Juozas Gedvilas

2017-05-20 Dovaidas Pabiržis, Veidas

Iš Kelių priežiūros ir plėtros programos šiemet savivaldybių prižiūrimiems vietinės reikšmės keliams ir gatvėms iš viso bus skirta 127 mln. eurų. Tam, kad šios lėšos nebūtų naudojamos atsitiktiniams projektams, savivaldybės turės galimybę įsidiegti dangų valdymo sistemą, padedančią kur kas tikslingiau priimti kelių infrastruktūros valdymo sprendinius.

Pasak Lietuvos automobilių kelių direkcijos (LAKD) direktoriaus pavaduotojo Juozo Gedvilo, finansavimui didėjant, Lietuvos kelių tinklo priežiūrai ir plėtrai šiemet skirta 16,8 proc. daugiau lėšų), vis svarbiau tampa būtent tai, ar tikslingai šios lėšos panaudojamos. Prieš kelerius metus Valstybės kontrolei išsiaiškinus, kaip savivaldybės naudoja LAKD lėšas, institucija rekomendavo paskatinti šalies savivaldybes planuoti reikalingus darbus ir išlaidas bent keletą metų į priekį.

„Savivaldybės tvarko visą ūkį – vandentiekį, buitines nuotekas, lietaus nuleidimą. Siekiame, kad nebūtų taip, jog vienais metais pakloja asfaltą, o kitais čia jau kasa vandentiekį. Planavimas turėtų būti kompleksinis. Dažnai savivaldybės būna nepasiruošusios investicijoms, vėlai pradeda projektuoti, konkursai nukeliami į rudenį, taip krinta kokybė ir atsiranda broko, o tai piktina gyventojus, tenka skirti ir baudas. Nereikėtų pradėti galvoti, ką dabar daryti, tik atėjus pavasariui, – pasiruošti būtina iš anksto“, – aiškina LAKD direktoriaus pavaduotojas.

Vykdant kitą Valstybės kontrolės rekomendaciją siekiama laipsniškai pereiti prie lėšų skyrimo kapitalo investicijoms – kapitaliniam remontui, rekonstrukcijai arba naujų kelių tiesimui (ne mažiau kaip 50 proc.) ir saugaus eismo priemonių diegimui (5 proc.), o ne tik mažai naudos duodančiam kosmetiniam duobių lopymui. Dėl likusios dalies panaudojimo savivaldybės sprendžia savo nuožiūra – panaudoja paprastam remontui, priežiūros darbams žiemą ar dar kitur.

„LAKD ir Susisiekimo ministerija siekia, kad kuo daugiau lėšų būtų panaudota tiems darbams, kurie sukuria pridėtinę vertę”, – sako J.Gedvilas.

Dangų valdymo sistemos sutaupo trečdalį lėšų

Gegužės I2 d. Šiaulių miesto savivaldybėje vyko seminaras, kuriame buvo kalbama apie kelių ir gatvių būklės įvertinimo, rekonstruojamų ir taisomų kelių bei gatvių prioritetinio sąrašo sudarymo ir darbų atlikimo technologijų parinkimą. Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU), LAKD atstovai pateikė rekomendacijas, kaip efektyviai ir racionaliai prižiūrėti gatves.

Kaip pabrėžia VGTU Kelių tyrimo instituto direktorius dr. Audrius Vaitkus, ribotas kelių ūkio finansavimas verčia ekonomiškai planuoti kelių tinklo priežiūrą bei plėtrą ir teisingai nustatyti veiklos prioritetus, kad tai teiktų didžiausią naudą kelių ūkiui ir visuomenei. Didžiulį ekonominį efektą tokiu atveju duoda automobilių kelių finansavimo ir remonto planavimo skaičiavimai, todėl ir buvo pradėtos kurti bei taikyti dangų valdymo sistemos.

Pasaulio banko iniciatyva nuo 1969-ųjų buvo kuriamas kelių projektavimo ir priežiūros valdymo modelis HDM, kuriame naudota empirinė kelių dangos irimo parametrų metodika, priklausomybės buvo tikslinamos 30 pasaulio valstybių. Ši sistema naudojama didžiojoje dalyje Europos bei Šiaurės Amerikos šalyse. Pirmiausia dangų valdymo sistemos miestų gatvėse buvo įdiegtos JAV.

LAKD naudota dangų valdymo sistema DAVASEMA pradėta kurti 1993 m., tačiau, kaip sako A.Vaitkus, per daugiau nei 20 metų labai pasikeitė techniniai kelių statybos parametrai, todėl šios sistemos taikymas dangų degradacijai prognozuoti bei valdyti tapo labai sudėtingas. Todėl nuo 2011 -ųjų LAKD pradėjo diegti Lietuvos sąlygomis geriau tinkamą bei lengviau pritaikomą sistemos modelį „Dtims“.

„Šiandien naudojamos medžiagos, kurios užtikrina daug ilgesnį dangų funkcionavimą. Anksčiau visi keliai buvo projektuojami 20-iai metų iki pirmo kapitalinio remonto, dabar tai yra 30 metų ir daugiau. Sukurti stipresni rišikliai, įvairūs priedai, nauji polimerai. Naujos technologijos ir medžiagos leidžia automobiliui važiuoti lygiau, tyliau ir saugiau. Naujovių esama nemažai, o jų poveikis dangų degradacijai ir ilgaamžiškumui turi būti įvertintas dangų valdymo sistemoje“, – pokyčius vardija mokslininkas.

Europos bei Šiaurės Amerikos patirtis rodo, kad naudojant dangų valdymo sistemą vidutiniškai sutaupoma nuo 15 iki 30 proc. susisiekimo infrastruktūrai skiriamų lėšų, o sutaupymo dydis priklauso nuo dangų būklės duomenų surinkimo kokybės ir tinkamų degradacijos modelių parinkimo.

„Kai dirbau Vilniaus savivaldybėje, buvome įsidiegę dangų valdymo sistemą. Politikams tuomet labai lengva įrodyti, kokią atkarpą ir kokią gatvę pirmiausia reikia remontuoti, nes sistema tai parodo. Mieste gyventojų galima atrasti kiekvienoje gatvėje, todėl tai turi būti skaidrus procesas, nesvarbu, ar toje gatvėje gyvena meras, ar kas kitas. Tai neturėtų turėti absoliučiai jokios įtakos. Jei dangų valdymo sistema rodo, kad šiemet neremontavus kitąmet remontas jau turės būti kapitalinis ar reikės rekonstrukcijos – viskas aišku“, – pasakoja J.Gedvilas.

Šiuo metu Vilniaus miesto savivaldybės administracija numato surinkti informaciją apie visų B ir C kategorijų gatvių, kurių yra daugiau kaip 400 kilometrų, būklę ir taikyti dangų valdymo sistemą taisymo prioriteto sąrašui sudaryti bei remonto rūšiai parinkti.

Pasak A.Vaitkaus, duomenis galima rinkti ir rankiniu būdu – tokį metodą gali taikyti savivaldybės, kuriose kelių ir gatvių tinklas yra mažesnis. Tačiau patirtis rodo, kad savivaldybėse duomenys dažnai pradingsta arba iš viso nėra renkami, be to, toks darbas reikalauja didelių žmogiškųjų išteklių, kurių paprastai trūksta.

„Daugeliu atvejų iki šiol savivaldybės visiškai nerinko duomenų apie tai, kokie gatvių remonto darbai buvo atlikti ir kiek ilgai tai tarnauja, nežino, ar pasiteisino įgyvendinti sprendimai. Neatliekamos ir periodinės apžiūros“, – dabartinę situaciją apibūdina A.Vaitkus.

Savo lėšomis realiai prisideda tik didieji miestai

Pernai į Kelių plėtros ir priežiūros programą įplaukė beveik 25 mln. eurų daugiau, nei planuota, – iš viso 454 mln. eurų. Šios lėšos surinktos iš akcizų ir mokesčių už naudojimąsi keliais. 65 proc. šių lėšų atiteks valstybinės reikšmės keliams prižiūrėti, 30 proc. – savivaldybių prižiūrimiems vietinės reikšmės keliams ir gatvėms, likę 5 proc. pateks į rezervą.

Miestams Kelių plėtros ir priežiūros programos lėšos skiriamos atsižvelgiant į gyventojų skaičių, registruotų transporto priemonių kiekį ir gatvių ilgį, rajonams – tik į gyventojų skaičių ir kelių ilgį. Savivaldybės taip pat turi galimybę pretenduoti į 5 proc. rezervą, kuris skirstomas Vyriausybės. Paraiškų paprastai būna 4-5 kartus daugiau, nei turima galimybių jas patenkinti. Iš šio šaltinio taip pat gali būti finansuojami viešojo naudojimo privažiavimai prie švietimo, gydymo ar kitų institucijų.

4 proc. savivaldybėms skiriamų lėšų numatyta pasienio, privažiavimo prie Krašto apsaugos ministerijos objektų, nacionalinių parkų ir miškų urėdijų keliams remontuoti ar tiesti. Penktadalis savivaldybėms skirtų lėšų skirstomos ministro įsakymu, atsižvelgiant į savivaldybių pateiktus investicinius projektus, viena dešimtoji tenka kurortams (Druskininkams, Palangai, Neringai ir Birštonui), finansavimą apskaičiuojant pagal suteiktas nakvynės vietas.

Savo lėšų prie Kelių plėtros ir priežiūros programos prideda ir savivaldybės. Pernai rajonai vidutiniškai pridėjo 14 proc., didieji miestai – 96 proc. savo lėšų. Bendras savų lėšų prisidėjimo vidurkis siekė 45 proc.

Peržiūrės valstybinės reikšmės kelių tinklą

Valstybinės reikšmės kelius prižiūri LAKD, o savivaldybėms lieka vietinės reikšmės keliai bei miestų gatvės. Šiuo metu valstybinės reikšmės kelių tinkle net apie 7 tūkst. kilometrų kelių sudaro žvyrkeliai. Ar tikrai mažėjant gyventojų visi jie yra valstybei reikšmingi ir juos reikia prižiūrėti centralizuotai?

J.Gedvilas pasakoja, kad tam tikri pokyčiai vyksta: savo reikšmę praradusių kelių, pavyzdžiui, privažiavimų prie buvusių kolūkių fermų, statusas žeminamas, o tapusių reikšmingesnių – didinamas. Taip jau įvyko Plungės, Lazdijų, Ukmergės rajonuose. Tačiau kol kas statuso pokyčiai vyksta po lygiai: kiek kelių atiduodama savivaldybėms, tiek pat priimama LAKD dispozicijon.

Galima atrasti ir valstybinės reikšmės kelių žvyro danga, kuriais per parą pravažiuoja 10 automobilių. Asfaltuoti pradedama žvyro dangos kelius, kuriais eismas siekia bent 100-150 transporto priemonių per parą.

Šiuo metu Kelių transporto institute atliekamas tyrimas, kurio metu kompleksiškai bus peržiūrimas visų šalies kelių statusas ir reikšmė. Tuomet galime tikėtis rimtesnių permainų. Tyrimo rezultatai turėtų būti paskelbti šių metų pabaigoje.

Didesnis dėmesys saugai

Bent 5 proc. gautų lėšų savivaldybės turi panaudoti saugaus eismo priemonėms diegti. Kiekviena savivaldybė privalo įvertinti vadinamąsias juodąsias dėmes, nuolat sekti eismo įvykių statistiką ir pavojingiausiuose taškuose diegti saugos priemones: papildomą apšvietimą, kelio praplatinimus, šviesoforus, dviračių takus, vadinamuosius miesto vartus ir kt. Iki tol daugelis savivaldybių į tokių priemonių diegimą žiūrėjo pro pirštus.

J.Gedvilo teigimu, puikiai veikia bendrų LAKD ir savivaldybių darbų iniciatyva: jei per miestus ir miestelius eina valstybinės reikšmės kelias, saugos priemonės – žiedai ar apšvietimas – įrengiamos bendromis lėšomis.

Pašnekovas pastebi, kad pamažu baigiasi vadinamųjų gulinčių policininkų laikai ir tokias gana griežtas, dažnai vairuotojams nepatogumų keliančias priemones keičia subtilesnės. Šalies keliuose vis populiarėja išmanieji šviesoforai su greičio davikliais – vairuotojui viršijant greitį automatiškai įsijungia raudona šviesa, net jei sankryža yra visiškai tuščia. Bent du tokie šviesoforai neseniai buvo įrengti kelyje Šiauliai-Palanga.

Tai tik prevencinės priemonės, ilgainiui jos išnyks, bet šiandien jų vis dar tikrai reikia“, – sako LAKD direktoriaus pavaduotojas J.Gedvilas.

Andrius Juškevičius, Keliai ir tiltai Nr. 1(11)

Bėga laikas, diena keičia dieną, atsiranda naujų įvykių, įvairių situacijų, vis sprendžiami klausimai, užduotys, kurios neretai neišsprendžiamos per dieną. Darbai planuojami ir dienai, ir savaitei, mėnesiui bei keliems metams į priekį. Pamatuoti vienos dienos darbo rezultatus - neįmanoma. Per dieną galima tik pabandyti suprasti, jog kasdienis kelių specialisto darbas yra tik menka dalis to, kas šiandien pasiekta.

Tokias išvadas buvo galima padaryti praleidus dieną su vienu iš Lietuvos au­tomobilių kelių direkcijos (LAKD) prie Susisiekimo ministerijos vadovų, direk­toriaus pavaduotoju, atsakingu už regioninių kelių priežiūros įmonių darbą, Juo­zu Gedvilu.

Negailėsi anksti kėlęs

Darbo diena J. Gedvilui prasideda Vievyje. Tas pirmadienis buvo įprastas: be penkiolika septynios jis išvažiavo iš savo namų, kad maždaug po pusvalandžio būtų darbe. Pirmadienis – sunkesnė diena važiuoti iki Kelių direkcijos: sostinė­je rytinis pikas dar neprasidėjęs, tačiau ties Lazdynų tiltu jau tenka kiek palaukti transporto spūstyje.„Jeigu mano darbas prasidėtų 8 valandą, automobilių kamš­čių neišvengčiau. Tas geras pusvalandis iki aštuntos yra tikras išsigelbėjimas”, – sako J. Gedvilas.

Kabinete darbo diena prasideda nuo įprastų veiksmų. Pirmiausiai reikia įsi­jungti kompiuterį, peržvelgti elektroninio pašto naujienas, gautas žinias, praneši­mus, informaciją apie savaitgalio įvykius keliuose, susipažinti su informacija apie kelių būklę, orų prognoze. Ant darbo stalo guli krūva gautų įvairių raštų, reikia susipažinti ir nukreipti juos vykdyti. Kiekvienas skirtingų metų laikų pirmadienis

– vis kitoks: dabar – pavasaris, todėl jau nereikia domėtis, kiek kelių nuo sniego nuvalyta, kur dar siaučia pūga, kiek ir kur pabarstyta, kokių žiemos išdaigų lau­kiama artimiausiomis valandomis ar dienomis.

Tas rytinis pusvalandis iki aštuntos – paprastai visada įtemptas. Juk nere­tai būna, kad penktadienį darbui baigiantis Kelių direkcijoje gautus raštus išskirs­to direktorius, paštu gaunami prašymai, pageidavimai, skundai. Viską reikia grei­tai apžvelgti ir priimti sprendimus. Su prašymais ar pasiūlymais į Kelių direkci­ją kreipiasi savivaldybės (paprastai prašoma lėšų kokiam nors objektui tvarky­ti), įstaigos ir organizacijos, kurios kreipiasi su prašymais dėl privažiavimo kelių tvarkymo ir t. t.

Pirmadieniais prireikia atsakyti ir į labai skubius raštus. „Nepagalvokite, kad viską rašau tik aš vienas. Kviečiu kuruojamos srities specialistus, skirstau užduotis. Pirmadienio rytą neretai mus pasiekia ir žiniasklaidos klausimai, o jie nekantrūs, paprastai reikalauja greito ir išsamaus atsakymo. Tenka kartu padirbėti ir su Kelių direkcijos viešųjų ryšių specialistais, ruošiant atsakymus žiniasklaidai arba pasi­ruošiant tiesioginiam interviu”, – sako vienas iš direkcijos vadovų

Laikraščiams skaityti laiko nėra

Aštuntą ryto – lyg šventos apeigos – direkcijos vadovų pasitarimas, kuriame dalyvauja direktorius ir visi keturi jo pavaduotojai. „Rytiniai vadovybės pasitari­mai trunka pusvalandį. Bendrais bruožais aptariame būsimą savaitę, svarbiausius darbus ar įvykius, pasidaliname informacija, pasiskirstome užduotimis. Didžiau­sias mūsų dėmesys – viešiesiems pirkimams. Jų planavimas, eiga, kasdienė si­tuacija ir kontrolė, vokų su pasiūlymais atplėšimas – tikrai svarbiausias dalykas, nes vos prasidėjus kokiems netikėtumams mums sutrinka darbų eiga, projektų įgyvendinimas”, – pasakoja J. Gedvilas.

Kelių direkcijos viešųjų pirkimų komisija paprastai posėdžiauja antradieniais, todėl pirmadieniais būtina susipažinti su naujausia informacija, parengti pasta­bas.

Rytiniai pasitarimai neapsieina be kavos ar arbatos puodelio. „Nereikalauja­me sekretorės ar kitos darbuotojos, kuri mums kavą nešiotų. Kai norime, patys įsipilame iš kavos automato, išgeriame arba pasiimame į posėdį”, – pastebėji­mais pasidalino J. Gedvilas.

Rytiniai pasitarimai – ne tik svarbiausių darbų aptarimas. Kiekvieną savaitę Kelių direkcijoje lankosi įvairūs svečiai – ir iš užsienio, ir savi. Būtina iš anksto ži­noti vizitų tikslus, jiems pasiruošti. O dar reikia pasitarti, kas dalyvaus suplanuo­tuose posėdžiuose Seimo komitetuose, Susisiekimo ministerijoje ar kitose žinybi­nėse institucijose, ką tiems pasitarimams ar posėdžiams būtina paruošti.

Tą pirmadienį Kelių direkcijoje lankėsi Klaipėdos miesto savivaldybės direkto- rius. „Šiemet su klaipėdiečiais suplanavome įgyvendinti bendrą projektą – tvar­kyti kelią nuo Smiltynės iki krašto kelio. Be to, padėtis su dviračių takais vis blo­gėja Smiltynėje, Neringoje. Jų būklei labai pakenkė siautę miškų gaisrai, kai tais keliukais, takais turėjo judėti sunkioji gaisrų gesinimo ir miškininkų technika. Ki­tos išeities nebuvo, o mums darbo ten tikrai dabar bus”, – prisipažino direkto­riaus pavaduotojas.

Nuo balandžio pirmosios įsigaliojo Susisiekimo ministerijos nutarimas dėl tikslinės kelių priežiūros plėtros programos finansavimo, todėl, pasak J. Gedvilo, su visomis savivaldybėmis reikia suderinti tarpusavio sutarčių pasirašymo grafi­ką. O savivaldybių – šešios dešimtys.

J. Gedvilas neslepia, kad perversti laikraščius, žurnalus, susipažinti su žinias­klaidos naujienomis visiškai nėra laiko. Žiniasklaidos naujienas ir turinį analizuo­ja viešųjų ryšių skyrius. Jo specialistai pateikia straipsnių santraukas, pranešimus, apibendrina žinių ir publikacijų apie Kelių direkciją informaciją.

„Štai, ką tik atėjo žinia: penktadienį teks dalyvauti susitikime su Vilniaus Ge­dimino technikos universiteto studentais ir dėstytojais, kalbėsime kelininkų ren­gimo, mokymo klausimais, kaip populiarinti šią specialybę, kelti jos prestižą”, – žinia pasidalino J. Gedvilas.

Pirmadienio įtampa neslūgsta

Aštuntą valandą – tik trumpas ir dalykiškas Kelių direkcijos vadovų „susibė­gimas”, o dar po pusvalandžio bus platesnio rato pasitarimas dalyvaujant Kelių direkcijos skyrių vadovams.

Po pasitarimo J. Gedvilas sakė, kad viskas vyko kaip įprasta: „Manau, ne vienoje įstaigoje yra nusistovėjęs darbo ritmas, taip ir pas mus. Skyrių vadovai trumpai informuoja apie praėjusią savaitę nuveiktus darbus, kas planuojama šią savaitę. Tiesa, kalba ne visi: jeigu nieko ypatingo neatsitiko, jeigu darbas vyko ar vyks įprastu ritmu, kam be reikalo aušinti burną, užimti kitų laiką? Vertinu dalykiškumą.
Pasitarime su skyrių vedėjais vėl didžiausias dėmesys – viešiesiems pirkimams. Stebime, kontroliuojame, kaip įgyvendinami projektai, kokie objektai jau laukia valstybinės komisijos, kam artėja pridavimo terminai, ar nėra delsimų, kokių nors trikdžių.“

Atskleisdamas keletą vykusio pasitarimo smulkmenų J. Gedvilas pastebėjo, kad vis labiau įsigalintis pavasaris – kelininkų įtemptų darbų pradžia. Tuoj prasidės pavasarinės kelių apžiūros, jų būklės vertinimai. Baigėsi metų I ketvirtis – vyks kelių priežiūros įmonių pirmųjų mėnesių darbo rezultatų vertinimai ir aptarimai, strateginių veiklos planų tvirtinimai. Ir vėl – sklandaus viešųjų pirkimų
vykdymo klausimas. „Mūsų noras ir tikslas – kad per vasarą kuo daugiau darbų būtų atlikta Lietuvos keliuose, kad mūsų transportas važinėtų saugiomis transporto arterijomis“, – sako direktoriaus pavaduotojas. Tačiau įvairių trikdžių netrūksta – tai kas pamiršo laiku parengti atsakymą, kitas – laiku paklausti, tai skundą kas parašė dėl viešųjų pirkimų, kitas – pretenziją. Kiekvienas toks įvykis
stabdo procesą.
Kol kalbamės apie pirmadienio ir prasidėjusios savaitės darbus, artėja dešimta valanda. Iki to direktoriaus pavaduotojas spėja išsikviesti ir pabendrauti su kai kuriais skyrių vedėjais, pasiaiškinti rūpimus klausimus ir duoti nurodymus. 10 val. renkasi Techninė taryba, tai – Kelių direkcijos direktoriaus įsakymu paskirti nariai, aptariantys ir priimantys sprendimus įvairiais kelių statybų ar remonto klausimais.

Vietoje pietų – kelionė
Į klausimą „Ar ilgai posėdžiausite?“ J. Gedvilas atsako, jog iki dvyliktos. Vėl klausimas: „Po to pietūs?“ „Ne, pietų man šiandien nebus, – atsako jis. – Techninės tarybos posėdis greičiausiai užtruks ir baigsis po 12 val.“

Pasirodo, nors netoli Kelių direkcijos įsikūrusi ne viena kavinukė, iš penkių darbo dienų J. Gedvilas bent 2–3 kartus lieka be pietų. „Nieko, vakare atsiimsiu“, – šypteli vyras.

Techninės tarybos posėdžio darbotvarkė paprastai būna žinoma jau ketvirtadieniais, tad jos nariams būna laiko pasiruošti, įsigilinti į klausimus. Tą dieną buvo svarstomas klausimas dėl viaduko statybos per geležinkelį kelyje Mažeikiai – Skuodas. Pasibaigus posėdžiui J. Gedvilas sakė, kad Kelių direkcija kreipsis į AB „Lietuvos geležinkeliai“ dėl sankryžos Mažeikiuose techninių sąlygų, nes dar neaišku, ar verčiau statyti viaduką, ar požeminį pravažiavimą, reikia detaliau aiškintis dviratininkų ir pėsčiųjų judėjimo per viaduką klausimus. Be to, Mažeikių savivaldybė turi išsiaiškinti ir Kelių direkcijai pateikti pėsčiųjų ir dviratininkų srautų pasiskirstymo analizę, spręsti klausimą dėl vieno netikėtai atsiradusio privataus
žemės sklypo.

Taip paskubomis išsakęs Techninės tarybos svarbiausius svarstytus klausimus J. Gedvilas išskubėjo išvažiuoti: vietoje pietų jo laukė kelias tarytum į namus, į Vievį, tačiau iš tikrųjų – į kitą atsakingą posėdį valstybės įmonėje „Automagistralė“, kurios valdybos pirmininku jis yra.

„Tiesą sakant, 13 valandą turėčiau būti ir Susisiekimo ministerijoje, ten taip pat vyks posėdis, bet vietoje manęs dalyvaus kiti du direkcijos darbuotojai“, – paaiškino J. Gedvilas. Ministerijoje bus svarstomas klausimas dėl kelių naudotojų mokesčių mokėjimo kontrolės stiprinimo, dalyvaus muitinės, Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos, policijos atstovai. „Manau, kad direkcijos darbuotojai Zigmas Perveneckas ir Juozas Kondrotas susitvarkys su jiems pateiktais klausimais, nes jie kompetentingi, puikiai žino situaciją“, – pastebėjo direktoriaus pavaduotojas.

Apie būsimus rūpesčius

Nuo Vilniaus iki Vievio kaip ranka paduoti. Neilgos kelionės metu J. Gedvilas spėja papasakoti ir apie kitas kelininkių problemas bei iškilusius klausimus.

Ryt pirmasis mėnesio antradienis, kaip tik tas antradienis, kai Kelių direkcijos vadovai, Susisiekimo ministerijos atstovai susitinka su regioninių kelių vadovais. Pavasaris paprastai diktuoja savo darbotvarkę – būsimi vasaros darbai, įgyvendinamų projektų eiga, naujų projektų aptarimas.

„Regionų kelių vadovai ne visada posėdžiauja Kelių direkcijoje“, – sako J. Gedvilas. – „Posėdžius rengiame tai viename, tai kitame šalies regione, susipažįstame su įmonėmis, jų žmonėmis, technika, galimybėmis. Žinau, kad žmonės neretai galvoja, jog esame kabinetiniai darbuotojai. Nežinau, kaip kiti, bet tikras kelininkas kabinetiniu darbuotoju būti negali, ne ta profesija“, – šypteli pašnekovas.

Susitikimuose su regioninių kelių vadovais neišvengiamos staigmenos, netikėtumai. Kelių direkcija reikalauja, kad regioninius kelius prižiūrinčiose įmonėse kiekvienam vykdomam projektui būtų paskirti vadovai, kad būtų užtikrinta darbų kontrolė, finansavimas. Nėra didelių problemų, jeigu viskas veikia kaip patikimas variklis, viskas apgalvota, sudėliota, užsukta ir rieda. Ne vienas projektas įgyvendinamas pagal partnerystės sutartis su savivaldybėmis, jos prisideda arba lėšomis, arba atliktais darbais. Tais atvejais viską suderinti, sinchronizuoti yra labai svarbu. Direktoriaus pavaduotojas kalba, kad dar yra ir trečiosios šalys – elektros tinklai, dujotiekių savininkai, žemių savininkai, sanitarijos tarnybos. Dar čia
atsiranda derinimų, o būna ir gana aštrių konfliktų.

Pavasarį išlenda ir žiemos išdaigų netikėtumai. J. Gedvilas pamini, kad nutirpęs sniegas „pagražina“ pakeles – atskleidžia, kiek vairuotojai ar pravažiuojantys keleiviai primėtė šiukšlių. Viską reikia rinkti, valyti. Po žiemos daug kur šalyje atsiranda kelių atkarpėlių, kurios prašosi remontuojamos, netgi nieko nelaukiant. Štai Panevėžio regionas pateikė pavyzdį – po žiemos apie pusantro kilometro kelio ruožą būtina nedelsiant remontuoti, nes uždelsus remontas taps žymiai brangesnis. Tačiau į jokius planus tas ruoželis nebuvo įtrauktas, lėšos tam nebuvo numatytos…

Šiauliečiai rūpinasi ir klausia, ką daryti su kelio 144 ruožu netoli Šeduvos: viešųjų pirkimų procedūros jau vyksta, kelias bus tvarkomas, tačiau vienas ruožas jau šiandien labai prastos būklės. Klausimas paprastas: dabar prižiūrėti ir tvarkyti kiek nuleidus reikalavimus, ar tvarkyti „kaip priklauso“? Jeigu „kaip priklauso“, tai lyg ir be reikalo bus švaistomos lėšos… Tai kokį sprendimą siūlyti?

Panašiai yra su atskirais to paties kelio ruožais, kurie jau patenka į Kauno regiono ribas. Artimiausiuose planuose – rimtas remontas, tačiau vairuotojai ir šiandien nori važinėti saugiai.

Šakių rajone ūkininkai savo žemės ūkio technika „išmalė“ žvyrkelius, žmonės skundžiasi, vairuotojai keikiasi. Ir čia būtina viską išspręsti, nors atrodytų – patys kalti, tereikia šeimininko gero požiūrio į bendrą turtą.

Važiuojant į Vievį, J. Gedvilas paminėjo, kad susitikimuose su regioninių kelių vadovais kalbama ir apie jų bendravimą su žiniasklaida, informacijos sklaidą. Pasirodo, įmonės interneto svetainė pamiršta, informacija joje neatnaujinama, ji neretai klaidina, sukelia vairuotojų nepasitenkinimą. O kelių būklės, remonto darbų naujienos labai svarbios tūkstančiams vairuotojų, negalima atsainiai žiūrėti ir į tokius dalykus.

Valdybos posėdis – dar ne pabaiga

Vievis. 13 val. prasideda „Automagistralės“ valdybos posėdis. Po 16 val., pasibaigus posėdžiui, J. Gedvilas su kolegomis sėda į automobilius, suka kažkur po Vievio gatves, o mūsų susitikimas ir tolesnis bendravimas vėl nukeliamas į sostinę.

Prieš 17 val. J. Gedvilas grįžta į Kelių direkciją, tada ir aptariame paskutinius įtemptos dienos reikalus.

„Automagistralės“ valdybos posėdžio darbotvarkėje buvo net 6 klausimai. Pasak J. Gedvilo, buvo aptarti ir strateginiai klausimai, ir įprasti praėjusių metų darbo rezultatų įvertinimai. Įmonė dirbo pelningai, valdyba pritarė finansinei ataskaitai, gautas pelnas bus paskirstytas Vyriausybės nustatyta tvarka. Valdyba kėlė klausimą dėl atskirų kelių ruožų apšvietimo, kaip naudoti taupiąsias lempas, naudoti saulės baterijas. Valstybinės reikšmės kelyje A2 Vilnius – Panevėžys yra neišspręstų problemų dėl žvėrių takų, kai kurie ruožai nesutvarkyti ir kelią pavojų eismo saugumui. Vis akivaizdžiau lyg yla iš maišo lenda žmogiškųjų resursų problema, ypač atokiuose regionuose: jų įmonėse nemenką specialistų
dalį sudaro 55–60 metų amžiaus žmonės, o kur jų pamaina? Akivaizdžiausi pavyzdžiai – Skuodo, Joniškio rajonuose. Kaip ten privilioti specialistus? Valstybinė įmonė nedaug gali padėti nei su tarnybiniais butais, nei su paskolomis būstui įsigyti. Reikalas rimtas…

Jaunimas, įgijęs kelininkų specialybę, visais būdais nori likti didmiesčiuose. Kelių direkcija glaudžiai bendradarbiauja su įvairiomis mokyklomis, tačiau, pasak J. Gedvilo, jaunimui neįsakysi, nenurodysi. Svarbiausia – o ką jiems pasiūlysi?

Pasibaigus „Automagistralės“ valdybos posėdžiui, valdybos nariai važiavo bent trumpai susipažinti su Vievio kelių meistrijos padaliniu. Apžiūrėjo gamybines patalpas, sandėlius, techniką. Tokie apsilankymai regioninių kelių padaliniuose vyksta nuolat. Šyptelėjęs J. Gedvilas dar kartą priminė – negalvokite, kad
mes „kabinetų sėdėtojai“. Važinėjame po visą Lietuvą, tik skersai išilgai ją išmaišęs pats žinosi tikrąją padėtį, galėsi kompetentingai, profesionaliai spręsti klausimus.

Prisiminė Klaipėdos rajoną. Neminėdamas pavadinimo trumpai papasakojo apie vieną gyvenvietę, kurią kirto žvyrkelis. Atsirado galimybė tą kelią asfaltuoti. Atrodytų, visiems džiaugsmas ir laimė. Be ne… Užsispirta atlikti triukšmo matavimus, ar asfalto danga nekenks gyventojams. Kartais negali suprasti – argi net plika akimi nematyti, kad asfaltu automobiliai važinės keldami mažiau triukšmo, nekels dulkių? Tačiau – ne, reikia atlikti tyrimus. Taip darbai brangsta ir stringa…

Vakare namuose

J. Gedvilas prisipažino, kad nors jo darbo diena oficialiai baigiasi 16.30 val. (nes prasideda 7.30), nėra buvę, kad grįžtų namo bent penktą vakaro, paprastai namų duris praveria ne anksčiau 18.00. Gerai, kad žmona darbą Vilniuje baigia anksčiau už jį, nes grįžusi spėja paruošti vakarienę. Nors kartais sunku ir pasakyti – ar tai pietūs, ar vakarienė.

Kelių direkcijos direktoriaus pavaduotojas prisipažino, kad žiemą grįžus namo ramybės gali ir nebūti: nereti telefono skambučiai dėl įvairiausių eismo įvykių. Būdamas namuose problemų neišspręsi, tačiau kažką papildomai informavus ar pasitarus su kolegomis, reikalai gali pajudėti sparčiau.

Namuose J. Gedvilo laukia įprasti buities rūpesčiai ir darbai. Žiemą reikia krosnį kūrenti, namo šildymą prižiūrėti, malkomis rūpintis. Vasarą – aplinką tvarkyti, namu rūpintis.

Gyvena jie dviese su žmona, dvi dukros jau paliko tėvų namus. Vyresnioji nudžiugina atvykusi su šeima, kurioje auga jau trys Juozo anūkai. Jauniausiam Juozukui, kuriam dukra davė senelio vardą, dar tik dveji, o dėl vyresniojo anūko ir anūkės triukšmo ir klegesio namuose pakanka.

Audronė Tamašauskaitė, Keliai ir tiltai Nr. 2 (10)

Dešimt šalies regionų kelių įmonių ir vienuolikta – VĮ „Automagistralė“ – prižiūrinčios Lietuvos kelius, šiemet švenčia savo veiklos 20-ties metų sukaktį. „Šių įmonių veikla yra itin svarbi, nes mūsų šalies valstybinės reikšmės keliai – didelis turtas. Esame tranzito šalis, tad mūsų keliai yra ir vizitinė Lietuvos kortelė. Vos tik kirtęs valstybės sieną žmogus pagal jų būklę susidaro pirmą įspūdį apie valstybę“, – sakė Lietuvos automobilių kelių direkcijos (LADK) prie Susisiekimo ministerijos direktoriaus pavaduotojas Juozas Gedvilas.

J. Gedvilo teigimu, valstybė, puikiai suvokdama kelių svarbą, įsteigė būtent tokias įmones, kurios privalo užtikrinti kokybišką kelių būklę, kad būtų sudarytos sąlygos saugiam ir patogiam eismui keliuose.

Lietuvos pagrindiniai keliai yra transeuropinio transporto tinklo (TEN-T) dalis. Itin svarbus šalies tranzitui transeuropinis koridorius kerta Lietuvą keliomis pagrindinėmis jungtimis: iš pietų į šiaurę – intensyviausio eismo tarptautinė magistralė „Via Baltica“, iš rytų į vakarus – kelias Klaipėdos uosto link.

Vilnius – Kaunas – Klaipėda yra antras šalyje pagal eismo intensyvumą kelias. Pakankamai daug transporto priemonių važiuoja ir keliais Vilnius – Panevėžys bei Kaunas – Zarasai.

Lietuvos dešimties regionų kelių įmonės prižiūri ne tik pagrindines valstybės arterijas – magistralinius kelius, bet ir krašto bei rajoninius kelius. Vietinės reikšmės keliais rūpinasi savivaldybės. Vienuoliktajai valstybės kelių įmonei „Automagistralė“ tenka labiau specifinė veikla – prižiūrėti automagistrales Vilnius – Klaipėda ir Vilnius – Panevėžys.

„Ne paslaptis, kad kelių, kur didesnis eismo intensyvumas, dangos labiau dėvisi. Kitas svarbus dalykas yra susijęs su krašto keliais – šie nukentės, jei visą dėmesį skirsime tik magistraliniams keliams. Ne mažiau svarbus tikslas yra ir žvyrkelių skaičiaus šalyje mažinimas, jų asfaltavimas“, – išvardijo bene svarbiausius kelininkų siekius LAKD direktoriaus pavaduotojas, atsakingas už regioninių įmonių ir kelių priežiūrą.

Kelių sektoriaus specialistas neslepia, kad turime dar daug rajoninių kelių su žvyro danga, ir tai nemaža bėda (iš 13 tūkst. km rajoninių kelių 7 tūkst. km – su žvyro danga). Pirmumą asfaltuoti vienus ar kitus žvyrkelius lemia ir eismo intensyvumas, ir šalia jų esančių objektų svarba ar lankytinos vietos. Po truputį einama į priekį. Dabartinės Vyriausybės programoje numatyta, kad per jos kadenciją bus išasfaltuota 600 km žvyrkelių. Šią Vyriausybės programos užduotį Lietuvos automobilių kelių direkcija įgyvendins.

Visi šalies keliai svarbūs

Mažiausiai prižiūrimų valstybinės reikšmės kelių tenka įmonei „Telšių regiono keliai“ – 1310 km (899 km rajoninių, 344 km krašto ir 67 km magistralinių kelių). Daugiausia – „Šiaulių regiono keliams“ – 2786 km (atitinkamai 1957 km, 603 km ir 226 km). Tiesa, šiauliečius pagal krašto kelių ilgį lenkia Vilniaus ir Kauno regionai (atitinkamai 702 km ir 620 km).

Pasak direktoriaus pavaduotojo J. Gedvilo, Vilniaus regionas eismo požiūriu yra vienas iš labiausiai intensyvių. Taip pat pakankamai daug transporto priemonių važinėja ir Kauno, Marijampolės, Panevėžio regionų prižiūrimais keliais.

Pagrindinė valstybės įmonė, prižiūrinti magistralinius kelius, yra „Automagistralė“, tačiau po dalį jų tenka prižiūrėti ir kiekvieno šalies regiono kelių įmonei.

„Rajoniniai keliai jungia pagrindines gyvenvietes, krašto keliai jungia rajonų centrus, magistraliniai keliai – mūsų šalį su kitomis valstybėmis. Taigi, visi keliai yra svarbūs“, – pabrėžė LAKD administracijos darbuotojas.

Pasak jo, kelius būtina greideriuoti, labiausiai nusidėvėjusius sluoksnius atnaujinti, asfalto duobes išlyginti, jei neįmanoma ištisinių kelio dangos sluoksnių remontuoti, nes stinga lėšų, būtina bent jau sustabdyti kelio irimą, riboti eismą.

Visos valstybinės kelių priežiūros įmonės vykdo tą pačią funkciją – prižiūri valstybės kelius. Priežiūros lygiai nustatomi pagal kelių svarbą. Nuo to priklauso ir finansavimas. Kuo daugiau svarbesnių kelių regione yra, tuo finansavimas didesnis.

Tarkime, pirmos kategorijos, 4 eismo juostų magistralinio kelio vieno kilometro priežiūra žiemą (6 mėn.) II priežiūros lygiu kainuoja 10 tūkst. 627 eurų, I lygiu – 16 tūkst. eurų; kitų magistralinių kelių (2 eismo juostos) vieno kilometro II priežiūros lygis kainuoja 5 tūkst. 314 eurų, I lygis – 8 tūkst. eurų.

Padidinti magistralinių kelių priežiūrą vienu lygiu kainuotų apie 50 proc. daugiau lėšų. Valstybinės reikšmės kelių priežiūros lygiai, atsižvelgiant į esamą kelių priežiūros finansavimą, nustatyti didžiausiu galimu efektyvumu.

„Jei nesutvarkyti keliai, blogai visiems – tiek transportui, tiek gyventojams. Viena vertus, turime važiuoti saugiai ir patogiai, kita vertus, jei kelias labai duobėtas, jis trukdo saugiam greičiui“, – patikino LAKD direktoriaus pavaduotojas.

Būna situacijų, kai kelius gadina pavasario polaidžiai, kurių padariniams likviduoti skiriama papildomai lėšų. Kelių direkcijai šalies regionų įmonės teikia siūlymus, kurie keliai labiausiai nusidėvėję, kur reikia juos rekonstruoti, o kur kapitališkai remontuoti. Vienur galbūt pakanka paprasto remonto, o kažkur galbūt reikia tiltą ar viaduką rekonstruoti.

Tiltams ir viadukams tvarkyti numatyta atskira finansavimo eilutė. Informacinės priemonės, kelio ženklai, atitvarai – viskas kelių projektuose yra apskaičiuojama. Jei statinys avarinis, juo eismas jokiu būdu negali vykti. Anot pavaduotojo J. Gedvilo, laimė, tokių statinių pas mus nėra.

Svarbiausia – tinkama priežiūra

Daugiausiai darbuotojų turi valstybės įmonė „Vilniaus regiono keliai“ – 363, VĮ „Kauno regiono keliai“ – 329 ir VĮ „Šiaulių regiono keliai“ – 312. Mažiausiai darbuotojų yra „Telšių regiono keliuose“ – 140 ir įmonėje „Tauragės regiono keliai“ – 166. Valstybės įmonėje „Automagistralė“ dirba 306 darbuotojai.

Pasak J. Gedvilo, nors minėti skaičiai yra skirtingi, regionų kelių priežiūros įmonėse vienam darbuotojui tenkantis kelių ilgis yra panašus. Prižiūrimų kelių ilgis, tenkantis vienam specialiąsias funkcijas atliekančiam darbuotojui, svyruoja nuo 11,7 km iki 8,3 km. Įmonėje „Automagistralė“ – 1,4 km. Šis rodiklis išsiskiria iš bendro vidurkio dėl veiklos specifiškumo.

„Pagal turimų kelių ilgį didesnės regiono kelių įmonės yra Šiaulių, Vilniaus, Kauno ir Panevėžio. Taip pat – „Automagistralė“. Likusios yra šiek tiek mažesnės ir pagal turimus kelius, ir pagal jų plotą ar ilgį, ir pagal darbuotojų, technikos, kelių tarnybų skaičių. Vienur yra 6 tarnybos, kitur – 3“, – patikslino LAKD pavaduotojas.

Daugiausia lėšų skiriama Vilniaus, Kauno ir Šiaulių regionų keliams. Visos įmonės gali dalyvauti konkursuose rangos darbams atlikti, bet pagrindinė jų funkcija – užtikrinti valstybinių kelių priežiūrą, todėl svarbu, kad per papildomus darbus nenukentėtų pagrindiniai.

Trys įmonės – „Kauno regiono keliai“, „Šiaulių regiono keliai“ ir „Panevėžio regiono keliai“ – turi asfalto gamyklas, vadinasi, jų darbo pajėgumai asfaltavimo darbams atlikti yra didesni. Tačiau, pasak direktoriaus pavaduotojo, tam, kad įmonė imtųsi vienokių ar kitokių kelių tiesimo darbų, ji turi būti atestuota tokiems darbams atlikti ir privalo parodyti, ką gero jau yra nuveikusi. Taigi, valstybinės reikšmės kelius prižiūrinčios įmonės dažniausiai dirba mažesniuose objektuose, nes didesnių apimčių kelių statybos darbams atlikti reikalinga ir atitinkama technika. O įmonių turimi mechanizmai labiau pritaikyti esamiems keliams prižiūrėti, nei naujiems tiesti.

Būtinos technikos pakankamai

„Visos įmonės turi pakankamai technikos, kurią nuolat atnaujina. Sovietinio paveldo įmonėse beveik nelikę – pagrindinė technika yra šiuolaikinė. Tarybiniai autogreideriai jau tapę muziejiniais eksponatais“, – tęsė vienas iš LAKD vadovų.

Įmonių technika yra skirtinga, nes jos pačios nėra tolygios pagal prižiūrimų kelių kiekį. Įsigyjama nauja technika turi būti ekonomiškai pagrįsta. Jos reikia tokios, kuri dirbtų. Vienintelės mašinos, kurios gali nedirbti vasarą, yra barstytuvai. Savivartės dirba, o pati barstymo įranga – ne. Daugiausia savivarčių turi Kauno regionas (44), mažiausiai – Tauragės ir Klaipėdos (20). Remonterių daugiausia tenka „Panevėžio regiono keliams“ ir „Šiaulių regiono keliams“ – po 2, kitos įmonės jų turi po 1, o „Klaipėdos regiono keliai“ ir įmonė „Automagistralė“ – nei vieno.

Frezų Šiaulių regiono kelių priežiūros įmonei tenka net 8, Utenai ir Kaunui – po 7, Vilniaus – 6, Klaipėdos ir Panevėžio – po 5, „Telšių regiono keliams“ ir „Automagistralei“ – po 4, Tauragės, Alytaus, Marijampolės regionų įmonėms – po 3. Ratinių traktorių daugiausia turi valstybės įmonės Šiaulių, Kauno ir Panevėžio regionuose (40, 32 ir 31), mažiausiai – 15 – „Telšių regiono keliai“. Autogreiderių mažiausiai tenka tauragiškiams (10), daugiausia – šiauliečiams (30). Ekskavatorinių ir frontalinių krautuvų daugiausia turi „Šiaulių regiono keliai“ – 25, mažiausiai „Marijampolės regiono keliai“ – 8. Pagal kelių tarnybos automobilių skaičių taip pat pirmauja Panevėžys ir Šiauliai (35 ir 33). Kiek kuklesnės Vilniaus ir Kauno regionų įmonės bei „Automagistralė“ – po 30. Mažiausiai jų turi Telšiai – 14.

„Kiekviena įmonė techniką perka pati. Veikia įmonių valdybos, kurios padeda pasirinkti veiklos strategiją. Įmonės prižiūri kelius, o lėšas, reikalingas keliams rekonstruoti, planuoja Kelių direkcija, atsižvelgdama į įmonių siūlymus ir skiriamą valstybės finansavimą“, – pabrėžė LAKD direktoriaus pavaduotojas J. Gevilas.

Laukia profesionalių mechanizatorių

„Jaunimas labiausiai nori dirbti didžiuosiuose miestuose. Juos sunkiau suvilioti į Naująją Akmenę ar, pavyzdžiui, į Zarasus. Bet tam yra skatinimo priemonės. Karjerą pradeda darbininku, o įmonė gali nusiųsti mokytis į kolegijas ar universitetus. Nieko amžino nėra, taip pat ir įmonių kadrų srityje reikia kaskart atsinaujinti“, – mano J. Gedvilas.

LAKD ne kartą organizavo susitikimus su VGTU studentais, kuriems buvo pasakojama apie skatinimo priemones, pasirinkus kelininko profesiją, apie tai, kad pastaroji yra aukštai vertinama, ypač šalies rajonuose, todėl tikrai verta ją rinktis.

J. Gedvilo giliu įsitikinimu, kelininko profesija tikrai neišnyks. Esą yra labai gerų pavyzdžių, kai jaunimas grįžta į tėviškę, miestelius, gauna kelių įmonėse darbą. Tiesa, ne viskas yra lyg sviestu patepta – šiuo metu šalies regionų kelių priežiūros įmonėms labiausiai trūksta profesionalių mechanizatorių. Mat daug juos ruošusių mokyklų užsidarė, daug jų neberuošia.

LAKD, siekdama sumažinti minėtų specialistų stygių, bendrauja su Kauno kolegija, siekia įgyvendinti ne vieną skatinamąją rinktis šią profesiją priemonę.

Pats LAKD direktoriaus pavaduotojas sako 1977 m. įstojęs į tuometį Vilniaus inžinierinį statybos institutą (VISI) ir jį sėkmingai baigęs su kelių inžinerijos specialybe. 10 metų dirbo Vilniaus miesto kelių statybos ir remonto valdyboje Nr.2, 17 metų – Vilniaus miesto savivaldybėje. Kelių direkcijoje – nuo 2010 m. Iš pradžių 3 metus dirbo Vietinių kelių skyriuje vedėjo pavaduotoju, o direktoriaus pavaduotoju tapo prieš dvejus metus. Žodžiu, šio specialisto darbo stažas kelių sistemoje tikrai solidus – nuo 1982 m.

„Kuruoju vietinius kelius, dalis mano darbo siejama su savivaldybėmis pagal Kelių priežiūros ir plėtros programą. Man tenka visi valstybinių kelių priežiūros klausimai: finansavimas, paprastasis asfalto dangų ir žvyrkelių remontas, priežiūrų kontrolė, įmonių veikla“, – išvardijo J. Gedvilas.

Jo manymu, Lietuvoje per 20 tūkst. km valstybinių kelių tinklas yra optimalus. Yra dalis valstybinių kelių, kurie patenka į jau išnykusias teritorijas. Su savivaldybėmis vyksta diskusijos, kad tokie keliai galėtų būti įrašyti į vietinių kelių balansą. Savivaldybės savo ruožtu siūlo kelius, kurių svarba išauga, nes suintensyvėja eismas, kad šie taptų valstybinės reikšmės keliais. Toks procesas vyksta nuolat.

Kai 1938 m. buvo atidaromas Žemaičių plentas, dar tais laikais žmonės pasakė tokią tiesą, kuri, matyt, visais laikais buvo aktuali: „Kas neturi gerų kelių, tas neturi gero gyvenimo. Geri keliai sukuria gerą gyvenimą. Todėl visų mūsų rūpestis – turimą didžiulį turtą ir strateginę reikšmę – šalies kelius ir jų statinius būtina puoselėti, prižiūrėti ir saugoti.“