Arvydas Naradauskas

2016-12-07 Edita Balčiūtė, Keliai ir tiltai Nr. 2(12)

VĮ „Šiaulių regiono keliai“ užmojus kurti kelių infrastruktūros aplinką savame regione pastaruosius dvejus metus koordinavęs ir novatoriškų idėjų realizavimu rūpinęsis direktoriaus pavaduotojas Arvydas Naradauskas, atsakingas už komerciją ir turto valdymą, sako, kad ši veikla buvo įdomi. Nors įgyvendinti ji pradėta dar prieš 12 metų, apie ją kažkodėl garsiai prabylama tik šiandien.

Trūksta diskusijų ir darbų viešinimo

Šiaulių kraštas pirmasis Lietuvoje iniciavo ir pradėjo įgyvendinti projektus, formuojančius visai kitokį požiūrį į kelių tiesybą, žiedinių sankryžų bei tam tikrose kelių zonose esančių poilsio aikštelių įrengimą. Kadangi A. Naradauskas poilsio aikšteles pagal savo atliekamą funkciją pirmiausia priskiria viešo naudojimo erdvei, kuri skirta trumpesnį ar ilgesnį laiką pailsėti po kelionės, jis visiškai teisėtai pasigenda visuomenės ir žiniasklaidos reakcijos į šiuos Lietuvoje dar visiškai naujus statinius. Direktoriaus pavaduotojas garsiai svarsto, negi iš tiesų tai niekam neįdomu, o gal tiesiog visuomenė nežino, kaip vertinti šiuos kelio reiškinius.

Į šalia kelių esančių poilsio aikštelių įrengimo darbus buvo įtraukta ne viena institucija, todėl poilsio aikštelė tapo ne tik kelio, bet ir aplinkotvarkos, o gal net šiek tiek architektūros bei meno objektu. „Keista, kad kai procesas jau taip toli pažengęs, tik dabar pradedame apie tai kalbėti. Vis dar nemokame didžiuotis tuo, ką patys sukuriame, o štai kritikuoti smulkmenas, visiškai nesusijusias su poilsio zonos įrengimo kokybe, esame pirmi“, – sako regiono kelių direktoriaus pavaduotojas. Iš tiesų, kiek erzina žmonių nuomonė, kai skundžiamasi, jog įrengus aikštelę joje padaugėjo šiukšlių ir jų nespėjama laiku sutvarkyti, o tuo tarpu nesulaukiama jokių atsiliepimų apie aikštelių įrengimo idėjas, kokybę ir naudą. Prie poilsio zonų projektų įgyvendinimo daug prisidėjęs dizaineris Darius Linkevičius pastebi, kad žmogus, užaugęs socialistinio realizmo ar tradicinio meno apsuptyje, taip pat nežino, kaip vertinti jo lankomoje vietoje atsiradusį keistą daiktą, todėl iš inercijos sako „aš prieš“.

Žiedinės sankryžos ir poilsio zonos šalia kelio buvo įrenginėjamos turint tikslą formuoti ir kitokį visuomenės požiūrį bei elgesį su šiais kelio objektais. Būtent todėl jie įgavo kultūrinį-meninį atspalvį kelio kaip inžinerinio statinio kontekste. Tačiau sukūrus produktą, norisi išgirsti nuomonę apie jį. Aišku, diegiant naujoves neišvengiama klaidų, todėl siekiama visuomenę įtraukti į diskusiją ir tobulinant idėjas eiti pirmyn. Jeigu pirmiau nei kritika vyktų viešos diskusijos ir jų metu atsirastų norinčių kritikuoti mažmožius, tai būtų tik oponentų nuomonė, o ne pirmoji jų paskleista žinia apie kelininkų sukurtą „blogį“. Juk tai valstybiniams keliams priklausančios zonos, todėl apie jas turėtų būti kalbama ir diskutuojama visos šalies mastu. „Kelio kontekste poilsio aikštelės yra mažyčiai akcentai, kelio šašiukai, bet užtat kiek daug pridėtinės vertės jos sukuria“, – tvirtina A. Naradauskas

Menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis sako, kad „šiuo atveju sunku išgirsti profesionalių komentarų, nes meno kritikų ir vertintojų kalbėjimo erdvės yra ganėtinai uždaros. Jei nepatenki į tą lauką, apie tave nekalba. Nėra pajėgų, kurios pamatytų ir užfiksuotų kokiame nors kultūros leidinyje šią naują skulptūrinių objektų tradiciją. Nors, atrodo, skulptūros didžiulės, jos negali būti nematomos. Parašyti, pavyzdžiui, apie Mindaugo Navako ar Vlado Urbanavičiaus skulptūras menotyrininkui yra prestižas, o čia… Čia susipina įvairūs galios laukai: urbanistika, landšaftas… Menotyrininkai pasuoja, nepajėgia reflektuoti naujos ir sudėtingos kultūrinės erdvės. Gal dėl to meno kritikų erdvėje tylu. Kiti skulptoriai aplink dejuoja, riejasi ir vis tiek negauna pakankamai lėšų savo idėjoms realizuoti, o čia staiga tokie objektai. Tai gali sukelti ryžtingą užsispyrėlišką tylėjimą.“

Praktiškas požiūris į dekoratyvius kelio akcentus

„Šiaulių regiono kelių“ direktoriaus pavaduotojas atkreipia dėmesį į tai, kad be meninės poilsio zonų ir žiedinių sankryžų idėjos, jos, kaip ir visos kitos zonos, įrengtos pagal specialius reikalavimus. „Nors idėjų semiamės iš Vakarų Europos šalių patirties, nenorėjome įrengti greitkelio, kuriuo patogiai būtų galima važiuoti 200 km/val. greičiu nesikeičiant vaizdams. Todėl ir nusprendėme poilsio zonas susisieti su tam tikra vietove ir istorija apie ją“, – pasakoja A. Naradauskas. Šiai idėjai pritaria ir ją palaiko architektas Šarūnas Sabaliauskas: „Atnaujintos poilsio aikštelės ir naujai pastatyti objektai yra kitos kokybės ir tai rodo, kad užsakovui apsiriboti utilitarių funkcijų tenkinimu nebepakanka. Tai objektai, turintys savitą kompoziciją, estetiką ir tampantys vietoženkliais, nurodančiais tam tikras to regiono vertybes. Jie tampa neatsiejama landšafto dalimi ir yra tos aplinkos dominantės.“

Architektūrine prasme galima kelią ir jam priklausančius objektus įrengti naudojant tas pačias technologijas ir formas kaip prancūzai, vokiečiai ar skandinavai, bet Šiaulių krašte daug dėmesio buvo kreipta būtent į vietovių išskirtinumą.

Regiono kelių direktoriaus pavaduotojas A. Naradauskas sako, kad į poilsio aikštelę pirmiausia žvelgia iš praktinės pusės, nes pirminė aikštelės paskirtis – pailsėti, todėl ji turi atlikti savo pagrindinę funkciją – tapti patrauklia poilsio zona, kur įrengti suoliukai, stalas, šiukšliadėžės ar šiukšlių konteineriai, galbūt žydinčios klombos, tualetai. Žinoma, šie objektai negarantuoja to, kad kiekvienas juose sustojęs elgsis kultūringai. Nepaisant to, poilsio aikštelių neketinama aptverti ar padaryti uždara zona, paversti dekoratyvine priemone ar juo labiau sakraliu meno objektu. Jose teisę sustoti turi kiekvienas žmogus, kuris ne visada pavalgęs šiukšles išmes į tam skirtą vietą, o tualeto buvimas dar nereiškia, kad juo bus naudojamasi. Infrastruktūra yra labai pasikeitusi: maitinimo, poilsio ir net pramogų paslaugas kelyje teikia puikiai išvystytas degalinių ir kavinių tinklas, todėl dubliuoti šias funkcijas nėra tikslinga. Architektas Š. Sabaliauskas sako, kad „aikštelės savo specifika įsiterpia tarp degalinių ir užeigų, estetika jose negali būti svarbesnė už funkciją, o menas kelio funkcinius objektus paverčia meniniais, bet jie netampa monumentais“.

Poilsiui skirti objektai įrengti iš medžiagų, kurių taip paprastai nesugadinsi, nesulaužysi ir nesudaužysi. Dizaineris D. Linkevičius pastebi, kad aikštelėse, kur aplinka neįdomi ir nesutvarkyta, daug dažniau susiduriama su destruktyvaus elgesio padariniais, todėl sudėtinga rasti užsakovą ir finansavimą tokio pobūdžio objektams. Viena vertus, filosofija, grindžiama principu investuoti kuo mažiau, o gauti kuo daugiau pelno, čia neveikia. Kita vertus, iš meno galerijų aplinkos išėjęs menas ne visada paveiks keliautoją viešoje erdvėje, todėl nepakanka paimti „kokį gerą kūrinį“ ir pastatyti „kokioje laisvoje“ viešoje vietoje. Meno ir viešosios erdvės suliejimo koncepcija skiriasi iš esmės. Į estetiškai sutvarkytą aplinką reikia pažvelgti kitomis akimis.

A. Naradauskas pabrėžia, kad miesto poilsio zonų projektavimo principai yra visai kiti – sudėtingesni, brangesni, reikalaujantys daugiau priežiūros. Tačiau poilsio aikštelė gamtoje atrodo paprasčiau ir funkcionali. Jis pritaria ir A. Černiausko nuomonei, kad profesionalūs sprendimai turi kuo natūraliau integruotis aplinkoje. Čia netinkama reklamos plakatų šoko metodika. Aplinka turi būti gražinama taip, kad atrodytų natūraliai, ir kad žmogus pats galėtų atrasti grožį. Meninės išraiškos priemonės gali būti įvairios, bet pirmiausia tai yra atsakingas požiūris į aplinką. Pats integruojamas objektas gali būti visoks: natūralus gamtinis ar dirbtinis. Vis dėlto į pakelėse esančias poilsio zonas būtina įdėti daugiau pastangų ir meninės minties, kad jos atitiktų laiko dvasią ir skatintų visuomenę keistis, augti, mokytų elgtis atsakingai. „Ir iš tiesų visuomenė tampa sąmoningesnė: dažnai nesupratingai pasielgiama jau ne iš blogos valios, o iš blogų įpročių, kurių galima mokyti atsikratyti“, – dar vieną poilsio aikštelių funkciją išskiria Šiaulių regiono kelininkas.

Idėjų, darbų ir lėšų sąsajos

„Gimusią poilsio aikštelės ar žiedinės sankryžos idėją gvildename ir narstome visi kartu: aptariame galimą objekto įrengimo vietą, aplinkos ir inžinerinio statinio sutvarkymo ypatumus, galiausiai net meninį idėjos išpildymą“, – darbų eigą aiškina regiono kelių infrastruktūros turto valdymo specialistas A. Naradauskas. Paruoštas kelio tiesimo ir jo priklausinių įrengimo projektas pateikiamas tvirtinti Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos. Patvirtinus ir skyrus tam tikrą biudžetą projekto įgyvendinimui, inicijuojamas tarpinstitucinis bendradarbiavimas, kurio norėtųsi glaudesnio. Jis būtinas tada, kai poilsio aikštelei taikomi ne tik inžinerinio projektavimo principai, bet ir integruojami estetiniai bei architektūriniai sumanymai. Toks bendradarbiavimas nėra reglamentuotas jokiais tvarkos aprašais ir standartais, todėl nėra nusistovėjusios praktikos, jog valstybinės institucijos privalo noriai ir atsakingai viena kitai padėti ir kartu siekti bendro rezultato. Kaip sako dizaineris D. Linkevičius, glaudus visų grandžių bendradarbiavimas ir geranoriškumas yra būtini nuo projekto pradžios iki galo. Meniniam sprendimui įtakos turi konstruktoriaus kvalifikacija, o galutinis skulptūros ir įrangos vaizdas priklauso nuo vykdytojų. Galima tik pasidžiaugti, kad žmonės, statydami šiuos objektus, jaučiasi ne šiaip stumdantys žemes, kilnojantys akmenis ar virinantys metalą. Jie kuria nematytą dalyką, gal kiek nesuprantamą ir keistą, bet didžiuojasi tuo darbu. „Smagu, kai ledai pajuda, ir kai Lietuvos automobilių kelių direkcijos vadovai pritaria ir palaiko pirmuosius projekto žingsnius, integruojant estetinius principus į kelio statinių projektavimo ir statymo procesą. Realizuoti projektai yra pirmieji tokio pobūdžio objektai Lietuvoje – lyg eksperimentai ar pasitikrinimas, kaip pavyks. Mes įrodėme, kad mokame tvarkytis. Bendruomenė šiuos darbus vertina, tačiau reikia siekti platesnio požiūrio. Tokių objektų atsiradimą riboja bendros viešojo meno statymo šalia kelio politikos nebuvimas. Norint užtikrinti sėkmingą meno integravimo procesą labai svarbu išlaikyti glaudų ir kryptingą bendradarbiavimą tarp šalies ir vietos valdžios, valstybinių įstaigų ir privačių subjektų, ne pelno organizacijų. Toks bendradarbiavimas remtųsi išsamia politika, siekiant numatyti tinkamas veiklos gaires, susijusias su kraštovaizdžio ir estetinės aplinkos formavimu, praktika, procedūromis ir standartais. Tada tie, kurie norėtų realizuoti tokius projektus, turėtų kuo vadovautis“, – tarpinstitucinio bendradarbiavimo svarbą pabrėžia D. Linkevičius.

Architektas A. Černiauskas įsitikinęs, kad labai svarbu kelią organiškai integruoti į aplinką. Tada pats kelias daro aplinką patrauklią. Būtent todėl kelio projektavimo stadijoje privalo dalyvauti kraštovaizdžio specialistai, padedantys suprasti ne vien ekonominius dalykus. Apie tai daugiau kalba užsienio praktika, tačiau ir ten tokios idėjos sunkiai skinasi kelią, nes tai yra susiję su finansavimu, kurį pirmiausia lemia inžineriniai-funkciniai, o ne architektūriniai-meniniai sprendimai. Visi skubame tiek miestuose, tiek landšafte, architektūroje ar menuose. Nuo to nuolatinio bėgimo, siekiant ekonominio efekto, pamirštame svarbiausią dalyką, kuris sukuria objekto ilgaamžiškumą – kultūringą dvasią.

Stengiamasi poilsio aikšteles įrengti ilgaamžiškesnes, kad jos nereikalautų daug priežiūros, išlaidų ir būtų mielos lankytojų akiai. Iš kokių medžiagų gaminama poilsio zona, visiškai nenulemia pinigai. Visa tai įrengiama pačiomis mažiausiomis sąnaudomis: iš vykdant darbus rastų riedulių ir akmenų, sandėliuose turimų sendaikčių bei to, ką pagamina patys įmonės darbuotojai. „Juk ne taip svarbu, iš ko bus pagamintas suoliukas ar stalas, jokio skirtumo, kad žiedinėje sankryžoje vietoj puoselėjamų gėlynų ir želdinių ganysis karvutės“, – savo darbinius klausimus įvardija A. Naradauskas. Gerai pasvarsčius, suprantama, kad gėlynų priežiūra gali kainuoti daugiau nei beveik jokios priežiūros nereikalaujančios karvutės. Todėl visos lėšos skiriamos kelio ir aikštelės dangai tiesti ir pakeisti, nuolydžiams ir nuovažoms formuoti, bortams pastatyti, valymo įrenginiams ir

kitiems sanitariniams reikalavimams įgyvendinti. „Kalbėti apie finansus ir įvertinti, kiek kainavo vienas ar kitas mūsų įrengtas kelio objektas, yra labai sunku: daugeliui atrodo, kad „Kristinio“ poilsio aikštelės meninę dalį įrengti atsiėjo žymiai daugiau negu, tarkime, „Moką“. O jam ir vežimą reikėjo įtaisyti, ir patį akmenį skelti lazeriu, kompozicijos detales pagaminti gamykloje, stoginę sukalti“, – pasakoja regiono kelių direktoriaus pavaduotojas.

Aikštelė daugiau aplinkotvarkos projektas – tai dideli plotai, nuolydžiai ir kartu dar meninės idėjos. Įrengiant žiedines sankryžas elgiamasi paprasčiau – neieškoma gilių meninių idėjų, nes jose nesustojama ir objektai nėra apžiūrinėjami. Sankryžose esantys objektai turi būti aiškūs akcentai pravažiuojantiems, kad jiems nereikėtų išlipti, papildomai domėtis ar juo labiau skaityti užrašų. Architekto Š. Sabaliausko nuomone, sankryžose stovintys objektai atlieka tik dekoratyvinę funkciją, tačiau jie turi būti matomi iš toli. Laiko apžiūrėti juos nėra, todėl svarbiausia yra emocija. Karvutės sankryžoje – šypsena veide, vadinasi, emocijos sukilo. Pravažiavęs gal pamatysi gyvas karves. Lieka žinutė: Joniškis – žemės ūkio kraštas. Kitoks sprendimas yra sankryžų želdinimas. Tai irgi geras būdas estetizuoti kelio atkarpą, tačiau sankryžai išskirtinumo tai nesuteikia. Retai kas kalba apie gėlynus žiedinėje sankryžoje, o karvutės visada sukelia diskusiją ir puikias emocijas.

Mes džiaugiamės tik pavienių puikių objektų atsiradimu, tačiau nėra aiškios kraštovaizdžio kūrimo politikos arba ji yra tik deklaratyvi ir praktikoje kol kas neįgyvendinama. „Dažnai kraštovaizdžio saugojimas ar plėtojimas tėra romantiško kaimo estetikos puoselėjimas ir tai daroma prie šiuolaikinių greitkelių. Norint, kad kelio aplinkos formavimo procesas būtų kokybiškai plėtojamas, kelio statybos ar rekonstrukcijos projektų sąlygose turėtų būti numatomi unikalūs kompleksiniai sprendiniai. Turėtų būti skelbiami idėjos paieškos konkursai. Tačiau tai yra sudėtinga, ilgiau trunka ir daugeliui nereikalinga. Vis dėlto atsiranda keistų išimčių. Šiaulių regione yra tokių „keistuolių“, kurie kelia sau ambicingus tikslus ir juos realizuoja. Jei šiandien egzistuojanti pavienė asmeninė ambicija funkcinei kelio aplinkai kelti estetinius darnios aplinkos reikalavimus taps savaime suprantama norma, viskas bus gerai“, – sako Š. Sabaliauskas.

Apskritai kelininkai į meno kūrimą visai nepretenduoja, o žiedinių sankryžų projektus kuria kaip tiražuojamus dalykus. Kiekvieno iš jų yra išsaugoti projektai ir brėžiniai, tad ateityje atsiradusios karvutės įvairiose vietose galbūt taps regiono simboliu arba tiesiog smagiu pokštu.

Sukūrė precedentą…

Iš tiesų Šiaulių regiono kelininkų įrengti objektai pakelėse formuoja tam tikrą Šiaulių apskrities kelių infrastruktūros veidą. Kol kas panašių objektų Lietuvoje yra vos vienas kitas. A. Naradauskas įsitikinęs, kad kelininkams nedera kalbėti apie kultūrines idėjas, spalvų parinkimą, objekto meninę vertę – tai ne kelininkų darbas. Kelininkas gali būti iniciatorius, projekto vykdytojas, tačiau meninės idėjos išpildymas kelio poilsio zonose ir žiedinėse sankryžose priklauso nuo bendradarbiavimo su dizaineriais, architektais, paveldo specialistais. Šiuos darbus būtina nuolat viešinti ir apie juos turi būti kalbama kiek galima daugiau. Vienas iš įmonės vadovų džiaugiasi, kad „Šiaulių regiono keliai“ buvo pirmieji Lietuvoje, kurie nepabijojo atsakomybės, sudėtingo darbo ir galimos kritikos. „Šiandien galime didžiuotis įgyvendintais projektais ir atliktais darbais. Iš niekur niekas neatsiranda. Esame orientuoti į kokybišką rezultatą, apie kurį jau galime kalbėti ir jį vertinti. Ačiū dideliam būriui žmonių, kurių dėka nuveikėme didelius darbus ir galime toliau plėtoti naujus projektus, burtis naujoms idėjoms, diskutuoti, tartis. Be abejo, dėkojame padėjusiems ir mus palaikiusiems menotyrininkams, architektams, dizaineriams. Ypatingas dėmesys ir palaikymas yra jaučiams iš Lietuvos automobilių kelių direkcijos vadovų ir specialistų, novatoriškai sprendžiančių esamus klausimus, valstybiškai žvelgiančių į projektų įgyvendinimo ypatumus“, – pasiekimais didžiuojasi VĮ „Šiaulių regiono keliai“ direktoriaus pavaduotojas A. Naradauskas.