Bronius Vaičiulionis

2016-05-12 Austė Merkytė, Keliai ir tiltai Nr. 1(11)

Jau nuo seno kalbama ir rašoma, kad Dzūkijos keliai ir aplinka pasižymi tvarka, o kelininkai – stropumu, atsakingu požiūriu į savo darbą ir pareigą. Jau ne vienerius metus VĮ „Alytaus regiono keliai“ Lietuvos automobilių kelių direkcijos (LAKD) prie Susisiekimo ministerijos yra pripažinta geriausiai kelius tvarkančia įmone šalyje. Tai didžiulis nuopelnas žmonių, kurie savo darbą ir gyvenimą paskyrė krašto keliams.

VĮ „Alytaus regiono keliai“ direktorius Bronius Vaičiulionis: „Pavadinimas prasideda raide „A“, todėl privalome būti geriausi.“

Pasak įmonės direktoriaus B. Vaičiulionio, visų trijų regionui priklausančių Lazdijų, Alytaus ir Varėnos kelių tarnybų viršininkai yra ambicingi ir kiekvienas siekia, kad jų rajono keliai būtų labiausiai sutvarkyti, technika – moderniausia, o ekonominiai rodikliai – geriausi. Ekonominiais rodikliais kolegas lenkiantys Kelių tarnybų vadovai paprastai paskatinami geru žodžiu arba priedu prie atlyginimo.

Daugiausia pastabų – kelių priežiūrai žiemą

Kaip ir kitų regiono kelininkų įmonių, taip ir „Alytaus regiono kelių“ kolektyvo pirmadienio rytas prasideda gamybiniu pasitarimu. 9 val. susirenka trijų tarnybų viršininkai, regiono įmonės skyrių viršininkai, vyriausias buhalteris, juristas, ekonomistas, auditorius, eismo, techninio, mechanizacijos skyrių viršininkai ir, žinoma, įmonės „Alytaus regiono keliai“ vadovas su pavaduotojais. Susidaro daugiau nei 10 žmonių ratas. Tokių pasitarimų metu yra apžvelgiami praėjusios savaitės darbai ir ateities gairės. Kiekvienas susirinkimo dalyvis privalo pasisakyti.

Pasitarimų vienodų nebūna. Būna ir aštrios kritikos, būna ir gerų žodžių. Nors darbai tie patys, kiekvieną pirmadienį į juos pasižiūrima kitaip.

Svarbiausias įmonės darbas – kelių priežiūra, todėl visi pagyrimai ir priekaištai su ja susiję. Taip pat kruopščiai analizuojama pirkimų skyriaus veikla. Tačiau prieš tai „Alytaus regiono kelių“ vadovas su abiem savo pavaduotojais išgeria po puodelį kavos, aptaria įmonės reikalus, aktualesnius klausimus.

Skatinami ekonomiškiausiai dirbę tarnybų vadovai

Labiausiai įtemptas laikotarpis kelininkams – žiema. Tuo metu ir išlaidos didesnės, ir pelnas mažesnis, bet operatyvus bei racionalus darbas atitinkamai įvertinamas įvairiais būdais ir formomis.

„Svarbiausia – ne bausmės, o bendras sutarimas, – sako įmonės direktorius B. Vaičiulionis. – Kad Alytaus regiono keliai būtų geriausiai prižiūrėti, visi skyriai ir visos tarnybos turi dirbti gerai.“

Kiekvieno Kelių tarnybos vadovo pareiga, kad pavaldiniai dirbtų gerai, atsakingai ir kokybiškai, ir kad įmonė sutaupytų.

Kelių tarnybų vadovai savarankiškai negali vykdyti pirkimų. Jie sprendžia tik klausimus dėl kelių priežiūros žiemą: kada barstyti kelius, kiek naudoti mišinio, kaip elgtis ekstremaliomis sąlygomis.

„Kai susumuojame rezultatus, labai gerai matome, kuri Kelių tarnyba dirbo geriau, o kuriai reikia šiek tiek pasitempti. Esame dzūkai – patys darbščiausi, taigi ir mūsų keliai turi būti prižiūrėti geriausiai, o dirbti turime taupiausiai“, – šmaikštauja įmonės direktorius B. Vaičiulionis.

Regioninės įmonės darbuotojai nėra skatinami tiek, kiek Kelių tarnybų darbuotojai. Pasak įmonės vadovo, jie turi dirbti taip, kad nebūtų problemų ir darbai būtų atlikti laiku, ir kad kelių tarnybos nejaustų jokių trukdžių. Dėmesys keliams ir Kelių tarnyboms – maksimalus. „Kad galėtume paskatinti darbuotojus, reikia daugiau uždirbti“, – sako B. Vaičiulionis.

2015–2016 m. žiemos sezonas buvo palyginti ramus, nes snigo nedaug, nepustė. Tačiau keliai buvo barstomi gausiai, nors, regis, stipraus šalčio ir nebebuvo. Keliuose į paviršių dar išlįsdavo pašalas ir automobilis galėjo tapti nevaldomas stabdant. Kelininkai turėjo užtikrinti, kad eismo dalyviai to nepajustų.

„Taigi, taip ir ganom debesis ir plikšalas“, – pokalbį baigė humoro nestokojantis „Alytaus regiono kelių“ direktorius B. Vaičiulionis.

2015-10-15 Audronė Tamašauskaitė, Keliai ir tiltai Nr. 2 (10)

Valstybės įmonės „Alytaus regiono keliai“ direktorius Bronius Vaičiulionis sako esąs kelininkas, kuris niekada nepataikavo valdžiai. Jam svarbiausia – saugūs ir patogūs keliai visiems eismo dalyviams. Savo karjerą pradėjęs Molėtų krašte, ją tęsti jis grįžo į gimtąją Dzūkiją, kur, užauginęs du sūnus kelininkus, dirba iki šiol. Pasak vadovo, mažėjant valstybės finansavimui, kelininkams skiriamos užduotys išlieka, nes žmonės reikalauja geros kelių priežiūros.

1972 m. baigęs vidurinę mokyklą, B. Vaičiulionis įstojo į tuometį Vilniaus inžinierinį statybos institutą (VISI), kurį 1978 m. baigė ir gavo paskyrimą į Molėtų kelių valdybą. Iš pradžių dirbo inžinieriumi, o po metų jau tapo vyriausiuoju inžinieriumi. Kaip tik tada prasidėjo betonkelio Vilnius – Utena statyba, kurioje jaunam specialistui teko nemažai dirbti. „Toji pradžia man nebuvo labai lengva ir paprasta. „Įsivažiavau“ į vyriausiojo inžinieriaus pareigas pakankamai sunkiai. Su amžinatilsį kelių valdybos viršininku Radzinausku pokalbių buvo įvairių. Vienu metu net pabėgti iš ten norėjau, bet nepavyko. Neišleido. Vadovas man tada pasakė: „Iš vyriausiojo inžinieriaus pareigų savo noru neatleidžiame, kai norėsime tai padaryti, tavęs nepaklausime“, – kaip šiandien prisimena Alytaus regiono kelininkų vadovas. Jis mano, kad sunkumų kildavo dėl patirties stokos ir galbūt per didelių norų: „Iš karto norėjau nuraškyti nuo dangaus žvaigždes ir mėnulį. Nepavyko. Kurį laiką buvo prasta nuotaika. Bet paskui, po metų, visa inžinerijos institute gauta teorija buvo pritaikyta praktiškai, ir viskas buvo gerai.“

Rimtas išbandymas – betonkelis

B. Vaičiulionis neslepia, kad betoninio kelio Vilnius – Utena statyba jam buvo didelis egzaminas, iššūkis ar išbandymas. Kelių specialistas paneigė mitą, kad jis buvo statomas kariniais tikslais. Anuomet labai trūko bitumo, kuris buvo deficitinė medžiaga kelių statyboje. Tuo metu Tiumenėje buvo tiesiamas būtent betonkelis. Naujojoje Akmenėje turėjome savo cemento. Nusipirkus betono klojimo mašiną, buvo pabandyta jį nutiesti. Daugiau tokių kelių Lietuvoje nėra.

„Apskritai betoninis kelias yra normalus kelias, tik mūsų atveju tai pirmas toks kelias, kurio problemos – prastas tarpų tarp plokščių užsandarinimas, – prisipažįsta buvęs Molėtų kelių valdybos vadovas. – Siūlės tarp plokščių buvo užpiltos, kaip aš sakau, „iš arbatinuko plastiku su kepure“, toji greitai susinešiojo, prasidėjo dulkių ir akmenukų rinkimasis plyšiuose, ir plokštės užstrigo.“

Pasak pono Broniaus, jei tarpai tarp plokščių būtų buvę užpilti gera mastika, jie vasarą susispaustų, žiemą išsiplėstų, ir į plyšius jokių akmenų ar kitokių šiukšlių nebūtų pribyrėję.

„Jau esu šiek tiek gyvenimo matęs, todėl sakau: kelias ir tiltas yra gyvi daiktai. Jie juda. Tai plečiasi, tai traukiasi. Nepaisėme, todėl betonkelyje atsirado problemų. Kita vertus, betoninis kelias Vilnius – Utena daugumai to krašto žmonių atvėrė langą į pasaulį. Jį tiesiant raistynai, pelkynai, durpynai virto labiau civilizuotu gamtovaizdžiu“, – sako B. Vaičiulionis.

Daug aukštos kokybės betoninių kelių yra Lenkijoje, Vokietijoje. Važiuoji – jokių siūlių, jokio dundėjimo garso nėra. Intensyviam eismui esą toks kelias ypač tinkamas. Svarbu tik, kad būtų nutiestas kokybiškai.

Iš Molėtų – į Varėną

1987 m. B. Vaičiulioniui buvo patikėtos Varėnos autokelių valdybos viršininko pareigos. „Tai mano tėviškė: visi giminės čia, žmona irgi iš čia, mes abu dzūkai. Tačiau atvykus į Varėną palengvėjimo nebuvo, nes atsirado kitų problemų. Maždaug metų reikėjo visai darbo specifikai perprasti, su žmonėmis susipažinti, susibendrauti“, – atvirauja kelininkų vadovas.

Tuomet Varėna turėjo asfalto gamyklą. Joje buvo net trys asfalto maišyklės. Molėtuose jis su asfalto gamyba nebuvo susipažinęs, todėl teko pasitempti. Bitumo stigo, bet jo vis tiek gaudavo net ir papildomai. Atvykdavo tuometės Sovietų Sąjungos valdžios atstovų, juos deramai Druskininkuose Varėnos ir Alytaus kelininkai sutikdavo ir vėliau būdavo „apdovanoti“ pageidavimais, o ypač bitumu.

Tame Dzūkijos krašte labai daug dirbta su dervomis. Asfalto maišyklėse buvo gaminami karšti mišiniai. Taigi, ten daug dervabetonių nutiesta. Jie jau ne vieną dešimtmetį tarnauja, tik nuolat tenka atlikti paviršiaus apdailą, kad kelias neirtų.

„Visko buvo. Esame sulaukę ir statybininkų, ir įvairių valdžios atstovų grasinimų, bet nieko, išgyvenome“, – pasakodamas šypsojosi B. Vaičiulionis.

Vieną kartą teko jam smarkiai su vienu įtakingu sovietiniu funkcionieriumi susiginčyti. Po karšto ginčo su aukštu valdininku apie kelių tiesimą jis jau buvo pasirengęs palikti darbą, bet, kad ir kaip būtų keista, vėliau jiedu tapo geriausiais draugais, o valdžios atstovas nuo tol visada paisydavo kelininko nuomonės.

„Esu kelininkas, o ne politikas. Tiesiu kelius, juos prižiūriu. Iki šiol su politikais stengiuosi nei daug bendrauti, nei labai draugauti. Kelius tvarkome, kur to reikia, o ne todėl, kad šalia kelio stovi kažkokio pono sodyba. Pirma nutiesdavome kelią, o tik po to sužinodavome, kad vienas ar kitas įtakingas valdininkas ten gyvena. Derindami projektus apie tai nežinojome“, – tikina kelių specialistas.

Vien Varėnos autokelių valdyboje tuomet buvo apie 300 darbuotojų, kai visame Alytaus regione kelininkų dabar yra maždaug perpus mažiau – 167.

Tačiau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Varėnos autokelių valdyboje darbuotojų skaičius buvo smarkiai apkarpytas, ėmė mažėti ir darbų apimtys.

Planus sujaukė krizė

1995 m. buvo įsteigtos regioninės kelių priežiūros įmonės, ir B. Vaičiulionis gavo pasiūlymą tapti „Alytaus regiono kelių“ direktoriaus pavaduotoju, atsakingu už kelių priežiūrą.

„Tai vėlgi buvo šioks toks iššūkis. Iki šiol gyvenu Varėnoje, o į darbą Alytuje važinėju kasdien. Ir taip – jau 20 metų. Važiavimo maršrutų turiu daug ir įvairių – 5 ar 8 – per Druskininkus, Lazdijus, per kitą pusę, todėl važinėdamas galiu stebėti ir kontroliuoti regiono kelių būklę.“

2008 m. jis tapo įmonės „Alytaus regiono keliai“ direktoriumi, o maždaug po metų problemų pažėrė ekonominis sunkmetis. Teko mąstyti ir veikti, kad galėtume įveikti iškilusius sunkumus.

Anot vadovo, svarbiausia būdavo sumokėti žmonėms atlyginimus ir turėti pinigų degalams: „Kelius prižiūrėjome. Darbuotojų atlyginimai buvo sumažinti, bet jie nevėlavo. Darbingų žmonių neatleidinėjome, atleidome pensininkus, kurie, mano manymu, turėjo iš ko gyventi. Keli buvo išėję savo noru. Iš 210 darbuotojų liko 160.“

Ne tik atlyginimai buvo mažesni, bet ir darbo dienos trumpesnės. Bet žmonės suprato – visi žinojo, kaip įmonė verčiasi iš to, kiek lėšų turi.

Sunkiu metu buvo uždaryta Varėnos asfalto gamykla, bet veikusi viena asfalto maišyklė iki šiol dar neišardyta, o tik užkonservuota, todėl bet kada ją galima atkurti darbui.

Pasak įmonės vadovo, jei norima atlikti papildomus darbus, reikia turėti ir papildomų darbuotojų. Juos galima įdarbinti, bet reikia rasti patikimus žmones, nes prastai dirbti negalima.

„Mes esame valstybės įmonė ir turime daryti geriau nei bet kas kitas. Jei parašyta, kad pagrindas turi siekti 10 cm, tai tiek jis ir turi siekti. Visos numatytos medžiagos turi būti panaudotos, – tvirtina B. Vaičiulionis. – Šiuo metu papildomai uždirbame nedaug. Aikšteles darome, konkursuose dalyvaujame. Vienus laimime, kitus pralaimime. Būna įvairiai. Po truputį uždirbame – šiemet mažiau, pernai daugiau. Žvyras mums atsieina pigiau, nes turime savo žvyro karjerą, o asfalto kainas diktuoja konkurentai. Pernai prisidūrėme 25 proc. metinio biudžeto, šiemet kol kas tik 14 proc.“

Regiono keliai – prižiūrėti

„Mano supratimu, prižiūrėti kelius mums sekasi. Vyksta pavasario ir rudens kelių apžiūros, specialistai mus įvertina gerai, pagal surinktus bedefekčių kelių procentus esame pirmajame trejetuke“, – prasitarė „Alytaus regiono kelių“ direktorius B. Vaičiulionis.

Pasak vadovo, mažėjant valstybės finansavimui, kelininkams skiriamos užduotys išlieka, nes žmonės reikalauja geros kelių priežiūros. Alytaus regiono kelininkai žiemą stengiasi nuvalyti visus kelius, nesvarbu, kokios yra numatytos priežiūros normos. Barsto truputį mažiau, bet pakankamai. Kelio dangos prastėja, nes stinga investicijų joms atnaujinti. Direktoriaus manymu, jei taip bus ir toliau, ne tik Alytaus regione, bet ir visoje Lietuvoje kelių perspektyvos nieko gero nežada.

„Visi keliai mūsų regione – dar sovietiniais metais tiesti. Pusiau naujas yra Daugų kelias, rekonstruotas kelias Alytus – Kaunas – Balbieriškis, pusė Simno kelio taip pat atnaujinta. Visi kiti keliai – seni“, – pabrėžė B. Vaičiulionis.

Likusiai Simno kelio daliai rekonstruoti buvo paskelbtas konkursas, bet rangovams pradėti darbus trukdo teisminiai ginčai.

Karšti keliai yra Alytus – Kaunas – Druskininkai, Vilnius – Druskininkai ir Alytus – Lazdijai – Lenkijos siena. Alytaus regiono keliu nuo Lenkijos pusės pastaruoju metu ypač padaugėjo sunkiasvorio transporto. Kelyje Vilnius – Druskininkai lengvojo transporto ypač gausu penktadienio ir sekmadienio vakarais. Iš tos pačios Varėnos ar Alytaus labai daug žmonių važiuoja dirbti į sostinę.

Per pastaruosius metus tuose keliuose įrengta ne viena žiedinė sankryža, daug salelių, kalnelių, todėl avaringumas sumažėjo. Ir į Alytų, ir į Druskininkus driekiasi geri, prižiūrėti keliai.

Miškovežius pažabojo įstatymai

Pasak B. Vaičiulionio, Alytus tebeturi problemų su pramone, vis neatsigauna. Bet jei pramonė pakyla, ir keliai gali būti labiau gadinami. Projektai daromi, pirmyn žiūrima, bet viską lemia lėšos.

„Laimė, šiemet mažiau kraujo gadina miškovežiai. Įsigaliojo nauji įstatymai, kai baudžiami ir vežėjai, ir savininkai. Pažanga didelė. Būdavo, jei Transporto inspekcijos pareigūnai budi viename ruože, medienos vežėjai važiuoja kitais keliais. Dabar miškovežiai būna mažiau pakrauti. Tačiau į Lenkiją labai daug miško išvežama, pasienio keliukai ten irgi labai kenčia“, – papasakojo Alytaus regiono kelininkų vadovas.

Jo vadovaujamiems kelių priežiūros darbuotojams pavyko sutvarkyti daugumą regiono tiltų ir viadukų. B. Vaičiulionis sako dabar, kai sutvarkytas buvęs labai prastos būklės Merkinės tiltas per Nemuną, jis galįs ramiai miegoti.

Alytaus regioninė kelių įmonė beturi kelis sovietinius greiderius ir MAZ-us. Visa likusi technika – vakarietiška. Tačiau ir jai jau apie 10–15 metų, todėl tenka paremontuoti, suderinti. Gerai, kad įmonėje yra jaunų žmonių, išmanančių elektroniką. Apie juos viršininkas kartais juokaudamas pasako, kad jie bando blusas pakaustyti.

„Valstybės užsakomai kelių priežiūrai turime netgi per daug technikos. Įsivaizduokite, kad žiemą vos per 12 valandų galime viso regiono kelius išvaduoti nuo sniego. Labiausiai mums nepatinka nulinė ar svyruojanti nuo +1 iki -1 laipsnio temperatūra, kai tai drėgna, tai šąla. Tuo metu kelias yra ypač pavojingas“, – aiškino B. Vaičiulionis.

Šeimoje – ne vienas kelininkas

„Alytaus regiono kelių“ direktorius neslepia, kad jo pensija jau čia pat, tačiau kokius dvejus metelius dar norėtų padirbėti. Mėgsta šis žmogus ir pauogauti, ir pagrybauti, ir pažvejoti. Tik per tuos darbus pomėgiai vis atidedami į šalį. Nors šiemet nusipirko naują meškerę, bet dar nežvejojo, nes nebuvo kada. Ateityje žuvavimo malonumo stengsis nebeatidėlioti.

„Nesu karalius, kad mano darbo kėdę įpėdinis paveldėtų, bet įmonėje yra jaunų žmonių, kurie galėtų tapti mano pamaina. Tiesa, mano pareigos yra laimimos konkurso būdu. Kyla klausimas, ar tas šaunus jaunimas norės jame dalyvauti?“ – garsiai mąstė ilgametis regiono kelių vadovas.

Ponas Bronius su žmona užaugino du sūnus, kurie šiuo metu gyvena Vilniuje. Abu jie pasirinko kelininko profesiją: jaunėlis dirba bendrovėje „Problematika“, o vyresnėlis, dirbęs įmonėje „Kelprojektas“, neseniai iš ten išėjo.

B. Vaičiulionis turi ir marčią, ir dvi anūkes, kurios dažnai aplanko savo senelį. Sūnaus žmona – taip pat kelininkė. Ji dirba Lietuvos automobilių kelių direkcijoje prie Susisiekimo ministerijos.

B. Vaičiulionis turi dar ir savo kaimą, kur gyvena jo mama. Žemės yra, sodas, darbo nestinga, juolab kad nesinori, kad tėviškės sodyba būtų apleista. Galbūt ne taip gerai, kaip tėvai ar seneliai, bet kelininkas nepamiršo arti, akėti ir šienauti. Jis myli ir bites: „Yra keli bičių kelmai. Visa tai daugiau hobis nei nauda. Tai tokie mieli mano širdžiai žaidimai“, – juokavo B. Vaičiulionis.

2015-10-09 Alytaus regiono keliai info

VĮ „Alytaus regiono keliai” kolektyvo žmonės teisėtai didžiuojasi gražia, daug ko pamokančia savo krašto kelių istorija, su didžiule meile ir pagarba mini sumanius, darbščius praeities kelininkus, tiesusius žvyrkelius, plentus, stačiusius tiltus ir tiltelius. Garbinga istorinė praeitis suteikia pasididžiavimo kelininko profesija, įkvepia ir skatina geriau dirbti, tęsti senolių puoselėtas tradicijas. Šių dienų kelininkai privalo užtikrinti tokią automobilių kelių priežiūrą, kelio elementų techninę ir estetinę būklę, kad mažiausiomis sąnaudomis butų patenkinti visų kelių naudotojų poreikiai, kad būtų užtikrintas saugus, patogus, greitas ir ekonomiškas važiavimas bei estetiška kelio aplinka. Didžiuojamės, kad esame pasiekę geriausią rodiklį Lietuvoje – mūsų regione 78 proc. žvyrkelių padengta juodosiomis dangomis. Stengsimės išlaikyti lyderio pozicijas šioje srityje. Didžiausias įdirbis buvo padarytas prieš 20-30 metų, kai Alytaus kelininkų įmonė vienintelė Lietuvoje pradėjo rengti labai geras juodąsias dangas, sumaišomas su dervabetoniais kelyje. Gerai prižiūrimos dangos patikimai tarnauja iki šiol.

2014-11-24 Petras Vizbaras, Keliai ir tiltai Nr. 1(8)

Kiekvienais metais žiema yra rimtas iššūkis. Kaip jį sugeba priimti kelininkai, labiausiai priklauso nuo klimatosąlygų ir biudžeto. Žiemos orai negali būti valdomi, todėl šiuo atveju net ir kelininkai tampa bejėgiai.

Alytaus regione kelių priežiūros darbai žiemos metu yra padalinami trims kelių tarnyboms – Alytaus, Varėnos ir Lazdijų, kurios yra atsakingos už atitinkamo rajono, o visos kartu – už Alytaus regiono valstybinės reikšmės kelių priežiūrą. Dirbti minėtuose keliuose įmonė „Alytaus regiono keliai“ yra paruošusi 67 žiemos tarnybos automobilius ir kitą techniką. Šiuo metu įmonė įsigijo 2 universalius traktorius sniegui valyti, o netolimuose įmonės planuose numatoma įsigyti dar 1 automobilį su sniego valymo ir druskos barstymo įranga. Alytaus regione per žiemą vidutiniškai išberiama apie 4,2 tūkst. t druskos ir 6,0 tūkst. m³ druskos bei smėlio mišinio. Šiuo metu sandėliuose yra apie 3,3 tūkst. t druskos ir 5,0 tūkst. m³ druskos – smėlio mišinio.

Provėžos magistraliniuose ir krašto keliuose

Daugumos krašto reikšmės kelių juodos dangos buvo įrengtos daugiau nei prieš 25 metus. Dangų sluoksniai, jų storis buvo suprojektuoti bei įrengti įvertinus tuometinį automobilių eismo intensyvumą, apkrovas bei normatyvus. Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare ir vis labiau integruojantis į Vakarų Europos ekonominę erdvę, automobilių skaičiaus ir pervežimų poreikio kitimas padarė didelę įtaką automobilių, ypač krovininių, eismo intensyvumo augimui keliuose. Didėjant automobilių eismo intensyvumui kelių dangos dėvisi žymiai greičiau. Kiekvienais metais, ypač po žiemos sezono, atsiranda naujų defektų – plyšių, lopų, bangų. Nuolat didėjant automobiliųsrautams ir veikiant aplinkos veiksniams laikui bėgant dėl nepakankamo kelio konstrukcijos sluoksnio formuojasi vienas sudėtingiausiai šalinamų ir pavojingiausių eismo saugumui defektų – provėžos.

Kiekvienais metais daugėja kelių ruožų, kuriuose provėžų gylis dangose viršija leistinąjį. Šiuo metu labiausiai pažeisti kelių ruožai yra:

1. Ruožas Nr. A4 Vilnius – Varėna – Gardinas 45,0–61,0 km (gylis 20–60 mm), kuris buvo įrengtas 1973–1976 m.Vidutinis metinis paros eismo intensyvumas ruože – 5203 aut./parą, krovininių – 606 aut./parą. Nuo 2003 m. eismo intensyvumas išaugo 1,45 karto, sunkiojo transporto – 1,52 karto.

2. 2. Ruožas Nr. 128 Naujieji Valkininkai – Daugai – Alytus 3,7–13,0 km (gylis 20–40 mm); 24,0–25,0 km (10–25 mm) ir 29,0–30,0 km (gylis 5–15 mm) buvo įrengtas 1980 m. Vidutinis metinis paros eismo intensyvumas ruože – 2494 aut./parą, krovininių – 423 aut./parą. Nuo 2003 m. eismo intensyvumas išaugo 1,82 karto, sunkiojo transporto – 2,16 karto.

3. Nr. 131 Alytus – Simnas – Kalvarija 22,0–32,0 km (gylis 30–50 mm) ir 32,0–41,80 km (gylis 30–60 mm), įrengtas 1960–1962 m. Vidutinis metinis paros eismo intensyvumas ruože – 1793 aut./parą, krovininių – 462 aut./parą. Nuo 2003 m. eismo intensyvumas išaugo 1,41 karto, sunkiojo transporto – 2,22 karto.

4. Ruožas Nr. 132 Alytus – Seirijai – Lazdijai 7,0–9,0 km, 17 km (gylis 20–30 mm) ir 33,0–33,3 km (gylis 30–70 mm), įrengtas 1985–1987 m. Vidutinis metinis paros eismo intensyvumas ruože 7,0–9,0 km – 7499 aut./parą, krovininių – 623 aut./parą. Nuo 2003 m. eismo intensyvumas šiame ruože išaugo 2,82 karto, sunkiojo transporto – 2,66 karto. 17,0 km – 3910 aut./parą, krovininių – 407 aut./parą. Nuo 2003 m. eismo intensyvumas šiame ruože išaugo 1,47 karto, sunkiojo transporto – 1,74 karto.

5. Nr. 133 Merkinė – Leipalingis 7,0–13,0 km (20–40 mm) ir 17,50–25,0 km (gylis 40–60 mm), įrengtas 1985–1987 m. Vidutinis metinis paros eismo intensyvumas ruože 7,0–9,0 km – 7499 aut./parą, krovininių – 623 aut./ parą. Nuo 2003 m. eismo intensyvumas šiame ruože išaugo 2,82 karto, sunkiojo transporto – 2,66 karto. 17,0 km – 3910 aut./parą, krovininių – 407 aut./parą. Nuo 2003 m. eismo intensyvumas šiame ruože išaugo 1,47 karto, sunkiojo transporto – 1,74 karto.

6. Nr. 134 Leipalingis – Lazdijai – Kalvarija 19,0–27,0 km (gylis 30–60 mm) ir 40,0–42,0 km (gylis 30–50 mm), įrengtas 1988 m. Vidutinis metinis paros eismo intensyvumas ruože – 1761 aut./parą, krovininių – 148 aut./parą. Nuo 2003 m. eismo intensyvumas išaugo 1,23 karto, sunkiojo transporto – 1,45 karto.

7. Nr. 220 Trakai – Rūdiškės – Pivašiūnai – Alytus 54 km, 61,0–65,0 km (gylis 20–30 mm), įrengtas 1985 m., ruožas 54,0–55,0 km – 1987 m. Vidutinis metinis paros eismo intensyvumas ruožuose – 4323 aut./parą, krovininių – 345 aut./parą. Nuo 2003 m. eismo intensyvumas išaugo 2,71 karto, sunkiojo transporto – 4,73 karto.

Daugiau nei prieš trisdešimt metų įrengtos kelio dangos konstrukcijos minėtuose ruožuose neatlaiko vis didėjančio eismo apkrovų, defektai didėja. Paviršiaus remontas kai kuriuose kelių ruožuose paskutinį kartą buvo atliktas 2000 m. Kiekvienais metais visuose ruožuose yra atliekamas asfalto dangų defektų ištaisymas.

Miškavežiai sparčiai laužo kelius

Vykstant miškų tvarkymo procesui labai nukenčia valstybiniai keliai. Nuo medienos sandėliavimo, krovimo ir gabenimo miškavežiais dangose atsirado gilių vėžių, duobių, dangos yra užterštos purvu, kelių kraštai ir sankasų šlaitainuvažinėti, pakelės ir sankasos šlaitai užteršti medžių šakomis, medienos atliekomis, daug kur visai neliko griovių, esamų nuovažų dangos taip pat stipriai sugadintos.

Dėl netvarkingo medienos sandėliavimo nuolat įspėjami miškų savininkai, rašomi aktai. Pažeidėjus nustatyti sunku, nes miškų savininkai dažnai parduoda audros pažeistus miško sklypus. Naujieji savininkai samdo miško pjovėjus, pjovėjai samdo vežėjus. Prižiūrint keliusbendradarbiaujama su Alytaus regiono aplinkos departamento miškų kontrolės skyriumi, miškų urėdijomis, Alytaus apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu.

Labiausiai nukentėjo šie rajoniniai keliai: Nr. 1103 Daugai–Skabeikiai–Dusmenys, Nr. 1122 Pivašiūnai–Butrimonys, Nr. 4701 Jurgionys–Babriškės, Nr. 4706 Onuškis–Butrimonys–Punia, 5014 Varėna–Rudnia–Paramėlis–Katra, Nr. 5020 Krokšlys–Lynažeris, Nr. 4704 Paluknys – Žėronys – Naujieji Valkininkai.

Siekiant užtikrinti galimybę išvažiuoti sugadintais keliais, būtina organizuoti kelių atstatymo darbus: pastorinti esamas žvyro dangas, sutvarkyti pakeles, surinkti medžių šakas ir medienos atliekas, atskirose vietose reikia atstatyti kelių griovius, pastorinti sugadintų nuovažų žvyro dangas.

Valstybinės kelių transporto inspekcijos darbuotojai labai dažnai patikrinimo metu nustato, kad miškavežiai veža nuo 2 iki 30 t medienos daugiau, nei leistina (leistina bendroji masė 40 t). Miškavežių vairuotojai sužinoję, kad kelyje Valstybinė kelių transporto inspekcija atliks svorio patikrą, važiuoja aplinkkeliais.

Polaidžio metu labiausiai yra pažeidžiami keliai su žvyro danga

Kiekvienais metais daugėja žvyrkelių, kurių dangos būklė darosi vis blogesnė – esama žvyro danga plonėja, atsiranda provėžų, bangų, duobių, skersiniai dangos nuolydžiai neatitinka projektinių (apie 3,5 proc.). Išdulkėjus smulkioms žvyro frakcijoms, dangą sunku suprofiliuoti. Ypač žvyro dangas rudens ir pavasario laikotarpiu niokoja miškavežiai ir kiti sunkiasvoriai automobiliai, nes šio tipo dangų apkrovų laikomoji galia neapskaičiuota tokioms didelėms apkrovoms. Kelius veikia ir klimato veiksniai – temperatūrų svyravimai, krituliai. Iškritus didesniam kritulių kiekiui, liūčių ar pavasario polaidžio metu vanduo plauna dangos žvyrą, sankasos gruntą, užneša griovius, todėl yra nemažai vietų, kuriose išplatėjusi žemės sankasa, reikia arba gilinti, arba naujai iškasti vandens nuleidimo griovius.