Jaroslavas Vackonis

2015-10-14 Jolanta Tamošaitienė, Keliai ir tiltai Nr. 2 (10)

Gimiau 1948 m. vasario mėn. 14 d. Skrebinų kaime, Jonavos rajone, ūkininkų Stasio ir Rozalijos Vackonių šeimoje. Abu tėvai jau mirę. Turiu jaunesnį brolį Igną.

1959 m. baigiau Aukštigalių pradinę mokyklą Jonavos rajone, vėliau – Žinėnų septynmetę. Didesnių mokslų negalėjau siekti dėl tėčio ligos – turėjau padėti dirbti ūkyje.

Vėliau 1962–1965 m. mokiausi Žeimiuose Žemės ūkio technikume. Po trijų kursų šį technikumą panaikino, tad teko tęsti mokslus Bartkuškio technikume. 1966 m. baigęs mokslus įgijau zootechniko specialybę.

Iš pradžių dirbau Jonavos rajono kolūkyje „Kelias į taiką“ žemės ūkio darbų brigadininku. Po kurio laiko ten buvo mažinami etatai, todėl manasis etatas taip pat buvo panaikintas. Taigi, nutariau traukti į Kauną ieškoti darbo. 1968 m. įsidarbinau Kauno autokelių eksploatavimo linijinės valdybos (Kauno AKV) Babtų punkte antros kategorijos meistru.

Vasaros metu daugiausiai atlikdavome kelių priežiūros darbus, šienaudavome pakeles. Tais laikais nušienauti pakeles buvo didžiulis darbas, nes darbininkai šienaudavo rankiniu būdu – dalgiais. Žiemą užsiimdavome kelių valymu ir smėlio barstymu. Pamenu, žiemos buvo sniegingos, kelius greitai užpustydavo, o technikos neturėjome tokios kaip dabar. Dirbdavome rusiškais buldozeriais, greideriais, o užpustytus kelius „prapūsdavo“ vadinamieji rotoriai, kurių viduje burzgė tanko variklis. Pamenu ir druskos saugyklas, kurios buvo įrengtos IX forto teritorijos statiniuose. Druską gaudavome mažomis pakuotėmis, jas turėdavome išardyti rankomis, maišyti su smėliu ir paruošti mišinį barstyti. Prisimenu ir tai, kad tais laikais buvo praktikuojama įdomi strategija – prie užpustomų kelio ruožų buvo sodinamos gyvatvorės – neva dėl mažesnio sniego pustymo. Deja, realybėje buvo kitaip. Būdavo taip, kad tose vietose, kur buvo gyvatvorės, vėjas kaip tik užpustydavo kelius ir susikaupdavo didžiulės sniego kepurės.

1968 m. buvau išsiųstas į Kauno autokelių mokomąjį kombinatą mokslams, kur įgijau kelio meistro specialybę, o 1974 m. įgijau ir laboranto kvalifikaciją.

Ėmęs dirbti Kaune, gyvenau bendrabutyje. Po ketverių metų gavau dviejų kambarių butą, jame gyvenome kartu su mama, nes ji viena negalėjo kolūkyje gyventi ir man reikėjo ją prižiūrėti.

1980 m. vedžiau žmoną – pedagogę. Nuo to laiko bute gyvenome trise. Po penkerių metų (1974 m.) perėjau dirbti į Kauno autokelių valdybos techninį skyrių inžinieriumi, vėliau – vyresniuoju inžinieriumi. Atlikdavau įvairaus pobūdžio užduotis: tikrindavau darbų atlikimo kokybę, skaičiuodavau sąmatas, rengdavau projektus, reikėdavo važiuoti į objektus, niveliuoti, prižiūrėti darbų eigą.

1981–1989 m. buvau atsakingas už darbų kontrolę ir priėmimą. Finansavimas buvo skiriamas iš kelių kapitalinio remonto lėšų, kurias galėjo gauti tik kelius turinčios ir prižiūrinčios įmonės, tokios kaip mūsų. Naujų objektų kapitalinei statybai lėšų skirdavo mažai, tad rangovai statybą vykdydavo iš kelių kapitaliniam remontui skirtų lėšų. Objektų statybos metu patys objektai buvo įtraukti į mūsų (priežiūrą ir remontą atliekančios įmonės) kelių balansą, o baigus statybą – perduodami į statybą vykdžiusio rangovo balansą. Tuo laiku rangovais, kurie vykdė anksčiau minėtus darbus iš kelių kapitalinio remonto lėšų, buvo Kauno tiltų statybos valdyba Nr. 1 (TSV-1), Kauno kelių statybos valdyba Nr. 10 (KSV-10), Kelių statybos medžiagų įmonių susivienijimas „Granitas“ (KSMĮS „Granitas“), Palemono tiltų konstrukcijų gamykla (Palemono TKG).

Darbų kontrolė ir priėmimas iš rangovų buvo labai atsakingas ir sunkus dabas, nes bankai, finansuojantys objektų statybą, vykdė kontrolinius matavimus ir radę didesnį neatitikimą projekto sprendiniuose, perduodavo medžiagą prokuratūrai tolimesniam tikrinimui. Ypač sunku buvo kontroliuoti ir priimti atliktus darbus iš KSMĮS „Granitas“, kadangi objektų statyba vyko visoje Lietuvoje: Klovainiuose, Drąseikiuose, Darbėnuose, Palangoje, Lapėse, Kaune, Vilniuje, Kurkliuose, Kvėdarnoje, Poškuose ir kitur. Ukrainos Respublikoje ši įmonė turėjo dvi granitinės skaldos gamyklas ir karjerus Sarnų rajone Seliščės kaime. Ten buvo statomi įvairūs objektai gamyklos poreikiams. Reikėdavo vykti į komandiruotes, tikrinti ir priimti jų atliktus darbus.

1984 m. kėliau profesinę kvalifikaciją tuometiniame Vilniaus inžineriniame statybos institute (VISI). Nuo 1990 m. tapau atsakingas ir už darbų saugą.

Nuo 1991 m. tuometinio viršininko Juozo Napoleono Lapačinsko buvau paskirtas darbo apsaugos ir saugumo technikos inžinieriumi, o nuo 1995 m., įsikūrus valstybės įmonei „Kauno regiono keliai“, tapau darbų saugos inžinieriumi (šiuo metu specialistu), juo dirbu iki šiol – jau 25-erius metus. Mano kuruojama darbų sauga apima daug sričių: gaisrinę saugą, aplinkosaugą, mokymus, cheminių medžiagų sunaudojimo įmonėje apskaitą. Tenka dirbti ne tik kabinete, bet ir važinėti po objektus, tikrinti, ar darbuotojai instruktuoti pagal atitinkamas darbų saugos instrukcijas, tikrinti žurnalus, rašyti protokolus.

Kasmet įmonės darbuotojus tenka mokyti patiems (atliekame vidinius mokymus), kai kuriuos specialistus, kurių mokymui mums nepakanka kompetencijos, siunčiame išklausyti darbų saugos kursus į „Kauno Petrašiūnų darbo rinkos mokymo centrą“ ar į kitas mokymo įstaigas.

Mano, kaip darbų saugos specialisto, darbas gana įtemptas, nes mums priklauso šešios kelių tarnybos ir darbai vyksta įvairiose vietose. Nors darbuotojai išmokyti, ne visada gali viską atlikti teisingai pagal darbų saugos reikalavimus, o nelaimė gali įvykti bet kada… Stengiuosi reguliariai važinėti po objektus, tikrinti, ar dirbantieji dėvi darbo aprangą, ar avi darbui skirtą avalynę ir naudoja kitas apsaugos priemones. Taip pat tikrinu, ar teisingai pastatyti kelio ženklai, darbo vietų aptvėrimai vykdant darbus kelyje. Beje, priklausomai nuo darbų pobūdžio, kelio remonto vietos turi būti aptvertos pagal nustatytas ir patvirtintas darbų saugos schemas.

Norint įvykdyti saugos reikalavimus, įmonei reikia nemažai investuoti į kelininkų specialią aprangą, kitas specialiąsias priemones. Taip pat reikia pirkti kelio ženklus, techniką, kitas darbui reikalingas priemones. Pavyzdžiui, šienaujantis pakeles darbuotojas turi vilkėti specialią aprangą, mūvėti pirštines, užsidėti šalmą, būti su akiniais, ausinėmis. Būna, kad man atvažiavus tikrinti, kai kurie paburba, neva ko aš čia reikalauju ir gaišinu jų laiką. Darbuotojams tenka priminti, kad visos darbų saugos taisyklės ir instrukcijos „parašytos krauju“. Daugelis mūsų meistrų ir darbų vadovų yra seni vilkai, keliuose dirba jau ne vienerius metus, supranta darbų saugos reikiamybę, stengiasi vykdyti mano nurodymus ir reikalauja darbuotojų laikytis saugaus darbo režimo. Kelininko duona gana sunki, darbas alinantis tiek vasarą, tiek žiemą, dėl to įmonėje ilgesnį laiką dirba tik atsidavę kelininko profesijai darbuotojai. Kokius nors raštiškus įspėjimus rašyti man tenka gan retai. Gerai, kad visi suprantame, jog svarbiausia – darbuotojo saugumas. Ne veltui sakoma: „Saugokis, žmogau, ir Dievas tau padės.“