Edmantas Šakalys

2017-04-20 LAKD info

Lietuvos automobilių kelių direkcija praneša, kad VĮ „Utenos regiono keliai“ direktorius Edmantas Šakalys parašė prašymą išeiti į pensiją nuo 2017-04-25. Kelių direkcijos vadovas šį prašymą patenkino.

Derėtų priminti, kad  kilus įtarimams dėl galimai neskaidraus lėšų naudojimo vykdant įmonės administracinio pastato remonto darbus, VĮ „Utenos regiono keliai“ atliekamas vidaus auditas.

Šiek tiek vėliau,  gavus naujos informacijos dėl galimai netinkamo ir neefektyvaus valstybės biudžeto lėšų naudojimo, vidaus auditas pradėtas ir šiai įmonei priklausančioje Molėtų kelių tarnyboje.

Nepaisant to, kad VĮ „Utenos regiono keliai“ vadovo prašymas palikti pareigas patenkintas, atsakomybės, jei bus nustatyti pažeidimai, jam išvengti nepavyks.

2016-12-07 Audronė Tamašauskaitė, Keliai ir tiltai Nr. 2(12)

VĮ „Utenos regiono keliai“ direktorius Edmantas Šakalys, šiai įmonei vadovaujantis jau šešerius metus, yra ne tik savo amato žinovas, didelio žinių bagažo turėtojas, bet ir žmogus, turintis gerų organizacinių gebėjimų, analitinį mąstymą, neblogai perpratęs pavaldžių specialistų psichologinius ir motyvavimo ypatumus, pragmatiškas bei diplomatiško būdo vadovas. Kelerius metus po studijų padirbėjęs Kaune, įgijęs žinių ir patirties, uteniškis mechanizacijos inžinierius grįžo į tėviškę, kad būtent šiame Aukštaitijoskrašte su patikima kelininkų komanda galėtų rūpintis šio regiono keliais.

Čia kelio pradžia

Gimęs Krasnojarske, augęs Utenoje ir čia 1971 m. baigęs miesto 2-ąją vidurinę mokyklą, E. Šakalys pasirinko studijas tuometiniame Vilniaus inžineriniame statybos institute (VISI). „Bebaigdamas vidurinę mokyklą jau mąsčiau apie inžinerinius mokslus. Mano tėtis buvo mechanikas, dirbo Utenos melioracijos valdyboje. Tai irgi turėjo įtakos inžinerinės krypties – kelių statybos, mašinų ir įrengimų – specialybės pasirinkimui“, – prisiminė kelių priežiūros specialistas.

Pasak jo, mokslai sekėsi, studentiškos praktikos – taip pat. Po pirmojo ar antrojo kurso E. Šakalys praktiką atliko Vilniuje, tačiau jos būta labiau „popierinės“ – susipažinimas su ataskaitomis, kitais dokumentais. Labiausiai įsiminė trečioji praktika. Ją E. Šakaliui teko atlikti Briansko autokelių technikos gamykloje. Trečią kursą baigęs studentas šioje gamykloje susipažino su automobilių keliuose gaminama įranga, galėjo stebėti visą įvairios technikos gamybos procesus.

E. Šakalys matė, kaip milžiniškame ceche gaminami greideriai ir buldozeriai. Dirbo tris mėnesius prie gamybos linijos ir pneumatiniais įrankiais surinkdavo konkrečias detales – mazgus, tiltus, taip pat galėjo susipažinti su mechanizmų brėžiniais, juos nagrinėti.

„Šioje gamykloje 30 greiderių būdavo pagaminama tuometės Sovietų Sąjungos, taip pat ir Lietuvos reikmėms, o 4 ar 5 – eksportui. Įdomumo dėlei pasakysiu, kad užsieniečiams skirtą techniką surinkdavo atidžiau. Tai reiškia, kad daugiau darbo ir funkcijų buvo atliekama rankomis, o ne įranga, nes ši produkcija buvo labiau kontroliuojama“, – tikino pašnekovas ir pridūrė, kad praktika gamykloje buvo labai įdomi ir naudinga.

Pirmasis darbas Kaune

Baigęs mokslus Vilniuje, jaunasis specialistas pasuko dirbti į gamyklą Kaune. Ten buvo kapitališkai remontuojama visa technika, gaunama iš šalies autokelių valdybų – greideriai, buldozeriai, ekskavatoriai.

Tiesa, direktoriaus E. Šakalio teigimu, be remonto darbų ten vyko ir gamyba. Buvo gaminami kelių barstytuvai, druskų cisternos, siloso sandėliai, laikinųjų tiltų, kurių prireikdavo remontuojant nuolatinius tiltus, sąramos.

„Kelerius metus gamykloje dirbau baro meistru, atsakingu už darbininkų atliekamus remonto darbus, jų aprūpinimą būtinomis darbo priemonėmis. Kitaip dar galima sakyti, kad dirbau remonto linijos vadovu, – tęsė pasakojimą Utenos regiono kelių priežiūros vadovas. – Cecho viršininkas buvo atsakingas už visą darbo procesą, o aš, kaip baro meistras, už veiklą tam tikroje linijoje. Iš pradžių buvau atsakingas už buldozerių remontą, kiek vėliau – už greiderių ir ekskavatorių kapitalinio remonto linijas.“

Praėjus porai metų specialistas buvo perkeltas į gamyklos Kontrolės skyrių, nes jau turėjo pakankamai patirties. Tuo metu darbo kokybės klausimas buvo labai opus visoje gamykloje. Po pusantrų darbo metų Kontrolės skyriuje E. Šakalys tapo laikinuoju cecho viršininku su perspektyva ateityje tapti nuolatiniu vadovu. Tačiau uteniškis specialistas netikėtai gavo pasiūlymą grįžti į savo tėviškę. Tuo metu Utenos autokelių valdybai reikėjo vyriausiojo mechaniko, tad po ketverių darbo metų Kaune, 1981-ųjų lapkritį, E. Šakalys grįžo į Aukštaitijos miestą, kuriame gyveno jo tėvai.

Detalių deficito laikai

Tuo metu Lietuvoje veikusios autokelių valdybos ne tik prižiūrėjo, bet ir statė kelius. Utenos autokelių valdyba technikos nemažai turėjo jau ir tais laikais – vien greiderių apie 13, juolab kad žvyrkelių tame krašte buvo tikrai daug. Technikos reikėjo ir žiemos tarnybai, tad valdyba turėjo nemažai ir trosinių ekskavatorių, barstytuvų.

„Žinoma, šios visos mašinos būdavo gaunamos iš transporto įmonių, kurios šią techniką jau būdavo nurašiusios. Pavyzdžiui, gaudavome nurašytus ZIL-us, prie savivarčių pritvirtindavome barstytuvus ir juos naudodavome žiemos tarnybos darbams atlikti“, – kalbėjo „Utenos regiono kelių“ vadovas.

Nurašytas ir gautas ZIL-as, pasak jo, nueidavo tokį kelią: pirmiausia, būdavo gabenamas į Vilnių, kur jį kapitaliai suremontuodavo, o po to – į Kauną, į tą pačią gamyklą, kur pradėjo savo darbo karjerą ir E. Šakalys. Ten prie savivarčio sunkvežimio būdavo primontuojamas barstytuvas. Technikos remontas anuomet buvo limituojamas – buvo nustatytas remontuotinų mechanizmų skaičius. Anot įmonės direktoriaus, „viskas buvo normuota, dozuota“. „Jei tau reikėdavo suremontuoti daugiau technikos, tekdavo prašyti papildomo finansavimo. Nors daug ko stigo, sukomės kaip išmanydami: dalį remonto darbų atlikdavome patys, daug laiko ir dėmesio skirdavome detalių paieškoms“, – sakė jis.

Tuometėje Utenos autokelių valdyboje, kai E. Šakalys dirbo vyriausiuoju mechaniku, vienas mechanikų buvo atsakingas už mechanizmų priežiūrą ir remontą, kitas – automechanikas, o trečiasis – mechaninių dirbtuvių vedėjas. Tarkime, sugedo ekskavatorius karjere ir jis atsidurdavo prie mobilių techninio aptarnavimo dirbtuvių, kurios buvo įrengtos sunkvežimyje GAZ-53, o pastarasis keliaudavo į tas vietas, kur tik prireikdavo technikos remonto. Prie sunkvežimio būdavo prikabintas ir suvirinimo aparatas, taip pat sumontuota kita remontui būtina įranga.

„Pastaruoju metu remonto darbus atlikdavo dvi brigados, tai pat buvo ir techninio aptarnavimo automobilis ZIL, kuriame buvo sudėtos tepalų talpos. Buldozerių, vikšrinių traktorių turėdavome tikrai daug, todėl šiai technikai reikėjo ir nemažai tepalų, kuriuos tiekdavome lauko sąlygomis“, – pabrėžė įmonės direktorius.

Net šaltis – ne kliūtis

Karjeruose darbai vyko ir žiemą. Pašalas buvo išdaužomas ekskavatoriais ir žvyras kasamas net ir šaltuoju metų laiku, nebent šaltis spustelėdavo iki 30 laipsnių. Tokiais atvejais buvo daroma pertrauka, nes nebuvo įmanoma užvesti mechanizmų.

„Ilsėtis nebuvo kada. Dirbdavome nuolat, ypač savo žvyro karjere“, – tęsė „Utenos regiono kelių“ vadovas.

Autokelių valdyba tvarkė – prižiūrėjo ir tiesė – Utenos rajono kelius. Žiemą keliai buvo valomi ir barstomi, vasarą – greideriuojami, buvo šienaujamos pakelės ir pjaunami krūmai. Pasak direktoriaus, šie darbai atliekami ir šiais laikais, nes kelių priežiūros pobūdis nepasikeitė. Uteniškių tuomečiai kelių statybos darbai – tai žvyrkelių dangos atstatymas, kelio A14 Vilnius–Utena atskirų ruožų tiesimas. Tuo metu Utenos autokelių valdyba turėjo savo asfaltbetonio bazę, kurioje buvo 3 maišyklės, asfalto klotuvas, volas. Žodžiu, viską, ką tais laikais turėdavo statybinės organizacijos. Tiesa, visa technika buvo sovietinė. Rūpesčių kildavo, bet kelininkų veikla vyko intensyviai, kitąsyk net ir poilsio dienomis, jei atsirasdavo skubių darbų.

Pakito darbo pobūdis

Vyriausiuoju mechaniku E. Šakaliui teko dirbti iki 1995 m., arba iki tol, kol Utenos autokelių valdybos pagrindu buvo įkurta valstybės įmonė (VĮ) „Utenos regiono keliai“. Prie šios įmonės buvo prijungtos dar 4 rajonų autokelių valdybos, kurios tapo pavaldžiomis kelių tarnybomis. „Tada mane paskyrė direktoriaus pavaduotoju, atsakingu už mechanizaciją, – prisiminė jis. – Nuo to laiko man teko gerokai daugiau organizacinio darbo. Kelių tarnybose liko vyresnieji mechanikai, o man reikėjo imtis visos įmonės mechanizacijos darbų koordinavimo – planavimo, reguliavimo, buhalterinės apskaitos, projektų įgyvendinimo. Ypač svarbus buvo planavimas, visų darbų pagrindas.“

Iš pradžių įmonė darbą tęsė su sovietmečio palikimu – tarybine technika, tačiau situacija laipsniškai keitėsi. Kelių direkcija pradėjo organizuoti bendrus kelininkų susitikimus su užsienio atstovais, rengė mokymus, kuriuose demonstruodavo pažangesnio darbo keliuose metodus ir priemones.

„Užsieniečiai dalijosi savo darbo patirtimi, daug dėmesio skirdami ir aplinkosaugai, tad mūsų požiūris ėmė keistis. Žinia, kad mūsų krašte daug vandens telkinių, todėl teko imtis priemonių, kad jie nebūtų teršiami. Pastatėme modernią suomišką nuotekų valymo įrangą iš pradžių Utenoje, po to ir kituose regiono vietose. Įrengėme naujoviškas plovyklas mechanizmams plauti. Ypač tai aktualu po žiemos tarnybos darbų“, – pasakojo direktorius E. Šakalys. Visos šios pastangos nenuėjo veltui. Didelis dėmesys aplinkosaugai padėjo išvengti gamtos taršos baudų.

Pokyčiai technikos parke

Po truputį įsigyjama nauja užsienietiška kelių priežiūros technika didino darbo tempus ir kokybę. Tiesa, iš pradžių pirkta jau naudotą techniką, tačiau jos našumas vis vien buvo žymiai didesnis už rusiškąją.

Pirmasis kelių priežiūros žiemą agregatas su sniego valytuvais ir priekaba buvo gautas iš Suomijos. Nors jam buvo 15 metų, Utenos kelininkai buvo labai patenkinti didesniais šios technikos pajėgumais. Vėliau jie pirko ir nebenaujos užsienietiškos aptarnaujančios technikos, pamažu atsisakė kranų, o gelžbetoninius pralaidų vamzdžius pakeitė plastmasiniai. „Žodžiu, keitėsi mūsų technikos parkas. Atsisakėme vikšrinių traktorių, DT buldozerių, nes jų nebereikėjo, pradėjome pirkti ratinius mechanizmus. Iš pradžių techniką – suomišką, vokišką – pirkdavo Kelių direkcija. Pagaliau atėjo laikas, kai išgalėjome nusipirkti ir labai brangius ekskavatorius“, – pirmuosius pokyčius įmonės technikos parke prisiminė direktorius.

Mokslo ir žinių troškimas

Atėjo metas, kai uteniškis pajuto poreikį gilinti žinias. 2009 m. E. Šakalys įstojo į Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) magistrantūrą. Jį sudomino šioje mokslo įstaigoje atsiradusi nauja perspektyvi specialybė – kelių eismo saugumo inžinerija. „Saugus eismas – prioritetinė sritis, todėl šią specialybę pasirinkau neatsitiktinai, – prisipažino kelininkas. – Man, beje, ją pasirenkant labai padėjo apsispręsti VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto vadovai, kurių patirtis ruošiant kelininkų specialybės absolventus yra be galo didelė.“

E. Šakalys šias studijas baigė 2011 m. Per tą laiką – 2010 m. sausį – jis buvo paskirtas VĮ „Utenos regiono keliai“ direktoriumi, nes buvęs įmonės vadovas išėjo į užtarnautą poilsį.

Krizė išmokė taupyti

Ekonominis sunkmetis prasidėjo 2008 m., tačiau, E. Šakalio teigimu, VĮ „Utenos regiono keliai“ krizės padarinius labiausiai pajuto po metų.

„Sunkiais laikais ypač pravertė nuoseklus planavimas, – pareiškė direktorius. – Labai viską skaičiavome – tiek žmogiškųjų, tiek ir kitų išteklių poreikį. Sprendimai ne visiems buvo malonūs ir priimtini. Su technika buvo paprasčiau. Galėjai jos nebenaudoti, nurašyti. Bet su žmonėmis teko elgtis subtiliai ir labai atsargiai.“

„Utenos regiono kelių“ vadovas, spręsdamas įvairiausius gamybinius klausimus, stengiasi rasti vietos bendram sutarimui su savo darbuotojais, ir visų pirma – pavaduotojais. Nuomonių įvairovė padeda pažvelgti į spręstinas problemas įvairiausiais pjūviais, o tai tik dar labiau užtikrina ieškomo ir randamo atsakymo teisingumą. Ginčų iki begalybės įmonės vadovybė netoleruoja. Jei tuo metu priimti sprendimą sudėtinga, jis šiek tiek atidedamas. Nors atrodytų, kad lemiamą balsą turi direktorius, visada surandamas bendras sprendimas jau vien todėl, kad pavaduotojai yra labai kompetentingi specialistai, kiekvienas iš jų yra geras savo srities žinovas, turintis ilgalaikę darbo patirtį.

Spręstinų klausimų visada apstu – pradedant nuo darbuotojų atlyginimų ir baigiant technikos pirkimu. Ypač svarbu, kad įvairūs sprendimai atitiktų įstatymų, įsakymų, reglamentų, normatyvų ir kitų tesės aktų reikalavimus. Tam pasitelkiami ir kiti įmonės darbuotojai: juristas, auditorius, skyrių vadovai. Įmonės direktorius niekada neignoruoja patariamojo balso. Jam svarbios ir pavaldžių penkių kelių tarnybų viršininkų nuomonės.

„Dėl darbuotojų politikos įmonėje laikomasi nerašytos taisyklės: kiekvienai darbo vietai – jai tinkamas darbuotojas. Nauji žmonės įmonėje įdarbinami tada, kai jų natūraliai reikia. Kiekvieno naujo darbuotojo kandidatūra aptariama su tiesioginiu viršininku ir tą sritį kuruojančiu pavaduotoju, nes reikalaujami darbo rezultatai priklauso nuo to, ar pasirinktas darbuotojas atitiks lūkesčius“, – teigė E. Šakalys.

Ypač svarbu turėti tinkamą kandidatūrą, kai keičiasi vadovaujantys darbuotojai. Išėjus į užtarnautą poilsį ankstesniam kelių priežiūros pavaduotojui Valdemarui Burauskui, jį pakeitė Gintautas Bilaišis, iki tol dirbęs Techninio skyriaus viršininku. Jam perėmus pareigas, rezultatai kelių priežiūros srityje akivaizdžiai pagerėjo, nes darbas buvo grįstas iniciatyvumu, supratingumu, darbštumu ir rimtų sprendimų priėmimu.

Darbuotojų kaita nėra didelė. Pasirenkant motyvuotą darbuotoją ir sudarant jam sąlygas darbe ne tik pritaikyti jau turimas žinias bei patirtį, bet ir galimybę tobulėti, jaustis reikalingu kolektyvo nariu, atsiranda didelė tikimybė, kad toks darbuotojas liks ilgam.

Specialistų motyvavimas

Direktoriaus E. Šakalio manymu, pirmiausia specialistą motyvuoja savo amato išmanymas. Esą jam juk malonu, kad patiko mokslai, kad turi gerą žinių bagažą.

„Utenos regiono keliuose“ atlyginimai nėra nei labai dideli, nei maži – tarp kitų tokių pat valstybės įmonių išlaikytas „aukso vidurys“.

Šiuo metu šios regioninės kelių įmonės administracijoje yra visi reikalingi specialistai, kurie dirba visu darbo krūviu.

„Kelių tarnybose padėtis pagerėjo. Kai vieno ar kito meistro trūkdavo, ieškodavome į laisvą vietą jauno žmogaus, įgijusio kelininko specialybę, kurį pabandydavome „užauginti“ iki reikalingo specialisto. Daug kas priklauso ir nuo paties naujoko. Jei jis norės dirbti, tikrai pasistengs. Iki šiol kažkokio nepasitenkinimo tikrai negirdėjau“, – toliau sakė įmonės vadovas.

Pasak E. Šakalio, įmonėje nedelsiama ir nelaukiama momento, kai atsiras didelis specialistų stygius. Apie naują pamainą mąstoma nuolat, tuo rūpinamasi iš anksto. Vienas iš būdų – bendradarbiavimas su VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto ir kelių katedros vadovais.

2015-10-09 Utenos regiono keliai info

Utenos regionui nepagailėta nuostabios gamtos, o jos fone didžiųjų apledėjimų suformuotomis kalvomis ir kalvelėmis vingiuoja keliai. Kiekvieno šiais keliais važiuojančiojo akį traukia gausybės ežerų spindėjimas, šilų ir miškų žaluma. Aukštaitijos krašto kelių tinklą kasmet papildo rekonstruoti kelių ruožai. Kelius reikia ne tik nutiesti, bet ir ištisus metus tinkamai prižiūrėti, o laikui atėjus remontuoti. Šis atsakingas darbo baras patikėtas valstybės įmonės „Utenos regiono keliai” kelininkams. Valstybės įmonės „Utenos regiono keliai” prižiūrimi keliai driekiasi rytinėje Lietuvos dalyje ir ribojasi su Latvija ir Baltarusija. Utenos regione yra 2500 km valstybinių kelių, juos žiemą vasarą prižiūri Anykščių, Ignalinos, Molėtų, Utenos ir Zarasų kelių tarnybos. Ištisus metus rūpestingai prižiūrime ne tik svarbiausius per Utenos regioną nutiestus kelius, kurie nuolat modernėja, o jais važiuoja vis didesni transporto srautai, bet ir viso regiono krašto ir rajoninius kelius. Tai gerina mūsų regiono ekologinę situaciją ir didina eismo saugumą. Mūsų įmonės kolektyvas dirba atsakingai ir nuoširdžiai, ir savo kelius prižiūri taip, kad jie būtų saugūs ir patogūs visiems eismo dalyviams visais metų laikais. Malonių kelionių Utenos regiono keliais!

2015-05-07 Petras Vizbaras, Keliai ir tiltai Nr. 1(9)

Naujų technologijų naudojimas kelių ir infrastruktūros priežiūros sektoriuje yra įprastas dalykas. Investicijos į techniką ir į naująsias technologijas atsiperka. Darbo kokybė tampa geresnė, jos kontrolė – efektyvesnė, darbų grafikai ir sąnaudos – labiau optimizuojami, mažiau pasitaiko klaidų dėl žmogiškojo faktoriaus.

Siekiant įdiegti naująsias technologijas kelių priežiūros sektoriuje, būtina tinkamai pasiruošti. Šiam tikslui įgyvendinti reikia žinoti: ko siekiama, kokie numatyti lūkesčiai, kokie rezultatai turi pateisinti investicijas. Įsigytai technikai, o kartu ir naujosioms technologijoms reikia sudaryti sąlygas efektyviai veikti.

Nauja technika, kurios galimybės dar tik skinasi sau kelią į gamybinius procesus, turi būti tinkamai integruota į jau veikiančias duomenų perdavimo, analizės ir kontrolės sistemas. Naujausios technologijos tampa bevertės, jeigu duomenys perduodami neoperatyviai, todėl iš anksto būtina paruošti geras darbo sąlygas, kad naujosios technologijos neštų ekonominę naudą bei pateisintų lūkesčius.

Siekiant geriau kontroliuoti smėlio ir druskos mišinio barstytuvų darbą valstybinės reikšmės keliuose, reikalinga įdiegti sistemas, kurios padeda kontroliuoti jų darbo našumą ir optimizuoja laiką. Žiemos metu tai labai svarbu, ir, galima sakyti, vienas iš svarbiausių faktorių – reikia laiku pabarstyti kelius, kad būtų išvengta skaudžių įvykių ar netekčių.

Žiemą kelio paviršius pasidengia sniegu arba ledu, todėl vykdant žiemos kelių priežiūros darbus būtina valyti sniegą ir barstyti slidumą mažinančias medžiagas tiek, kad kelių dangos atitiktų nustatytų normatyvų reikalavimus. „Gamtos procesų kontroliuoti neįmanoma, todėl mes, užtikrindami, kad keliai būtų išvažiuojami, o eismas – saugus, turime tuos procesus įvertinti ir prisitaikyti prie jų“, – teigia įmonės „Utenos regiono keliai“ direktorius Edmantas Šakalys. „Be to, skirtingose vietovėse to paties kelio atskiri ruožai pasidengia sniegu arba ledu skirtingai. Tai priklauso nuo to, ar kelias driekiasi miškinga, ar atvira vietove. Kartais atviroje vietovėje kelio barstyti nereikia, o miško vietovėje barstymas būtinas, arba atvirkščiai. Kaip tik dėl tokio barstomų ruožų netolygumų ir atsiranda poreikis fiksuoti ir matyti druskos barstymo įrangos darbą“, –aiškino įmonės direktorius. „Mums tai ypač svarbu žiemos pradžioje, kai kelių apledėjimas prasideda naktį arba paryčiais (apie 5–8 val. ryto) sunkiai prognozuojamose vietovėse. Tuo metu prasideda intensyvus transporto judėjimas, nes žmonės vyksta į darbą, vaikai vežami į mokyklas, išvežiojami kroviniai“, – pasakojo E.Šakalys.

Technikos kontrolė kelyje

Prieš kelerius metusLietuvos automobilių kelių direkcijos (LAKD) iniciatyva regioninėse kelių priežiūros įmonėse buvo pradėti diegti automobiliniai keŽiemos lio dangos slidumo matuokliai, pagal kurių duomenis galima nustatyti slidžius kelio ruožus. Barstytuvų darbo kontrolės efektyvumui užtikrinti reikalinga laiku gauti reikiamą duomenų parametrų kiekį apie vykdomus darbus. Anksčiau užteko matyti tik automobilinių barstytuvų judėjimo trajektoriją ir buvimo vietą kelyje. Dabar, įvedus papildomus automobilinės barstymo ir valymo įrangos duomenų kontrolės parametrus, rodančius konkrečius barstomus ir valomus kelio ruožus, atsiranda galimybė patikrinti kelio paviršiaus slidumo matuoklio parodymus pagal druskos barstytuvo ar sniego valytuvo darbo parodymus.

„Nupirkome modernizuotus barstytuvus, kurių komplektacija yra papildyta davikliais, galinčiais pateikti tikslius duomenis apie barstomus ir valomus ruožus nustatytame maršrute. Perkant naują įrangą, šiuo atveju smėlio ir druskos mišinio barstytuvus, technikos įsigijimo reikalavimuose nurodėme,su kokiais konkrečiais parametrais ji reikalinga ir kad turėtų konkrečius išeities duomenis“, – apie reikalavimus įsigyjant naują techniką pasakojo įmonės „Utenos regiono keliai“ inžinierius-mechanikas Algirdas Kaulinis. „Jeigu, pavyzdžiui, norime matyti, kad mašina ne tik važiuoja keliu, bet ir barsto druską, turi būti įrengti ir prijungti atitinkami davikliai prie duomenų perdavimo srauto. Iš pradžių duomenis iš barstytuvų gauna IT įmonė, aptarnaujanti kelių transporto priemonių programinę įrangą, po to duomenys yra siunčiami kelių priežiūros įmonei. Įsigijus naują įrangą, IT paslaugų teikėjas privalo įvesti ir naujus parametrus, perprogramuoti esamą sistemą, kad būtų galima gauti daugiau išsamesnės informacijos iš kelių technikos įrangos“, – technikos įrangos darbo procesą paaiškino A. Kaulinis. Įmonė-užsakovas duoda užduotį IT įrangos operatoriui dėl reikiamo duomenų integravimo į įrangą ir jų perdavimą į duomenų įmonės kontrolės skyrių, kuriame vėliau yra analizuojami visi gauti duomenys iš kelių transporto priemonių įrangos. Už duomenų perdavimo ir aptarnavimo procesą atsako IT operatorius. Reikiamas kelių būklės duomenų kiekis vėliau yra perduodamas LAKD eismo kontrolės centrui, kad procesai regionų keliuose būtų stebimi, kontroliuojami ir analizuojami centralizuotu būdu.

Duomenų perdavimo įranga

Duomenys, gauti iš kelių priežiūros techninės įrangos, yra saugomi regionų kelių įmonių Transporto sekimo ir kontrolės sistemose vienerius metus. Jie yra reikalingi procesams kontroliuoti ir jų analizei sudaryti. Naujų įrangos komponentų duomenų perdavimo proceso paruošimas – gana sudėtingas darbas. Sistemos kompiuterinio programavimo darbai, įvedant duomenų bazėje papildomus laukus, nes to reikalauja naujos įrangos duomenų srautų apdorojimo procesas, trunka vieną mėnesį. Atlikus parengiamuosius programavimo darbus, integruojami kompiuteriniai įrangos komponentai, po to vyksta duomenų parametrų derinimas sistemoje. Vėliau įranga bandoma ir tik po to ji yra paleidžiama bandomajam laikotarpiui, kurio metu įsitikinama, ar įranga tikrai veikia taip, kaip buvo tikėtasi, ir ar ji naudinga gamybiniam procesui. „Įsigiję naują įrangą, pateikiame užduotį duomenų paslaugų teikėjui, kuris iš pradžių derina programinę įrangą, ir tik po to meskartu ją bandome. Būtina įsitikinti, ar viskas techniškai ir programiškai atitinka nustatytus techninės įrangos veikimo reikalavimus. Bandydami techniką, tuo pat metu ir dirbame darbus, t. y. atliekame savo kaip kelių prižiūrėtojo funkcijas, kad bandymai netaptų įmonei nuostolingu procesu“, – aiškino įmonės direktorius E. Šakalys. Suderinti naujos įrangos parametrus, pamatyti jos darbo našumą bei įsitikinti, ar ji pasiteisino, bandymų ir analizės procesas užtrunka ištisą žiemos sezoną. Kadangi žiemos sąlygos nuolat kinta, dažnai keičiasi ir reikalingi išbarstyti kelio slidumą mažinančių medžiagų kiekiai, o įmonė privalo atlikti savo darbą pagal nustatytus normatyvus, todėl įrangos derinimas ir pritaikymas praktikoje neretai užsitęsia.

Tačiau, net jei išbandomos techninės naujovės pasiteisina, modernizuoti visą smėlio ir druskos barstytuvų techninį parką vienu metu yra sudėtinga. Kelių priežiūros įmonė kiekvienais metais paruošia žiemos sezonui apie 30 automobilių. Montuoti naują įrangą ir derinti prie senų barstytuvų – brangu, žymiai pigiau pirkti naują techniką su papildomais reikalavimais techninei įrangai. Įmonė, įsigijusi naujus barstytuvus su papildomais parametrais, nukreipia juos dirbti įsvarbiausius magistralinius ir krašto kelius, o senesnę techniką – į mažiau svarbius rajoninius kelius.

Žiemos kelių tarnybos technikos išdėstymui ir efektyviam panaudojimui yra skiriamas labai didelis dėmesys. Šiuos darbus įmonėje „Utenos regiono keliai“ kuruoja direktoriaus pavaduotojas kelių priežiūrai Gintautas Bilaišis, kuris atsakingai rūpinasi, kad žiemos kelių priežiūros darbai būtų atliekami kokybiškai ir operatyviai.

„Šiandien tie nauji barstytuvai, kuriuos nusipirkome praėjusių metų rudenį, ir jų nauji eksploatacijos parametrai yra mums reikalingi, nes juos naudosime ir ateityje. Kalbu apie tuos duomenų parametrus, kurie tiksliai parodo, kur ir kaip yra barstomas druskos ir smėlio mišinys“,– pasidžiaugė G. Bilaišis.

Gera technika ir gera įranga suteikia galimybę stebėti, kada mašina važiavo nustatytu maršrutu, barstė ar nebarstė druską, valė ar nevalė kelią, ir kuriuos tiksliai kelio ruožus ji valė. „Negalima sakyti, kad esame viską išbandę 100 proc., nes tam neturėjome sąlygų. Kai matome, jog kelių technika nuvažiavo 100 km atstumą, bet barstė ar valė sniegą tik 80 km, atsiranda daugiau galimybių atliekamų priežiūros darbų vertinimui ir sąnaudų apskaitai“,– darbų procesą aiškino įmonės direktorius E.Šakalys. Anksčiau įmonė galėjo stebėti tik technikos maršrutą GPS ryšiu, dabar yra galimybė stebėti ir visą darbo procesą kelyje. Dėl matomų ruožų galima daryti analizę ateičiai, nustatant galimus ir labiau pavojingus ruožus kitų metu žiemos planams. Žiemos oro sąlygos kiekvienaismetais labai keičiasi, todėl per keleriusmetusgalima sudaryti tikslesnius pavojingus kelių ruožus ir nustatyti tikslesnius technikos darbų maršrutus.

Specialistai gerina darbo kokybę

Gerai ir kokybiškai atliekami kelių priežiūros darbai yra visų Lietuvos kelių prižiūrėtojų rūpestis. Regioninių valstybinių kelių priežiūros įmonių darbą koordinuoja LAKD saugaus eismo centras. Jei kurioje nors įmonėje atsiranda inovatyviųsprendimų, su jaisyra supažindinami ir kitų įmonių specialistai. „2014– 2015 m. žiemos pradžioje, mūsų įmonei bandant druskos barstytuvų papildomų parametrų panaudojimą, Kelių direkcijos iniciatyva mūsų įmonė pakvietė visų regioninių įmonių direktorių pavaduotojus, atsakingus už kelių priežiūrą, kad pastarieji galėtų susipažindinti su diegiamomis naujovėmis kelių technikoje“, – pasakojo G. Bilaišis. Buvo demonstruojama nauja automobilinio barstytuvo techninė įranga, barstomų ir valomų kelių ruožų atvaizdavimo kompiuterinėje programinėje įrangoje procesas. Naujos įrangos panaudojimo galimybes regioniniųkelių įmonėse pristatė transporto kontrolės duomenų perdavimo paslaugų teikėjoUAB „Eljunga“ atstovai.

Susitikime buvo pateikti įvairūs klausimai, susiję su kelių barstymo darbų kokybės ir efektyvumo gerinimo procesu. Vienas svarbiausių klausimų –efektyvesnių slidumą mažinančių medžiagų panaudojimas kelių priežiūroje. Bendrovės „Problematika“ atstovas pristatė kelininkųvadinamo„ledo siaubo“ –natrio druskų su priedais mišinio – analizę. Buvo pristatyti visi „ledo siaubo“ privalumai prie tam tikrų aplinkos temperatūrų svyravimo. Demonstruotos „ledo siaubo“ atliktų tyrimų išvados ir grafiškai pateiktos šio produkto ypatybės, rodė, kad palyginti su įprastinėmis NaCl ar CaCl druskomis, esant žemoms temperatūroms (-10°C – -18° C), „ledo siaubas“ išlaiko efektyvumą ilgesniam laikotarpiui, todėl kelių dangas juo galima barstyti mažiau kartų. Visos regioninės kelių priežiūros įmonės išbandė pasiūlytąją medžiagą, tačiau dėl gamtinių sąlygų, kai oro temperatūra daugeliu atveju žiemos metu kito aukščiau ar žemiau 0° C, tinkamai išbandyti visų „ledo siaubo“ ypatybių nebuvo galimybių.

Vis dėlto kelininkai nuolat ieškotechninės įrangos ir medžiagų poveikio kelio dangai santykio geresnio panaudojimo. Tikslas – taupiai ir racionaliai panaudoti KPPP lėšas kelių priežiūroje.

2014-11-24 Eglė Liepytė, Keliai ir tiltai Nr. 1(8)

Valstybės įmonei „Utenos regiono keliai“ priklauso 2,5 tūkst. km valstybinės reikšmės kelių ir 110 tiltų. Pagal prižiūrimų kelių tinklo ilgį įmonė yra penkta Respublikoje. Šiuos objektus prižiūri ir tvarko penkios įmonei pavaldžios kelių tarnybos. Atsakingiausias laikotarpis – žiema. Jai ruošiamasi iš anksto, kad įmonės prižiūrimuose keliuose būtų kuo mažesnė grėsmė saugiam eismui. Labai dažnai Utenos kelininkams ir išlydėti žiemą tenka vėliau, nei parodo kalendorius.

Kasmet, vos tik prasidėjus žiemos sezonui, „Utenos regiono keliai“ skubiai imasi šiam periodui būdingų darbų. Žiemos darbams atlikti reikia ir daug technikos, kurios įmonė turi pakankamai. Žiemos sezonui pasirengiama iš anksto: karjeruose paruoštas smėlis vežamas į įmonės kelių tarnybų sandėlius, kur ruošiami ir kaupiami druskos ir smėlio mišiniai.

Įmonei priklausantys keliai skirstomi į magistralinius, krašto ir rajoninius, tad ir jų priežiūra žiemos metu yra skirtinga. Taip pat keliai skirstomi ir pagal jų svarbą – vienu metu visuose keliuose nuvalyti sniegą ir juos pabarstyti slidumą mažinančiu mišiniu tiesiog neįmanoma.

Anot kelininkų, pirmiausia duoklė atiduodama didžiausio eismo intensyvumo keliams. Ši tvarka padeda užtikrinti ir saugesnį eismą, ir yra ekonomiškai efektyviausia. „Užpustomų kelių ruožų Utenos regione daugiau: kalvos, raižytas reljefas, ežerai. Kiekviena žiema pas mus tęsiasi mėnesiu ilgiau: prasideda 2 savaitėmis anksčiau ir baigiasi 2 savaitėmis vėliau, – pasakojimą pradėjo „Utenos regiono kelių“ direktorius Edmantas Šakalys. – Manome, kad kelių priežiūros lėšas, skiriamas iš valstybės biudžeto, reikia skaičiuoti ne pagal sąnaudų vidurkį Lietuvoje, o pagal jų realų poreikį regione, nes esame išskirtinis – miškingas, kalvotas, ežerų kraštas. Tačiau pinigų kelių priežiūrai mums skiriama kaip ir visiems.“

Rūpesčiai nesibaigia nei žiemą, nei vasarą

„Pagal kelių priežiūros tvarką žiemą pirmiausia turime sudaryti palankias sąlygas eismui magistraliniuose ir krašto keliuose, kuriuose vyksta 80 proc. eismo“, – paaiškino E. Šakalys.

Pasak direktoriaus, Utenos regione esantys valstybinės reikšmės magistraliniai keliai Nr. A6 Kaunas – Zarasai – Daugpilis ir Nr. A14 Vilnius – Utena yra prižiūrimi pagal II magistralinių kelių priežiūros lygį. Kelių priežiūros tarnybos šiuose keliuose budi, valo sniegą ir barsto slidumą mažinančias medžiagas nuo 4 iki 22 val.

„Magistralinis kelias Nr. A14 Vilnius – Utena su cementbetonio danga yra barstomas tik šlapia druska. Tiesa, pamenu, kai nutiestas kelias pasiekė Uteną, dvejus metus nebuvo galima barstyti druska – tik smėlį. Po to barstėme smėlio ir druskos mišiniu, o dabar – vien šlapia druska“, – pasakojo „Utenos regiono kelių“ direktoriaus pavaduotojas ir vyriausiasis inžinierius Leonas Paulauskas.

Valstybinės reikšmės krašto keliai yra prižiūrimi pagal II krašto kelių priežiūros lygį. Kelių priežiūros tarnybos šiuose keliuose budi, valo sniegą ir barsto slidumą mažinančias medžiagas nuo 6 iki 19 val. Šie keliai turi būti nuvalyti ir pabarstyti praėjus ne daugiau kaip 4 val. nustojus snigti. Esant slidžiai kelio dangai pirmą kartą krašto kelius rytą būtina barstyti iki 8 val. Eismas esant sudėtingoms meteorologinėms sąlygoms gali nutrūkti ne ilgiau kaip 8 val. Nuo 19 iki 6 val. ryto šie keliai nevalomi ir nebarstomi. Šiuose keliuose gali būti suspausto sniego provėžų.

Valstybinės reikšmės rajoniniai keliai yra prižiūrimi pagal III rajoninių kelių priežiūros lygį. Juose dirbama nuo 9 iki 18 val. Valoma tik baigus tvarkyti magistralinius ir krašto kelius. Barstoma tik intensyvaus eismo rajoninių kelių pavojinguose ruožuose (stačiose įkalnėse, staigiuose posūkiuose) ir tik po stiprių lijundrų arba plikšalų. Eismas esant sudėtingoms meteorologinėms sąlygoms gali nutrūkti ne ilgiau kaip 48 val.

Rajoniniai keliai, kurių eismo intensyvumas yra didesnis kaip 1000 aut./parą, prižiūrimi pagal I rajoninių kelių priežiūros lygį. Kelių priežiūros tarnybos šiuose keliuose budi, valo sniegą ir barsto slidumą mažinančias medžiagas nuo 6 iki 19 val. Šie keliai turi būti nuvalyti ir pabarstyti praėjus ne daugiau kaip 5 val. nustojus snigti. Esant slidžiai kelio dangai pirmą kartą krašto kelius rytą būtina barstyti iki 9 val. Eismas esant sudėtingoms meteorologinėms sąlygoms gali nutrūkti ne ilgiau kaip 8 val.

Nustatyti kokybės reikalavimai kelių priežiūros lygiams netaikomi esant sudėtingoms oro sąlygoms, kai: ilgiau kaip 6 val. sninga ir (arba) pusto; ilgiau kaip 24 val. su pertraukomis sninga ir (arba) pusto; įšalęs kelias po lietaus apledėja, būna lijundra; per parą kelias apledėja daugiau kaip 2 kartus; oro temperatūra dieną nepakyla aukščiau kaip iki -8oC.

Kelių dangos prastėja, o lėšos mažėja

Įmonei didelį nerimą kelia pasenusi ir kai kurių krašto kelių dangos būklė. Tokių valstybinės reikšmės krašto kelių kaip Nr. 120 Radiškis – Anykščiai – Rokiškis, Nr. 121 Anykščiai – Troškūnai – Panevėžys, Nr. 119 Molėtai – Anykščiai, Nr. 172 Raudondvaris – Giedraičiai – Molėtai, Nr. 173 Molėtai – Pabradė ir Nr. 179 Dusetos – Degučiai – Dūkštas asfalto danga yra paklota prieš 30 ir daugiau metų. Panaši ir rajoninių kelių dangų būklė. Šių kelių dangų remontui yra išleidžiama daugybė lėšų. Susidėvėjusių dangų ruožų taisymo laikas dėl lėšų stokos kas metai vis labiau tolsta, atsiranda vis daugiau taisytinų, pasiekusių kritinę susidėvėjimo ribą kelių. Panaši ir rajoninių kelių dangos būklė. Jų remontui išleidžiama daug lėšų. Daugelio ruožų tvarkymas dėl lėšų stygiaus vis atidedamas, taip prastos būklės kelių tik daugėja.

Bene didžiausias „Utenos regiono kelių“ rūpestis – valstybinės reikšmės magistralinio kelio Nr. A14 Vilnius – Utena betono danga.

Beveik prieš 30 metų nutiestas betono dangos kelias – 7,5 m monolitinio betono juosta, kurios kelkraščiai sutvirtinti 1 m pločio asfaltbetonio danga. Betono plokščių storis – 22 cm. Kas 5 metrus betono dangoje esančios deformacinės siūlės yra užtaisytos aukštos kokybės mastika. Šios siūlės kelio dangoje ir kelia daugiausia problemų.

Kasmet prasidėjus vasaros sezonui, dangoje esančios siūlės išvalomos nuo nešvarumų ir iš naujo užpildomos mastika, kad sumažėtų per karščius atsirandančių įtempimų, dėl kurių betono danga pradeda plėstis, lipa į viršų, sandūrose ima irti.

Bėgant metams, esamų siūlių pločio neužteko, todėl buvo įrengiamos papildomos plėtimosi ir paplatintos temperatūrų siūlės. Viename betono kelio kilometre tokių siūlių ilgis siekia pustrečio kilometro, o vienam įpjovos metrui sutvarkyti reikia apie 20 litų. Tad nesunku suskaičiuoti, kad šis rūpestis dar ir nemažai kainuoja.

Valstybinės reikšmės magistraliniame kelyje Nr. A14 Vilnius – Utena eismo intensyvumas yra didelis – iki 5742 automobilių per parą. Manoma, kad šis kelias visuomenės poreikiams jau atitarnavo su kaupu.

Vyriausybė šiemet pritarė kelio Vilnius – Utena rekonstrukcijai. Savo žodį dar turi tarti Seimas, ar jis bus atnaujinimas viešosios ir privačios partnerystės būdu. Tikimasi, kad po rekonstrukcijos bus saugiau ir patogiau vairuoti, o kelininkams – paprasčiau jį prižiūrėti.

„Utenos regiono kelių“ vadovai pasakodami džiaugiasi, kad šiuo metu sėkmingai rekonstruojami valstybinės reikšmės magistralinio kelio Nr. A6 Kaunas – Zarasai – Daugpilis ruožai.

Praėjusių metų duomenimis, krovininio transporto eismo intensyvumas magistraliniame kelyje Nr. A6 Kaunas – Zarasai – Daugpilis siekė iki 1131 automobilių per parą, bendras eismo intensyvumas – nuo 2604 iki 6000 automobilių per parą.

Polaidžiai – bėda žvyrkeliams

„Žvyrkeliams labiausiai kenkia pavasario polaidžiai. Bėda, kaip ir visoje Lietuvoje, – juos itin darko sunkiasvorė technika, ypač miškovežiai. Pavasarį būna ir taip, kad žvyrkelio nėra kaip greideriuoti, nes kelio danga būna sulaužyta. Remontui pinigų stinga, tad ribojame eismą“, – pabrėžė įmonės vadovas E. Šakalys. Šiai problemai spręsti daug bendraujama su miškininkais, į pagalbą kviečiami policijos pareigūnai. „Utenos regiono keliai“ puikiai sutaria su valstybinėmis miškų urėdijomis, tačiau problemų vis kyla dėl miškų savininkų. Iš jų medieną nusipirkę asmenys įsigudrina ją vežti naktimis, per polaidžius, taip niokodami kelius. Tenka griežtinti kontrolę arba riboti krovininių transporto priemonių eismą.

„Kelius saugome ne todėl, kad jais niekas nevažiuotų, o todėl, kad jų visai nesuniokotų. Jei eismas ribojamas, tai nereiškia, jog piktybiškai nenorime, kad žmogus sunkiasvore technika juo važiuotų. Beje, labai gera prevencinė priemonė – žinia, kiek kainuoja sudarkytą kelią atstatyti“, – tvirtino įmonės vadovai. 2013–2014 m. polaidžio metu buvo sugadinta 70 km ruožų 26-iuose valstybinės reikšmės keliuose. Šių kelių remonto darbai „Utenos regiono keliams“ kainavo 2 mln. litų.

Technika dirba visus metus

„Technikos turime pakankamai ir technikos parką stengiamės išlaikyti optimalų, kad jis mums ir žiemą, ir vasarą tarnautų. Visas dėmesys, žinoma, sutelktas žiemos tarnybai“, – atkreipė dėmesį direktoriaus pavaduotojas kelių priežiūrai Gintautas Bilaišis.

Direktoriaus pavaduotojas toliau vardijo: žiemos tarnybai jau yra paruošti 76 mechanizmai, iš jų 19 greiderių, 4 rotoriai, 28 automobiliai su barstytuvais ir 25 traktoriai.

„Tai nėra mažai. Turime daugiafunkces mašinas, kurios ne tik valo ir barsto, bet vasarą veža žvyrą, kitas medžiagas, turime asfalto termosus, kuriais vežame asfaltą, duobes remontuojame“, – pridūrė G. Bilaišis.

„Utenos regione kelių“ priežiūros technika dirba visus metus. Tarkime, žiemą traktorius valo ir barsto kelią, o vasarą šienauja pakeles. Būtų galima darbų atlikti daugiau, bet viskas „atsiremia“ į pinigus.

Kelio darbų per akis – žvyravimas, greideriavimas, barstymas. Deja, nuo 2008 m. sumažinus finansavimą apie 30 proc., įmonė priversta mažinti ir darbuotojų skaičių, nors prižiūrimų kelių ilgis ir nepakito. Nuo 2008 m. įmonę paliko 100 darbuotojų.

„Stengiamės, kad kelių būklė neprastėtų, bet asfaltbetonio dangų būklė vis blogėja. Mažėja remonto apimtys, kelių priežiūra irgi nepakankama. Žmonės nepatenkinti, kad žiemą kelius nuvalome vėliau. Tikrai negalime jų nuvalyti ir pabarstyti iki 7 valandos ryto. Daug kainuoja, o finansavimas minimalus“, – pabrėžė įmonės vadovas E. Šakalys.

Saugus eismas – prioritetas

Valstybės įmonė „Utenos regiono keliai“ stengiasi visais įmanomais būdais gerinti saugų eismą jai priklausančiuose valstybinės reikšmės keliuose.

Pasak įmonės direktoriaus E. Šakalio, saugaus eismo sistemą sudaro šie elementai: kelias, žmogus, automobilis, aplinka. „Utenos regiono keliai“ rūpinasi keliais ir žmonėmis. Tai reiškia, kad diegiamos inžinerinės saugų eismą gerinančios priemonės ir vykdoma aktyvi švietėjiška veikla.

„Analizuojame įskaitinių eismo įvykių valstybiniuose keliuose duomenis, kuriuos apibendrinę siūlome priemones saugiam eismui gerinti ir avaringumui mažinti. Darbo rezultatai džiugina: palyginti su 2013 m., šiemet per 10 mėnesių žuvusių eismo dalyvių sumažėjo net 50 proc.“, – pasakojo direktoriaus pavaduotojas G. Bilaišis.

Pastaruoju metu „Utenos regiono keliuose“ smarkiai sumažėjo juodųjų dėmių – 2008 m. jų buvo 5, dabar teliko viena.

Pasak „Utenos regiono kelių“ vadovų, eismo saugumo mažinimui didelės įtakos turėjo pavojinguose kelio ruožuose įdiegtos inžinerinės eismo saugumo priemonės: žiedinės sankryžos, iškiliosios salelės, pėsčiųjų perėjos, apšvietimas.

Neretai sukeliamos diskusijos, kad visos inžinerinės saugaus eismo priemonės – tai tik vairuotojų galimybių suvaržymas. Piktinamasi, kad dėl įdiegtų naujų priemonių tenka mažinti važiavimo greitį, keisti važiavimo įpročius, o juk įpročių keitimas ir yra vienas sudėtingiausių dalykų žmonių gyvenime. Būtent todėl žmonės linkę ieškoti neigiamų dalykų naujovėse ir teigiamų senoje tvarkoje. Visuomenei būtina paaiškinti, kad diegiamos inžinerinės priemonės – tai ne kliūtis, o pagalba, mažinanti beprasmių žūčių ir sužalojimų skaičių eismo įvykių metu.

Atlikus įdiegtų inžinerinių saugaus eismo priemonių tyrimus, nustatyta, jog efektyviausia yra – paprastos sankryžos rekonstrukcija į žiedinę, tai itin sumažina transporto priemonių susidūrimų skaičių. Jose 75 proc. sumažėja transporto priemonių susidūrimų.

2014 m. valstybinės reikšmės magistraliniame kelyje Nr. A14 Vilnius – Utena, sankryžoje su valstybinės reikšmės krašto keliu Nr. 114 Molėtai – Kaltanėnai – Ignalina įrengta nauja žiedinė sankryža.