Jonas Andriuška

2015-10-14 Jolanta Tamošaitienė, Keliai ir tiltai Nr. 2 (10)

Kelių sektoriuje atsiradau atsitiktinai, bet dėl to visiškai nesigailiu. Jaunystėje buvau linkęs į miškininkystę ir savo ateitį siejau su šia sritimi, tačiau kaime nebuvo, kas nukreipė, patarė, ką turėčiau studijuoti norėdamas tapti miškininku. Atsitiktinai į rankas pateko knygelė, kur buvo spausdinami interviu su būsimais inžinieriais, aprašymai apie kelius buvo labai vaizdingi. Taigi nutariau pabandyti ir 1968 m. baigęs vidurinę mokyklą Kaltinėnuose Šilalės rajone įstojau į Kauno politechnikos institutą, Vilniaus filialą (automobilių kelių specialybę). 1973 m. jau baigiau Vilniaus inžinerinį statybos institutą (VISI), susiformavusį iš minėto Kauno politechnikos instituto filialo.

Iš karto po studijų paskyrimas mane nukreipė dirbti į Raseinių Kelių remonto statybos valdybą. Būtent tuo metu pro Raseinius buvo nuspręsta tiesti automagistralę, todėl reikėjo specialistų, turinčių aukštąjį kelininko išsilavinimą. Taigi, prie šio svarbaus objekto ėmiau dirbti ir aš, tapau darbų vykdytoju.

Pirmiausiai tiesėme automagistralę ruože maždaug 15 km nuo Raseinių, vėliau šalia dabartinės „Karpynės“. Kelio darbus pradėjome nuo žemės darbų. Pavyzdžiui, kur dabar yra „Karpynė“, anksčiau buvo įsikūręs žuvininkystės tarybinis ūkis, ten tyvuliavo tvenkiniai, driekėsi pelkės. Beje, vieną tvenkinį naujai tiesiama automagistralė padalijo perpus. Įdomūs darbai šioje vietoje buvo ir dėl to, kad tiesdami kelią per minėtas pelkes, radome karinių sviedinių, kuriuos išvežė kariškiai. Taip atsitiko dėl to, kad Antrojo pasaulinio karo metais ties Raseiniais yra buvę didžiuliai mūšiai. Vėliau tiesdami automagistralę, bazę perkėlėme prie Viduklės, nes taip buvo greičiau ir lengviau organizuoti darbus, mažiau laiko sugaišdavome važinėjimuisi.

1976 m. ėmiau dirbti 11-toje kelių statybos valdyboje, nes automagistralės tiesimo keliai buvo perduoti šiai valdybai. Naujoje darbovietėje buvau paskirtas vyresniuoju darbų vadovu. Ir toliau dirbau prie automagistralės, nes tiesėme kelią iki Viduklės geležinkelio stoties.

1978 m. grįžau dirbti į Raseinius, tik tuomet senoji valdyba buvo pervadinta į Raseinių autokelių eksploatacinę linijinę valdybą. Ten vyresniuoju inžinieriumi dirbau iki 1995 m., kai buvo reorganizuojamos kelių įmonės. Taigi, iki kelių regionų pertvarkos teko dirbti ne tik prie automagistralės, bet ir tiesti kelių sankasas, įrengti pagrindus keliams Raseiniai – Baisiogala, Raseiniai – Radviliškis, Raseiniai – Kelmė. Taip pat statėme tiltelius per Upę, Lapišę, Luknę, Blindį. Darbus kasmet atlikdavome pagal nustatytus grafikus, nes kelių sektoriuje dirbo daug patyrusių specialistų. Mano minėtų rajoninių asfaltuotų kelių dangos laiko iki šių dienų, ir tik kai kuriems iš jų buvo atlikti paviršiaus šiurkštinimo darbai. Kitiems keliams, kuriems šiurkštinimas dar nėra atliktas, jo labai reikėtų, nes kai kurios dangos skaičiuoja daugiau nei 25-erius metus, yra labai nusidėvėjusios.

Tais laikais turėjome ne tik daug darbuotojų, bet ir technikos. Tiesiog ir darbų buvo daug, ir technika nebuvo tokia naši, dažnai gesdavo. Dirbdavome mašinomis ZIL, MAZ, rusiškais greideriais, turėjome galingus traktorius K-701. Taigi, daug automobilių reikalavo ir ypač daug degalų, tačiau tuomet niekas jo neskaičiavo ir netaupė. Litras dyzelino kainavo apie 3 kapeikas. Būdavo net kuriozų su degalais. Jie turėjo būti nurašomi pagal transporto priemonės darbo valandas. Kartais automobiliai prastovėdavo, nes vairuotojai nevažinėjo visą dieną. Degalai turėjo būti nurašyti, todėl susikaupdavo ir tiesiog buvo pripilta pilna cisterna atliekamų degalų.

Gendančiai technikai aptarnauti reikėdavo ir daug mechanikų, būdavo, kad sugedęs automobilis buvo remontuojamas mėnesį, du, nes reikėdavo išsitekinti detales, sugedus varikliui, jį perrinkti. Pavyzdžiui, Raseiniuose, mano pirmojoje darbovietėje, kelių remonto statybos valdyboje dirbo 44 ITD žmonės, vien mechanikų buvo 8, dar dirbo technikai, normuotojai, meistrai. Beje, kvalifikuotų darbuotojų algos buvo didesnės už darbų vykdytojo, žmogaus su aukštuoju išsilavinimu. Antai, dirbdamas po mokslų aš gaudavau 160 rublių per mėnesį, o kvalifikuotas mechanizatorius po 200 rublių. Taip buvo daroma ir dėl darbuotojų kaitos, nes patyręs darbininkas greitai galėjo pakeisti darbo vietą, darbo pasiūla buvo didelė. Visi žino ir tai, kad mechanikai, technikai ar kiti darbuotojai nevengdavo ir taurelės, kartais tekdavo ir pasibarti, kad darbai aktyviau judėtų į priekį. Tačiau turiu akcentuoti, kad buvo ir labai puikių specialistų, atsidavusių darbui.

Tais laikais į darbą mus vežiodavo įmonės autobusas. Aš pats 1978 m. gavau automobilį „Moskvič“, o po dvejų metų – „Volgą“. Įdomus dalykas anuo metu buvo tai, kad su „Volga“ galėdavo važinėtis tik viršininkas, o paprastesniems darbuotojams normali „Volga“ turėjo būti perdaryta į „pikapą“. Taigi, gavus „Volgą“ tekdavo ją gadinti, ir tokį perdarytą „pikapą“ gavau ir aš.

Man ėmus dirbti Raseiniuose, šalia darbovietės įmonė man nuomojo kambarį pas netoliese gyvenantį žmogų, tačiau po keleto mėnesių jau gavau dviejų kambarių butą, po kurio laiko vedžiau. Vėliau apsigyvenome keturių kambarių bute, dar vėliau rekonstravome sodo namelį ir iki šiol gyvename jame. Žmona kilusi iš Aukštaitijos Pakruojo rajono. Į Raseinius ji taip pat atvyko dirbti pagal paskyrimą sesele ligoninėje. Su žmona užauginome dvynukes.

1995 m. kuriantis regionams, mano darbovietė Autokelių eksploatacinė linijinė valdyba skilo į Raseinių kelių tarnybą prie įmonės „Kauno regiono keliai“ ir į įmonės „Automagistralė“ Raseinių padalinį. Man buvo pasiūlyta tapti naujai kuriamos Raseinių kelių tarnybos viršininku. Mūsų kelių tarnyba turėjo palikti ankstesnes gamybines patalpas ir įsikelti į kitas, kur stovėjo tik apleisti garažai, turėjome viską susikurti iš naujo. Pamažu pasistatėme, įsirengėme administracijos patalpas, druskos sandėlį, kitas gamybines patalpas. Tie gautieji garažai tiesiog stovėjo pelkėje, turėjome supilti nemažai grunto, kad kieme nesikauptų vanduo. Kuriantis tarnybai ne tik darbo aplinką reikėjo susikurti, bet ir formuoti kolektyvą. Iš ankstesnės įmonės daug aukštesnes pareigas turėjusių darbuotojų perėjo dirbti į „Automagistralę“, o mes kolektyvą turėjome lipdyti iš tų, kurie liko. Naujesnė ir galingesnė technika taip pat atiteko ne mums, nes „Automagistralė“ ir jos priežiūra laikyta svarbesniu objektu.

Po įmonių padalijimo pas mus, Raseinių tarnyboje, dirbo 70 žmonių, o šiuo metu tik 45. Kaip ir visose tarnybose sumažinome darbuotojų skaičių prasidėjus sunkmečiui. Šiuo metu darbuotojų skaičius įmonėje optimalus. Mūsų rajone specifika ta, kad savivaldybė neskelbia konkursų rangos darbams. Žvyravimą, sniego valymą atlieka specialūs padaliniai prie seniūnijų. Kiti konkursai mums taip pat nepalankūs, nes asfaltą turime vežtis iš Kauno, taigi kaštai išauga, konkurso laimėti negalime. Turime išgyventi iš kelių priežiūrai skirtų pinigų ir reikia stipriai taupyti. Jeigu žiema pasitaiko švelni, dalį pinigų sutaupome, lengviau galime gyventi ir kitu laikotarpiu. Būna ir tokių metų, kai juos baigiame su minusiniu biudžetu. Žiemą barstomi krašto keliai ir rajoniniai keliai, kurių eismas daugiau kaip 1000 automobilių per parą, pavojingi ruožai (stačios įkalnės, staigūs posūkiai), o tokių, beje, mūsų prižiūrimose teritorijose nemažai. Bet tikimės, kad valdžios atstovai atkreips dėmesį į kelių sektorių ir finansavimas artimiausiu metu didės.