Jonas Dambrauskas

2016-12-07 Edita Balčiūtė, Keliai ir tiltai Nr. 2(12)

VĮ „Tauragės regiono keliai“ Šilalės kelių tarnybos viršininkas Jonas Dambrauskas kelių sektoriuje dirba jau 37 metus. Būta visko: sunkaus darbo, gendančios technikos, darbuotojų neatsakingo požiūrio į darbą. Tačiau kelininkas tvirtai tiki, kad pasirinko tinkamą savo gyvenimo kelią.

J. Dambrauską į kelių sektorių atvedė atsitiktinumas. Dar būdamas Pasvalio Petro Vileišio vidurinės mokyklos vienuoliktoku žinojo norįs mokytis statybos. Su trimis klasiokais, ieškančiais tinkamos specialybės, nuvyko į tuometinį Vilniaus inžinerinį statybos institutą (VISI), kur vyko atvirų durų diena, kur atsitiktinai sutiko Kelių katedros vedėją Steponą Roką. Jis ir įtikino Joną pasirinkti kelininko profesiją.

1974 m. J. Dambrauskas sėkmingai baigė vidurinę mokyklą ir su trimis bendraminčiais klasiokais, kaip ir žadėjo, įstojo į VISI, pasiryžęs tapti kelininku.

„Vienas klasiokas pakeitė profesiją, likę trys baigėme studijas. Todėl buvusiam Kelių katedros vedėjui galiu padėkoti – tai buvo teisingas mano pasirinkimas. Juk šiame darbe likau iki šiol – 37 metus“, – su pasididžiavimu pasakojo Šilalės kelių tarnybos viršininkas J. Dambrauskas.

Studentiškos stovyklos paliko įspūdžių

J. Dambrausko studijų metai pralėkė greitai. Vasaras jis leido statybų stovyklose. Pirmoji vyko Anykščių rajone. Du mėnesius J. Dambrauskas dirbo ūkyje – prisidėjo prie daržinių statybos, betonavo grindis.

Kitais metais jam teko pabuvoti ir Sibire, kur pylė pamatus penkių aukštų gyvenamajam namui. Plikomis rankomis, be technikos, dirbo kone viską: maišė betoną, betonavo, dėjo armatūros tinklą, rišo klojinius. Padėjo tik ekskavatorius, kuriuo buvo kasami grioviai.

„Dirbome karštą vasarą. Naktį sunkiai sekėsi užmigti. Puolė uodai. Nuo jų gindavomės įvairiai. Buvome pasiruošę – atsivežę chemijos. Kai kurių priemonių teko ir atvykus nusipirkti. Išpurkšdavome palapinę ir lysdavome po „kaldra“, – nuotykius prisiminė J. Dambrauskas.

Institute vykdyta studentų mainų programa leido nukeliauti į Lenkiją. Tai buvo pirmoji J. Dambrausko išvyka į užsienį iš Tarybų Lietuvos. Kelionė buvo pažintinė – jis lankėsi gyvenamųjų namų, viadukų ir tiltų statybvietėse.

„Įspūdis buvo keistokas – juk iki tol nebuvome niekur išvykę. Lenkijoje nematėme darbų organizavimo pobūdžio tiesiant kelius. Bet matėme skirtumą. Lenkai gyveno geriau. Turėjo daugiau vakarietiškos technikos“, – įspūdžiais dalinosi pašnekovas.

Raseiniuose išmoko kelininko amato

J. Dambrauskas VISI baigė 1979 m. Įgijus teorinių žinių, praktinę kelininko duoną teko ragauti Raseiniuose. Gavęs paskyrimą į Raseinių kelių statybos valdybą Nr. 11, J. Dambrauskas darbą pradėjo rudenį – nuo lapkričio1 dienos.

Tuo metu modernaus magistralinio kelio (A1), sujungusio Vilnių, Kauną ir Klaipėdą, tiesimas buvo įpusėjęs. Darbai vyko Raseinių rajono teritorijoje. J. Dambrauskas gavo magistralės pagrindo įrengimo darbų vadovo pareigas.

Jis dar su penkiais kolegomis gyveno trijų kambarių bute. Laisvo laiko daug neturėdavo, neretai keliaudavo. Uždirbdavo 175 rublius per mėnesį, gaudavo ir 20 proc. lauko priedą (nuvykti į objektus).

„Tuo metu negalvojome, kad reikia taupyti. Mėnesio balansas atsidurdavo ties nuliu. Bet skolintis netekdavo“, – pasakojo J. Dambrauskas.

Jam teko dirbti būsimos automagistralės kelio ruože nuo Kalnųjų sankryžos iki Kryžkalnio. J. Dambrauskas vadovavo darbams Viduklės ir Nemakščių sankryžose, objektui Sujainių kaime.

„Žinoma, kolegos žiūrėjo, ką aš, jaunas, sugebu ir ko ne. Pradžia buvo sunkoka. Bet pavykdavo be didelių konfliktų susitarti. Patardavo meistras praktikas Albinas Galeckas, dabar dirbantis bendrovėje „Kauno tiltai“. Jis buvo pirmasis mano mokytojas“, – pasakojo dabartinis kelių tarnybos viršininkas.

Darbą apsunkino sena technika

J. Dambrauskas Raseiniuose vadovavo grupei žmonių – vairuotojams, darbininkams. Buvo atsakingas už trasos aukščio niveliavimą, nemažo mašinų srauto priėmimą ir įforminimą bei kitus atsakingus darbus.

„Gavau paskyrimą rudenį. Veždavome smėlį, skaldą, lygindavome, tankindavome, stebėjome naudojamų medžiagų kokybę“, – apie savo darbo pradžią pasakojo J. Dambrauskas.

Vasarą reta kelininkų diena praeidavo be viršvalandžių – dažnai užsitęsdavo skaldos lyginimo darbai. Dirbdavo ir dažną rudens šeštadienį, nes tekdavo skubėti baigti pradėtus kelio ruožus – artėdavo terminas juos atiduoti vertinti.

Tuo metu kelių statyba vyko sunkiomis sąlygomis – nebuvo daug technikos. Dirbta su senais buldozeriais, ekskavatoriais, tankinimo volais. Taip pat naudoti savivarčiai MAZ ir ZIL. Pastarųjų našumas buvo nedidelis – jie galėjo vežti 5 tonas statybinių medžiagų, su priekabomis – iki 16 tonų. Jie buvo naudojami betonui, juodžemiui, augaliniam gruntui, signaliniams stulpeliams ar kitam nedideliam kroviniui vežti, atlikti smulkius darbus – apdailą, drenažą.

„Technika dirbdavo, sugedusią mechanikai išsiveždavo remontuoti, o į jos vietą pristatydavo pakaitinę. Tuo metu darbai vykdyti su turimomis mašinomis ir jos neretai gesdavo. Darbo tempas sumažėdavo, bet judėti reikėjo. Magistralės statybos buvo labai įtemptos, reikėjo palaikyti darbų tempą“, – pasakojo kelininkas.

Nepaisant įtempto darbo tempo, J. Dambrauskas neslepia, kad Raseiniuose darbininkų buvo visokių: „Ne paslaptis, kad vienas dirba daugiau, o kitas žiūri, kaip anas dirba.“

Transportininkai uždirbdavo daugiau nei kelininkai. Jų atlyginimas priklausė nuo reisų skaičiaus, atstumo, pervežtų krovinių tonų. Dienos norma – 9 reisai po 20 km, iš viso – 180 km. J. Dambrauskas neslepia, kad tekdavo laviruoti, kartais darbuotojų atlyginimus padidinti ilgesniais atstumais.

„Mes viską rašydavome į važtaraščius. Buvo galimybių prirašyti papildomų kilometrų, reisų, atvežtų tonų. Bet tuo nepiktnaudžiaudavome. Juk buvo kontrolė. Skaičiai turėjo sutapti. Bet jeigu mašina sugesdavo, užrašydavome darbštesniems ilgesnį atstumą, nei iš tikrųjų nuvažiuodavo. O šiaip kiek užsidirbdavo, tiek ir turėdavo“, – pasakojo J. Dambrauskas.

Tarp kelininkų pasitaikydavo ir mėgstančių išgerti. Dažniausiai padaugindavo mechanizatoriai, važinėjantys į tolimesnius reisus, atokiau nuo darbų vadovų akių. Kai kurie išgėrę transportininkai neatvykdavo į objektą, tačiau stengdavosi atsigriebti kitą dieną.

„Būdavo išgėrusių vairuotojų ir pačiame objekte. Kartą pasigaili darbštaus žmogaus – įspėji. Jei viskas pasikartoja, rašai tarnybinį ir atsisveikini su darbuotoju. Bet tokie atvejai nebuvo dažni“, – prisiminė ilgametis kelininkas.

Kariuomenėje praleido dvejus metus

Po dvejų darbo metų Raseiniuose, 1981-aisiais, J. Dambrauskas sulaukė šaukimo į armiją. Kodėl, niekas nepaaiškino. Nurodė už trijų dienų prisistatyti į Respublikinį karinį komisariatą, iš kur spalio pradžioje jis buvo išsiųstas į Leningradą. Iš ten savarankiškai teko vykti į Vyborgą, esantį visai netoli Suomijos sienos. Galutinė stotelė – Haritonovo kaimas. Čia J. Dambrauskas turėjo praleisti dvejus metus karininku (vyresnysis leitenantas).

„Buvo liūdnoka, kad išvarė į kariuomenę. Dar prieš šaukimą žadėjau eiti dirbti į Šilalę vyriausiuoju inžinieriumi. Pamenu, pirmąjį tarnybos pusmetį buvo sunku su kalba. Mąstai lietuviškai, kalbi rusiškai. Grįžus į Lietuvą – atvirkščiai: mąstai rusiškai, kalbi lietuviškai“, – aiškino J. Dambrauskas.

Jį kartu su keturiais karininkais apgyvendino trijų kambarių bute. Vyras tarp penkių gyventojų buvo vyriausias. Kitus pašaukė vos baigusius institutus.

„Armijoje atlyginimas siekė 250 rublių. Tai tikrai daug, nes gyvenamasis plotas buvo nemokamas. Jei eini budėti penkis kartus per mėnesį, valgai kartu su kareiviais. Net nebuvo kur tų pinigų išleisti. Gyvenome kaime, nebuvo kur nueiti. Santaupas išleidau ABBA, „Smokie“ plokštelėms, garsinei aparatūrai įsigyti“, – pasakojo J. Dambrauskas.

Jis savaitgaliais keliaudavo į Vyborgą – seną, gražų miestą. Čia pamėgo suomišką pirtį. Apsilankymas joje tapo pagrindine pramoga ir savotiška tradicija grįžus ir į Lietuvą.

J. Dambrauską paskyrė į apie 100 karių turintį inžinerinį išminavimo batalioną vadovauti būriui. Rimtos karinės tarnybos, kaip inžinieriui, J. Dambrauskui ragauti neteko. Jis dirbo sandėliuose, kuriuose buvo laikoma karinė technika, statė garažus, ėjo į sargybą, prižiūrėjo budinčius kareivius.

Sovietinėje armijoje J. Dambrauskas praleido dvejus metus.

„Karininkams kartą per metus leisdavo nemokamai važiuoti traukiniu Tarybų Sąjungos ribose, kur nori. Su leningradiečiu Serioga nusprendėme per paskutines atostogas įsirašyti kelionei į Vladivostoką. Žinoma, ten važiuoti neketinome, bet tokiu būdu galėjau anksčiau grįžti namo į Lietuvą. Kur ten keliausi, kai tėvynėje nebuvai beveik metus, namo grįžau spalio pradžioje“, – prisiminė ilgametis kelininkas.

Likimas nubloškė į Šilalę

J. Dambrauskas 1983 m. iš armijos grįžo ne į gimtąjį Pasvalį, o į Raseinius – vėl tapo darbų vadovu. Pirmoji užduotis – per mišką nutiesti privažiavimo kelią į būsimą automagistralės ruožą Šilalės rajono Žadeikių kaimo ribose. Vėliau teko dirbti ties Tujainiais, atliekant per durpyną nutiestos kelio atkarpos žemės sankasos stabilizavimo darbus. Tačiau ne ilgai – 1984 m. jį vėl pakvietė dirbti vyriausiuoju inžinieriumi į Šilalės autokelių valdybą.

Pirmuosius metus J. Dambrauskas gyveno viešbučio kambaryje ir laukė rajono Vykdomojo komiteto pažadėto trijų kambarių buto. Greitai jį gavo.

Pagrindinės J. Dambrausko pareigos buvo kelių priežiūros darbų organizavimas, darbų saugos garantavimas, karjerų ir objektų priežiūra, aprūpinimas medžiagomis ir transportu.

„Mes užsiimdavome smulkiais darbais: žvyruodavome, paviršiaus apdarą darydavome, žiemos kelius valydavome ir barstydavome. Bet tais laikais darėme daugiau nei dabar. Žiemą barstydavome beveik visus kelius, kuriais važiuodavo autobusai. Kasmet žvyruodavome po 30 kilometrų, klodavome 20–25 cm storio žvyrą, o dabar – tik 6–8 cm. Gaudavome didesnį finansavimą, buvo žymiai daugiau medžiagų. Turėdavome kelis žvyro karjerus – Nevočiuose, šalia Kvėdarnos esančioje Ažuolijoje, prie automagistralės. Dabar jau beveik viskas iškasta“, – pasakojo J. Dambrauskas.

Jo teigimu, kelių priežiūros darbus tekdavo atlikti su sena technika, paveldėta iš transporto įmonių. Pavyzdžiui, turėjo 17–20 metų senumo ZIL barstytuvų. Taip pat dirbo ir su MAZ automobiliais, greideriais „DZ-99“, buldozeriais „DT74“ ir „T130“, įvairiais ekskavatoriais – trosiniais„E625“ ir JUMZ. Mechanikas važinėjo su perdarytomis, pusiau krovininėmis „Volgomis“.

Dabar šios technikos beveik nebelikę. Ji atnaujinta Šilalės autokelių valdybai 1987 m. perėmus magistralės priežiūrą, kuri tęsėsi net iki 1996-ųjų metų.

J. Dambrauskas pripažįsta, kad Šilalėje dirbti buvo sudėtingiau nei Raseiniuose, nes dalis darbuotojų mėgdavo išgerti darbo metu.

„Mano darbo pradžia Šilalėje buvo liūdnoka. Galvojau, kur aš čia papuoliau. Netikėjau, kad taip gali būti. Raseiniuose tai tikrai nevykdavo, – prisiminė J. Dambrauskas. – Ypač sudėtinga būdavo žiemos savaitgaliais ir per šventes, kai prasidėdavo pūgos ir reikėdavo organizuoti kelių valymo ir barstymo darbus. Tais laikais dar nebūdavo sudaromi žiemos tarnybos budėjimo grafikai, todėl mechanizatorius ir vairuotojus tekdavo rankioti iš namų ir sodinti (kartais net ir išgėrusius) prie vairo. Juk reikėjo kažkam dirbti.“

Dėl gana mažo atlyginimo (palyginti su transporto ir statybos įmonėmis) buvo susiformavęs toks požiūris į kelių tarnybą: ateini dirbti (vairuotoju ar mechanizatoriumi), kai pereini visus kitus darbus ir daugiau įsidarbinti nebėra kur.

„Jei darbuotojas buvo girtas, būdavo rašomas tarnybinis pranešimas viršininkui ir kartu su juo spręsdavome tokių „darbuotojų“ tolimesnį likimą. Kartais pakliuvusių pirmą kartą būdavo ir pasigailima. Vieną kartą žmogų gali suprasti, bet jei tai kartojasi, reikia imtis griežtesnių priemonių. Darbus juk kažkas turėjo padaryti. Gaila būdavo atsisveikinti, bet kentėti taip negalėjome“, – pasakojo tuometinis vyriausiasis kelių inžinierius.

Taip per kelerius J. Dambrausko darbo Šilalėje metus pasikeitė maždaug ketvirtadalis buvusių darbuotojų.

Vadovauja 25 metus

J. Dambrauskas vyriausiuoju inžinieriumi dirbo septynerius metus. Kai 1991 m. gegužę Lietuvos automobilių kelių direkcijos (LAKD) įsakymu tuometis kelių valdybos direktorius buvo perkeltas dirbti į kitą rajoną, atsilaisvinusią direktoriaus vietą LAKD vadovas Gintaras Striaukas pasiūlė užimti J. Dambrauskui.

„Galvojau, kad nesugebėsiu. Su žmonėmis reikia mokėti būti diplomatiškam, turėti kantrybės. Bet mane įtikino, kad panorėjęs galėsiu grįžti į inžinieriaus poziciją. Tas „bandymas“ trunka jau 25 metus“, – sakė pašnekovas.

Jo teigimu, per ketvirtį amžiaus kelių tarnybų struktūra pasikeitė gana daug. 1995 m. įkurta valstybės įmonė „Šilalės automobilių keliai“, kuri jau rugpjūtį buvo pervadinta į Šilalės kelių tarnybą. Ji kartu su Jurbarko ir Tauragės kelių tarnybomis tapo įmonės „Tauragės regiono keliai“ dalimi.

„Naudos – jokios. Darbų pobūdis nepasikeitė. Technika liko tokia pat. Vadovavimas teko centrui – Tauragei. Tapome bendru kolūkiu. Prijungta Jurbarko tarnyba skendėjo skolose, o mes pinigų turėjome, tačiau lėšos dalinamos visiems po lygiai. Dėl to jautėme skriaudą. Anksčiau žinojome, kad uždirbtus pinigus galėsime pasilikti sau, pirkti technikos. Dabar tos motyvacijos liko mažiau“, – aiškino ilgametis kelininkas.

Keitėsi kelininkų kolektyvas. Darbuotojų, dirbusių nuo J. Dambrausko atėjimo pradžios, likę vos keli. „Darbas dabar kur kas malonesnis, nėra išgėrusių ar pagiringų“, – tvarka džiaugėsi kelių tarnybos viršininkas.

Žymiausias darbuotojų pokytis vyko prasidėjus ekonomikos krizei. 2009 m. dėl apkarpyto finansavimo ir sumažėjusių atlyginimų teko atleisti 14 darbuotojų. Jų tuščios vietos liko ir iki šiol. Dabar darbuotojų kaita žymiai sumažėjusi – pernai pasikeitė tik trys specialistai. Šiemet vienas kelininkas išvažiavo dirbti į Norvegiją. Į pensiją po kelių metų ruošiamasi išleisti kelių meistrą, darbų vadovą ir mechanizatorių.

„Manau, kad rasime, kuo juos pakeisti. Ateina norinčių dirbti keliuose. Jei negalime pasiūlyti darbo, užsirašome duomenis. Turime sukauptą rezervą. Be to, Šilalėje gyvena vos 6 tūkst. gyventojų, todėl vieni kitus pažįsta, paklausinėji ir sužinai, kas ko yra vertas. Pavyzdžiui, pernai priėmėme jauną, Kauno kolegiją baigusį žmogų. Dirba ir šiandien“, – kalbėjo J. Dambrauskas.

Keliams trūksta priežiūros

Šiuo metu Šilalės kelių tarnyba prižiūri apie 460 km kelių. Didelę dalį jų, 43 proc. (apie 200 km), sudaro žvyrkeliai. Danga prastėja, nes priežiūrai skiriamas finansavimas yra per mažas. Dėl to prieš trejus metus (pavasario polaidžio metu) teko uždaryti trečdalį žvyrkelių, nes jais neišvažiuodavo net lengvieji automobiliai.

Kelininkai kasmet žvyruoja vos po 4 kilometrus. Užpila 5–8 cm žvyro sluoksnį, nors kasmet nuo visų žvyrkelių nudulka po 3–4 cm dangos.

„Žvyruoti tą pačią atkarpą turėtume bent kartą per ketverius ar penkerius metus, tačiau į tą pačią vietą grįžtame tik po 40 metų“, – pabrėžė J. Dambrauskas.

Trūksta lėšų ir keliams asfaltuoti. Iki krizės asfalto danga kelininkai padengdavo 4–5 kilometrus kelių, pernai išklotas 2,5 km ruožas. Šiemet į finansavimą asfaltavimui pretenduoja 10 kilometrų Šilalės rajono kelių. Darbai juose būtų atliekami 2017–2018 m.

„Atėjo laikas ir krašto keliams. Pavyzdžiui, turime vieną krašto kelią Kvėdarna–Švėkšna–Saugos. Jo keturių kilometrų ruožas apribotas, negalima važiuoti greičiau nei 50 km per valandą greičiu. Dangą sudaro tik skalda, vietomis asfalto nebėra. Kelių direkcija pernai žadėjo skirti pinigų, bet nepavyko“, – guodėsi pašnekovas.

Jo teigimu, kelių saugumą sunku įvertinti, nors rajone nebeliko itin avaringų ruožų – juodųjų dėmių. Žuvusiųjų keliuose skaičius mažėja, bet kasmet dar žūva po du ar tris. Daugiau avarijų pasitaiko kelyje į kolektyvinius sodus, kur gyventojų sparčiai daugėja. Tačiau didžioji avarijų dalis „metalinė“ – sugadinami automobilių kėbulai, o keleiviai rimtų sužalojimų išvengia.

Šilalės miestas išskirtinis šviesoforų skaičiumi – jų čia nėra nei vieno. Saugumą palaiko penkios žiedinės sankryžos, šeštoji jau projektuojama – ji atsiras Struikų gatvėje.

Po 32 metų

J. Dambrauskas Šilalėje gyvena jau 32 metus. Čia sutiko savo žmoną, kilusią iš Endriejavo miestelio. Susituokė po pusantrų metų draugystės, turi dukrą ir du sūnus.

Žmona iš pradžių dirbo Žemės ūkio banke. Po jo reorganizavimo pradėjo dirbti apskaitininkės pareigose tuometinėje įmonėje „Šilalės automobilių keliai“. Nuo tada J. Dambrauskas su žmona kartu dirba jau beveik 18 metų.

„Savo darbu esu patenkintas. Juk tiek metų dirbu kelininku. Nors būna visokių dienų: žiemą žmonės skambina, pyksta, kad nevalome ar nebarstome kelių. Jie mano, kad kelininkai turi lėktuvą ir per minutę viską sutvarkys. Bet pasitaiko ir linksmesnių akimirkų. Kelių tarnyboje darbus atlieka iš tikro geri specialistai ir puikūs žmonės, todėl dabar jau dirbti tikrai galima“, – pasidžiaugė Kelių tarnybos viršininkas J. Dambrauskas.

Šiuo metu Šilalėje suformuotas puikus kolektyvas. Tai liudija 2015 m. Lietuvos automobilių kelių direkcijos (LAKD) prie Susisiekimo ministerijos organizuotoje valstybinės reikšmės kelius prižiūrinčių valstybės įmonių (kelių tarnybų ir meistrijų) apžiūroje užimta pirmoji vieta. „Tai visų Šilalės kelininkų kolektyvo nuopelnas“, – pabrėžė J. Dambrauskas.

2015-10-09 Tauragės regiono keliai info

Avaringumo lygis Lietuvoje aukštas, ir tendencijos pastaruoju metu nedžiugina. Žuvusiųjų ir sužeistųjų eismo įvykiuose skaičius nemažėja arba mažėja ne taip stipriai, kaip norėtųsi. Keliuose įvyksta avarijos, Žūsta žmonės, tačiau, 90 proc. atvejų, tai nutinka ne dėl prastos kelių būklės, bet dėl vairuotojų chuliganiško elgesio eisme taisyklių nepaisymo. Didėjančio avaringumo priežasčių išties yra daug: ne visur eismo intensyvumą atitinka kelio parametrai, vairuotojai nesilaiko nustatyto greičio, taip pat būna susidūrimų su laukiniais gyvūnais. Dabar keliuose įrengiamos inžinerinės techninės priemonės (žiedinės sankryžos, saugumo salelės, pavojingų kelio ruožų apšvietimas, greitį mažinantys kalneliai, kelių aptvėrimas ir daugelis kitų), skirtos gerinti eismo saugumą.