Danielius Makulavičius

Audronė Tamašauskaitė, Keliai ir tiltai Nr. 2(10)

Ilgamečio Lietuvos kelių statybinių medžiagų įmonių susivienijimo „Granitas“ darbuotojo Danieliaus Makulavičiaus indėlis į automobilių kelių sektorių – neįkainuojamas. Jo biografija glaudžiai susijusi su šios įmonių grupės istorija, žmonėmis ir, žinoma, su anuomet nutiestais kokybiškais mūsų šalies keliais.

D. Makulavičiaus darbo susivienijime „Granitas“ pradžia mus pakviečia atsigręžti tiek į praėjusio šimtmečio 8-tą dešimtmetį – į 1974-uosius, tiek pažvelgti į praeitį dar giliau.

1962 m. baigęs Kauno politechnikumą, kuriame įgijo elektros ryšių ir radiofikacijos specialybę, jis buvo pašauktas į tarnybą sovietinėje armijoje. Iš jos grįžęs 1964 m. pradėjo dirbti ir kartu studijuoti Kauno politechnikos instituto Elektrotechnikos fakultete. Tam, kad įgytų elektros mašinų ir aparatų specialybę, vakarinėse studijose jam teko mokytis šešerius metus.

D. Makulavičius ir studijavo, ir dirbo ryšių ir telemechanikos vyresniuoju inžinieriumi tuo metu jau pastatytoje Kauno hidroelektrinėje, kuriai atidavė pusaštuntų savo jaunystės metų, kol buvo pakviestas į „Granitą“.

1974 m. pradėjęs dirbti susivienijime „Granitas“ D. Makulavičius ėmė sėkmingai kopti karjeros laiptais. Po ketverių darbo eiliniu energetiku metų jis tapo Darbėnų filialo vyriausiuoju inžinieriumi, dar po poros metų – šio padalinio direktoriumi, o 1985-aisiais ėmė vadovauti Kauno skaldos gamyklai „Granitas“.

Ant ukrainietiško granito

„Iš Kauno į Darbėnus persikėliau su šeima. Darbėnų filialas buvo viena iš mažesnių susivienijimo „Granitas“ gamyklų. Atvirai kalbant, tie, kurie norėjo daryti karjerą, turėjo pradėti nuo patirties mažesnėse gamyklose. Niekas netapo dideliu direktoriumi tik gimęs, o turėjo augti ir tobulėti“, – patikino D. Makulavičius.

Pasak jo, susivienijimas „Granitas“ tais laikais buvo didelė įmonė, kurią sudarė filialai ir gamyklos ne tik Lietuvoje. Joje dirbo apie 2,5 tūkst. darbuotojų. Pagrindinė ir didžiausia susivienijimo gamykla buvo Ukrainoje.

Ten buvo gaminama apie 3 mln. tonų granito skaldos. Dvi trečiosios šio kiekio dalys keliaudavo į mūsų šalį, o viena trečioji likdavo Ukrainoje. „Per metus pagamindavome apie 300 tūkst. kubinių metrų granito skaldos. Įdomu tai, kad skalda buvo plaunama netgi žiemą, nes galerijos buvo šildomos, o šiluma tais laikais buvo pigi. Pamenu, kai kalnakasybos specialistai, į Lietuvą atvykę iš Sibiro, net galvas kraipė stebėdamiesi, kaip žiemą gali būti plaunama skalda“, – nusijuokė pašnekovas.

Tačiau lietuviams visa tai buvo suprantama natūraliai ir paprastai. Gaminama frakcijų skalda, kuri daugiausia buvo naudojama automobilių kelių statyboje, turėjo būti itin kokybiška. Plovimas pagerindavo kokybę – nuplaudavo dulkes, apnašas, priemaišas. Plauta skalda geriau sukimba su bitumu ir kitomis inertinėmis medžiagomis.

Žaliava skaldai gaminti iš Ukrainos į Lietuvą buvo vežama nuosavais „Granito“ vagonais. Įmonė jų turėjo beveik 400, 7 sąstatai po 45 vagonus dirbo nuolat, kursuodami pirmyn ir atgal.

Granito skalda buvo pagrindinė kelių statybos medžiaga. Su aukštus reikalavimus atitinkančia skalda tuo metu buvo tiesiami išties geros kokybės keliai. Pagrindiniai šalies keliai – Vilnius – Kaunas, Kaunas – Klaipėda, taip pat Vilnius – Panevėžys – „stovi“ ant ukrainietiško granito. Ir ne tik šie keliai – tokių yra žymiai daugiau.

Baimė dėl radiacijos

Ilgametis įmonės „Granitas“ vyriausiasis inžinierius, 1990 m. nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos pirmosios Vyriausybės susisiekimo ministras Jonas Biržiškis ar žinomas geologas Vidmantas Strumskys geriausiai galėtų įvardinti, kiek iš viso į Lietuvą buvo atvežta ukrainietiško akmens. D. Makulavičius tikslaus skaičiaus nežino, tačiau neabejoja, kad buvo atvežta per 30 mln. tonų.

Tais laikais skaldai akmenų nebuvo gaila, o dabar yra bandoma naudoti pigesnes medžiagas, galbūt jas ir taupyti. Pasak jo, „tada buvo naudojamas Ukrainos akmuo pagrindams, apatiniam ir viršutiniam asfaltbetonio sluoksniams ir turėjome gerus kelius“.

Technologija tokia: Ukrainos karjeruose vientisa akmens masė buvo sprogdinama, trupinama ir vežama į Lietuvą iki 200 mm dydžio gabalais, kurie buvo pristatomi į gamyklų technologines linijas.

Čia akmenys būdavo smulkinami pagal poreikį ir virsdavo skalda. Kelio pagrindams būdavo naudojama rupesnė skalda (nuo 40 iki 70 mm ir nuo 20 iki 70 mm), o viršutiniams kelių sluoksniams – smulkesnė (nuo 3 iki 10 mm ir nuo 10 iki 20 mm).

Natūraliai granitas yra šiek tiek radioaktyvus, bet jis nėra kenksmingas žmogaus sveikatai. Būta atvejų, kai D. Makulavičius pats inicijavo iš Ukrainos atvežto granito radioaktyvumo matavimus, ir paaiškino, kodėl.

„Po Černobylio įvykių mus pasiekė gandai, kad ukrainietiškas granitas gali skleisti stiprų radiacinį foną. Kreipiausi į tuometę sanitarijos ir epidemiologijos stotį, į radiologinį skyrių. Ten akmens radiacija buvo matuojama ne kartą ir ne du, bet mūsų nuogąstavimai dėl didesnio kiekio radiacijos nepasitvirtino“, – tęsė jis.

Lietuvoje granito radioaktyvumas buvo tikrinamas retkarčiais, tačiau Ukrainoje – nuolat. Radiacijos matavimų išvados turėjo būti nurodytos į Lietuvą gabento granito pase. Reikalavimai atitikdavo normas.

Sugrįžimas į Kauną

Gamyba virte virė ir D. Makulavičiui tapus Kauno skaldos gamyklos direktoriumi. Respublika turėjo daug granito, kuris buvo tuometės Automobilių ir plentų ministerijos dispozicijoje. Darbai buvo planuojami, darbuotojų pakako, atlyginimai buvo nemaži.

„Įdomus dalykas: žaliavą gaudavome tik vagonais, o produkciją išveždavome 7 autotransporto įmonių sunkvežimiais. Per mėnesį – po 30 tūkst. tonų. KAMAZ-as veždavo po 8–9 tonas, MAZ-ai ir ZIL-ai – mažiau, apie 5–6 tonas. Skaldą vežiodavo po visą Lietuvą, net iš Kauno į Klaipėdą (plautas atsijas) gabendavo. Dabar tokio dalyko niekas neleistų, per daug brangus malonumas“, – prisiminė ilgametis specialistas.

Produkcija gamyklos teritorijoje nesikaupdavo – kiek pagamindavo, tiek išveždavo. Tuo metu vyko didžiulės kelių statybos, todėl skaldos reikėjo visiems, o dabar esą skalda yra kaupiama gamybinėse aikštelėse, nes darbų mažai, užsakymai silpni.

Tuo metu viskas buvo suplanuota – net pats susivienijimo generalinis direktorius negalėdavo duoti skaldos daugiau, kai prašydavo, nei buvo numatyta limituose. Didesnio jos kiekio reikėdavę prašyti ministerijos Karjerų skyriuje. O Kauno skaldos gamyklos svarbiausias reikalas buvo skaldą gaminti pagal numatytą planą, o ne dalinti užsakovams.

Pasak D. Makulavičiaus, susivienijime „Granitas“ buvo įkurtas didelis Marketingo skyrius, kuriam jis vadovavo ir kurio darbuotojai rūpinosi ryšiais su užsieniu. Tačiau tai jau buvo Lietuvos nepriklausomybės pradžioje, kai planinė darbų sistema suiro, gamyba ir skaldos poreikis sumažėjo, ir reikėjo visko imtis vėl iš naujo.

„Pertvarkos laikotarpis tęsėsi apie aštuonerius metus. Iširus planinei darbo ir tiekimo struktūrai, nauja taip greitai nebuvo sukurta, stigo išteklių, lėšų, tad reikėjo tam tikro laiko atsitiesti. Ukraina atsiskyrė. Lietuva ten buvo daug investavusi į nekilnojamąjį turtą – darželius, mokyklas, ir viską prarado“, – apgailestavo D. Makulavičius.

Savo kilnojamojo turto Lietuva taip pat nepasiėmė, jis buvo parduotas už labai mažą pinigų sumą ukrainiečiams. Gamyklą lietuviai su visomis investicijomis ten taip pat prarado.

1991 m. D. Makulavičius paliko Kelių statybinių medžiagų įmonių susivienijimą „Granitas“. Pasak jo, galima padėkoti buvusiam susisiekimo ministrui J. Biržiškiui, kad jis neprieštaravo susivienijimo suskaidymui į dalis, kurių kiekviena išgyveno iki šiol.

Įsuko verslo ratą

„Sunkus buvo metas, bet daug ką gelbėjo darbas su užsieniu. Pradėjome tiekti žvyrą, o vėliau ir dolomitą verslininkams Vokietijoje. Stengėmės uždirbti pinigų, kad galėtume imtis rimto nuosavo verslo. Mūsų sukurtos įmonės veikia iki šiol, tik, deja, šiuo metu granito poreikis sumažėjęs“, – paaiškino didelį verslo ratą įsukęs kelių statybos veteranas.

Grupė akcininkų 1991 m. įkūrė uždarąją akcinę bendrovę „Milsa“, kuri šiuo metu yra viena iš bendradarbiaujančių su Baltarusijos, Rusijos, Latvijos, Lenkijos, Vokietijos, Norvegijos, Švedijos partneriais įmonių.

„Asmeniškai man teko Ūkio bankui įkeisti butą, mašiną. Gavome kreditą, už kurį mokėjome net po 12 proc. palūkanų per mėnesį, kai dabar tiek nesiekia nė metinės. Baisios palūkanos tuomet buvo. Visa laimė, kad pavyko užmegzti ryšius su užsieniu, tad paskolą mokėjome tik tris mėnesius“, – nelengvą verslo pradžią su siaubu prisiminė D. Makulavičius.

Paskolos pinigų reikėjo sumokėti gamyklai už skaldą, Klaipėdos uostui už laivininkystės paslaugas ir panašiai.

Tiesa, ne visada prekybos santykiai su Vokietija buvo sklandūs. Buvo ir nesąžiningų vokiečių verslininkų. Vienas jų niekaip nenorėjo sumokėti apie 400 tūkst. markių, tačiau D. Makulavičiaus būta tikrai nepėsčio. Nesąžiningą užsienietį jis pradėjo bauginti „nemalonumais per žiniasklaidą“, ir pamažu skola buvo grąžinta. Taigi, būta visko, tačiau norima tikėti, kad visos didžiausios negandos jau praeityje.

Pažangios technologijos

Šiuo metu didmeninės prekybos įmonė „Milsa“ siūlo įvairių frakcijų granito ir dolomito skaldą, atitinkančią LST EN 13043/AC:2004 standarto reikalavimus, prekiauja nerūdinių medžiagų trupinimo įranga, pramoniniais sietais, transporterių ritinėliais ir juostomis.

1998-aisiais bendrovė „Milsa“ kartu su kitomis kelių statybinių medžiagų įmonėmis – UAB „Granitas“, UAB „Granitinė skalda“, AB „Klovainių skalda“, AB „Seliščanskij granitnij karjer“ – yra įsteigusi skaldos gamintojų asociaciją „Milsa ir Ko“. Bendrovė dalyvauja asociacijos „Lietuvos keliai“ bei Statybos industrijos asociacijos veikloje ir glaudžiai bendradarbiauja su kelių statybos įmonėmis, kurioms teikia granito ir dolomito skaldą.

AB „Klovainių skalda“ – viena didžiausių dolomito skaldos gamintojų Lietuvoje, veikianti nuo 1969 m. Pradėjusi skaldos gamybą nuo trijų frakcijų, dabar įmonė pajėgi gaminti daugiau nei 20 frakcijų dolomito skaldą, gerai žinomą Lietuvos automobilių kelių tiesimo įmonėms, kurioms reikia kokybiškų nerūdinių medžiagų. Dolomito skalda naudojama asfaltbetonio mišiniams, kelių statybose, asfalto paviršiaus apdorojimui, gelžbetonio konstrukcijų, statybinio betono, stiklo gamyboje, chemijos ir metalurgijos pramonėje.

1997 m. bendrovei „Milsa“ įsigijus dolomito gamyklos kontrolinį akcijų paketą, joje buvo pagaminta apie 9 mln. kubinių metrų skaldos. Dešimtmečiais tobulinta įmonės gamybos technologija davė puikių rezultatų. Visa produkcija yra sertifikuota. Nepriekaištingą produkcijos kokybę kontroliuoja bendrovės laboratorija, dirbanti pagal ES standartų reikalavimus ir akredituota atlikti mineralinių medžiagų bandymus.

UAB „Granitas“ – seniausia skaldos gamybos įmonė Lietuvoje. Jos atsiradimo pradžia – 1959-ieji, kai buvo įkurta Gręžimo ir sprogdinimo darbų kontora, vėliau – valdyba. 1974 m. ji reorganizuota į Kelių statybinių medžiagų įmonių susivienijimą „Granitas“, o 2003 m. – UAB „Granitas“.

Patogi geografinė padėtis, pažangios technologijos, ISO kokybės valdymo sistema, darbštus kolektyvas – visa tai užtikrina darbų sėkmę. Bendrovė per metus gali pagaminti apie 400 tūkst. tonų produkcijos.

Pastaraisiais metais įsigyta naujų įrenginių, atnaujintos technologinės linijos, pastatytas naujas betono mazgas ir betono trinkelių cechas. UAB „Granitas“ sėkmingai dalyvavo atliekant mokslinius tyrimus projekte „Produktų iš granitmilčių sukūrimas“. Projektas įgyvendintas, panaudojus 2007–2013 m. ES struktūrinių fondų lėšas pagal inovacijų skatinimo krypties priemonę „Intelektas LT“.

Bendra projekto suma yra apie 350 tūkst. eurų, iš kurių net 50 proc. – nuosavos lėšos. Paramos gavimas leido bendrovei kokybiškiau atlikti numatytus tyrimus. Panaudojant mokslinių tyrimų rezultatus, technologinės plėtros etape dirbę bendrovės „Granitas“ darbuotojai pasiekė galutinį projekto rezultatą – sukūrė 18 receptūrų, panaudodami granito gamybos atliekas – granitmilčius. Gauti rezultatai patvirtino granitmilčių panaudojimo galimybę betono, asfalto bei sausų mišinių gamyboje. Projekto tęstinumui užtikrinti vykdomas tolesnis pasirengimo masinei gamybai procesas.

2015 m. apie 650 tūkst. eurų investuota į įrangą, granito skaldos gamybos be atliekų technologijos įdiegimui.

Rinkos dėsniai

UAB „Granitinė skalda“ veikia jau 50 metų. Pradžia – tuometinėje Vilniaus Panerių teritorinėje bazėje pradėta skaldos gamyba. Skalda buvo gaminama iš vietos žaliavos – lauko riedulių. Didėjant granitinės skaldos poreikiui, kelių statytojų netenkino produkcijos, pagamintos iš lauko riedulių, kiekiai, todėl žaliava pradėta vežti iš Ukrainos ir Baltarusijos karjerų. Per pusšimtį veiklos metų keletą kartų išaugo gamybos pajėgumai, įdiegti nauji technologiniai procesai, naudojami pažangūs įrengimai, nuolat plečiamas gaminių asortimentas, gerinama produkcijos kokybė. Visa granitinė produkcija sertifikuota. 2001 m. įdiegta kokybės valdymo sistema ISO 9001:2000. 2012 m. lapkritį atliktas pakartotinis auditas kokybės vadybos sistemai pagal 9001:2008 standartą. Gamyklos gamybiniai pajėgumai – apie 350 tūkst. tonų per metus.

Ukrainos bendrovės „Seliščanskij grantnij karjer“ istorija prasidėjo 1964 m., kai Lietuvos kelių statybinių medžiagų susivienijimas „Granitas“ įsigijo nedidelį žemės plotą Ukrainoje, kad pradėtų nerūdinių statybinių medžiagų gavybą. Pirmoji technologinė linija buvo paleista 1968 m. ir karjerą pradėta intensyviai naudoti. 2005 m. UAB „Milsa“ įsigijo bendrovę „Seliščanskij granitnij karjer“, ir prasidėjo dar spartesnis granito skaldos tiekimas Lietuvos, Lenkijos, Latvijos kelių, geležinkelio ir kitoms struktūroms.

Dešimt metų veikianti bendrovė „Seliščanskij granitnij karjer“ gamina granito skaldą pagal Rusijos (GOST) ir ES standartus (EN). Siekiant padidinti gamybos apimtį, užtikrinti dar geresnę produkcijos kokybę, įgyti didesnį konkurencingumą rinkoje ir atsižvelgiant į ilgalaikę investicinę programą, įmonė buvo modernizuojama, diegiami įrenginiai iš Belgijos ir Čekijos. Tam UAB „Milsa“ investavo daugiau kaip 10 mln. eurų.

D. Makulavičius apgailestavo, kad šiuo metu Ukrainoje vyksta kariniai neramumai, vidaus rinka nėra palanki, todėl patiriami nuostoliai.

Pasak jo, Lietuva neturi granito, tačiau turi nerūdinių statybinių medžiagų perteklių – labai daug dolomito, pakankamai žvyro, kurio paklausa sumažėjusi, o dar ir lenkai įsigudrina atvežti jo į Lietuvą.

Vairą patikėjo sūnui

Bendrovės „Milsa“ vairą D. Makulavičius prieš metus patikėjo savo sūnui Mantui, turinčiam ekonomikos magistro laipsnį ir šiuos mokslus baigusiam su pagyrimu. Jis yra savarankiškai sprendimus priimantis šios įmonės vadovas, tačiau niekada neatsisakantis tėvo, kaip itin patyrusio savo srities specialisto, išmintingų patarimų.

„Dažnai pasikalbame apie bendrovės valdymo reikalus, kuriuos sūnui buvo paprasta perduoti. Neprieštaravo ir kiti akcininkai. Natūralu, kad aš jo darbą šiek tiek pakontroliuoju, nes esu ne tik akcininkas, bet ir bendrovės valdybos pirmininkas“, – paaiškino naujojo „Milsos“ vadovo tėvas. Bendrovės valdybos pirmininku D. Makulavičius sako būsiąs tol, kol leis sveikata ir to reikalaus ekonominė situacija. „Visą veiklą „suka“ direktorius, todėl į bendrovės vidaus reikalus nesikišu“, – nusijuokė D. Makulavičius ir pridūrė tikintis įmonės sėkminga veikla ir ateityje, nors šiandien visa tai nėra nei lengva, nei paprasta.