Jonas Varkala

2016-12-07 Edita Balčiūtė, Keliai ir tiltai Nr. 2(12)

Gimiau buvusioje plačiojoje tėvynėje – Tarybų Sąjungoje, o tiksliau – Sibire. Vaikystę ir jaunystę praleidau kaime šalia Garliavos Kauno rajone. Mokslus studijavau Vilniuje. Dabar gyvenu ir dirbu Tauragėje.

Daug kelio per tuos metus nueita, kol galiausiai 1970 m., baigęs Garliavos vidurinę mokyklą, gyvenimą su keliais susiejau tiesiogiai – pradėjau studijuoti Vilniaus inžineriniame statybos institute (VISI) automobilių kelių specialybę. Nuo pat gimimo žinojau, ką reiškia sunkiai dirbti, todėl darbo nevengiau: jau besimokydamas mokykloje vasaromis pradėjau dirbti Kauno melioracijos valdyboje, Garliavoje. Mokykloje baigiau rankinio sporto mokyklą ir prisijungiau prie instituto rankinio komandos, kurią treniravo tuo metu garsus rankininkas ir treneris A. Mecežinskas.

Stodamas į VISI iš pat pradžių norėjau studijuoti tai, kas susiję su statyba, tačiau per paruošiamuosius egzaminus, užvirus diskusijoms su mokslo draugais, tvirtai apsisprendžiau pasirinkti kelininko specialybę – ji mane traukė. Baigęs pirmą kursą atlikau geodezinę praktiką, o antrą vasarą dalyvavau Tarptautinėje statybos stovykloje kartu su panašios specialybės studentais iš Vokietijos, Lenkijos ir kitų šalių. Stovyklavome Aukštadvaryje, VISI poilsio bazėje. Tų pačių metų rugpjūtį ten vyko ir sporto stovykla – su Vilniaus rinktine ruošėmės Lietuvos jaunimo spartakiadai. Trečiais metais praktikavausi Vilniuje: Karoliniškių ir Lazdynų mikrorajonuose tiesėme įvažiavimus į kiemus, klojome šaligatvių bordiūrus, as faltavome kiemus ir darėme kitus darbus. Baigęs ketvirtą kursą atlikau gamybinę praktiką dabartinėje AB „Kauno tiltai“. Kadangi baigiamąjį diplominį darbą rašiau apie gelžbetonį ir jo konstrukcijų specifiką, tiksliau viaduko ties Babtais automagistralės Kaunas – Klaipėda kelyje projektą, vasarą praleidau AB „ Kauno tiltai“ gelžbetonio gamybinėje bazėje.

Po ketvirto kurso vedžiau ir baigęs institutą 1975 m. gavau paskyrimą dirbti Tauragėje. Dirbti pradėjau darbų vykdytoju tuometinėje Tauragės kelių remonto statybos valdyboje. Su žmona ir dar vienu kolega specialistu buvome apgyvendinti darbovietės pastato antrajame aukšte. Po metų, 1976 m. rugpjūtį, gavome trijų kambarių butą naujai pastatytame name. Norinčiųjų gauti būstą eilė buvo didelė, bet kadangi tais pačiais metais mums gimė sūnus, o aš buvau jaunas ir perspektyvus specialistas, mūsų šeimai buvo suteikta pirmumo teisė į būstą. Tais laikais uždirbau apie 200 rublių „į rankas“, o tai jau buvo nemaži pinigai. Neilgai trukus Tauragė tapo antrąja gimtine ir po trejų paskyrimo darbo metų grįžti į Garliavą jau nesinorėjo, įleidome šaknis žemaičių krašte. Gyvendamas Tauragėje nuo sporto irgi neatitolau, įsiliejau į vietinę krepšinio komandą, nes tuo metu Tauragėje vyravo moterų rankinis. Vėliau gamybiniuose kolektyvuose susibūrę buvę rankininkai, pažaisdavome, suorganizuodavome varžybas ar turnyrus.

Pirmas mano darbas buvo prie magistralės A12 tiesimo, kai reikėjo tiesti apylanką į Skaudvilę. Darbuotis pradėjau pas tuo metu gal didžiausią patirtį turintį valdyboje darbų vykdytoją A. Krasnicką: statėme atitvarus, apdirbinėjome šlaitus, klojome betonines plyteles. Žodžiu, darėme visus baigiamuosius apdailos darbus, kad galutinį rezultatą galėtume atiduoti Darbų priėmimo komisijai vertinti.

Vėliau tiesiau pėsčiųjų taką iš Tauragės į Taurus. Pirmą žiemą jokio objekto neturėjau, todėl tvarkiau nuovažas, dariau nutekėjimus ir panašius darbus. Pavasarį pradėjau ir per dvejus metus pastačiau naują kelią Skaudvilė–Adakavas, nes senasis kelias vinguriavo per laukus, pamiškes, buvo siauras ir neatitiko tuometinių eismo reikalavimų. Prie darbo buvau pratęs nuo mažens, todėl dirbti norėjosi daug ir savarankiškai. Institute taip pat puikiai pavykdavo suderinti ir sportą, ir mokslą, matyt, paprasti kaimo vaikai yra daug ištvermingesni ir labiau užsigrūdinę nei miestiečiai. Iš į institutą įstojusių 75, baigėme tik 29, o aš ir kaime pas tėvus dirbdavau, ir kiekvieną dieną iki išnaktų sportuodavau, ir dar mokytis neblogais pažymiais sugebėjau.

Bendrauti su žmonėmis man patiko, todėl ir naujame kolektyve pritapau lengvai, darbas vyko sklandžiai. Darbų vykdytoju pradirbau ketverius metus, iki 1979 m. Dirbau vien prie žemės darbų, iki asfaltavimo nepriėjau: kelią paruošdavau tiesimui ir atiduodavau kitiems. Per tą laikotarpį pastačiau nedidelius 2 tiltus, atlikau 7 km krašto kelio į Vainutą kapitalinį remontą. Ketvirtais darbo metais teko dirbti prie asfaltavimo darbų. 1979 m. valdybose atsirado viršininko pavaduotojų, atsakingų už eksploataciją, etatai ir tuometinis valdybos viršininkas H. Krivickas mane pakvietė tapti jo pavaduotoju, bet toks mano karjeros posūkis anuo metu buvo neįmanomas, kadangi mano tėvai buvo tremtiniai, o aš gimęs ir iki 6 metų augęs Sibire, galiausiai net nebuvau partijos narys. Dėl savo ateities buvau nuvykęs į Kauno saugumo pastatą. Ten man buvo paaiškinta, kad mano karjera priklauso nuo vietinio partijos sekretoriaus. Atseit, čia vietiniai reikalai, o į partiją įstoti negalėjau, nes buvau tremtinių vaikas. Taigi, tapti viršininko pavaduotoju man buvo užkirsti visi keliai. Šito įvykio nesureikšminau tada, nesureikšminu ir dabar – buvo tokie laikai, nieko negalėjau pakeisti. Nepavykus tapti pavaduotoju, pradėjau dirbti Techninio skyriaus viršininku. Dirbti nebuvo lengva, nes po šių įvykių ne visi darbuotojai noriai manęs klausėsi. Kaip tik tuo metu gavau pasiūlymą pereiti dirbti į Tauragės autotransporto įmonę Eksploatacijos skyriaus viršininku, kuri irgi priklausė tai pačiai ministerijai. Vėl buvo pradėta tikrinti mano kandidatūra. Šį kartą mano pervedimo klausimą išsprendė į autotransporto įmonę atvykęs tuometinis susisiekimo ministras.

Eksploatacijos skyriaus viršininku išdirbau keturiolika metų, iki 1994-ųjų. Vadovavau nemažai darbuotojų, o mano žinioje buvo apie 200 krovininių automobilių, 50 autobusųir 6 taksi automobiliai. Keleivinių autobusų darbu rūpinosi mano pavaduotojas, o aš dirbau su krovinių pervežimu. Apie 80 proc. visų turimų savivarčių mašinų darbavosi būtent pas kelininkus. Tokiu būdu netiesiogiai dalyvavau magistralės Kaunas–Klaipėda tiesime. Įmonės technikos parke turėjome įvairių markių automobilių: MAZ, ZIL, o 1986 m. įsigijome ir pirmuosius KAMAZ sunkvežimius, vilkikus ir kitokią techniką. Susiklostė gana komiška situacija, nes mano pavaldiniai skųsdavosi, jog esu kelininkas ir kelininkams darau išlygas. O kelininkai piktinosi, kad išėjęs į autotransportą kaip kelininkas atstovauju transportininkams. O iš tiesų aš tik kaip galima geriau norėjau atlikti man pavestus darbus.

1990 m., Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kartu su ja atėjo nelengvi ekonominiai laikai: sumažėjo pervežimų, įmonės buvo privatizuojamos, parkas nebuvo atnaujinamas. Kadangi mano ir naujų įmonės vadovų požiūriai išsiskyrė, iš darbo teko išeiti. Be darbo būti negalėjau, todėl užsiėmiau individualia veikla, sukūriau nedidelį nuosavą verslą, orientuotą į prekybą. Mano gyvenimo credo – būtina išnaudoti kiekvieną minutę, todėl tingėti ir apgailestauti dėl nepalankaus likimo nebuvo kada.1995 m. įsidarbinau Valstybinėje darbo inspekcijoje, kur teko tikrinti įmones, kaip jos laikosi darbo saugos reikalavimų, kuruoti statybas, transporto sektorių, dalyvaudavau tiriant nelaimingus atsitikimus darbe. Dirbdamas šį darbą jaučiausi ne savo rogėse ir aiškiai suvokiau, kad tai laikina.

Visai netikėtai 1998 m. į mano kabinetą įžengė tuometinis VĮ „Tauragės regiono keliai“ direktorius S. Rulys. Iš matymo aš jį pažinojau. S. Rulys be jokių užuolankų tiesiai šviesiai paklausė, kiek dar ketinu švaistyti savo laiką, dirbdamas ne tai, kas prie širdies. Pasikalbėjome, ir jis man pasiūlė sugrįžti į VĮ „Tauragės regiono keliai“. Taip 1998 m. spalio 1 d. grįžau į savo pirmąją darbovietę ir nuo 1999 m. birželio 15 d tapau Tauragės kelių tarnybos viršininku. Sugrįžęs jau dirbau visai kitokioje sistemoje, kitoje struktūroje, su nauja valdžia, nauju kolektyvu ir nauja technika. Dirbti buvo ir yra tikrai lengva, nes Tauragė – nedidelis miestelis, visi visus pažįsta, vieni kitiems padeda, technikos parkas pagal galimybes nuolat atnaujinamas naujomis transporto priemonėmis – tik skubėk suktis. Tais pačiais metais gavome ir pirmuosius vokiškus greiderius, o atėjęs radau dar keletą MAZ markės automobilių bei cirkais vadinamų autobusėlių. Tuo metu technikos parke dar turėjome ir rusiško tipo greiderių DZ, klotuvą, plento volą, keletą traktorių: „Staliną“, „DT75“, „K700“. Taip ir pradėjau vadovauti 75 žmonių komandai, kuri po 2009 m. krizės ir masinių atleidimų sumažėjo iki 55 darbuotojų. Su šiuo kolektyvu dirbame ir iki šių dienų.

Tikrųjų kelininkų mano tarnyboje yra nedaug, kiti atlieka įvairius darbus nepriklausomai nuo profesijos ir užimamos pareigybės: jei reikia, renka šiukšles, šienauja, dirba prie asfalto remonto darbų, barsto kelius prie darbų, kuriuos mes turime kruopščiai ir atsakingai atlikti prižiūrėdami valstybinės reikšmės kelius. Darbus visada paskirstau su visais pasitaręs ir sudėliojęs pagal svarbą. Kaip greitai ir ar laiku bus atlikti suplanuoti darbai, labai daug priklauso nuo jų organizavimo kokybės. Nusistovėjusi stereotipinė visuomenės nuomonė, kad visi kelininkai yra blogi, nepelnyta ir neteisinga. Mes daug dirbame ir dirbame nuoširdžiai, atsidavę, tačiau nesugebame atsidurti kiekviename probleminiame taške tą pačią minutę: nepakanka ir žmogiškų, ir techninių išteklių. Be to, nuo 2009 m. prie Tauragės kelių tarnybos prijungė Pagėgių savivaldybės kelius, kuriuos iki tol prižiūrėjo VĮ „Klaipėdos regiono keliai“ Šilutės kelių tarnyba, nes Pagėgių savivaldybės administracija norėjo, kad kelių priežiūrą vykdytų jų apskrityje esančios tarnybos. Taip 2009 m. įkūrėme Pagėgių meistriją, kuri prisideda prie minėtų kelių priežiūros, o meistrijos vadovas ir darbuotojai perėjo iš Šilutės kelių tarnybos. Šiuo metu apie 80 proc. meistrijos darbuotojų dėl įvairių priežasčių pasikeitė. Turime beveik 67 km magistralinio kelio, kurio priežiūra žiemą vykdoma nuo 4 val. ryto ik 22 val., todėl darbuotojų trūkumas juntamas žiemą, kai reikia barstyti ir valyti kelius bei tuo pačiu teisingai vesti darbo ir poilsio laiko režimo apskaitą, kurios reikalauja Darbo kodeksas. Vienam automobiliui yra prisikirti du vairuotojai, vadinasi, turint šešis barstytuvus reikalinga turėti dvylika vairuotojų, o jų trūksta.

Iki pat 2008 m. mes ne tik savo darbus spėdavome nudirbti, bet ir ranga užsiiminėdavome, taip savo įstaigai atnešdami po 2 mln. litų metinių pajamų. Šiuo metu šios apimtys sumažėjo. Visada norėjosi ir dabar norisi, kad mano pavaldiniai turėtų tinkamas darbo sąlygas ir gerus atlyginimus, todėl tekdavo sugalvoti įvairių darbų ir apmokėjimo už juos būdų bei papildomų pajamų šaltinių.

Niekada nepamiršau, jog esu gamybininkas ir vis ieškau progų prie gamybos bent piršteliu prisiliesti, vis norisi kažką pačiam savarankiškai sukurti. Iš esmės, jei dabar reikėtų vadovauti gamybai, reikėtų iš naujo mokyti arba net ir pakeisti daugumą darbuotojų, nes tikrų kelininkų mes jau nebeturime, dabar visi darbai apsiriboja duobės užtaisymais ar kelio ženklų perstatymu. Gamybinis darbas man – atgaiva širdžiai.

Pats jau esu visai netoli pensinio amžiaus ir po savęs norisi palikti kompetentingą pamainą, todėl nuolat ieškau tikrų savo srities specialistų, tačiau juos surasti labai sunku. Be to, ir savo krašto žmonėms norisi padėti. Pas mus dirba keletas vadinamųjų „trijų hektarų“ žmonių iš kaimiškų vietų, kurie turi žemės, bet iš jos nepragyvena. Tokie darbuotojai labai geri ir atsakingi, turi ir vairuotojo, ir traktorininko teises, jų nenorėčiau prarasti. Visada domiuosi ir naujais specialistais, kuriuos paruošia Vilniaus Gedimino technikos universitetas (VGTU) ir Kauno kolegija. Savo jaunėlį taip pat nukreipiau kelininko keliais ir prisikalbinau grįžti namo po magistrantūros studijų VGTU. Padirbėjęs VĮ „ Vilniaus regiono keliai“, jis grįžo į gimtąjį miestą į privatų sektorių, kuris užsiima teritorijų planavimo, kelių ir tiltų projektavimo darbais. Vyresnysis, įgijęs mechaniko specialybę, dirba VĮ „Regitra“. Taigi, užauginau du sūnus, kuriais didžiuojuosi, turiu du anūkus. Namą taip pat pastačiau savo rankomis – vadinasi, programą įvykdžiau. Dabar susitinkame savaitgaliais, mėgaujamės aktyviu laisvalaikiu: žaidžiame įvairius žaidimus, važinėjame dviračiais, žemės darbus nudirbame patys.

Vis negaliu negalvoti apie daug optimizmo neteikiančią situaciją Lietuvos keliuose. Nuolatinės reorganizacijos, kurios neduoda realios naudos, be galo nualina kelių sektorių. O juk keliai – mūsų valstybės veidrodis. Jie turi gerėti ir jiems reikia padėti. Kol veikė Valstybinis kelių fondas, situacija buvo geresnė nei dabar, kai skiriami menki finansavimo trupiniai iš valstybės biudžeto. Nuolat trūksta lėšų, tiltai yra, bet jų turėklai rūdija, blogėja kelių dangos; projektų priruošta begalės, tik nežinia, kada jie bus pradėti vykdyti. Keliai turės būti sutvarkyti, turės gerėti, nes jie negali išnykti.

O neretai taip suskausta širdis dardant duobėtais keliais… Ir tikiuosi, kad tikrai sulauksiu to meto, kai galėsiu pasidžiaugti ir savo darbu, ir savo krašto keliais.