Juozas Glinevičius

2015-10-14 Jolanta Tamošaitienė, Keliai ir tiltai Nr. 2 (10)

Gimiau ir augau Trakuose. 1976 m. baigęs vidurinę mokyklą, įstojau į Vilniaus inžinerinį statybos institutą (VISI). 1981 m. baigęs mokslus, įgijau inžinieriaus statybininko kvalifikaciją, automobilių kelių specialybę.

Po mokslų įsidarbinau Trakų autokelių valdyboje. Pirmasis mano, kaip darbų vadovo, objektas buvo kelio Trakai – Padvarionys platinimas. Pamenu, darbus pradėjome nuo kelio žymėjimo, platinome žemės sankasą, ilginome pralaidas. Šis objektas nebuvo sudėtingas, tačiau daug ko turėjau išmokti. Darbo karjeros pradžioje susidūriau visai su kitais iššūkiais, palyginti su studijomis ir įgytomis teorinėmis žiniomis institute. Labai geranoriškai tuomet man talkindavo ir patardavo „senas vilkas“ – kelių meistras Algis Večerinskas. Pamenu, dirbant šiame objekte teko platinti kelio pralaidas, tačiau prieš tai turėjome operatyviai išsiurbti vandenį. Tam tikslui naudojome specialų siurblį, kurio užkurtas variklis kaukdavo kaip traktorius. Šypseną dabar kelia ir kita mūsų naudota technika: rusiški GAZ, ZIL automobiliai, tuometiniai autogreideriai, turėtas vadinamasis sunkusis greideris, kurio viduje ūžė tanko variklis. Pastarąjį greiderį dabar galima pamatyti Lietuvos kelių muziejuje Vievyje.

Kitas objektas, kurio darbams vadovavau, buvo žvyrkelio Semeliškės – Baubonys įrengimas. Vietoj kaimo keliuko turėjome nutiesti apie 3 km naujo žvyruoto kelio. Įrengėme žemės sankasą, pralaidas, pagrindą ir pačią žvyrkelio dangą. Tiesiant šį kelią pasižymėjo itin nagingas, tiesiog juvelyriškai buldozeriu DT-75 dirbantis Mečislovas Šareika.

Tai pat įdomi patirtis mano karjeros pradžioje buvo ir vadovavimas statant Alytaus skydinį-blokinį 5 kambarių namą. Taip buvo todėl, kad buvau atsakingas ir už pagalbinę gamybą bei stalių dirbtuves. Šis namas buvo skirtas vienam iš mūsų įmonės darbuotojų. Jis su šeima neturėjo kur gyventi, todėl jis tuo metu pirmas stovėjo eilėje gyvenamajam būstui gauti, nes anuo metu gyvenamąjį plotą suteikdavo įmonė.

Nuo 1985 m. iki pat 1995 m. dirbau Lazdijų autokelių valdyboje vyriausiuoju inžinieriumi. Į Lazdijus teko persikelti po Kelių direkcijos siūlymo, be to, ten buvo pasiūlytas ir gyvenamasis plotas. Kaip tik tuo metu ten buvo statomas komunalinis penkiaaukštis namas, todėl mane viliojo ir aukštesnės pareigos, ir gyvenamasis plotas, nes tuo metu su žmona susilaukėme sūnaus. Be to, Dzūkijos kraštas garsėjo ežerais, miškais, pilnais grybų ir uogų. Lazdijuose su šeima apsipratome greitai, dzūkai priėmė šiltai, kolektyvas įmonėje buvo labai draugiškas.

Lazdijuose pirmas mano darbo iššūkis buvo 1986-ųjų atšiauri žiema: daug pustė, keliai greitai tapdavo neišvažiuojamais. Teko aktyviai dalyvauti žiemos tarnybos darbe, organizuoti kelių valymo ir barstymo darbus. Daugelyje užpustytų kelių, valydami gausiai prisnigtą sniegą, turėjome įrengti ir prasilenkimo aikšteles.

Vienas rimtesnių pirmųjų mano objektų Lazdijuose buvo žemės sankasos ir skaldos pagrindo įrengimas tiesiant kelią Veisiejai – Lazdijai. Juodos kelio dangos įrengimo darbus atliko rangovas. Tuo metu techninės priežiūros inspektorius Feliksas Martinkus buvo pasigaminęs skersinio nuolydžio matavimo šabloną, kuriuo mums leido naudotis kelio statyboje. Šiuo šablonu matuodami pagrindo skersinius nuolydžius (ypač viražuose), galėjome pagreitinti darbus. Šiais laikais tai sunkiai suvokiama, nes darbai gali būti valdomi kompiuterinėmis programomis, užtikrinančiomis projekte numatytus techninius parametrus, bet tais laikais dirbdavome kitaip, vyravo rankų darbas. Tuomet technika negalvodavo už žmogų ir patys darbuotojai turėjo būti atsakingi už tikslų projekte numatytų reikalavimų išpildymą. Tai nebuvo paprasta, bet labai stengėmės. Šiame prisiminimų etape norėčiau paminėti savo darbo virtuozą autogreiderininką Česlovą Stankevičių, kuris dirbdavo tiesiog puikiai. Kasant griovius, atliekant kelio pagrindų įrengimo darbus, kiekvienas meistras pageidaudavo turėti jį savo objekte. Č. Stankevičius autogreiderininkų meistriškumo varžybose nuolat laimėdavo prizines vietas.

Nuo 1995 m. rugpjūčio VĮ „Lazdijų automobilių keliai“ buvo prijungta prie naujai įsteigtos įmonės „Alytaus regiono keliai“ ir pertvarkyta į Lazdijų kelių tarnybą. Buvau paskirtas šios tarnybos viršininku. Pradirbęs 13 metų viršininku, 2008 m. gavau pasiūlymą tapti „Alytaus regiono kelių“ direktoriaus pavaduotoju. Apsispręsti turėjau per savaitę. Kiek sunku buvo palikti kolektyvą, nes buvau gerai įsigilinęs į paskirtas užduotis, žinojau visas savo tarnybos bėdas, visus kelius, įvairius darbų niuansus. Bet nusprendžiau išbandyti dar vieną gyvenimo iššūkį – sutikau eiti regiono kelių direktoriaus pavaduotojo pareigas. Į Alytų nepersikėliau, su žmona likome gyventi Lazdijuose.

Liūdna, bet šiuo metu situacija Lietuvos keliuose blogėja. Tas pats vyksta ir mūsų regione. Kelių priežiūrai skiriamas finansavimas neužtikrina kelių būklės stabilumo, tuo labiau – pažangos. Teko girdėti palyginimą, kad kelias kaip dantis, jei jo negydai iškart, situacija tik blogėja. Taip ir su keliais: jei jie nuolat prižiūrimi, atnaujinami, investicijų reikia mažiau, tačiau jeigu kelias su juoda danga apleidžiamas, vėliau į jį reikės investuoti daugiau. Yra nustatyta, kad Lietuvos kelių juodosios dangos silpnėja, atsiranda provėžų, bitumas netenka sankabumo, ištrupa asfalto mineralinės medžiagos, lūžinėja juodos dangos kraštai.

Nepakankamai prižiūrint žvyrkelius, jie nudulka, nebelieka sluoksnio profiliavimui. Silpniausiose vietose lūžta žvyro danga. Šie procesai ypač pasireiškia pavasarinio polaidžio metu.

Tikimės, kad artimiausiais metais valstybės finansavimas keliams gerės, galėsime intensyviau juos atnaujinti. Įsitikinę, kad Lietuvos keliai geri, tarsi užmigome ant laurų. Bet, pavyzdžiui, kaimyninės Lenkijos keliai sparčiai gerėja ir greitai mokytis turėsime iš jų.

Džiaugiamės, kad Kelių direkcijai padedant, keletą praėjusių metų skirdami didelį dėmesį eismo saugumui Alytaus regiono keliuose, labai sumažinome avaringumą. Rekonstruojame sankryžas į žiedines arba su salelėmis, taikome įvairias greičio reguliavimo priemones. Nustatyta, kad įrengus žiedinę sankryžą, įskaitinių įvykių avaringumas sumažėja beveik 100 proc.

Vis dėlto Lietuvoje yra kelių su juodomis dėmėmis. Šiuo metu mūsų regione nustatytos trys juodos dėmės keliuose Nr. 128 Naujieji Valkininkai – Daugai – Alytus, Nr. 131 Alytus – Simnas – Kalvarija ir Nr. 132 Alytus – Seirijai – Lazdijai. Be to, turime nemažai kelių ruožų, kuriuose avaringumas balansuoja ties pavojinga riba. Užbėgdami nelaimėms už akių privalome nagrinėti situacijas, numatyti avaringumo mažinimo priemones. Pavyzdžiui, kelio Alytus – Simnas – Kalvarija 5-ame kilometre nuo Alytaus yra įgyvendintos saugaus eismo priemonės, tačiau vis tiek įvyksta avarijų, panašiai kaip ir kelio Alytus – Seirijai – Lazdijai atkarpoje tarp Alytaus ir Talokių gyvenvietės. Talokiuose planuojame įrengti sankryžą su saugumo salelėmis, tikimės, kad tai padės sumažinti avaringumą.

Vasara baigėsi, atėjo ruduo, artėja žiemos sezonas. Žiemai ėmėme ruoštis dar pavasarį. Slidžių kelių barstymui Varėnoje, Lazdijuose ir Alytuje esančius sandėlius užpildėme smėlio ir druskos mišiniu. Barstytuvai ir sniego valytuvai paruošti darbams, laukia žiemos sezono. Grįžtantys iš vasaros darbų krovininiai automobiliai, autogreideriai, traktoriai yra ruošiami žiemos tarnybos darbams taip pat pagal numatytą technikos paruošimo ir eksploatavimo grafiką. Taigi, žiemos laukiame be baimės, bet ir viliamės, kad ji nebus labai sunki ir nepareikalaus per daug lėšų, skirtų kelių priežiūrai.