Elena Karlonaitė

Audronė Tamašauskaitė, Keliai ir tiltai Nr. 2(12)

„Per netrumpą savo gyvenimą turėjau dvi specialybes. Esu farmacininkė, penkerius metus dirbusi vaistinėje, ir chemikė-technologė“, – sako bendrovės „Problematika“ bandymų laboratorijos vyriausioji specialistė ir kokybės vadybininkė Elena Karlonaitė. Šiandien įmonė, kurioje ilgus metus dirba ši aukštos kvalifikacijos ir chemijai bei naujų technologijų pritaikymui atsidavusi darbuotoja, teikia plataus spektro paslaugas ir yra viena iš pirmaujančių įmonių savo veiklos srityje.

Tik dėl patyrusių, nuolatinių, aukštos kvalifikacijos darbuotojų žinių, patirties bei modernios įrangos „Problematika“ tapo šios srities rinkos lydere Lietuvoje, dalyvavo ir dalyvauja įgyvendinant didžiausius projektus tiesiant kelius.

Viena iš tokių darbuotojų ir yra chemikė, inžinierė bei technologė E. Karlonaitė. Ši specialistė yra skyrusi labai daug savo brangaus laiko ir žinių įmonės progresui. Tai, kad atliekami kelių statybinių medžiagų laboratoriniai bandymai būtų pripažinti tarptautiniu mastu, yra nebe didžiausias jos indėlis ir nuopelnas.

Šiandien valstybės valdoma AB „Problematika“ turi ypač gerą reputaciją Lietuvoje ir užsienio šalyse, aktyviai dalyvauja mokslinių tiriamųjų darbų veikloje bei informacinių technologijų diegime.

Laikmetis nubloškė į Suvalkiją

E. Karlonaitė sako esanti tikra dzūkė, nes gimė ir augo nedideliame kaimelyje prie Varėnos, tačiau negailestingi sovietiniai metai, kitaip dar vadinami „Stalino laikais“, ją ir jos šeimą buvo nubloškę į Suvalkiją. Dzūkijoje žemės miškingos, smėlėtos ir nederlingos. Suvalkijoje, kur tuo metu tvėrėsi kolūkiai, trūko darbo rankų – dalis vietinių gyventojų buvo ištremti į Sibirą.

„Tėtis dirbo geležinkelyje, o mama su seneliu ūkininkavo smėlėtose žemėse. Žmonės gyveno vargingai, labai daug išėjo į mišką partizanauti ir buvo nuspręsta, kad tą kaimą prie Varėnos reikia likviduoti, – prisiminimais dalijosi „Problematikos“ darbuotoja. – Vienus ištrėmė į Sibirą, o kitus gyvuliniuose vagonuose vežė į Suvalkiją, kur liko ištremtų žmonių laisvos žemės, kūrėsi kolūkiai ir nebuvo kam dirbti. Iki mokyklos buvo 10 km, ją baigė brolis, sesuo ir aš.“

1957 m. baigusi Griškabūdžio (tada Naumiesčio, dabar Šakių rajonas) vidurinę mokyklą, ji įstojo į Kauno medicinos mokyklą, kurią baigė po dvejų metų.

1953 m. mirė Josifas Stalinas, todėl šeima galėjo lengviau atsikvėpti ir grįžti atgal į Dzūkiją. Savo namuose, kuriuos neteisėtai „priglobė“ kiti žmonės, vietos neberado, todėl teko pasistatyti naujus – namą ir ūkinius pastatus.

Traukė gamyba, technologijos

Baigusi medicinos mokyklą E. Karlonaitė pradėjo dirbti Marijampolėje (tuometis Kapsukas) centrinėje vaistinėje. Buvo žingeidi, atsigimusi į tėtį. Dirbdama pajuto, kad trūksta žinių. Jai pasirodė, kad jei ir toliau liks toje vaistinėje, visą likusį gyvenimą bus siauro akiračio, todėl nusprendė studijuoti universitete.

„Tada į chemijos specialybę buvo labai dideli konkursai. Stojau į Maskvos Mendelejevo vardo tiksliosios chemijos technologijos institutą. Anuomet buvo galima Vilniaus universitete laikyti egzaminus, o mokytis Maskvoje. Įstojau, balų pridėjo darbo stažas. Brolis perspėjo, kad mokytis rusų kalba bus sunku, tėvai finansiškai paremti negalės, todėl komisijai, kuriai vadovavo tuometis universiteto rektorius Jonas Kubilius, pareiškiau atsisakanti Maskvos. Taip likau Vilniuje“, – apie savo mokslų pasirinkimą pasakojo pašnekovė.

Ji prisipažino labai norėjusi būti chemike, technologe, inžiniere. Nors merginai daug kas patarė stoti į biochemiją, nes tai naujas dalykas, arba į chemiją, nes galėtų parašyti mokslinį darbą, ji pasirinko technologės specialybę ir polimerų chemijos specializaciją.

Išmokė protauti chemiškai

Pirmą praktiką E. Karlonaitė atliko didelėje Maskvos Kuskovo gamykloje. Ten buvo 12 cechų – tarsi 12 fabrikų. Beveik 2 mėnesius ji gyveno didmiestyje, todėl labai gerai susipažino su Maskva: aplankė 52 muziejus, Didįjį teatrą, Kremliaus suvažiavimų rūmus.

„Buvau gera studentė. Kurso draugės stebėdavosi, kaip puikiai suprantu organinę chemiją. Betgi aš medicinos mokykloje buvau išmokyta protauti chemiškai, todėl buvo labai lengva ir įdomu“, – atviravo įmonės specialistė.

Kai studijos baigėsi, E. Karlonaitė pati pasirinko darbo vietą prie „Elfos“ gamyklos buvusiame Konstravimo biure, kur reikėjo chemiko-polimerininko. Ji sėdėjo biure, vartė katalogus, rinko dažus, plastmases pusgaminiams. Laboratorijos nebuvo ir jos nežadėjo kurti, todėl jaunoji specialistė pasiprašė išleidžiama ir įsidarbino Vilniaus konstravimo biure.

„Ten – fizikai, chemikai, elektronikos specialistai. Dirbti Fotolitografijos skyriuje buvo labai įdomu. Viskas būtų buvę labai šaunu, bet darbovietė negalėjo aprūpinti bendrabučiais, nes jų neturėjo ir net neplanavo statyti“, – dėl tuomečių buities sąlygų apgailestavo chemikė.

Keliai pasuko į Automobilių kelių ir tiltų centrinę laboratoriją po susitikimo su kurso drauge, kuri informavo, kad kelininkai pradeda domėtis bituminėmis emulsijomis, reikia chemiko.

Niekada nesakyk niekada

1972-ieji. Tuo metu laboratorija buvo Rasų gatvėje. E. Karlonaitė iš karto tapo Statybinių medžiagų skyriaus vadovo pavaduotoja ir jau antrą darbo dieną išvyko į komandiruotę į Kijevą ir Dniepropetrovską.

„Ėjau į laboratoriją, kad medžiagas savo rankomis pačiupinėčiau, pati bandymus atlikčiau. Iki tol mano bandymai buvo labai subtilūs, su stikliukais, su mikroskopais, o čia buvo presai, formos, kilogramai, sietai, – tęsė ji. – Nebuvau kelininkė, todėl pirmiausia gerai išstudijavau teoriją – iki šiol knygų spintoje turiu įvairiausių chemijos žinynų, literatūros apie statybines medžiagas.“

Bandomos medžiagos – bituminės emulsijos, bituminiai mišiniai – buvo nemalonaus, neįprasto kvapo. Šie E. Karlonaitę labai neigiamai veikė, todėl ji iš pradžių manė, kad dirbs vos kelias savaites, nes negalės ilgiau tverti. Bet, kaip ji pati prisipažino, niekada nesakyk niekada.

Visi bandymai specialistei pavyko, o vėliau viršininkė pasakė, kad E. Karlonaitė esanti skirta ne tam, kad bandymus darytų. Vadovė perteikė savo patirtį, davė kitų užduočių, ir E. Karlonaitė liko dirbti, tiesa, turėjo kitų pareigų.

Laboratoriją paliko Vilniuje

Vėliau laboratoriją pertvarkius į Organizacinį techninį kelių tiesimo trestą, pastarasis augo kaip ant mielių – išsiplėtė iki 240 darbuotojų, tarp kurių buvo ir mokslinių bendradarbių. Treste buvo diegiami nauji pažangūs metodai, nauja technika. Atsirado naujoviškų skyrių.

„Gal kokiais 1988 m. ministerijos vadovai sumanė šį trestą perkelti į Kauną, kur buvo „Lietkelprojekto“ institutas, o šis turėjo laboratoriją, – prisiminė ilgametė chemikė-technologė. – Mūsų laboratoriją, t. y. skyrių, paliko Vilniuje. Atlikome mokslinį tiriamąjį darbą. Vėliau buvo įkurta Lietuvos automobilių kelių direkcija ir nutarta tą mūsų skyrių perdaryti į atskirą valstybinę įmonę „Problematika“. Ne visi žmonės joje liko, ne visus paliko. Esu iš senbuvių, kurie toje sistemoje, laboratoriniuose darbuose – nuo 1972 m.“

Pasak E. Karlonaitės, patalpos buvo prastos – ankštos, be sandėlių, be tinkamų laboratorinių baldų. Be to, įranga buvo sena, patalpų ventiliacija – bloga, visur tvyrojo nemalonūs kvapai. Dabartinės patalpos priklausė Kelių statybos ir remonto valdybai. Jos taip pat buvo apleistos, reikėjo didelio remonto. Susisiekimo ministerijos rūpesčiu prasidėjo pastato rekonstrukcija ir iš Rasų gatvės į suremontuotas patalpas įmonė perkelta 1993 m.

Įveikė ne vieną iššūkį

„Beje, mes nesame paprasta laboratorija“, – pabrėžė didelę darbo patirtį turinti specialistė.

1998 m. čia įsteigtas Statybinių medžiagų sertifikavimo centras, Informacinių transporto sistemų skyrius, įmonės laboratorijos Šiaulių skyrius, projektų ekspertų grupė. 2002 m. buvo įkurtas Kelių techninės priežiūros skyrius ir tais pačiais metais įmonės laboratorija akredituota pagal naują standartą, smarkiai išplečiant akreditavimo sritį.

„Pradėjome visi daug kalbėti apie akreditavimą, nes įmonės vadovybė nusprendė, kad mūsų laboratorija turi būti akredituota tarptautiniu lygiu. Tada buvau skyriaus vedėja, bet mane perkėlė į kitas pareigas ir turėjau rengti dokumentus kokybės sistemai įdiegti“, – patikino E. Karlonaitė.

Jos teigimu, per tą laiką buvo ne vienas sunkus periodas, bet turbūt sudėtingiausia buvo akreditavimo pradžia. Lietuvos nacionalinis akreditacijos biuras taip pat buvo neseniai įkurtas. Nebuvo su kuo konsultuotis. Norėta, kad laboratoriją akredituotų šis biuras ir Vokietijos akreditavimo įstaiga. Pasidarė dvigubai sudėtingiau – dideli dvigubi reikalavimai. Teko parengti šio proceso vadovą, viską išversti į anglų kalbą. Vien tik papildomų įmonės dokumentų – šūsnis. Reikėjo identifikuoti ir susisteminti visų skyrių darbą.

„Man buvo iš tiesų didelis išbandymas, bet labai palaikė direktorius. Jei sakydavau, kad negaliu išspręsti vieno ar kito klausimo, jis labai operatyviai reaguodavo, sukviesdavo visus skyrių vadovus ir liepdavo spręsti problemą kartu, – pasidžiaugė prisiminusi naujos sistemos kūrėja. – Kadangi pati šią sistemą kūriau, ją ir prižiūriu – darbas tęsiamas. Įgavau daug patirties, tad Nacionalinis akreditacijos biuras ne kartą kvietė mane būti technine eksperte vertinant kitas laboratorijas.“

Tvarka kaip ligoninėje

„Problematikos“ bandymų laboratorijos vyr. specialistė ir kokybės vadybininkė pastebėjo, kad reikalavimai darosi vis sudėtingesni, viską reikia labai akylai stebėti: „Pas mus net 5 skyriai, laboratorijoje dirba per 40 žmonių. Akreditavimo sritis labai plati – apie 280 bandymų metodų akredituota.“

Akredituota laboratorija reiškia, kad buvo įvertinta jos techninė kompetencija, kad užtikrinama bandymų kokybė pagal standartų reikalavimus. Pastarieji nuolat tobulinami. Šiame procese dalyvauja tiek ES, tiek Lietuvos technikos komitetai, atsakingi už standartų keitinius. Kasmet jų atsiranda vis naujų. Pernai iš „Problematikos“ akreditavimo srities buvo pakeista apie 15 standartų.

„Standartizacijos departamento politika mums nelabai tinka. Vokiečiai apie įsigaliosiantį naują standartą sužino gerokai anksčiau nei mes. Iš departamento gauname informaciją, kurie standartai keičiami ir kurie atšaukiami, labai pavėluotai: vakar galiojo senas, o šiandien – jau naujas. Naujam standartui turime pasiruošti – gal naują įrangą pirkti ar kitokią naujovę įdiegti. Tam reikia laiko, o kai jo mažai, verčiamės per galvą, nes dar reikia įspėti užsakovus, su pakeitimais supažindinti darbuotojus, patikrinti, kaip jie įsisavino žinias, – šiek tiek kritikos pažėrė įmonės darbuotoja. – Mūsų standartą sudaro vadybinė ir techninė dalis, pagal kurią yra atliekami bandymai ir įrangos priežiūra.“

Specialistė akcentavo, kad įmonėje yra nedidelė darbuotojų kaita ir labai geros darbo sąlygos. Esą net atvykę Vokietijos ekspertai sakydavo, kad „Problematikos“ laboratorijoje – kaip ligoninėje. Nors čia – ir bitumas, lipnios polimerinės medžiagos, dulkėti mineraliniai užpildai, bet švaru, tvarkinga, kiekviena įranga turi savo vietą, žmonės žino, ką gali atlikti, kiekvienam jų suteikiami skirtingi įgaliojimai.

Kitoks požiūris į kokybę

Sistema nuosekli ir ne popierinė. „Be abejo, popierių labai daug, jų galėtų būti ir mažiau“, – pripažino E. Karlonaitė, bet ji labai džiaugiasi, kad įmonės laboratorija akredituota, t. y. įvertinta, pripažinta, patikima.

Ši specialistė tikrai ne veltui dirbo, kad bendrovėje atliekami bandymai būtų pripažinti tarptautiniu mastu. „Tarkime, gautas užsakymas iš Australijos. Ir iš kur jie sužinojo, kad Lietuvoje yra tokia „Problematika“? Nes vokiečiai pateikė informaciją apie Lietuvoje akredituotą įmonę“, – savo darbo rezultatais pasidžiaugė E. Karlonaitė.

Šiemet atlikti bandymai pagal Bulgarijos pasiūlymus ir buvo gauti geri rezultatai. Ispanija pakvietė – irgi teigiami rezultatai. Švedija paprašė įvertinti mineralinius
užpildus – taip pat pasisekė.

Vokiečių atliktas akreditavimas baigsis 2017 m. Toliau įmonė liks akredituota tik Lietuvos nacionalinio akreditavimo biuro. Užteks ir to, nes ES direktyvos numato, kad pakanka nacionalinio akreditavimo.

Baigdama pokalbį specialistė patikino, kad požiūris į kokybę šiuo metu labai pasikeitęs ir net neabejojama, kad didelės investicijos turi atitikti kokybę.

Sakoma, kad kas turi informaciją, tas valdo situaciją. Esant poreikiui, E. Karlonaitei nekyla jokių problemų nedelsiant pateikti įmonės laboratorijos įrangos sąrašą, duomenis apie specialistų išsilavinimą, darbo patirtį, kitą reikalingą informaciją konkursams. Viskas paruošta, peržiūrėta, pataisyta, papildyta. Belieka tik atspausdinti ir pateikti. Toks pasirengimas dirbti – įprasta praktika bendrovėje „Problematika“.