiekvieną pirmadienį „Marijampolės regiono kelių“ direktorius J. Litvinas į pasitarimą kviečia visų trijų – Marijampolės, Vilkaviškio ir Šakių kelių tarnybų viršininkus, kurie jam yra pavaldūs.

Per ilgus darbo metus pats nuobaudų negavęs J. Litvinas stengiasi skaudžiai nebarti ir savo pavaldinių. Direktorius sako, kad ant kelių tarnybų viršininkų tarsi ir nėra už ką pykti. Nebent pabarama už tai, kad kitąsyk kelių tarnybos padaro daugiau darbų nei įmonė turi pinigų. Tuomet yra patiriami nuostoliai.

„Mane darbuotojai supranta iš pusės žodžio. Kartoti, kad būtina atlikti vieną ar kitą darbą, tenka labai retai“, – Vilkaviškyje tebegyvenantis ir į darbą kasdien po 30 km pirmyn ir atgal važinėjantis J. Litvinas iš tiesų džiaugiasi savo pavaldiniais.

Direktorius sako niekada nesišvaistąs darbuotojais ir be rimtos priežasties atlyginimų jiems nemažinąs. Kelininkų darbo užmokestis susideda iš pagrindinės ir kintamosios dalies. Pastarąją yra tekę ne daugiau kaip 10 proc. mažinti, nors leidžiama didinti ar mažinti iki 20 proc. Maža to, dažniausiai atlyginimai darbuotojams būtent iki tų 20 proc. yra didinami už gerą darbą, ypač jei tai leidžia įmonės sukauptos lėšos.

„Marijampolės regiono kelių“ darbuotojams premijos nebeskiriamos, nes įmonė nebeturi pelno.

Magistralė „Via Baltica“ ir kiti rūpesčiai

Marijampolės regiono kelininkai gyvena prie tarptautinės magistralės „Via Baltica“, todėl puikiai žino, koks atsakingas darbas yra šio kelio priežiūra.

Dar dirbdamas Vilkaviškio autokelių valdyboje J. Litvinas sako pasisėmęs nemažos patirties, kai vilkaviškiečiai talkino Marijampolės autokelių valdybai tiesdami antrą kelio Kaunas – Marijampolė eismo juostą. Taip pat didžiuojasi gavę padėką už operatyviai ir kokybiškai nutiestą 5 km ilgio kelią nuo Kalvarijos iki Lietuvos ir Lenkijos valstybės sienos.

Jau tada direktorius nujautė, kad magistralėje „Via Baltica“ labai greitai didės eismo intensyvumas, tačiau kai kurie ekspertai automobilių srautų padidėjimą prognozavo tik 2015 m., o tokį, koks magistralėje yra šiuo metu (iki 15 tūkst. automobilių per parą), – prognozavo tik 2020-tiems metams.

„Dideli transporto srautai mūsų prižiūrimoje „Via Baltica“ dalyje buvo pasiekti jau 2000 m., o dar po 2 metų jie ėmė augti kaip ant mielių. Šiame kelyje šiuo metu net 60 proc. sudaro krovininis transportas“, – esamą problemą paaiškino J. Litvinas.

Techninių avarijų magistralėje „Via Baltica“, jo teigimu, įvyksta kone kasdien. Nenuostabu, juk juo nuolat juda tranzitinio transporto kolonos. Tačiau dėl įdiegtų įvairių saugaus eismo priemonių gausos, jo žiniomis, itin skaudžių įvykių šiek tiek sumažėjo. Manoma, kad rūpesčių kelyje „Via Baltica“ sumažės ir po ką tik prasidėjusios kelio ruožų rekonstrukcijos darbų.

Daug kas problemišku dėl eilių Kybartų pasienyje įvardija ir kelią Kybartai – Marijampolė – Kaliningradas, tačiau, pasak direktoriaus, kol kas jis yra pakankamai pralaidus, tad Marijampolės kelininkams didelių problemų tranzitinis kelias į kaimyninę šalį bent jau šiuo metu nekelia.

Medžiotojas su nemažu stažu

Marijampolės regiono kelininkų vadovas mėgsta leistis į medžioklę, tačiau bent 20 metų beveik kasdien važinėdamas iš Vilkaviškio į Marijampolę ir atgal kelyje nesutiko nei lapės, nei kiškio.

„Iš Rūdžių giraitės kelių link labai migruodavo šernai, tačiau ją užtvėrėme ir problema išnyko“, – prasitarė jis.

J. Litvinas su savimi medžioklinio šautuvo nesivežioja ir paaiškino, kodėl. Mat bet kurioje vietoje į žvėrį šauti nevalia, be to, būtina turėti medžioklės lapą, nes to reikalauja medžiotojų būrelio, kuriam jis priklauso, taisyklės. Žodžiu, jokios saviveiklos negali būti.

Įmonės direktorius medžioja nuo to laiko, kai dar dirbo Vilkaviškio autokelių valdybos viršininko pavaduotoju, tad sako esąs medžiotoju su solidžiu stažu. Kai prasideda medžioklės sezonas, į medžioklę išvyksta ne rečiau kaip kartą per mėnesį.

„Turiu šešis medžioklinius šautuvus – du graižtvinius, tris lygiavamzdžius ir vieną orinį“, – mielai išvardino savo, kaip medžiotojo, turtą J. Litvinas.

Baigdamas pokalbį direktorius pabrėžė, kad svarbiausia kelių sektoriuje, kaip ir kituose darbo baruose, yra atsakingas ir darbštus žmogus, kuris tikrai daug gali nuveikti šalies labui, todėl dėmesio jam ir pagarbos neturi būti stokojama.

Taip pat J. Litvinas akcentavo, kad jokiu būdu negalime apleisti savo kelių – mūsų turto, pasididžiavimo ir vizitinės Lietuvos kortelės.

2015-10-09 Marijampolės regiono keliai info

Prieš dvidešimtmetį Marijampolės kelininkai daugiausia dirbo kelių tiesimo darbus. Įkūrus valstybės įmonę „Marijampolės regiono keliai”, mūsų pagrindiniu darbu tapo valstybinių kelių, tiltų, viadukų, kitų statinių priežiūra ir remontas. Mokytis naujų kelių priežiūros technologijų, susipažinti su šioje srityje naudojama technika teko važiuoti į Vakarų šalis. Užsienyje pamatėme daug naujo, mums nematyto, ypač technikos .srityje, o šiandien tokius įrenginius jau naudoja visų regionų kelių priežiūros įmonės. Malonu pažymėti, kad mes pasirinkome tinkamą kelių priežiūros sistemos modelį. Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, jokių didelių pertvarkų ar pakeitimų mūsų įmonėje nereikėjo daryti. Šiandien patys dirbame vakarietiškais metodais ir su vakarietiška technika. Pagrindinis per du dešimtmečius atliktas darbas yra tarptautinio magistralinio kelio „Via Baltica” įrengimas pagal Europos Sąjungos standartus. Per Marijampolės regioną nusidriekė 60 km „Via Baltica” trasa. Vienas iš svarbesnių šio kelio ruožų buvo Kauno-Marijampolės-Kalvarijos ruožo iki valstybės sienos su Lenkija tiesimas. Padaugėjo kelio inžinerinių statinių: įrengtos šešios sankryžos su viadukais, pastatytas tiltas per Šešupę. Dabar transporto srautas „Via Baltica” važiuoja aplenkdamas visus miestus, tarp jų Marijampolę ir Kalvariją, visas stambesnes gyvenvietes. Tai labai pagerino mūsų regiono ekologinę situaciją, eismo saugumą. Ištisus metus labai rūpestingai dieną naktį prižiūrime šią nuolat modernėjančią per Marijampolės regioną nutiestą „Via Baltica” atkarpą. 175 Suvalkijos kelininkų kolektyvas, atsakingai dirbdamas, stengiasi, kad visiems būtų saugu ir malonu važiuoti visais regiono magistraliniais, krašto ir rajoniniais keliais.

2015-05-07 Petras Vizbaras, Keliai ir tiltai Nr. 1(9)

„Via Baltica“ – morališkai ir fiziškai pasenęs magistralinis kelias. Šis kelias – tranzitinio transporto jungtis tarp Europos, Baltijos ir Skandinavijos šalių, todėl sunkiasvoriaiautomobiliaisudaro pusę ar du trečdalius eismo srauto. Tokiems transporto srautams turėtų būti sudarytos tinkamos eismo sąlygos, kad nekiltų jokių trukdžių ar nenumatytų pavojų kelyje.

Transporto srauto intensyvumas kelyje „Via Baltica“ šiuo metu kelia dideles problemas saugiam eismui. „Kiekvienais metais įrenginėjame eismo saugumo priemones, bet jau praktiškai išsėmėme savo galimybes: sunkvežimiamsuždraudėme lenkti, pastatėme greičio ribojimo kelioženklus, įrengėme saugumo saleles. Jau keleri metai kaip eismo saugumo pagerėjimokelyje „Via Baltica“nepastebime“, – teigia įmonės „Marijampolės regiono keliai“ direktorius Juozas Litvinas. „Kiekvienais metais kelyje „Via Baltica“ Marijampolės regione žūva 7–8 žmonės. Tai sudaro trečdalį visų regione žuvusiųjų keliuose žmonių“, – tęsė įmonės direktorius. Praėjusiais metais buvo bandoma atskirti eismą triukšmo juostomis, bet vairuotojui praradus budrumą nors akimirkai, galima buvo laukti eismo įvykio.

Sunkiasvoris transportas

Kelią „Via Baltica“ypač gadina dideli transporto srautai ir krūviai kelio paviršiui. Ne paslaptis, kad nuo Marijampolės iki Kauno buvo statoma europinė vėžė „Rail- Baltica“. Ši europinė geležinkelio vėžė eina lygiagrečiai su keliu „Via Baltica“, todėl vyko intensyvūs statybos darbai. Sunkvežimiai dar labiau sugadino ir taip silpną apkrovoms kelią„Via Baltica“. „Kelių infrastruktūros plėtros finansavimo programa yra labai ribota ir nereikia tikėtis, kad sugadintą kelią bus galima greitai atstatyti. Šiais metais bandysime lyginti kelio dangą, kad eismo sąlygos nebūtų pavojingos“, – sakė J. Litvinas. Esmė slypi šiuo metu susidariusiose kelio provėžose, kurios trukdo barstyti kelią žiemos metu ir normaliai juo naudotis sausuoju metų laikotarpiu.

„Organizavome posėdžius, stengėmės aptarti esamą padėtį su projekto „Rail- Baltica“ rangovais. Bandėme įtikinti juos, kad statybinio transporto srautas aplenktų kelią „Via Baltica“. Tačiau „RailBaltica“ yra nacionalinės svarbos prioritetinisprojektas, todėl jokių konkrečiųveiksmų išsaugoti niokojamą kelią „Via Baltica“nebuvo“, – teigė įmonės direktorius. „RailBalticos“ vėžės statyboms buvo vežamos medžiagos ypač dideliais kiekiais, bet kelininkų nuogąstavimai dėl niokojamo kelio „Via Baltica“ nebuvo išgirsti. Paklaustas, ar AB „Lietuvos geležinkeliai“ketina padengti nuostolius už sugadinto kelio atstatymą, J.Livinas atsakė: „Galiu pasakyti, kad gauti nors dalinękompensacijąiš „Lietuvos geležinkelių“ magistraliniam keliui „Via Baltica“ atstatyti nesitikime, ir apie tai mes nieko net negirdėjome.“

Visuomenė privalės suprasti

Gerai yra tai, kad kelyje „Via Baltica“ tranzitinio transporto srautai yra išlikę tokie pat, ir jie nedidėja. Keleivinio transporto srautai yra šiek tiek mažesni. „Gal geopolitinė situacija, o gal ir euro įvedimaslėmė, kad keleivių srautai į Europą šiek tiek sumažėjo“, – analizavo J.Litvinas. Vis dėlto bendras transporto srautas kelyje „Via Baltica“ yra labai didelis. „Suprantama, kad šis kelias yra ypač svarbus, tačiau jeigu iš jo bus daroma šiuolaikinė automagistralė, visi regiono gyvenviečių ir kaimų keliai iškris iš magistralinio kelio konteksto, o sankryžos bus tik prie Kauno, Marijampolės, Kalvarijos miestų, Lietuvos ir Lenkijos pasienyje. Tai reiškia, kad žmonės iš aplinkinių kaimų rajone negalės lengvai kirsti magistralinio kelio „Via Baltica“. Jiems bus sunku suprasti ir susiorientuoti, kodėl negalima naudotis keliu, prie kurio jie gyveno visą gyvenimą, ir jie turės vargti, ieškodami apvažiavimų rajoniniais ar krašto keliais, kurių priežiūros lygis yra žemas“, – nuogąstavimais dalinosi įmonės vadovas J.Litvinas.

Kad ir kaip būtų, „Via Baltica“ buvo ir yra nuolatos gerai prižiūrimas kelias. Jis yra patogus tiek tranzitiniam, tiek ir vietiniam transportui. Aptariant magistralinio kelio „Via Baltica“ rekonstrukcijos mastus ir darbų eigą, visuomenei bus sunku įrodyti, kam to reikia, kodėlčia bus tokie dideli greičiai ir kodėl vietiniai gyventojai bus atkirsti nuo magistralinio kelio. Valstybiniu mastu situacija yra aiški, nes kelias privalo išlikti tranzitinis. Taip daro ir mūsų kaimynai lenkai. Lietuvos automobilių kelių direkcija yra parengusi kelio „Via Baltica“ rekonstrukcijos planą, ir jau yra sudėliojusi statybos dabų planą, kurį reikės sėkmingai įgyvendinti. Prasidėjus rekonstrukcijos darbams, psichologinė ir darbų įkarščio įtampa regione bus didelė.

Svarbu pasirūpinti, kad vietiniai gyventojai, kurie negalės įvažiuoti į magistralinį kelią, turėtų galimybę naudotis kokybiškais jungiamaisiais keliais, nors jų priežiūra ir nebus tokio aukšto lygio kaip kelio„Via Baltica“. Gali kilti įvairių problemų su vietinėmis bendruomenėmis, tačiau projektas yra svarbus ir stebimas ne tik nacionaliniu, bet ir europiniu lygiu. Tikėtina, kad bus statomi arba rekonstruoti jungiamieji keliai. Tikimasi, kad vietinių kelių priežiūra pareikalaus nemažai lėšų, kadangi dabar jų būkle nėra gera – nuolat trūksta lėšų jų saugiai eksploatacijai ar rekonstrukcijai finansuoti.

Avaringumas kelyje

Dažniausios avaringumo kelyje „Via Baltica“priežastys: didelis sunkiasvorių automobilių eismas, kurie juda labai arti vienas kito, didelė transporto koncentracija, nes kelias yra per siauras tokiam transporto srautui. Žiemos laikotarpiu kelias yra reguliariai barstomas, tačiau sunkiasvoris transportas pūgų metu stipriai suplakasniegą prie kelio dangos, todėl kelias tampa ypač slidus. Kita dažnai pasitaikanti pavojinga situacija kelyje – nulinė temperatūra ir su tuo susiję slidumai. Užtenka vieno mažiau patyrusio vairuotojoneteisingo manevro ar pasirinkto neleistino greičio, ir avarijos atveju kelias užblokuojamas ilgam.

VĮ „Marijampolės regiono keliai“ yra atlikę automobilių įvykių tyrimus, iš kurių galima daryti išvadas, kad krovininių sunkvežimių vairuotojai dažnai yra pervargę, nesilaiko darbo ir poilsio rėžimo grafikų. Dėl šios priežasties pasitaiko situacijų, kai įvykus avarijai vairuotojas teigia, jog buvo slidus kelias ir sunkvežimis tapo nevaldomas, nors tuo metu oro temperatūra buvo pliusinė ir važiavimo sąlygos buvo geros. Manoma, kad tokie atvejai įvyksta tik dėl didelio sunkvežimių, o neretai ir keleivinių autobusų vairuotojų nuovargio.

Svarbu pažymėti, kad avaringos situacijos susidaro ir dėl esamų provėžų magistraliniame kelyje. Manevruojant arba stabdant provėžos vėžė gali sudaryti priežastis didesniam avaringumui. Per parą kelyje „Via Baltica“ pravažiuoja daugiau nei penki tūkstančiai sunkvežimių ir dar dvigubai daugiau kitų transporto priemonių. Akivaizdu, kad sunkvežimių sudaromos provėžos asfalte trukdo didžiajai daliai eismo dalyvių. „Stengiamės per įvairias informacijos priemones šviesti visuomenę vairuotojus, kad žiemos metu visi būtų atsargesni kelyje. Mūsų regione avaringumas yra didesnis ir dėl vietinių gyventojų. Dažnai pasitaiko situacijų, kai pėstieji kerta magistralinį kelią neleistinose vietoseir tada jau turime tragiškas pasekmes“, – sakė „Marijampolės regiono kelių“ direktorius J. Litvinas.

Rajoniniai ir vietiniai regiono keliai

„Tikiu, kad visuomenėje bus nepatenkintų naujuoju „Via Balticos“ projektu. Jungiamieji keliai bus ganėtinai siauri, o įvažiavus į juos galingai žemdirbių technikai, eismas strigs. Gyventojams reikės naudotis rajoninių ir vietinių kelių tinklu, kuris šiuo metu nėra pritaikytas kelio „Via Baltica“ uždarymui. Jau dabar matau, kad reikės išasfaltuoti ir sustiprinti mažiausiai 20 km rajoninių kelių dangas, o gal ir daugiau. Siekiant, kad viskas vyktų sklandžiai, tikrai reikės daug investicijų į dabartinius rajoninius ir vietinius kelius, kurie taps pagrindiniai čia gyvenantiems žmonėms“, – susirūpinimą reiškė įmonės vadovas J.Litvinas.

Manoma, kad Marijampolės regiono vietiniai gyventojai galės naudotis senuoju keliu iš Kauno į Marijampolę, kuris liko pastačius kelią „Via Baltica“. Taip pat yra likęs ir senas kelias Marijampolė – Kalvarija. Tačiau dešinėje kelio pusėje likusios gyvenvietės ir kaimaiturės kirsti magistralinį kelią žvyrkeliais, kuriuos jau dabar būtina tvarkyti.

2016 m. pavasarį, prasidėjus kelio „Via Baltica“ rekonstrukcijai Marijampolės regione, bus reikalinga naujo kelio sankasa, kuriai pastatyti bus naudojami krašto, rajoniniai ir vietiniai keliai, jie taps ne tik statybinio transporto, bet ir tranzitinio transporto keliais. Galimų apvažiavimų būklė po ,,RailBalticos“ statybos yra apgailėtina. Reikia manyti, kad po magistralinio kelio „Via Baltica“ rekonstrukcijos minimi keliai bus netinkami naudoti, jeigu jie nebus atstatyti ir tinkamai sutvarkyti.

Tikėtina, kad Lietuvos automobilių kelių direkcijai kils didelis galvos skausmas išspręsti užduotį – kaip sukurti apvažiavimo kelių tinklą „Via Balticos“rekonstrukcijos metu. Vietiniai gyventojai tikisi, kad jiems bus sudaryta galimybė tinkamai naudotis geresnės kokybės apvažiavimo keliais ir kad po kelio „Via Baltica“rekonstrukcijos jie turės puikius regioninius kelius..